Įvadas
Žmogaus psichika yra sudėtingas ir daugiabriaunis darinys, lemiantis mūsų emocijas, elgesį ir reakcijas į aplinką. Šiame straipsnyje nagrinėjama dvilypės asmenybės sąvoka, apibrėžiami psichologiniai sutrikimai, susiję su šia būkle, bei aptariami streso, emocijų ir tarpusavio santykių vaidmenys psichikos sveikatai. Taip pat aptarsime medicininės psichologijos (MP) principus ir jos svarbą diagnozuojant bei gydant įvairias ligas.
Stresas ir Emocijos: Poveikis Psichikos ir Fizinei Sveikatai
Stresas yra neišvengiama kasdienio gyvenimo dalis, tačiau nuolatinis ir ilgalaikis stresas gali turėti neigiamą poveikį tiek psichikos, tiek fizinei sveikatai. Išmokus adekvačiai reaguoti į stresines situacijas, galima lengviau jas įveikti ir išvengti ilgalaikių streso būsenų, kurios atima jėgas, laiką ir sveikatą.
Svarbiausia yra reakcija į stresą. Jei įsitraukiame į neigiamas emocijas, negalime objektyviai vertinti situacijos ir priimti teisingų sprendimų. Neteisinga reakcija yra ir streso vengimas, pastangos "nekreipti" dėmesio ar noras "užsimiršti". Visos neišspręstos stresinės situacijos nuolat kels įtampą, ir vieną dieną galiausiai pareikalaus sprendimų.
Visuomet, kai iškyla problemos, turėtume paklausti savęs: "ką aš galiu dabar padaryti, kad tai pakeisčiau?" Ir keisti, t.y., valdyti stresinę situaciją. Įtampa sumažėja tuoj pat, kai tik pradedame konkrečius veiksmus. Faktoriai, kurie sukelia stresinę reakciją, vadinami stresoriais.
Visais atvejais, net tuomet, kai nutinka nuo mūsų nepriklausantys įvykiai, mes galime valdyti savo reakcijas: nuo jų priklausys mūsų tolimesni sprendimai ir veiksmai. Teisingus sprendimus galime priimti tuomet, kai esame emociškai stabilūs. Dažniausiai stresinės situacijos kyla dėl bendravimo konfliktų. Kad išmoktume bendrauti be stresų, kurie neišvengiamai gadina santykius, turime žinoti tarpusavio santykių dėsningumus (pirmiausiai apie geranoriškumą, pagarbą, dėmesį) ir mokėti valdyti savo emocijas.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Jei jaučiame ilgalaikę įtampą ir pastebime, kad dėl to vis dažniau kyla stresinės situacijos, prmiausiai turime pripažinti sau, kad tai jau yra problema. Galime surašyti situacijas, kurios kelia stresą ir paklausti savęs - kodėl taip yra. Ir, žinoma, ieškoti sprendimų kiekvienai situacijai - juos galime taip pat surašyti ir pradėti po vieną spręsti. Atminkime, kad stresas įtakoja mūsų elgesį, todėl mokykimės reaguoti į gyvenimo aplinkybes sveikai ir adekvačiai. Jei išmoksime valdyti stresines situacijas, išmoksime gyventi be nereikalingos įtampos. Stresas, o ypač dažnas ir ilgalaikis, atima daug jėgų ir sveikatą, nes mes prarandame vidinę harmoniją.
Žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo jo nuotaikos. Kai gera nuotaika - viskas džiugina ir viskas gaunasi, kai nuotaika prasta - liūdna ir nesiseka. Nuotaika priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos. Mes turime visą paletę teigiamų ir neigiamų emocijų, ir visos jos gyvenime reikalingos. Problemos kyla tuomet, kai pradedame nuolat gyventi neigiamomis emocijomis, arba jų neišgyvename pilnai ir slopiname. Taip prasideda įtampa, chroniškas stresas, kuris gali įtakoti įvairius negalavimus. Jie vadinami psichosomatiniais (gr. psyche - siela, soma - kūnas).
Psichosomatika - medicinos ir mokslo sritis, kuri nagrinėja psichologinių faktorių poveikį ligų atsiradimui bei eigai. Jei paprasčiau, tai psichosomatiniai susirgimai yra tokie, kurių priežastis didesne dalimi priklauso nuo ligonio mąstymo būdo, o ne nuo fiziologinių priežasčių. Tai psichologiniai neatitikimai ar sutrikimai, atsirandantys psichikoje, pasąmonėje, žmogaus mintyse.
Kokiu būdu neigiamos emocijos veikia žmogaus kūną? Tai aprašo m.dr. V. ir T. Tichoplavai - įrodyta, kad emocinis stresas sukelia ilgalaikes endotelio disfunkcijas. Endotelis - tai ląstelių sluoksnis, kuris dengia kraujagyslių ir širdies vidinius paviršius (dalyvauja medžiagų ir dujų apykaitoje tarp kraujo ir jungiamojo audinio). Nustatyta, kad vienas didelis pykčio proveržis veikia endotelį net 72 valandas!
Dažniausiai emocinis stresas "puola" silpniausią žmogaus organą. Plačiausiai išnagrinėti šių ligų psichologiniai faktoriai: bronchinė astma, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, kai kurios alergijos ir odos ligos, išeminė širdies liga, hipertonija, migrena. Psichosomatinės ligos priežasčių suvokimas ir yra raktas į sveikimą. Priežastys gali būti įvairios: negatyvūs charakterio bruožai (kritiškumas, pretenzingumas, polinkis įsižeisti ir pan.), ydingas (negatyvus) mąstymas, emocinis nestabilumas (vidiniai prieštaravimai ar konfliktai), ar tiesiog inertiškumas gyvenime. Vėliau sekamas elgesys, ir negatyvus elgesys palengva keičiamas pozityviu. Beje, psichologai atkreipia dėmesį, kad psichosomatinis poveikis organizmui gali būti daromas ir nesąmoningai, kai liga ar negalavimas panaudojami kaip komunikavimo tiltas. Pavyzdžiui, maži (3-6 metų) vaikai dažnai nesąmoningai panaudoja šį būdą, norėdami gauti tėvų dėmesį ir meilę (sirguliuoja ar skundžiasi negalavimais). Suaugusieji taip pat tokiu būdu gauna tai, ko sveiki būdami negali iš kitų gauti (dėmesys, rūpestis, pagalba).
Taip pat skaitykite: Fausto charakterio studija
Mes lyg ir susitaikėme su tuo, kad stresas - neišvengiama kasdienybė ir dažnai gyvename nuolatinio streso būsenoje: baramės, pykstame, įsižeidžiame, nerimaujame.. Ir net nesusimąstome - kaip kenkiame savo organizmui (prisiminkime 72 valandų neigiamą poveikį). Kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo stipresnis poveikis mūsų kūnui.
Psichologiniai Sutrikimai ir Dvilypė Asmenybė
"Dvilype asmenybė" yra populiarus, bet ne visai tikslus terminas, dažnai vartojamas apibūdinti asmens, kuris patiria didelius nuotaikų svyravimus arba demonstruoja skirtingus elgesio modelius priklausomai nuo situacijos. Medicinoje ir psichologijoje šis terminas dažniausiai siejamas su disociaciniais sutrikimais, ypač disociaciniu tapatybės sutrikimu (anksčiau vadintu daugialypės asmenybės sutrikimu).
Disociaciniai Sutrikimai
Disociaciniai sutrikimai apima būkles, kurioms būdingas atitrūkimas nuo realybės, savęs suvokimo ar atminties. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais, įskaitant:
- Disociacinė amnezija: Negalėjimas prisiminti svarbios informacijos apie save, dažniausiai susijusios su traumuojančiais įvykiais.
- Disociacinė fuga: Staigus ir netikėtas pasitraukimas nuo įprastos aplinkos, lydimas amnezijos dėl praeities.
- Depersonalizacijos/derealizacijos sutrikimas: Pasikartojantys depersonalizacijos (jausmas, kad esi atitrūkęs nuo savo kūno ar minčių) arba derealizacijos (jausmas, kad aplinka yra nereali ar svetima) epizodai.
- Disociacinis tapatybės sutrikimas (DTS): Asmuo patiria du ar daugiau skirtingų tapatybių ar asmenybės būsenų, kurios reguliariai kontroliuoja asmens elgesį ir mąstymą.
Disociacinio Tapatybės Sutrikimo (DTS) Apibrėžimas
DTS yra sudėtingas psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdingas dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių ar asmenybės būsenų buvimas viename asmenyje. Šios tapatybės, vadinamos "alter ego", gali turėti savo vardus, amžių, lytį, istoriją ir elgesio modelius. Asmuo su DTS patiria atminties spragas, kai viena tapatybė "perima" kontrolę, ir gali neprisiminti įvykių, kurie nutiko, kai dominavo kita tapatybė.
DTS Priežastys ir Simptomai
DTS dažniausiai išsivysto kaip reakcija į sunkią vaikystės traumą, tokią kaip fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta. Disociacija tampa būdu atsiriboti nuo skausmingų prisiminimų ir jausmų.
Taip pat skaitykite: Dvilypės asmenybės filosofija
Simptomai:
- Dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių ar asmenybės būsenų buvimas.
- Atminties spragos, negalėjimas prisiminti svarbios informacijos.
- Depersonalizacija ir derealizacija.
- Depresija, nerimas, panikos atakos.
- Savižudybės mintys ar bandymai.
- Valgymo sutrikimai.
- Priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų.
- Sunkumai palaikant santykius.
Kiti Psichikos Sutrikimai, Susiję su Asmenybės Dvilypiškumu
Be DTS, asmenybės dvilypiškumas gali būti susijęs su kitais psichikos sutrikimais, tokiais kaip:
- Ribinis asmenybės sutrikimas: Būdingas emocinis nestabilumas, impulsyvumas, sunkumai palaikant santykius ir savęs suvokimo problemos.
- Bipolinis sutrikimas: Būdingi nuotaikos svyravimai nuo manijos (pakylėta nuotaika, energija) iki depresijos (prislėgta nuotaika, energijos trūkumas).
- Šizofrenija: Būdingi mąstymo, suvokimo ir elgesio sutrikimai, tokie kaip haliucinacijos, kliedesiai ir dezorganizuota kalba.
Medicininė Psichologija (MP): Psichikos Poveikis Sveikatai
Medicininė psichologija (MP) yra psichologijos šaka, glaudžiai susijusi su medicina, tirianti psichikos ypatumus sergančio žmogaus organizme, bei santykius tarp medicinos personalo ir ligonių. MP nagrinėja psichologinius faktorius, kurie gali nulemti įvairių ligų atsiradimą ir eigą.
MP Uždaviniai
- Psichologinių faktorių įvertinimas gydymo efektyvumui.
- Įvairių psichologinio tyrimo metodų testo taikymo problemos.
- Psichologinio poveikio ligoniui gydymo tikslais metodikos ir būdai.
Psichologiniai Faktoriai ir Ligos
Daugelis psichinių reiškinių sukelia nuolatinę nervinę įtampą, pervargimą, išsivysto neurozės, kurioms būdinga greitas nuovargis, nemiga, nemalonūs jutimai. Tai sukelia daugybę simptomų ir tik patyręs specialistas gali išdiferencijuoti, pvz.: širdies skausmai gali būti dėl rimtos širdies ligos (infarkto), bet gali būti ir dėl širdies neurozės dėl konfliktų darbe, šeimoje ir pan. Kita vertus, daugelis ligų gali sukelti pakitimus žmogaus psichikoje, ypač tuo pasižymi sunkios lėtinės ligos, tai galiausiai pakeičia žmogaus santykius su aplinka. Pradžioje su gydančiu personalu, vėliau su pažįstamais, giminėmis, šeima, vaikais.
Jei žmogus serga nepagydoma liga ir apie tai žino, jo psichologinė reakcija gali būti įvairi nuo gilios depresijos iki lengvabūdiško ligos neigimo. Yra daug susirgimų, kuriems yra būdinga gana specifiniai psichologiniai reiškiniai ir simptomatika. Ryškiausi jie būna sergančių daugelio nervų ir psichinėmis ligomis. Vienodi psichologiniai pasireiškimai bus sergant epilepsija, kitokie - šizofrenija ar smegenų augliais. Žinant kai kuriuos MP dėsningumus galima lengviau diagnozuoti tokias ligas susirgimų pradžioje. Dar daugiau, kai kurie psichologiniai pokyčiai leidžia nustatyti net, pvz.: galvos smegenų pažeidimo vietą ir dydį. Ne tik nervinės ligos, bet ir kiti susirgimai (onkologiniai, širdies ir t.t) turi gana specifinius psichologinius pasireiškimus.
Psichikos Sutrikimai ir Protiniai Defektai
Psichikos sutrikimai gali būti gana gilūs ir bendri, pasireiškiantys iki įvairaus laipsnio protiniais defektais. Protinis atsilikimas (oligofrenija) gali būti lengvas (debilas), vidutinis (imbecilas) ir sunkus (idiotas). Šiuos protinius defektus lemia daugybė priežasčių, genetinių ar paveldimų aplinkos faktorių, taršos, medicininės, t.y. persirgtos įvairios ligos vaikystėje.
Santykiai Tarp Ligonio ir Medicinos Personalo
Santykiai tarp ligonio ir med. personalo taip pat yra svarbi psichologijos tyrimo dalis. Šie santykiai yra labai sudėtingi ir žymia dalimi priklauso nuo ligonio asmenybės ir ligos pobūdžio.
Psichologijos Istorija: Nuo Antikos Iki Šių Dienų
Psichologijos istorija prasideda nuo antikos laikų. Senovės filosofai, medikai ir kt. domėjosi filosofija. Heraklitas manė, kad siela yra amžinai judančios ir kintančios ugnies vaizdas. Demokritas tvirtino, kad siela sudaryta iš mažų judančių atomų. Aristotelis IVa.pr.m.e. parašė veikalą pirmąjį psichologijos pagrindais „Apie sielą“. Savo darbe jis apibendrino tokias savokas kaip jutimas, suvokimas, jausmai. Jis teigė, kad siela turi dievišką prigimtį ir gali egzistuoti be kūno. Todėl jo nuomone pažinti sielą viršija žm. galimybes. Jau senovėje pastebėta žm-ių charakterių ir temperametrų skirtumai (sangvinikai, flegmatikai ir kt.).
Psichologija suklestėjo viduramžiais ir renesanso epochoje. Mokslinės psichologijos pradininkas Vuntas, kuris 1879m įsteige Vokietijoje Leipcige pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Vėliau atsirado ir pirmosios med psich laboratorijos. Pažymėti rusų mokslininkų Benterejavo, Korsakovo, Pavlovo darbai. Prie med psich mokslo kūrimosi daugiausiai prisidėjo gydytojai. Svarbus etapinis med psich vystymosi periodas buvo Sečinovo idėjos apie refleksus, kaip nervų sist. veiklos pagrindas. Pavlovas sukūrė mokslą apie aukštąją nervinę veiklą. Jis buvo grindžiamas sujaudinimu ir slopinimu. Pavlovo eksperimentai su šunimis padėjo išsiaiškinti sąliginius refleksus, sujaudinimo, slopinimo ryšius. Buvo įrodyta, kad refleksai sudaro elgsenos pagrindą. Taip pat Pavlovo svarbus indėlis apie I-ąją ir II-ąją signaline sistemas.
Psichoanalizė ir Humanistinė Psichologija
Psichoanalizė, kurią sukūrė Froidas, pradžioje buvo pritaikyta neurozių aiškinimo ir gydymo tikslu. Jis pirmas atkreipė dėmesį, jog be sąmoningos žm veiklos didelę reikšmę individui turi pasamonė. Jau ir anksčiau psichologai ir psichiatrai pastebėdavo jog kaikuriuos veiksmus žm atlieka nesamoningai (miegodamas). Tik Froidas įsigilino į tai sureikšmindamas nesamoningos veiklos elementus. Dirbdamas su nervų ligomis sergančiais padarė išvadą, kad jo ligonių neorotiniai simptomai nėra atsitiktiniai, o kažką reiškia. Visi jie nėra be priežąsties. Palaipsniui, kaupdamas medžiagą, jis rado paaiškinimą daugeliui ligų simptomų. Taip pat Froidas užsiėmė sapnų analize. Palaipsniui išsivystė psichoanalitinio gydymo metodas. Froidas nustatė, kad visą žm pasamonės veiklą reguliuoja du inkstinktai: gyvenimo ar litinės, agresinės arba mirties. Anot Froido, žm negali civilizuotoje visuomenėje realizuoti savo agresijos ar lytinio poreikio. simptomus, sapnus, kurybą, karjeros siekimą ir pan. Palaipsniui psichoanalizė populerėjo ir rado patvirtinimą. Froido med psich mokslo padarytą indėlį toliau vystė jo mokiniai ypač Jungas ir Adleris. Jie išpletė Froido mokymą apie pasąmonę ir iškėlė kolektyvinės pasąmonės kategoriją. Adleris akcentavo, kad žm prigimčiai būdingas visuomeninis jausmas. Jo nuomone, pgr asmenybės varomoji jėga yra pranašumo jausmas. Kievienas žm nori būti pripažintas kaip asmenybė. Gali išsivystyti pas žm menkavertiškumo jausmas, jei jis nepripažįstamas. Tai gali baigtis neuroze. Iš Vakarų Europos psichoanalizės mokslas pesikėlė į JAV. Šiuo metu psichoanalitikai plačiai praktikuoja.
Humanistinė psichologija skiria didžiausią dėmesį samoningai asmenybei, ypač pabrėžiama savęs vertinimo svarba. Medicininė psichologija gilinasi ir į gyvenimo prasmės problemą. Kad pajusti gyvenimo pilnavertiškumą, žm turi turėti gyvenimo tikslą. Jo neturėjimas dažnai būna nervinių sutrikimų priežąstimi. Lietuvoje med psich vystoma tp intensyviai.
Psichikos ir Sąmonės Santykis
Negyvi daiktai yra pasyvus. Gyvi organizmai veikia patys ir palaiko ryšį su aplinka bei tarpusavyje. Viena iš tokių sąveikų yra dirglumas, t.y. sugebėjimas reaguoti į reikšmingus poveikius. Tik gyviems organizmams būdinga jautrumas, sugebėjimas reaguoti į tiesioginius ir netiesioginius dirgiklius. Jautrumas yra I-asis psichikos pasireiškimo požymis. Tolimesnis psichikos vysymasis susijęs su nervų sistemos atsiradimu ir tobulėjimu. Lemiamas etapas psichinės veiklos atsiradimui buvo galvos smegenų veikla. Lytinė elgsena priklauso nuo endokrininių liaukų veiklos ir lytinių hormonų kiekio kraujyje. Ir gyvūnų tarpe yra sudėtingos elgsenos programų. Tik žmogus turėdamas psichiką ir sąmonę kaip sudėtingiausią psichikos formą, kuria skiriasi nuo gyvūnų, gali realizuoti intelektualią sąmoningą veiklą. Gyvūnų psichinė veikla surišta su biologiniais motyvais. Aukštesniuose evoliucijos etapose atsiranda poreikis orentuotis aplinkoje. Tuo tarpu žm pasižymi sąmoninga elgsena, nebūtinai susijusi su biologiniais motyvais. Žm psichiniai veiklai būdingi dvasiniai poreikiai, pažinimo, bendravimo. Sąmoningos žm veiklos viršūnė yra kai individas nepaiso savi biologinių poreikių. Žmogaus elgesio šaltinis yra ir žmonijos patirimas perduodamas kalba, darbo įrankių panaudojimas ir visuomeninis darbas ir kt požymiai liudijantis sąmoningą veiklą.
Psichika yra tikrovės atspindėjimo forma būdinga ir gyvūnams. Tuo tarpu sąmonė- tik žmogaus smegenų sąvybė. Svarbią reikšmę turi žmonių visuomenė, nes psichika labiausiai vystoma kalba, kuria perduodamas patirimas. Tik bendraujant atsiranda savimonė. Nevisi žmogaus psichiniai procesai vyksta aiškios sąmonės zonoje. Dauguma reakcijų atliekama nesąmoningai, nors jas reguliuoja nervų sistema. Dažnai atliekamus uždavinius ilgauniui žmogus automatizuoja ir jie išeina iš sąmonės kontrolės ribų. Tai parodo, kad žmogaus sąmonė ir pasąmonė santikiauja harmoningai. Pasamonės veiklai priklauso ir tokie reiškiniai, kurie vyksta žmogui miegant. Sąmoningai veiklai tik bendrumo būsenoje suteikia sąlygas.
Miego Fazės ir Sąmonės Sutrikimai
Miego metu nutruksta sąmoninga veikla. Skiriamos dvi miego fazės. 1-lėto miego, kurio metu paleėngva gesta psichinis aktyvumas, baigiama perdirbti informacija. 2- greito miego metu žmogus dažniausiai regi sapnus. Jų metu psichinė veikla nenutrūksta. Kartais susapnuojama nauja informacija. Smegenys miegant registruoja dirginimus, kurie sklinda iš vidaus organų, o tp iš aplinkos. Kartais iš sapnų galima atskleisti pradinius poslinkius, kurie vyksta žmogaus organizme.
Medicina tiksliai apibrėžia sąmonės sutrikimus. Pagrindinis požymis- dezorientacija. Sutrikus sąmonei žmogus nesiorientuoja laike, vietoje, situacijoje ir savyje. Sutrinka sugebėjimas fiksuoti dėmesį, įsiminti. Sąmonės sutrikimui praėjus dažniausiai ligonis neprisimena patirtų išgyvenimų. Tokiu būdu orientacijos praradimas, dėmesio, atminties sutrikimas yra pirmieji sąmonės sutrikimo kriterijai. Užtrukus sąmonės sutrikimams žm atitrūksta iš realaus gyvenimo, aplinką suvokia iškreiptai. galiausiai vainikuoja sąmonės sutrikusius požymius sutrikęs mąstymas.
Sąmonės Sutrikimo Sindromai
Sąmonės sutrikimo sindromai:
Apkvaitimas: Šioje būsenoje žmogui pojučius gali sukelti stiprus dirgikliai. Jis nereguoja į silpnus garsus. Sunkiai supranta kas jam sakoma, blogai orientuojasi aplinkoje, nesupranta situacijos, sulėtėja mąstymas. Apkvaitę ligoniai dažniausiai guli, esti pasyvūs, nejudrūs. Mimika skendi, gestai neišraiškingi. Tokios būsenos būna apsinuodijus, po galvos smegenų insultų, sergant kaikuriomis infekcinėmis ligomis.
Soporas: Su žmogumi neįmanoma susikalbėti, jis reaguoja tik į l. ryškius dirgiklius (šviesą, skausmą). Būklei progresuojant jutimai visai prarandami ir pereina į:
Komą: Praėjus soparui ar komai žm tuo kas su juo vyko neatsimena. Šie 3 sutrikimai yra kiekybinio pobūdžio. Tai yra priklauso nuo sąmonės pažeidimo laipsnio. Tačiau sąmonė gali sutrikti ir kokybiškai. Visu pirma tai:
Delyras: Jo metu žm nesiorentuoja laike, aplinkoje. Jam vyksta iliuzijos ir haliucinacijos. Tačiau orientacija savyje išlieka. Ypač būdingos regėjimo haliucinacijos. Delyras būdingas alkoholikams.
Amencija: Jos metu žm nesiorientuoja aplinkoje ir savyje. Ligoniai būna kupini baimės, nesupranta kas vyksta, kas jie tokie, kalba padrika, neriški, mąstymas sutrukęs. Praėjus būsenai žm neprisimena kas su juo būvo. Amencija būna sergant sunkiomis ligomis.
Oneiroidas: Tai panaši į sapnus sąmonės sutrikimo būsena. Žm nesiorientuoja laike ir vietoje, o savo asmenybe suvokia kaip dvilype. Ligonis nugrinsta į fantastinius išgyvenimus su daugybe haliucinacijų ir kliedesių. Relus ir išgalvotas pasaulis susipina. Aplinką suvokia tik fragmentiškai.
Prieblandinė būsena: Prasideda staiga ir trunka keliatą min, valandą, retai pora dienų. Ligonis nieko neprisimena. Šioje būsenoje sutrinka orientacija aplinkoje. Tačiau nors sąmonė sutrikusi, žm sugeba vygdyti anksčiau išmoktus veiksmus. Paprastai toks žm būna įsitempęs, išsigandęs, sujaudintas, kliedi, grasina. Vienas iš šios būsenos variantų- lunatizmas. Tokie žm kartais vaikšto naktį, juda, atlieka įv veiksmus. Nerekomenduojama šaukti vardu.
Jutimas ir Suvokimas: Aplinkos Pažinimo Procesai
Jutimas ir suvokimas yra aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimo jutimo organais procesas. Toks pažinimas yra tiesioginis, kadangi visi pojučiai iš suvokimo. Situacuja kila iš daigtų ir reiškinių. Jutimas yra pats paprasčiausias elementaraus pažinimo fonas ir yra tik sudėtinė suvokimo dalis. Žmogus pojūčiais pažįsta jį supantčių daiktų ir reiškinių savybes (skonį, spalvą), o t.p. įvertina savo kūno būvį, kūno padėtį ir visą jutiminę gamą. Tuo tarpu suvokimas nėra paprasta pojūčių visuma. Suvokimui turi reikšmės gyvenimo patirimas, intelektas, emocinė būsena, profesija, poreikiai. Jutimo ir suvokimo atitikimas tikrovėje priklauso nuo žmogaus veiklos, jo aktyvumo.
Jutimo ir suvokimo fiziologinis pagrindas yra nerviniai procesai, kurie vyksta analizatoriuose. Kiekvieną analizatorių (regos, klausos, uoslės, skonio.) sudaro juntančios ląstelės- receptoriai, įcentriniai nervai ir jais ateinantys impulsai į galvos smegenų atskiras sritis. Pusrutulių žievėje ir branduoliuose vyksta analizė ir sintezė. Rezultate dirgiklis realizuojasi psichiniu vaizdu. Jutimas gali sutrikti pažeidus bet kurią minėtą grandinės dalį.
Pojūčių Rūšys ir Receptoriai
Pojūčiai skirstomi į 5 rūšis: lytėjimo, regos, klausos, uoslės ir skonio. Pojūčiai skirstomi ir pgl receptorius:
Interoreceptoriai: Randasi organo viduje ir audiniuose (skrandyje, žarnyne). Receptoriai atspindi organinius pojūčius: alkį, sotumą.
Proprioreceptoriai: Išdėstyti raumenyse, sąnariuse, vid ausyje ir kt. Atspindi pusiausvyros, kūno padėties kitimų, judėjimo pojučius.
Eksteroreceptoriai: Išsidėstę kūno paviršiuje ir arti jo. Būna distanciniai ir kontaktiniai. Distancinių receptorių dirglumas sukelia regos, klausos, uoslės pojučius. Kontaktiniai- lytėjimo, temp., skausmo, skonio pojučius. stiprumo. Didelę reikšmę dirginimo ir jutimo realizacijai turi organų jautrumas. Mažiausias dirgiklis galintis sukelti pojūtį vad. pojučio slenksčiu. Kuo žemesnis pojučio slenkstis tuo didesnis analizatoriaus jautrumas ir atvirkščiai.
tags: #dvilype #asmenybe #psichologiniai #sutrikimai