Šiame straipsnyje aptariamas g veiksnys psichologijoje, jo reikšmė, lavinimo būdai ir ryšys su kitais asmenybės bruožais. Straipsnis skirtas tiek tiems, kurie domisi psichologija, tiek tiems, kurie nori geriau suprasti savo ir kitų žmonių sugebėjimus bei asmenybės ypatumus.
Įvadas
Mes, suaugę ir vaikai, esame žmonės - labai sudėtingos būtybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis ir struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas - asmuo, metafiziniu požiūriu - žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią, jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su protu, nei su jausmais. Asmenybė (persona) - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nesakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, keičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka ir saviaukla. Tai bendra psichologinė pažiūra į asmenybę. Studijuoti asmenybę - tai atskleisti, kaip žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Pats žmogus ir jo psichika yra labai sudėtingi. Vieningos asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba 3) kas ji yra. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią.
Mokymosi psichologiniai aspektai
J. Piaget įrodė, kad vaikai nori mokytis, nes jiems rūpi suprasti savo patyrimus ir stebėjimus. Geštalinės psichologijos atstovai, suprasdami, kad žmogus turi tendenciją suvokti ,,geros formos” signalus, pabrėžia pačių įvairiausių ryšių svarbą mokantis. Geštaltistai nustatė, kad dauguma dalykų geriau išmokstama, kai idėjos yra geriau sugrupuojamos į platesnes sistemas. K. Levinas aiškiai parodė, kad vaikai mokosi perorganizuodami savo patyrimą, kai kiekvienas jų suvokiamo laiko elementas įgyja vis naują reikšmę ar prasmę. Mokymasis - tai savo patyrimo perorganizavimas įsisąmoninant reikšmes ir prasmes. Žodinių prasmių, žodinės medžiagos išmokimą tyrinėjo D. Ausubelis (1968). Jo išvada: vaikas mokosi, kai įsisąmonina kryptingą instrukciją. Kryptingai, prasmingai mokydamasis, vaikas gali pastatyti blogus įpročius ir išvengti klaidingų sprendimų. Taigi, manoma, kad mokymasis yra kryptingas ir prasmingas, kylantis iš mokinio vidinio aktyvumo. Išmokstama suprantant vis naujus ir naujus ryšius bei santykius. Supratimas - mąstymo dalis - tai nagrinėjamų reiškinių vidinių sąsajų įžvelgimas ir kokio nors dalyko reikšmės bei prasmės įsisąmoninimas. Humanistinė psichologija sutinka su kognityvine psichologija dėl to, kad mokantis svarbu orientuotis į artimiausią vaiko pažinimo plėtros sritį, pažinimą ir savikorekciją. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus raida - tai viso žmogiškojo potencialo išsiskleidimas. Svarbu suprasti visas savo galimybes ir gyvenime jas naudoti. Kas ir kaip vyksta mokinio psichikoje ir asmenybėje, išsamiausiai yra ištyręs ir aprašęs čekų psichologas J. Linhartas. Jis dvidešimt metų tyrinėjo, kaip kinta pažinimo ir motyvacinės struktūros mokantis. J. Mokymąsi J. Linhartas tyrinėjo kaip vidinį procesą ir tikslingą elgesį, kai pakinta besimokančiojo asmenybės motyvacinės ir pažinimo struktūros. Mokymasis - tai nuolatinis hipotezių formulavimas ir sprendimų priėmimas. Autorius įrodė, kad mokantis formuojasi sugebėjimų ir charakterio struktūros, keičiasi tiksliai, nuostatos, savimonė. Tai turi įtakos asmenybės tobulėjimui. Šis psichologas įtikinimai parodė, kad mokymasis yra subjekto vidinis aktyvumas - labai konkretus ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja tikslas, aspiracijos, įgyta ir įgijama patirtis, grįžtamojo ryšio ciklai, simbolinė reprezentacija (pavyzdžiui, įsisąmonintų žodžių reikšmės) ir kt. J. Linharto manymu, mokymosi struktūroje tikslinga išskirti šiuos komponentus: motyvacinį, pažinimo, vykdymo ir kontrolės. Integruojantis pradinei mokymosi motyvacijai, įgytam bei įgyjamam patyrimui ir informacijai apie mokymosi situaciją bei eigą, atsiranda tam tikra mokinio laikysena. Tai neuropsichologinis pasirengimas reaguoti ir elgtis tam tikru būdu. Atsiradusi laikysena dalyvauja orientaciniuose mokymosi veiksmuose, lemia veiksmų pobūdį, sprendimus, mokinio išgyvenimus bei elgesį. Mokymosi pozicija - tai mokymosi konkrečiomis situacijomis, jo pasekmių ir sąveikos rezultatas. Mokyklose pastebime tris mokinių mokymosi pozicijas: pažinimo, emocinę arba veiklos. Skirtingas pozicijas lydi skirtingas mokymasis.
Sėkmingo mokymosi veiksniai
Yra ir kitokių vertingų klasifikacijų, pavyzdžiui, A. Pažinimo pozicija. 1. Veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. Koks yra tas, kuris mokosi ir kaip jis mokosi. 2. 3. Veiksniai, slypintys mokytojo asmenybėje - jo bendravimo su mokiniais ir mokymo ypatybės. 4. 5. 6. Žinant šią klasifikaciją, galima padėti sėkmingiau ieškoti nesėkmingo mokymosi priežasčių ir jas įveikti.
Specialiųjų sugebėjimų lavinimas
Specialiesiems sugebėjimams lavinti reikia specialaus dalykinio ir psichologinio pasirengimo. Čia aptarsime tik matematinių sugebėjimų lavinimo ypatybes.
Taip pat skaitykite: Streso žala organizmui
Prasminė loginė atmintis (,,santykių atmintis”). Tai sugebėjimas viską įsiminti prasminiais ryšiais ir santykiais. Manoma, kad šio sugebėjimo lavėjimas yra susijęs su galvos smegenų žievės nervinių impulsų ,,jungimų”.
Mąstymo logiškumas. Lavindami šį sugebėjimą, reikalaujame, kad mokinys argumentuotų savo teiginius, vis klausiame: ,,Kodėl?”, ,,Iš kur?”. Norėdami, kad mokinio sąmonėje įsitvirtintų loginės mąstymo operacijos, prašome, kad, spręsdamas uždavinius, jis užrašytų arba pilnais sakiniais pasakytų savo argumentus, kodėl taip daro (mano).
Minties grįžtamumas (,,atvirkštumas”). Tai sugebėjimas tuo pačiu momentu mąstyti apie tiesioginį ir atvirkštinį veiksmą (dalybos veiksmą sieti su daugybos, integravimo - su diferencijavimo, ir atvirkščiai). Šis sugebėjimas išryškėja kartu su mąstymo operacijomis. Vaiko, kuris mintyse atlieka tik vienpusius veiksmus, mąstymo operacijos dar nesusiformavusios. Žmogaus psichikoje susijungę du priešingi matematiniai veiksmai jau yra matematinio mąstymo operacija.
Sugebėjimas formalizuoti nematematinę medžiagą - tai sugebėjimas objektų ryšius ir santykius parašyti formulėmis arba pavaizduoti schemomis. Pavyzdžiui, V=g x t, kur V - greitis, t - laikas. Pradėdami mokytis algebros, vaikai turi sužinoti, kad algebros reiškiniai, lygtys ir funkcijos - tai labai glaustas tikrovės daiktų ir reiškinių ir santykio atsispindėjimas.
Matematinio mąstymo lankstumas, kaip sugebėjimas lengvai keisti atskaitos sistemą arba požiūrį, persiorientuoti nuo tiesioginės minties prie atvirkštinės, lavėja mokantis visų matematikos dalykų.
Taip pat skaitykite: Žaidimas ikimokykliniame amžiuje: socializacijos perspektyva
Sugebėjimas nustatyti matematinių santykių dėsningumus ir, juos apibendrinant, daryti loginius sprendimus. Tai fundamentalus matematinis sugebėjimas, apimantis daug mąstymo ir atminties savybių. Jam lavinti būtinas sistemingas ir sąmoningas visų matematikos dalykų mokymasis, neišsiskiriant aritmetinio skaičiavimo. Per anksti pradėjus naudoti skaičiavimo priemones, iš vaiko mąstymo raidos iškrenta svarbi grandis - mintinis kiekio santykio santykių nustatinėjimas. Tai apsunkina tolesnį šio, pagrindinio, matematinio sugebėjimo lavinimą vyresnėse klasėse.
Sugebėjimas mąstyti ,,sutrauktomis” matematinėmis struktūromis yra aukščiau minėtų sugebėjimų išvestinė. Šis sugebėjimas lengviau formuojasi, kai tam tikra tvarka užrašome teoremas bei uždavinių salygas, jų įrodymus arba sprendimus. Standartinė užrašymo forma padeda pamatyti dėsningumus ir lengviau ,,pereiti” prie ,,nutrauktų” mąstymo struktūrų. Matematikoje forma svarbesnė nei kituose moksluose, ji geriau išreiškia turinį.
Matematikos mokymasis ir mokymas yra tiek vertingi, kiek lavina mąstymą. Matematinio mąstymo esmė - uždavinio, problemos sprendimas, ieškojimas atsakymo į klausimą. Jei uždavinys sprendžiamas neįsisąmoninus klausimų, mintyse neformuluojant prielaidų ir jų netikrinant, tai nemąstoma. Pirmasis mąstymo požymis - uždavinio ar problemos suvokimas, klausimo arba hipotezės suformulavimas ir įsisąmoninamas. Antrasis mąstymo požymis - optimalaus sprendimo ieškojimas atsižvelgiant į situaciją, uždavinio sprendimas remiantis visų jo sąlygos duomenų ir jų tarpusavio santykių visišku įsisąmoninimu. Svarbu, kad mokinys žinotų, jog įrodydamas teoremą arba spręsdamas uždavinį, atlieka keturių tipų veiksmus: orientacinius, vykdomuosius, kontrolinius ir įvertinimo. Svarbiausio uždavinio sprendimo ar teoremos įrodymo fazė yra pirmoji - orientacinė, t.y. uždavinio ar teoremos sąlygos analizė ir įsisąmoninimas. Savarankiškai išnagrinėjus visą uždavinio sąlygą, įsisąmoninus visus santykius tarp duomenų ir ieškomo nežinomojo, esant patyrimui, uždavinys visada bus išspręstas teisingai. Tarp duomenų ir ieškomo nežinomojo, esant patyrimui, uždavinys visada bus išspręstas teisingai. Kai uždavinio sąlygą pradedama analizuoti nuo klausimo (ką reikia rasti?) ir visiškai įsisąmoninama, kaip ieškomas nežinomasis, susijęs su tuo, kas yra duota ir kokie yra visų kitų sąlygos duomenų tarpusavio ryšiai, sąmonėje susidaro orientacinis uždavinio sprendimo pagrindas ir uždavinys tarsi savaime ,,išsisprendžia”. Mokiniui telieka užrašyti jos sprendimą. Kai uždavinio sąlygos ar instrukcijos analizei ir įsisąmoninimui skiriame mažai laiko, pradedame spręsti nemąstant, mėginimu ir klaidų būdu arba pagal pavyzdį. Jei tai trunka ilgėliau, mąstymas visiškai sustingsta, pradedama nebesuprasti ir nebenorima mokytis. Pasak mąstymo psichologijos specialistų, mąstyti išmokstama, kai sprendžiant uždavinius, vadovaujamasi tikslu ir situacija. Orientavimasis į uždavinių tipus gimdo reproduktyvų mąstymą. Vaikams ir paaugliams mąstymas - sunkus darbas, todėl juos reikia nuolat globoti, su jais dirbti.
Savarankiškumo skatinimas
Paskaitų, aiškinimo, mažųjų grupių metodais galima pasiekti daugelį, bet ne visus mokymo tikslus. Kartais mokiniai turi mokytis patys. Kodėl? Pastaraisiais metais pedagoginės psichologijos specialistai vis labia reiškia nepasitenkinimą įprastine klase, pagrindiniais jos darbo principais, mokymo efektyvumu. Šio nepasitenkinimo priežastis iš dalies yra noras atsižvelgti į individualias mokinių skirtybes. Apie tai ypač daug kalbama jau nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio. Nuo tada prasidėjęs gausūs testai atskleidė, kad įprastinė klasė mokinių intelektas ir jų pažangumas yra labia nevienodi. Paaiškėjo, kad geriausieji eilinės klasės mokiniai gali išmokti daug daugiau ir greičiau negu silpnieji tos klasės mokiniai. Šie skirtumai sunkina mokitojo darbą. Užduotys, kurios tinka visiems mokiniams, netinka kitiem. Ši problema vertė suabejoti paskaitų metodu. Net ir klasės pokalbiuose, diskusijose, į kuriuos mokiniai įvairiai įtraukiami, yra aptariama ta pati tema, nepaisant to, kad mokiniai yra labia skirtingi. Net ir dirbant mažomis grupėmis, kai kurie mokiniai nuobodžiauja, būna nusivylę ar pasipiktinę. Nuspręsta, kad reikia individualizuoti mokyklą: suteikti mokiniui galimybę atlikti tokias užduotis, kurios atitinka jo individualius gabumus ir interesus, naudoti tokius mokymo būdus ir stilių, kurie atitinka mokinio temperamentą, eiti į priekį konkrečiam mokiniui tinkamu individualiu tempu. Pirmasis žingsnis į individualų mokymą buvo mokinių suskirstymas į grupes pagal gabumus, kad jie galėtų dirbti kartu su kitais panašių gabumų ir pažangumo mokiniais. Grupės gali būti sudarytos vienoje klasėje arba tai gali būti didesnių ar mažesnių gabumų mokinių klasė. Toks susiskirstymas į grupes pagrįstas tuo, kad vienodų gabumų mokinių mokymas yra efektyvus. Deja, tai ne visada pasitvirtina. Iš panašių gabumų mokinių sudarytų daugelio grupių tyrimo rezultatai buvo toil gražu nevienodi. Gauti prieštaringi duomenys apie tokių grupių poveikį mokinių pažangumui, jų autokoncepcijai, požiūriui į kitus ir elgesiui. Visais šiais būdais galima atsižvelgti į pastovias individualias skirtybes. Trumpai tariant, dirbdami su dideliu mokinių skaičiumi, mokytojai jaučia poreikį priderinti mokymą prie pastovių ir tik kuriam nors momentui būdingų individualių mokinių skirtybių. Individualus mokymas ne tik padeda mokiniams siekti bendrų mokymo tikslų, bet ir moko savarankiškai dirbti ir mokytis. ,,Mokytis, kaip mokytis” jau pats savaime yra svarbus tikslas. Palikę mokyklą, mokiniai turi sugebėti ir toliau mokytis. Šią idėją jau 1873 m. iškėlė Herbertas Spenceri. Jis rašė: “Mokant reikia kuo labiau skatinti savęs ugdymą. Reikia sudaryti sąlygas vaikams patiems tyrinėti ir daryti savo išvadas. Jiems reikia kaip galima mažiau kalbėti, o kuo daugiau reikia juos skatinti pačius ką nors atrasti, atskleisti. Žmonija progresavo tik pati mokydamasi, ir tam, kad pasiektų geriausių rezultatų, kiekvienas protas turi progresuoti maždaug tuo pačiu būdu” (citata iš E. Dale, 1967, p. Remdamiesi savaranjiškojo mokymosi programomis, mes galime padėti mokiniams išmokti mokytis savarankiškai, imtis didesnės atsakomybės už savo mokymąsi. Žymieji mokslininkai, rašytojai, žurnalistai, ir kiti kūrybiniai darbuotojai visada daug mokėsi savarankiškai. Pagal šias programas mokytojas individualiai dirba su atskiru mokyniu. Mažiau yra pamokų, mokytojas mažiau kontroliuoja kiekvieno mokinio laiką ir darbą. Savimoka (mokymasis sau vadovaujant, savivada) yra tokia mokymosi forma, kai bendroji tradicinė dėstymo sistema formaliai išlieka, mokytojas dirba su daug mokinių, pateikia jiems tikslus ir mokymąją medžiagą, vertina juos testais. Pagrindinis skirtumas - mažiau formalių pamkų, kurias mokinys privalo laikyti. Šis būdas ypač rekomenduojams mokant suaugusiuosius. Mokydamiesi pagal šį būdą mokiniai remiasi tik savo ,,mąstymo ir veiksmų sistema” ar mokytojo pateiktomis ,,vertybių sistemomis, idėjomis, elgesio modeliais, ateities vaizdiniais”. Mokantys savimokos būdų, svarbiau yra išgirstas žodis, mokinio sakiniai su bendraklasiais ir mokytoju, o ne bibliotekos, įrašų kasetės, savarankiško mokymosi programos. Savarankiškojo mokymosi sėkmė priklauso nuo to, ar tinkamai pasirenktas savarankiškumo laipsnis. Mokytojas gali gana primygtinai stebėti mokinį ir jam vadovauti. Kiek didesnis savarankiškumo laipsnis, kai mokytojas kartu su mokiniu suplanuoja pastarojo darbą ir po to mokinys yra mažai prižiūrimas ir koreguojamas. Koks savarankiškumo slaipsnis, priklauso nuo mokinio subrendimo ir nuo to, kokius mokymosi tikslus keliame. Net pradinių klasių mokiniai turi gauti šiek tiek savarankiškumo. Kita vertus, net ir labiausiai subrendę mokiniai kai kada turi klausyti paskaitų, būti vadovaujami mokytojų ar globėjų ir pan. Kitaip tariant, daugiau ar ma… Šios krypties neformaliosios studijos padės pažinti save ir kitus, suvokti santykius tarp žmonių ir juos valdyti, suprasti, kaip formuojasi santykiai, kaip vystosi asmenybė, supažindins su psichoterapijos pagrindais ir pan. Praktinės krypties studijos labiausiai tinka socialiniams darbuotojams, pedagogams, personalo specialistams, vadovams, asmenims, kurie nori giliau pažinti asmens ir jo sąveikos su kitais psichologiją, asmens raidą ir krizes, šeimos psichologiją.
Įvadas į psichologijos studijas. Evoliucinė psichologija. Psichoanalizė (S. C. G. Individualioji psichologija (A. Bruožų teorijos. Išmokimo teorijos (G. Allport, H. J. Kognityvinės-emocinės asmenybės teorijos (A. Ellis, D. Humanistinė-egzistencinė kryptis (A. Maslow, C.
Taip pat skaitykite: Atskleiskite savo potencialą
Įvadas į socialinę psichologiją. Mokslinis tyrimas. Emocijos. Komunikacija. Stresas ir jo valdymas. Kūno ir psichikos ryšys.
Kaip vystosi žmogus. Asmenybės raida ir raidos krizės vaikystėje ir paauglystėje. Baziniai poreikiai. Bowlby tyrimai. Auklėjimo principai pagal R. Individualią asmens raidą sąlygojantys veiksniai - krizės, netektys, šeimos ypatybės. Suaugusio žmogaus raidos ypatybės. Vidurio amžiaus krizė. E.Erikson asmenybės raidos teorija. Neurozės, asmenybės raidos sutrikimai, psichozės. Neurolingvistinio programavimo apžvalga. Vidiniai konfliktai. Prokrastinacija.
Šeimos evoliucija. Skirtingos šeimos sampratos skirtingose kultūrose. Partnerių pasirinkimo psichologija ir fiziologija. Meilės teorijos. Šeimos terapija pagal. V. Sistemų teorija ir sisteminė šeimos terapija. Nuo M. Bowen iki S. Šeimos terapija pagal V. Satir. Savo šeimos rekonstrukcija. Komunikacijos analizė. V. Naujosios objektų ryšių teorijos.
UAB „Žmogaus studijų centras“ septynerius metus vykdoma emocinės Lietuvos būsenos stebėsena 2014 metais fiksuoja ir teigiamus, ir neigiamus pokyčius. Reprezentatyvią apklausą 2014 lapkričio mėn. Nors Lietuvos ekonominę situaciją 2014 metais net 46,2 proc. respondentų vertina kaip blogesnę nei prieš metus bei su mažesne viltimi ir entuziazmu žvelgia į ateitį (2013 m. tokių buvo - 70,8 proc., 2014 - 61,7 proc.), kiti socialiniai - psichologiniai rodikliai yra, kiek paradoksaliai, pozityvūs. „Žmogaus studijų centras“ palyginęs 2008 -2014 m. reprezentatyvių apklausų rezultatus daro išvadą, kad lietuvių pasididžiavimas savo šalimi, stipriai smukęs žemyn 2010 -2012 metais, vėl pakilo: 2013 ir 2014 metais asmenų besididžiuojančių tuo, kad yra Lietuvos piliečiai skaičius siekia 80 proc. Sumenko ir prognozuojama emigracijos banga. Asmenų, kurie susiklosčius palankioms aplinkybėms norėtų emigruoti, sumažėjo nuo 58,6 proc. 2010 metais iki 44,1 proc. 2014 metais sumažėjo visuomenės susvetimėjimo, arba anomijos rodiklis, kuris šiemet yra geriausias nuo 2008 m. Visumoje anomija atspindi, kiek yra susiskaldžiusi visuomenė, kiek nepasitikėjimo yra žmonių tarpusavio santykiuose ir nepasitikėjimo valdžia. Apklausa rodo, kad nors daugumai Lietuvos žmonių būdingas nepasitikėjimas kitais (76,2 proc.), tačiau tokių asmenų per metus sumažėjo 5 proc. Pagerėjo požiūris į pareigūnus, kuris yra palankiausias per paskutiniuosius 7 metus. Pasak „Žmogaus studijų centro“ vadovo dr. G. Chomentausko, „visuomenės sutelktumas ir jos narius siejantys emociniai ryšiai yra labai svarbūs. Su kuo sietini teigiami pokyčiai? „Šiais metais vienijo ir lietuvių pergalės pasaulio čempionate, ir kaimynams iškilusi „žalių žmogeliukų“ grėsmė. „Baltijos tyrimų“ vadovė dr. Piliečių sutelktumas yra nepaprastai svarbus veiksnys lemiantis piliečių emocinę būseną, sveikatą ir ekonominį aktyvumą.
Paauglių psichologija
pãauglio psichològija, žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti psichikos raidą pereinant iš vaikystės į suaugystę. Paauglystės pradžia dažniausiai siejama su lytiniu brendimu. Mergaitėms pirmi lytinio brendimo požymiai dažniausiai pasirodo apie dešimtuosius metus, berniukai pradeda bręsti maždaug 2 metais vėliau. Lytinis brendimas trunka vidutini6kai 3-4 metus. Dėl paauglystės pabaigos nėra bendrai sutariama, vienose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai asmuo visiškai subręsta lytiškai (fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose - kai subręstama psichiškai ir socialiai, prisiimama atsakomybė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi, kai asmuo suvokia savo tapatumą, susikuria vertybių sistemą, geba daryti brandžius dorinius sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą. Paauglio psichologija tiria žmogaus organizme tuo metu vykstančių sudėtingų fizinių ir fiziologinių pokyčių sukeltus pojūčius, išgyvenimus. Psichologiniu požiūriu paauglystę galima suskirstyti į ankstyvąją (10-14 metų), vidurinę (15-19 metų) ir vėlyvąją (20-24 metų). Šioms stadijoms būdingi specifiniai požymiai. Ankstyvojoje paauglystėje sparčiai augama ir fiziškai bręstama. Su fiziniu brendimu susijęs ir paauglio savivaizdžio formavimasis, paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiuo metu išryškėja pirmosios pastangos tapti nepriklausomam nuo tėvų, būdingas stiprus konformizmas bendraamžių atžvilgiu. Vidurinėje paauglystėje atsiranda naujų efektyvaus mąstymo įgūdžių. Draugų įtaka vis dar didelė. Paauglys dažniau krypsta į priešingos lyties bendraamžius, dar labiau siekia psichologinės nepriklausomybės nuo tėvų (dėl artimųjų nenoro šią teisę pripažinti kyla dauguma paauglio konfliktų su suaugusiaisiais). Šiuo metu pradedama mąstyti apie profesiją, suvokiamas suaugusiojo vaidmuo, mokomasi kontroliuoti impulsus (impulsyvumas). Vėlyvoji paauglystė yra galutinis pasirengimas suaugusiojo vaidmeniui. Šiam laikotarpiui būdinga didelė nepriklausomybė nuo tėvų, mažėjanti bendraamžių įtaka. Paauglystė mokslinio tyrinėjimo objektu tapo 20 amžiaus pradžioje. Paauglio psichologijos pradininkas Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir edukologas G. S. Hallas knygoje Paauglystė (Adolescence 1904) paauglystę vadino audrų ir įtampos laikotarpiu. Pagal jį, konfliktas šioje raidos pakopoje yra normalus ir įprastas. Amerikiečių kultūros antropologė M. Mead, stebėjusi ir aprašiusi paauglių brendimo procesą Samoa ir Naujojoje Gvinėjoje, teigė, kad paauglio elgesiui didelę reikšmę turi kultūriniai veiksniai, paauglystė nebūtinai yra konfliktų ir stresų metas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitiko E. Eriksono teorijoje pagrindinė sąvoka apibūdinant paauglystę yra tapatumo krizė - naujų vaidmenų priėmimas, tapatumo jausmo formavimas, ego tapatumo siekimas. Pasak E. Eriksono, paauglys susiduria su fiziologiniais pokyčiais, jam ypač kelia nerimą, koks jis atrodo kitiems, kaip susieti turimus įgūdžius su būsima viena ar kita profesija. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas P. Blosas (1903-86), aprašęs psichikos pertvarkos procesus paauglystėje, išskyrė kelis paauglio raidos etapus: latentinį laikotarpį (vyksta tam tikras pasirengimas paauglystei - didėja ego ir superego kontrolė instinktų atžvilgiu, ego funkcijos mažiau regresuoja, susiformuoja stabilus susitapatinimas, dėl to sumažėja priklausomybė ir keičiasi santykiai su objektais, tai yra tėvais, plėtojamos kognityvinės funkcijos), iki paauglystės (būdinga seksualinė įtampa, vaikas gali mažiau kontroliuoti instinktus), ankstyvąją paauglystę (pagrindinė užduotis yra atsiskirti nuo tėvų, itin išryškėja santykių su objektais raida), tikrąją paauglystę (siekiama surasti naują objektą už šeimos ribų, mezgami emociškai reikšmingi santykiai su priešinga lytimi), vėlyvąją paauglystę (ego funkcijos ir interesai tampa stabilūs, susiformuoja galutinis lyties tapatumas, stabilizuojasi psichikos dariniai, dideli pokyčiai ego viduje daro įtaką paauglio veiksmų tikslingumui, socialinei integracijai, emocijų pastovumui), popaauglystę (paskutinė paauglystės krizė, kuri išsekina asmens integracinius gebėjimus ir gali sukelti adaptacijos nesėkmes, ego deformacijas, ryškų gynybos mechanizmų naudojimą ir sunkią psichopatologiją).
Lietuvoje vienas pirmųjų paauglyste susidomėjo A. Gučas. 20 amžiaus pabaigoje-21 amžiaus pradžioje paauglystės tarpsnis tyrinėjamas įvairiais aspektais. L: V. Kalpokienė Paauglių raida ir psichikos sutrikimai ego psichologijos požiūriu / Psichologija 2005 nr.
tags: #kas #yra #g #veiksnys #psichologija