Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame nuolat patiriame stresą ir įtampą, svarbu rasti veiksmingų būdų psichikai atpalaiduoti. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius būdus, kurie padės jums atsipalaiduoti, sumažinti nerimą ir pagerinti bendrą savijautą.
Psichikos atpalaidavimo būdai
Vaistai ir psichotropiniai vaistai
Žmogus privalo plėsti žinias apie medikamentus ir ypač atsargiai sureaguoti, jei gydytojas paskyrė psichotropinių vaistų. Jei tikrai jiems yra poreikis - reikėtų juos pavartoti ne ilgiau kaip dvi savaites, o toliau vertėtų prisiminti, kad vaistų nuo gyvenimo nėra ir išgėrus piliulę niūrios mintys nuslinks į šalį tik trumpam - problemas reikia spręsti iš esmės ir kitais būdais. Pacientas turi būti didžiausias ekspertas savo sveikatos klausimais.
Geštalto terapeutė, psichikos sveikatos specialistė Daiva Žukauskienė sako, kad visus medikamentus - nesvarbu, ar jie receptiniai, ar ne, - turėtų skirti tik pacientą gydantis medikas. Tačiau, žinodamas Lietuvos medikų užimtumą ir mažą laiko su pacientu trukmę, žmogus privalo pats daugiau domėtis savo sveikata ir plėsti savo žinias apie medikamentus, kuriuos jam gali paskirti gydytojas. Savo ligos ar sveikatos didžiausias ekspertas turi būti pats žmogus.
Anot psichikos sveikatos specialistės, momentinis, trumpas mediko žvilgsnis į jus kartais medikams esą padiktuoja skirti daug stipresnius, o kartais ir nereikalingus medikamentus. Labai atsargiai, pasak jos, reikėtų reaguoti, jei paskiria psichotropinius ar raminamuosius. Rekomenduotina juos vartoti ne ilgiau kaip dvi savaites. Geriausia raminamuosius keisti žoliniais preparatais, kurie beveik nesukelia pripratimo. Visada verta prisiminti, kad gyvenimo krizės, sunkios situacijos ar nemalonūs jausmai nėra pagrindas gydymui. Vaistų nuo gyvenimo nėra. Reikia spręsti problemas - šalinti pasekmes, o ne slopinti simptomus. Juk piktžolė, nupjovus jos viršūnę, atauga iš šaknų, taip esą ir su gyvenimo negandomis. Specialistė ragina neatiduoti visos atsakomybės už savo sveikatą ar ligą medikui - pirmiausiai už tai atsakome patys. D. Žukauskienė pataria einant pas gydytoją pasidėlioti, ką jam pasakysite, kokia informacija yra svarbi, kad neklaidintumėte medikų.
Trankviliantų grupės medikamentai turėtų būti skiriami pacientui, kai jis yra ūmaus streso, gyvenimo krizės, afekto būsenoje. Tai - momentinė, greita pagalba išsklaidyti audros debesims, bet tai nėra gydymas, tai yra pagalba, leidžianti ramiau ir adekvačiau išbūti krizinėje situacijoje. Tokiam gyvenimo etapui pasibaigus šiuos medikamentus reikia dėti atgal į lentyną. Medikai dažnai juos paskiria, tikėdamiesi, kad žmogus adekvačiai sureaguos į savo situaciją. Šie medikamentai nuramins, sumažins nerimą, įtampą, dirglumą. Už tai, kada juos nustoti vartoti, tenka vėl prisiimti atsakomybę pačiam žmogui, medikas negyvena su mumis, šalia mūsų, jis nemato, kada jūs jau galite gyventi be vaistų. Anot jos, palaikomoji priemonė turėtų būti psichologo, psichoterapeuto konsultacija, kuri leis pažiūrėti giliau į priežastis ir jas spręsti.
Taip pat skaitykite: Vartotojų poreikių gidas
Alternatyvus gydymas
Medikui diagnozavus psichikos sutrikimą ar ligą dažniausiai yra skiriami cheminiai medikamentai. Lietuvos psichiatrija beveik visa dar paremta medikamentinio gydymo praktika. Pritariama, kad esant ūmiems ir sunkiems ligos epizodams medikamentai yra būtini. Gaila, kad lengvos ar net vidutinės depresijos atvejais medikai nesuteikia informacijos ir nerekomenduoja alternatyvaus gydymo. Alternatyvos yra daugelio rūšių psichoterapija, kuri veikia kaip palaikomoji, prevencinė priemonė prieš ligos atsinaujinimą ar paūmėjimą. Medikamentas greitai ir apčiuopiamai duoda akimi matomą rezultatą, psichoterapija švelniai ir neagresyviai keičia žmogaus gyvenimą ir jauseną. Gyvensenos greitėjimo metu mieliau renkamasi greitus ir efektyvius būdus. Dažnai girdimas šis šūkis. Tačiau, anot jos, nepasakoma dar viena šio šūkio sudedamoji dalis - greitas, efektyvus ir agresyvus rezultatas. Nėra medikamentų be šalutinio poveikio, yra tik medikamentai su švelniais pašaliniais poveikiais. Psichoterapija neturi nei kontraindikacijų, kada jos negalima naudoti, nei agresyvių pasekmių fizinei nei psichinei sveikatai. Kiek ir kokius medikamentus vartoti, rekomenduoja gydytojas. Patarimas: jei turite galimybę rinktis mediką, rinkitės su platesne kvalifikacija.
Ne visi psichoterapeutai ir psichologai turi pakankamai kompetencijų konsultuoti žmones, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų. Atsakingumas ir noras domėtis savo sutrikimu žmogų esą orientuoja ir tinkamai pasirinkti mediką, gydymo įstaigą, alternatyvų gydymą. Du žvilgsniai į jūsų ligą ir į jus yra daug geriau nei vienas. Vienas kare - ne karys, tad susirinkite savo asmeninę armiją. Lietuvoje ne tik psichikos ligos, tačiau ir visi žodžiai, kurie prasideda šaknimi „psich-“, turi stigmą. Vis didesnė visuomenės dalis drąsiau kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus, suvokdami, kad smegenys yra taip pat kūno dalis, vienodai reikalaujanti gydymo ir vienodai svarbi. Susiduriama su nuolatiniu psichiatro, psichologo ir psichoterapeuto, kaip specialistų, painiojimu. Žmonės dar nesupranta skirtumų, paskirties ir painiojasi, į kokį specialistą kada kreiptis. Dar vienas visuomenės mitas jau tapęs net posakiu: „Man depresija“. Depresija painiojama su liūdesiu, melancholija, nuovargiu, gedulu. Visi pažemintos nuotaikos ir nuovargio aspektai esą priskiriami depresijai. Atsiminkime, kad depresija yra liga, o liūdesys yra jausmas, kurį išgyvena visi sveiki žmonės. Kaip gamtoje nėra visų saulėtų dienų, taip ir žmogaus gyvenime nėra vien tik geros nuotaikos epizodai.
Ką daryti užklupus depresijai?
Diagnozavus depresiją ar kitą psichikos sutrikimą medikamentai yra vartojami tik tol, kol būsena yra bloga. Būsenai pagerėjus reiktų ieškoti alternatyvių pagalbos priemonių, kad liga neatsikartotų. Esminiai dalykai, pasak specialistės, yra požiūrio į savo ligą keitimas, gyvenimo būdo koregavimas, įsisąmoninimas, kad esate gyvas žmogus su visu spektru nuotaikų ir jausmų ir visa tai galite išgyventi. Psichoterapija yra veiksminga tiek profilaktinė, tiek ir prevencinė priemonė psichikos sveikatai puoselėti. Nuo mažens išmokstame plautis rankas, prižiūrėti dantis, tik retas, kuris išmoksta dėmesį skirti ir savo psichinei sveikatai. Psichoterapija yra vieta ir laikas jūsų smegenų psichohigienai. Bet kuri psichoterapija yra šimtą kartų geriau, nei jokios.
Savęs pažinimas, žvilgsnis į savo gyvenimą iš šalies, psichohigiena yra pagrindiniai terapijos komponentai, kurie leidžia žmogui gyventi brandžios asmenybės gyvenimą, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, lengviau orientuotis pasaulyje tarp kitų, būti jautriam ir pastabiam sau ir kitiems, tokiu būdu lengviau gyventi su kitais ir tarp kitų. Dėmesingumas šalia savęs gyvenantiems leidžia laiku pastebėti psichikos sveikatos sutrikimus. Dažnai pas medikus ar į terapiją atveda artimieji ir tai - geras postūmis rūpintis savo sveikata. Yra tik vienas „bet“. Arklį prie vandens galima atvesti, bet priversti jį gerti - niekaip. Taip ir su ta pagalba: dažnai tik pats žmogus suvokęs, kad jam pačiam to reikia, adekvačiai daro sprendimus. Populiarėjant psichoterapijai, įvairioms savipagalbos grupėms, saviugdos knygoms vis daugiau žmonių susivokia, kad žmogų, kaip gyvą būtybę, sudaro ne tik fizinis kūnas ir protas, bet ir psichinis kūnas, kuris taip pat reikalauja dėmesio ir priežiūros. Domimasi emociniu intelektu, vis dažniau sutinkamas ir psichohigienos terminas, reiškiantis psichikos švarinimo, atpalaidavimo technikas. Streso valdymas jogos praktikomis, mindfulneso technika, meditacijomis populiarėja kiekvieną dieną. Daugiau dėmesio skiriama sveikai gyvensenai. Nebebijoma pasakyti, kad sveika gyvensena apima ir sveiką emocijų raišką, kad nėra gerų ar blogų emocijų, yra tik netinkamas jų reiškimo būdas.
Depresija susirgusių žmonių artimiesiems specialistė linki žiūrėti tiesiai į savo mylimų žmonių akis ir sakyti „Aš su tavimi“. Be gėdos ar paniekos pripažinti, kad depresija yra tik diagnozė. O ligą, kad ir kokia ji būtų, reikia gydyti. Gydyti ir padėti gali tik specialistai, artimųjų užduotis - nepalikti be dėmesio žmogaus ir nebūti abejingam.
Taip pat skaitykite: Ribinis naudingumas
Psichodelinių medžiagų terapija
Šiame įraše rasite į lietuvių kalbą išverstą mokslinę publikaciją, kurioje pristatomas psichodelikų psichoterapinio naudojimo modelis, paremtas Kognityvine elgesio terapija. Jame teigiama, kad daug dvasinių sutrikimų atsiranda dėl pasąmonėje įsišaknijusių nemalonių išgyvenimų vengimo strategijų. Trumpuoju laikotarpiu jos sukelia palengvėjimą, tačiau ilguoju - psichologinį stresą ir dvasinius sutrikimus. Tinkamame kontekste psichodelikai sutrikdo įprastą sąmonės būseną ir išprovokuoja akistatą su įprastai vengiamomis emocijomis ar prisiminimais. Publikacijoje pateikiamas ne tik konceptualus psichodelinės terapijos modelis, aptariami jo panašumai su kognityvine elgesio terapija, tačiau paliesti ir praktiniai bei etiniai aspektai, tokie kaip pasiruošimas, tinkamas paciento informavimas ir integracija, taip pat tinkami tokiai terapijai diagnostiniai kriterijai.
Kognityvinės elgesio terapijos intervencijos, kurių tikslas - pakeisti neproduktyvų elgesį tokiu, kuris padėtų įveikti stresines situacijas, keičiant mąstyseną sumažinti psichologinį stresą. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra dažnai klaidingų įsitikinimų rezultatas. Kiekvienas mūsų turime paruoštą minčių rinkinuką, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinės situacijos metu. Jeigu jame vyrauja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, nerimą, depresiją. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis.
Dialektinė elgesio terapija yra kognityvinės elgesio terapijos forma, orientuota į dėmesingumo (atidos), susitaikymo, patvirtinimo ir pasitikėjimo kūrimą. Iš pradžių ji buvo skirta žmonėms, sergantiems ribiniu asmenybės sutrikimu, vėliau buvo pritaikyta ir kitoms dvasinės sveikatos problemoms gydyti.
Operantinis sąlygojimas, arba operantinis mokymasis yra bet kokia procedūra, kurios metu elgesys pastiprinamas arba pasilpninamas, priklausomai nuo pasėkmių. Operantinis sąlygojimas taip pat vadinamas instrumetiniu mokymusi. Su gyvūnais atliekama didžioji dalis operantinio sąlygojimo eksperimentų. Siekiant išaiškinti gyvūnų protinius sugebėjimus, eksperimentus su jais atlikinėjo Edward Lee Thorndike. Žymiausi jo bandymai buvo atlikti su katėmis - mokslininkas į „galvosūkio dėžę“ su maistu įdėdavo alkaną katę; maistas buvo idedamas taip, kad katė jį matytų, tačiau negalėtų pasiekti. Dėžė turėjo dureles, kurias katė galėtų atidaryti paprastu veiksmu (pvz. trūktelėjus virvutę). Iš pradžių buvo stebimas neefektyvus katės elgesys, tačiau galiausiai katė sugebėdavo atidaryti dureles. Kartojant eksperimentą su ta pačia kate, neefektyvūs veiksmai mažėdavo, kol galiausiai katė, įdėta dėžėn, iš karto traukdavo virvutę. Thorndike padarė išvadą, kad elgesys dažniausiai pasižymi dviejų tipų pasėkmėmis. Tyrėjas padarė išvadą, kad elgesį, už kurį atlyginama, linkstama kartoti. Šį teiginį išplėtojo ir bene didžiausią indėlį operantinio sąlygojimo tyrimams paliko B. F. Skinneris. Tyrimams jis sukūrė operantinę kamerą (Skinnerio dėžę), kurioje yra svirtis/mygtukas, kurį nuspaudęs gyvūnas gauna maisto arba vandens, bei prietaisas gyvūno reakcijoms fiksuoti. Išskirti keturi operantinio mokymosi tipai: teigiamas pastiprinimas, neigiamas pastiprinimas, teigiama bausmė bei neigiama bausmė. Teigiamo pastiprinimo metu reakcijas seka stimulo pasirodymas arba stimulo sustiprėjimas. Neigiamo pastiprinimo metu elgesys stiprinamas stimulo intensyvumo sumažėjimu, arba visišku stimulo panaikinimu.
Susitaikymas su savimi arba savęs priėmimas reiškia pripažinimą fakto, kad esame klystantys žmonės. Padarome klaidų, nesiseka, galime elgtis sau ir kitiems nenaudingais būdais, imame nervintis, galime neteisingai vertinti vienas kitą ir panašiai. Save teisiant blogėja psichologinė ir emocinė sveikata, kuri neigiamai veikia mūsų veiklą. Tikėjimas, kad esame visiškai nesėkmingi ir nieko verti sukelia depresiją ir nerimą. Tokioje būsenoje protas užprogramuotas save skriausti, o ne mąstyti kaip pakeisti padėtį ar išspręsti problemas. Tai nėra švelnioji psichologija, o susitaikymas savimi nereiškia, kad “mes esame pasirengę klysti”, arba turėtume pritarti savo klaidoms. Kognityvinė elgesio terapija pasisako už susitaikymą su savimi, kaip klystančiu žmogumi.
Taip pat skaitykite: Raidos psichologijos aspektai
Kai mes patiriame nemalonias mintis, emocijas ar pojūčius, dažnai natūralus reagavimo būdas yra vengti šių sunkių patirčių, kartais už tai sumokant labai brangiai. Tai vadinama patirties vengimu, kuris, kaip įrodė mokslas, kuria ir palaiko psichologinį stresą. Mes visi turime savyje įcementuotą išgyvenimo instinktą, kuris sukuria mūsų nemalonias reakcijas į nemalonius ar nepatogius įvykius. Šis giliai įsišaknijęs instinktas paveikia mūsų vidinius procesus, atjungdamas asmenybę nuo minčių, emocijų ir fizinių pojūčių, nes jis mums sako, kad pastarieji gali būti pavojingi ir kenksmingi. Nesvarbu, kaip sunkiai bandome pabėgti nuo savęs ir visų savo jausmų, vidinių minčių, patirčių ir emocijų, jie vistiek yra įkalinti mūsų viduje. Mokytis susijungti su jais ir su savimi yra mums labai naudinga - net jei šios emocijos ir baimės gali atrodyti gąsdinančios ir skausmingos. Kai mes bandome jų išvengti, savyje sukuriame mūšio lauką. Mes iš tiesų sau paskelbiame karą, kuriame nebus laimėtojų - vien pralaimėtojai. Norėdami atsigauti nuo vidinio skausmo, turėtumėm atverti save vidinei patirčiai, kurios taip stengiamės išvengti. Vengimo jautrumu čia vadinamas procesas, primenantis sinesteziją. Sinesteziją sukelia neįprasta skirtingų smegenų sričių sąveika, kurios pasekoje galima matyti garsą. Vengimas psichodelinėje būsenoje gali sužadinti jutiminius suvokimo centrus smegenyse panašiai, kaip sinestezijoje persipina vaizdo ir garso suvokimas. Pavyzdžiui, bandant užslopinti nemalonią emociją, ji sugrįžta kaip gąsdinantis vaizdas. Taigi, vengimo jautrumas yra psichodelikų sukurta reakciją į bandymą pabėgti nuo sunkių psichologinių patirčių. Šią psichologinę savoką 1945-aisiais metais pristatė Skinner’is. Skinneris teigė, kad galimybės stebėti privačius dirgiklius ir paslėptus atsakymus yra ribotos, tačiau jie nestokoja fizinių išraiškų.
Pastiprintas mokymasis yra gebėjimas išmokti sąsajas tarp dirgiklių, veiksmų, malonių asmeninių įvykių (vadinamų apdovanojimais), arba nemalonių asmeninių įvykių (vadinamų bausmėmis). Neigiamas sustiprinimas skatina tam tikrą elgesį pašalinant dirgiklius arba išvengiant neigiamų jų padarinių. Ji skiriasi nuo bausmės, kuria siekiama atgrasyti nuo konkretaus elgesio. Neigiamas pastiprinimas taikomas mokant vaikus, taip pat ir kasdieniame gyvenime. Nuspėjimo klaidos psichologijoje yra neatitikimai, atsirandantys tarp to, ko tikimasi, ir to, kas vyksta iš tiesų. Jos yra gyvybiškai svarbios kažko mokantis. Mokslinė nuspėjimo (arba prognozavimo) klaidų teorija slypi net liaudies išmintyje “mokykis iš savo klaidų”. Psichodelikų padedamos terapijos paremtos ilgalaikiais pasikeitimais, kuriuos sukelia susitaikymas su patirtimi vietoje jos vengimo, kurį įgalina ir palengvina psichodelikų naudojimas. Šiame straipsnyje rasite konceptualų modelį, kuriame nurodyti potencialūs psichologiniai mechanizmai, slypintys po šiuo pokyču, atskleidžiantys esmines paraleles tarp psichodelinės terapijos ir kognityvinės elgesio terapijos. Manoma, kad psichodelinė terapija veikia sumažindama patyriminių išgyvenimų vengimą ir skatindama prisitaikantį susitaikymą. Kaip bebūtų, vis dar nėra aišku, kaip psichodelinė terapija gali sukelti tokius pasikeitimus. Mes siūlome konceptualų modelį, paaiškinantį kaip psichodelikų sukeltas įsitikinimų atpalaidavimas, derinamas su specifiškais konteksto veiksniais, kurie paprastai dalyvauja psichodelinėje terapijoje, gali palengvinti tą patį susitaikymą skatinantį mokymosi procesą, į kurį taikomasi kognityvinės elgesio terapijos intervencijomis. Šiame tekste mes pristatome vengimo ir susitaikymo koncepcijas, apibrėžiame kaip kognityvinė elgesio terapija skatina susitaikymą, taip pat apžvelgiame įrodymus, kad psichodelinė terapija taip pat skatina susitaikymą. Tada trumpai apžvelgiame įsitikinimų atpalaidavimo atvejus ir remdamiesi jais, pasiūlome konceptualų modelį, paaiškinantį kaip psichodelikai skatina susitaikymą.
Daugelis dvasinių ligų požymių gali būti interpretuojami kaip vengimas. Tai labiausiai akivaizdu sergant nerimo sutrikimais, kai nerimą provokuojančių situacijų vengimas yra svarbus simptomas, tačiau vengimas yra ir daugelio kitų diagnostinių kategorijų dalis: sergant depresija - pasyvumas, pasitraukimas, ir ruminavimas gali tarnauti kaip būdas vengti nelaukiamų emocinių patirčių. Intoksikacija atlieka panašų vaidmenį piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis sutrikimuose. Sergant obscesiniu - kompulsiniu sutrikimu, prausimosi ritualai gali neutralizuoti užsikrėtimo baimę, ir panašiai. Žvelgiant į tokius elgesio šablonus kaip į vengimo strategijas, šie sutrikimai trumpuoju laikotarpiu sumažina varginančių patirčių grėsmę. Nors vengimo aktualumas pripažįstamas visose svarbiausiose psichoterapijos mokyklose, jis ypač akcentuojamas taip vadinamoje trečioje kognityvinės elgesio terapijos bangoje.
Susitaikymas reiškia vidinę diskusiją apie galimybę vykti privatiems vidiniams įvykiams be bandymo juos kontroliuoti. Todėl susitaikymas yra tampriai susijęs su atida (mindfulness) ir yra laikomas kertiniu teigiamo elgesio pasikeitimo mechanizmu trečiosios bangos kognityvinėje elgesio terapijoje, tokioje kaip dialektinė elgesio terapija, atida paremtoje kognityvinėje terapijoje, susitaikymo ir įsipareigojimo terapijoje. Kad palengvinti ilgalaikius pasikeitimus iš patirties vengimo į susitaikymą, kognityvinio elgesio terapeutai naudoja internevcijas, nutaikytas į skirtingus tarpusavyje susijusius susitaikymo skatinimo ir mokymosi procesus (1 paveikslėlis). Kognityviniame lygmenyje, KET leidžia peržiūrėti su vengimu susijusius įsitikinimus, t. y. tikėjimo struktūras, kurias motyvuoja (ar palaiko) patyriminis vengimas. Jas gali sudaryti ir numanomi neigiami lūkesčiai, tai pat pasąmoninės prielaidos, arba aiškesni įsitikinamai apie privačius įvykius (pvz. manymas, kad nerimas yra pavojingas), su jais susijęs savęs konceptualizavimas (pvz. “aš negaliu susidoroti su nerimu”) ir iš to išplaukiančios taisyklės (pvz. “turiu vengti nerimo bet kokia kaina”). Elgesio lygmenyje, akistata be vengimo pritaikoma, kad sukeltų korektyvines patirtis, su kitais atvejais vengiamais privačiais įvykiais. Prototipinis akistatos tipo gydymas taikomas nerimo sutrikimams klasikinėje KET, kai bandoma sumažinti sąlygotą baimę, pakartotinai konfrontuojant pacientą su baimę iššaukiančia stimuliacija, tačiau be neigiamų pasekmių. Akistata naudojant elgesio eksperimentus, t. y. švelni konfrontacija su vengiamomis patirtimis, kad pacientas peržiūrėtų su vengimu susijusius įsitikinimus taip pat pritaikoma daugiau, nei vien nerimo sutrikimams. Verta pažymėti, kad šie įvykiai vis dar gali būti nemalonus ir skausmingi, net jei nepatiriami, kaip keliantys grėsmę. Motyvaciniame lygmenyje, akistatai kliudo faktas, kad vengimo reakcijos paprastai sąlygojamos pastiprinto mokymosi: kaip aprašoma aukščiau, vengimas iš karto sumažina neigiamus jausmus. O neigamos vengimo pasekmės atsiskleidžia daug lėčiau nei teigiamos, todėl neturi stipraus poveikio operantiniam mokymuisi. Kognityvinė elgesio terapija bando pasipriešinti sąlygotam vengimui, paruošiant pacientą sąveikavimui su blogomis patirtimis, t. y. skatinant susitaikymo motyvaciją. Tai gali būti atlikta skatinant įžvalgas apie ilgalaikes vengimo pasekmes, ypač akcentuojant jų nesuderinamumą su asmeniniais vertybiniais tikslais ir derinant motyvacines klausinėjimo technikas.
Psichodelinė terapija yra dvasinių sutrikimų gydymas, kurio metu pacientas gauna viena arba kelias, vidutines arba dideles klasikinių serotonerginių psichodelinių junginių (psilocibinas, ajavaska, arba LSD) dozes kontroliuojamoje, profesionalioje - klinikinėje aplinkoje. Dozavimo sesijose, kurios įterptos į trumpos (psichoterapinės) intervencijos modelį su pasiruošimo ir integravimo konsultavimo sesijomis, terapeutai paprastai imasi nedirektyvaus darbo (nebando nukreipti paciento dėmesio į konkrečias jo problemas). Daugėja įrodymų, kad pozityvūs - ilgalaikis psichodelinės terapijos poveikis priklauso nuo staigios psichodelinės patirties kokybės. Kokybiniai interviu su pacientais parodė, kad vengimas ir susitaikymas dažnai yra psichodelinių patirčių centrinės temos ir, kad pacientai dažnai apibūdina praeinančius kovos su intensyviu neigimu epizodus. Kartais tai vyksta, net pacientams žinant, kad jie yra fiziškai saugūs, ir kad psichodelinė būsena pasibaigs. Bandymai kontroliuoti iššūkį keliančią patirtį dažniausiai neatneša norimo palengvėjimo. Vietoje to, pacientai dažnai pasakoja, kad patirtis įgauna pozytivesnį atspalvį, kad jie galiausiai pasiduoda, ar paleidžia, kai jie susitaiko su patirtimi. Pacientai dažnai patiria unikalaus atvirumo smarkiai suintensyvintoms emocijoms epizodus dozavimo sesijose, dažnai apibūdindami patirtį, jog anksčiau paslėpti ir užgniaužti jausmai tapo labiau pasiekiami, arba buvo paleisti. Daugelis dalyvių liudija apie emocinio atvirumo padidėjimą, kuris tęsiasi ilgai, net pasibaigus ūmiam psichodeliniam poveikiui, o simptomų sumažėjimas po psichodelinės terapijos susijęs su pagerintais neuroniniais emocinio atsako rodmenimis. Psichodelinė terapija skatina ilgalaikius pokyčius: patirties vengimą keičia susitaikymas. Buvo pateiktas paaiškinimas, kad šis poveikis priežastingai susijęs su aukščiau paminėtomis emocinio proveržio patirtimis, o neseniai atliktas apklausos tyrimas preliminariai remia tokį požiūrį. Kaip bebūtų, už to slypintys psichologiniai procesai iki šiol nebuvo įvardinti. Toliau mes pristatome konceptualų modelį, pagal kurį psichodelinė terapija gali palengvinti susitaikymą skatinantį mokymosi procesą, kuris naudojamas ir kognityvinės elgesio terapijos intervencijose.
Carhart-Harris’as ir Frinston’as pasiūlė vieningą požiūrį į ūmų psichodelikų poveikį smegenims. Pagal nuspėjamojo apdorojimo struktūrą, smegenys su savo hierarchine sąndara pildo savo hierarchiškai organizuotą generatyvų dabartinio ir bendrojo pasaulio buklės modelį. Žemesniuose hierarchijos lygmenyse, šis modelis talpina greičiau momentines dabarties akimirkos jutiminės informacijos priežasčių hipotezes (pvz. suvokiminis įsitikinimas, kad žiūrima į medį). Aukštesniuose hierachijos lygmenyse modelis vis abstraktėja ir formuoja labiau ilgalaikes pasaulio prigimties hipotezes. Atitolusiame nuo jutimų aukščiausiame lygyje, šie įsitikinimai (kurių neturi būti laikomasi sąmoningai), paprastai yra labai stabilūs: pvz. Kad atliktų biologines funkcijas ir kontroliuotų prisitaikantį elgesį kompleksiškai besikeičiančioje aplinkoje, smegenys turi turėti galimybę formuoti naujus įsitikinimus ir keisti senuosius. Šis procesas lemia generatyvaus modelio lankstumą ir užtikrina atitikimą išoriniam pasauliui. Kaip bebūtų, įsitikinimų jautrumas sp…
Panikos atakos
Panikos atakos ir nerimas - dvi būsenos, kurios dažnai painiojamos tarpusavyje, tačiau iš tiesų yra gana skirtingos. Jei kada nors staiga pajutote stiprų širdies plakimą, drebulį, oro trūkumą ar net galvos svaigimą, galbūt išsigandote, kad tai rimta sveikatos problema - gal širdies smūgis ar kita pavojinga būklė? Tačiau iš tiesų tai gali būti panikos ataka. Svarbu suprasti, kad panikos atakos nėra pavojingos fiziškai, nors jų simptomai gali atrodyti itin stiprūs ir gąsdinantys. Tai natūrali organizmo reakcija į išorinius arba vidinius dirgiklius, kurią sukelia ne tik psichologiniai, bet ir fiziologiniai procesai. Dažnai pirmiausia pajuntame kūno simptomus, tokius kaip širdies plakimas, drebulys ar galvos svaigimas, o tik tada kyla baimė - ir ši baimė dar labiau sustiprina fizinius pojūčius. Tačiau kaip atskirti panikos ataką nuo bendrojo nerimo? Nerimas yra ilgalaikis, nuolatinis susirūpinimas, lydimas vidinės įtampos, baimių ir nuovargio. Jis gali tęstis dienas, savaites ar net mėnesius. Panikos ataka yra staigus, intensyvus priepuolis, kuris dažniausiai trunka nuo kelių minučių iki pusvalandžio ir gali užklupti netikėtai. Po priepuolio žmogus dažnai jaučiasi išsekęs ir išsigandęs.
Šiame straipsnyje aptarsime:
- Kaip prasideda panikos ataka ir kodėl pirmiausia pajuntame kūno simptomus?
- Kokios yra dažniausios fiziologinės ir psichologinės panikos priežasčių?
- Kaip atpažinti panikos priepuolį ir kuo jis skiriasi nuo nerimo?
- Kokie yra veiksmingiausi būdai suvaldyti panikos ataką?
- Kaip ilgalaikėje perspektyvoje sumažinti panikos priepuolių tikimybę?
Jeigu šiuo metu jaučiate nerimą ar bijote panikos atakos, pirmas žingsnis - giliai įkvėpti. Jūs esate saugūs. Tai laikina būsena, kuri praeis. Toliau aptarsime, kodėl gali prasidėti panikos ataka.
tags: #kas #labai #efektyviai #atpalaiduoja #psichika