Šiame straipsnyje nagrinėjama prekės ribinio naudingumo mažėjimo tema, vartojant prekę. Aptariami rinkos trūkumai, pasiūla ir ją veikiantys faktoriai, bendrojo ir ribinio naudingumo priklausomybė, darbo pasiūla, monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu ir oligopolistų efektyvus išteklių naudojimas.
Rinkos trūkumai
Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas. Rinka - tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo-pardavimo sanderiai.
Pagrindiniai rinkos trūkumai:
- Rinka neužtikrina žmonių užimtumo, tai yra teisės į darbą.
- Negali vykdyti pajamų perskirstymo.
- Rinka neskatina kolektyvinio naudojimo prekių ir paslaugų gamybos, pvz., švietimo, sveikatos paslaugų, kelių tiesimo.
- Rinka neturi aplinkos apsaugos ekonominio reguliavimo mechanizmo.
- Kiekviena rinka yra ribota. Monopolijos susidarymas yra vienas iš svarbiausių rinkos mechanizmo ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri, savo ruožtu, mažina visuomeninės gamybos efektyvumą.
Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai
Pasiūla - prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme - prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant - pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą.
Nors pasiūlos dėsnio apibrėžime nurodyta, kad pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme, gamintojas, siekdamas didinti savo pelną, gali keisti prekės pasiūlos kiekį ir priešinga linkme negu kad kinta kaina. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu. Dvi prekės yra substitutai, jei jų gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz., dirvožemis naudojamas įvairioms žemės ūkio kultūroms auginti). Tuomet augant vienos prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja išteklius, kurie iki tol buvo naudojami kitos prekės gamybai. Pastarosios pasiūla mažėja. Komplementarios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (pvz., išgaunant naftą, kartu išsiskiria ir jos dujos). Tokiu atveju didėjant vienos prekės kainai, didinama jos gamyba, o kartu padidėja ir kitos prekės pasiūla.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą. Technologinė pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta, gaunamas didesnis gamybos pelnas, palyginti su pelnu, kurį savininkai gautų naudodami ankstesnę technologiją.
Bendrojo ir ribinio naudingumo priklausomybė
Bendrasis naudingumas yra tam tikro prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu mažiau ar daugiau. Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą. Reikia aiškiai suvokti skirtumą tarp bendrojo ir ribinio naudingumo. Kalbėdami apie bendrąjį naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto suvartojimas.
Iš paveikslėlio matyti, kad didėjant produkto vartojimui, tiek bendrasis naudingumas (BN), tiek ribinis (RN) auga iki maksimumo taško, o po to ima mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradžių, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Daugumos produktų pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina labiau, jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutinieji vartojami tos rūšies produktai. Kad naudingumo sąvoka būtų labiau apčiuopiama, tarkime, jog atskiros prekės naudingumas matuojamas maksimaliu pinigų, kuriuos asmuo pasirengęs už ją mokėti, kiekiu.
Darbo pasiūla
Ekonomikos teorija jau nuo XIX a. vidurio darbo jėgą nagrinėja kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykių problematiką galima aprašyti remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas. Todėl neatsitiktinai darbo jėgos (toliau - darbo) rinkos analizei vartojamos konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos. Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t.t., tačiau ekonomikos teorijos pagrindams suvokti pakanka nagrinėti tik vieną iš motyvų - siekimą gauti pajamų (darbo užmokestį). Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, pasiūlos dėsningumų bendrumas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo daugiau žmonių linkę pasirinkti šią profesiją, tuo daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos lygios) jie pasirengę skirti darbui. Jeigu darbo pasiūlos dėsningumus išreikštume grafiškai, gautume grafiką, kuriame Y ašyje atidedamos darbo kainos (pvz., Lt. per valandą), o X ašyje - darbo kiekis, kurį darbuotojai linkę pateikti už atitinkamą atlyginimą (pvz., darbuotojų skaičius).
Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu
Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis pelnas masina kitas įmones pereiti į finansiškai naudingą rinką. Konkrečios įmonės paklausos kreivė tampa elastingesne. Tai reiškia, kad vienos įmonės rinkos dalis ir ekonominis pelnas mažėja. Šis procesas tęsiasi tol, kol ekonominis pelnas išnyksta ir lieka tik normalusis pelnas. Tokia padėtis pavaizduota paveikslėlyje. Čia paklausos kreivė pasislenka į kairę pusę tiek, jog tampa liestine vidutinių kaštų kreivei taške C. Jeigu naujų įmonių perėjimas į rinką tęsiasi, produkcijos apimtis kiekvienoje įmonėje dar mažėja. Daugelis įmonių patiria nuostolius, nebegauna net normalaus pelno ir palieka rinką.
Taip pat skaitykite: Kaip relaksacija padeda šiuolaikiniame pasaulyje
Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagrįstoje prekių vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos prekės, įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo produkcijos požiūriu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškai skirdamiesi vienas nuo kito, yra gana artimi substitutai (pakaitalai). Šios prielaidos lemia tai, kad monopolinės konkurencijos rinkos paklausos kreivė irgi yra krintanti žemyn, tačiau ji elastingesnė negu monopolijos paklausos kreivė. Monopolinėje rinkoje įmonė gali didinti prekių kainą ir mažinti produkcijos apimtį, turėdama mažesnių pavojų prarasti klientus negu monopolinės konkurencijos rinkoje. Likusių įmonių produkcijos apimtis vėl gali didėti, paklausos kreivė pasisuka į dešinę tiek, kad jos vėl ima gauti normalų pelną. Taigi įmonių elgsena monopolinės konkurencijos rinkoje panaši kaip ir tobulos konkurencijos rinkoje. Tačiau monopolinės konkurencijos atveju įmonė pasiekia pusiausvyrą ilguoju laikotarpiu, gaudama normalų pelną ne VBK kreivės minimumo taške.
Ar oligopolistai efektyviai naudoja turimus išteklius?
Oligopolinėje rinkoje vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni negu minimalūs, o tai reiškia, kad neišnaudojamas įmonių gamybinis pajėgumas, palaikomas jų perteklius. Kaip pavaizduota paveikslėlyje, ribinių pajamų kreivė oligopolinėje rinkoje turi didelį pertrūkį. Įmonė, padidinusi kainą, labai sumažina jų realizavimą (paklausos kreivė virš taško E). Tačiau už kiekvieną realizuotą pabrangusį prekės vienetą įmonė gauna didesnes pajamas, todėl ribinės pajamos yra didelės, o jų kreivė yra gana aukštai. Taip yra iki taško E, kuriame realizavimo apimtis lygi Q1. Norėdama išplėsti gamybą, firma mažina prekių kainą, kad ji taptų mažesne negu varžovų. Tai reiškia, kad už papildomai realizuotą prekės vienetą įmonė gaus daug mažesnes ribines pajamas. RP kreivė staiga krinta žemyn nuo taško A iki B. Po to įmonė, mažindama kainas, gauna nuosekliai mažėjančias ribines pajamas, o jų kreivė yra ištisinė ir krintanti žemyn. Didžiausios įmonės pajamos bet kurioje įmonėje yra tada, kai tenkinama lygybe RK=RP. Kaip matome iš paveikslo, ribiniai kaštai gali keistis oligopolinėje rinkoje tarp taškų A ir B, tai yra RK kreivė gali užimti bet kurią padėtį tarp RK1 ir RK2, esant nekintamai produkcijos apimčiai. Todėl įmonė gali gauti didžiausias pajamas, jeigu kaštai ir padidėja. Tik kai RK kreivė išeina už AB intervalo ribų, įmonė turi keisti prekės kainą.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo suvokimo svarba
tags: #jei #prekes #ribinis #naudingumas #didejant #vartojimui