Įvadas
Žmogaus asmenybė - tai sudėtingas ir intriguojantis reiškinys, kuriam būdingas dvilypumas. Šis dvilypumas, filosofijoje žinomas kaip dualizmas, paaiškina vidinius konfliktus, ribines situacijas, kuriose žmogus patiria prieštaringus norus ir jausmus. Šiame straipsnyje nagrinėsime dvilypės asmenybės apibrėžimą, jos raišką literatūroje ir skirtingų filosofų požiūrius į žmogaus prigimtį, siekiant giliau suprasti šį kompleksišką reiškinį.
Dvilypės Asmenybės Apibrėžimas
Dvilypė asmenybė - tai asmenybė, kuriai būdingos dvi ar daugiau skirtingų, atskirų tapatybių arba asmenybės būsenų. Šios būsenos gali pasireikšti skirtingais elgesio, mąstymo ir jausmų modeliais. Tai reiškia, kad asmuo su dvilype asmenybe gali patirti dramatiškus ir staigius perėjimus tarp skirtingų asmenybės būsenų, tarsi viename kūne gyventų keli skirtingi žmonės.
Dvilypumas ir Zodiako Ženklai
Nors mokslinis ryšys tarp zodiako ženklų ir asmenybės bruožų nėra įrodytas, kai kurie astrologai teigia, kad tam tikri zodiako ženklai gali būti labiau linkę į dvilypumą. Pavyzdžiui, Dvyniai kartais apibūdinami kaip dvilypiai dėl jų gebėjimo matyti kelias perspektyvas ir greitai keisti nuomonę. Vandenis taip pat gali būti laikomas dvilypiu dėl savo nenuginčijamos asmenybės ir polinkio ginti savo nuomonę iki galo. Svarstyklės, ieškančios balanso, kartais gali aukoti kitus, kad pasiektų savo tikslus, taip pat demonstruodamos dvilypumą.
Dvilypumo Apraiškos Literatūroje
Dvilypumas yra dažna tema literatūroje, kur rašytojai naudoja ją norėdami atskleisti vidinius veikėjų konfliktus ir sudėtingumą. Lietuvių literatūroje galima rasti įvairių dvilypumo pavyzdžių:
- Kristijonas Donelaitis "Metai": Autorius vaizduoja skirtingus veikėjų charakterius, kuriuose susiduria gėris ir blogis, dvasiniai idealai ir žemiški norai.
- Vincas Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėly": Romane atskleidžiamas kunigo Liudo Vasario vidinis konfliktas, kai jis turi rinktis tarp kunigo karjeros ir poeto kelio.
- XVI a. Mažvydas: Idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Būdamas toli nuo gimtinės, Mažvydas rašo pirmąją lietuvišką knygą ir neišduoda savo tikėjimo net dominikonų nelaisvėje.
- Dovydas Pancerovas "Medžiojant tėvą": Romane nagrinėjama manipuliavimo tiesa problema ir asmenybės skilimo priežastys.
Šie pavyzdžiai rodo, kad dualizmas yra giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje ir atsispindi įvairiuose literatūros kūriniuose.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Filosofiniai Požiūriai į Žmogaus Dvilypumą
Filosofijoje žmogaus samprata nevienoda. Senovės kinų, indų ir graikų filosofijoje žmogus laikytas būties, kosmo dalimi.
- Demokritas: Žmogus yra visatos (makrokosmo) atspindys ir simbolis, mikrokosmas.
- Platonas: Žmogaus esmė yra jo siela, kūnas yra sielos kalėjimas, laikina buveinė.
- Aristotelis: Žmogus yra gyva būtybė, turinti protingą sielą ir galinčią dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime.
Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip būtybė, Dievo sukurta pagal savo atvaizdą ir panašumą. Renesanso mąstytojai pabrėžė žmogaus autonomiškumą, beribį kūrybiškumą ir savęs tobulinimą, iškėlė žmogų kaip Visatos centro idėją, skelbė sielos ir kūno, žmogaus ir pasaulio harmonijos idealus.
René Descartes'o Dualizmas
René Descartes'as išplėtojo ir išpopuliarino dualistinę žmogaus prigimties koncepciją, pagal kurią kiekvienas žmogus turi kūną ir sielą. Siela vadovauja žmogaus veiksmams, kūnas vykdo jos įsakus. Kūnas (jį suvokė kaip tam tikrą mašiną) yra pavaldus gamtos dėsniams ir todėl nelaisvas, siela yra laisva. Descartes'as demistifikuoja aristotelinę fiziką, kurioje visi kūnai judėjo, realizuodami savo teleologinius siekius. Atmetus subjektyvius norus ir siekius, kūną buvo galima traktuoti kaip fizinį kūną.
Descartes'as sakė, jog pasistengs „mūsų kūno mašiną“ paaiškinti taip, jog mes neturėsime jokio pagrindo sielai priskirti judesių, nesusijusių su valia, kaip kad neturime pagrindo manyti, jog laikrodis turi sielą, verčiančią jį keisti rodyklių padėtį ir rodyti laiką. Akivaizdus įrodymas to, kad kūnas yra nuo sielos nepriklausomas mechanizmas, kuris juda savaimingai, o ne judinamas sielos impulsų ar valios, yra tai, jog sergančio ar sužeisto žmogaus organizmas negali daryti to, ko (kaip mums atrodo) norime arba juda taip, kaip mes nenorime, kad jis judėtų.
Kiti Filosofiniai Požiūriai
- J. W. Goethe, J. G. Herderis ir romantizmo filosofai: Grįžo prie Renesanso žmogaus kaip vientisos būtybės suvokimo, plėtojo žmogaus egzistavimo istoriškumo idėją.
- Klasikinė vokiečių filosofija: Suprato žmogų kaip kultūros kūrėją, idealaus prado (proto, dvasios) išraišką.
- 19-20 a. iracionalizmo atstovai (A. Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir kiti): Kaip potraukių, jausmų, valios ir kitų gyvybinių jėgų veikiamą būtybę.
- Egzistencializmo ir personalizmo sampratos: Žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu - biologiniu, psichologiniu, socialiniu ar dvasiniu aspektu.
Žmogaus Kūnas Kaip Problema Filosofijoje
Nuo pat žmogaus gimimo akimirkos iki mirties jo kūnas jam yra tai, kas arčiausia, atrodo taip įprasta, suprantama, kasdieniška. Tačiau neišvengiamai susiduriame su tokiomis gyvenimo patirtimis, kurias vadiname ribinėmis. Tai gali būti sunki, kankinanti liga, kūno dalies praradimas, senėjimas ar, pagaliau, kito mirtis, kai susiduriame su mus gąsdinančiu, nesuprantamu fenomenu, kai ką tik buvęs toks įprastas gyvas kūnas staiga pavirsta į negyvą kūną-daiktą.
Taip pat skaitykite: Fausto charakterio studija
Vakarų filosofijai, o ir apskritai visai Vakarų kultūrai, būdingas kūną sudaiktinantis požiūris, kai aš yra suprantamas kaip vidinių patirčių suma, psichologinis pojūčių srautas, siela ir t. Požiūris į kūną, kaip į daiktą, ir dualistinė žmogaus samprata Vakarų filosofijoje atsirado dar antikos periodu ir tokį požiūrį palaikančios tezės sutinkamos jau Platono, Aristotelio ir kitų filosofijos pradžios mąstytojų darbuose.
Mechaninio pobūdžio kūno suvokimas buvo laikomas pačiu tinkamiausiu šiam pasauliui, kuris yra sudarytas vien iš skirtingų materijos formų.
Fenomenologinis Požiūris į Kūną
Fenomenologija remiasi fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra. Pirmasis fizinį ir fenomenologinį kūną atskyrė Edmundas Husserlis. Maurice’as Merleau-Ponty, tęsdamas Husserlio fenomenologiją, naikina skirstymą į gyvą ir negyvą kūną. Kūno tapimas gyvu kūnu nėra jo dalių sujungimas vienos su kita, nėra ir iš kur kitur ateinančios dvasios nužengimas į automatą, nes tai suponuotų, kad pats kūnas yra be vidaus ir be „sau“. Filosofui gyvenamasis kūnas yra visas pasaulis.
Daugialypės Asmenybės Sutrikimas
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio.
Šio sutrikimo aprašymas turi gana ilgą istoriją. Pirmąjį disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejį aprašė XVI amžiuje Šveicarijos gydytojas, filosofas ir alchemikas Paracelsus.
Taip pat skaitykite: Kas yra Dviguba Asmenybė?
Diagnostika ir Gydymas
Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Taikomas hipnozės metodas, o iš medicininių metodų - amytal-kofeinu surikdymas.
Etiologų nuomone, sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos. Maždaug 80 proc. atvejų tai fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus.
Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę.