Visi esame patyrę mokymosi procesą - nuo darželio iki universiteto. Nuo pat vaikystės tobulėjimas suvokiamas pagal nusistovėjusią sistemą: vienas mokytojas ir daug mokinių. Tačiau kas iš tikrųjų apibrėžia gerą mokytoją? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios savybės ir požiūriai lemia mokytojo sėkmę, remiantis psichologiniais tyrimais, švietimo ekspertų įžvalgomis ir pačių mokytojų patirtimi.
Alternatyvūs mokymo stiliai
1960 m. pradžioje į Ameriką pradėjo važiuoti įvairūs Rytų pasaulio mokytojai, filosofai, guru, atsiveždami visiškai kitokį mokymosi scenarijų. Šių sistemų ašis - labai artimi mokytojo ir mokinio santykiai: norint kažko išmokti, reikia rasti savo mokytoją ir paprašyti jo, kad mokytų. Kai specialistas sutinka, reikia kažkiek laiko praleisti su juo, vykdyti visus nurodymus, perimti jo gyvenimo būdą, vertybes, filosofiją, pasaulio suvokimą. Rytuose tvirtinama, kad tik taip galima padėti žmogui pasikeisti, tai ir yra mokymasis.
Rytiečių mintys pateko į labai gerą dirvą, nes tuo metu visas Amerikos jaunimas buvo labai imlus bet kokioms naujovėms, pasiryžęs išbandyti bet kokią filosofiją, bet kokią idėją, bet kokį gyvenimo laisvės skatinimą. Netrukus didelė dalis šių hipių tapo didelių bendrovių vadovais, žymiais politikais, visuomenės veikėjais. Jie sukūrė naujas mokymo strategijas. Taip Vakarų pasaulyje atsirado naujas mokytojas - koučeris (angl. „coacher“). Tai žmogus, savo asmeniniu pavyzdžiu ir tiesioginiu kontaktu su mokiniu padedantis jam pasikeisti.
Mokytojo Tipai: Nuo Vedlys Iki Meistro
Šiais laikais, kai žinios tapo pasiekiamos visiems, žmonės, kaupiantys informaciją, pasidarė beveik nenaudingi. Vakaruose nuspręsti, kas geriausias mokytojas, nesunku: tereikia rasti patį prestižiškiausią universitetą, patį aukščiausią laipsnį turintį profesorių ar akademiką.
Praėjusio šimtmečio pradžioje šis klausimas iškilo cirko fokusininkams, kai kiekvienas savo cirke skelbėsi esąs pats geriausias visame pasaulyje stebukladaris. Taip kilo idėja visiems geriausiems ir garsiausiems burtininkams susirinkti Hamburge, kur vienodomis sąlygomis, be žiūrovų ir stebint tik autoritetingai komisijai, jie turėjo rodyti savo fokusus bei stebuklus. Gerbiama komisija vertino jų pasirodymus balais, nurodančiais kiekvieno dalyvio reitingą. Kiekvieno koučerio „Hamburgo reitingas“ atspindi jo gyvenimo kokybę: ar savo skleidžiamas žinias jis įdiegęs į gyvenimą, ar ne. Tikram vertintojui visiškai nesvarbu, ką ir kaip tas mokytojas kalba, bet svarbu, kaip gyvena.
Taip pat skaitykite: Atostogų psichologija
Nagrinėjame specialistą, kuris, naudodamas konkrečią tobulėjimo metodiką, užsiima savo mokinio asmeniniu tobulėjimu, aptinka problemas ir moko jas spręsti. Tai žmogus, savo mokinį galintis nuvesti iki tam tikrų problemų ar naujų žmogaus galimybių pripažinimo. Jis nieko nemoko, tik puikiai padeda aptikti ir visiems parodyti įsisenėjusią problemą. Akivaizdžiais pavyzdžiais, skandalingais straipsniais ar televizijos laidomis, knygomis ar patraukliais seminarais Vedlys kelia naujus klausimus, parodo naujas galimybes, veda visus į naują problemos suvokimo lygį. Gerai įsiklausęs į jo kalbas, niekada nerasi realaus patarimo, kaip viską išspręsti, nes jis dar nežino, pats neseniai atrado šias savo problemas ir pradėjo spręsti.
Šis žmogus bet kurio mokymo propaguotojas, raginantis žmones mokytis bei tobulėti. Tai žmogus, per tam tikrą laiką sukaupęs labai daug rimtų gilių teorinių žinių ir gerai išmanantis nagrinėjamą problemą. Jis suvokia problemos nepaprastumą, mato, kaip sudėtingai veikia žmogų skirtingi mokslai, tokie kaip psichologija, sociologija, politika, ekonomika ir religija. Mokytojas moko! Nuolatos aiškina, patarinėja, gilina žinias, cituoja faktus, pasakoja pamokančias istorijas, motyvuoja, skatina ir teigiamai nuteikia. Mokytojas tvirtai tiki, kad jo mokymo būdas pats geriausias, žinios pačios objektyviausios, idealai patys idealiausi. Jis tiki savo mokymo sistema ir gali bet kurį abejojantįjį tuo įtikinti. Tai ir yra jo funkcija. Mokytojas gali paskatinti žmogų mokytis ir suteikti tam reikiamų žinių, bet negali išmokyti! Tai Mokytojo kompetencijos riba. Žmogus ir jo gyvenimas išlieka tokie pat, tik dabar jau žino, kaip reikia gyventi.
Norint suprasti, ką konkretus Mokytojas moka, reikia pažiūrėti, kaip jis gyvena, dirba, ilsisi, elgiasi tada, kai jam atrodo, kad niekas nemato. Taip pat koks būna, kai būna savimi. Reikia stebėti tarsi nereikšmingas Mokytojo gyvenimo smulkmenas, kaip reaguoja, kai jį apgauna, nuliūdina, kaip elgiasi, kai netikėtai gauna daug pinigų, šlovės ar valdžios. Tai padeda jam motyvuoti savo mokinius. Bet kai tik jis pradeda ne teoriškai, o praktiškai keisti savo mokinį, aptinka, kad kiekvienas žmogus yra visiškai unikalus. Vienas protingas, kitas emocionalus, trečias jautrus, dar kitas visai anemiškas; vienas nori mokytis, kitas nori, kad iš jo ką nors padarytų. Skiriasi ne tik žmonių charakteriai, bet ir gyvenimo patirtis, patirtos traumos. Nėra jokios idealios pedagoginės sistemos, tinkančios visiems žmonėms, tai žino kiekvienas praktikas. Kiekvienam mokiniui reikia sukurti atskirą, jam pritaikytą mokymo metodikos pakraipą. Reikia ne tik suteikti žinių, bet ir išmokyti jas pritaikyti. Nuoširdus ir nemeluojantis Mokytojas pripažįsta, kad didėlė dalis įgytų žinių dar nepritaikyta jo paties gyvenime: žino, kaip reikia gyventi, bet taip dar negyvena.
Tai specialistas, tikintis praktika ir teisingu veiksmu. Meistras naudoja labai sudėtingą mokymo būdą - situacinį mokymą. Jo veiksmai, žodžiai, kuriamos situacijos nesuteikia jokio teorinio žinojimo, bet realiai keičia žmogų. Jeigu šis mokytojas remiasi kokiu nors mokslu, tai tik tam, kad padarytų reikiamą poveikį mokinio sąmonei ar jausmams; kad tas pasikeistų, o ne žinotų apie tai. Žmogus unikalus, jo tobulėjimo organizavimas labai sudėtingas procesas, tad Meistras tampa labai panašus į chirurgą, virtuoziškai galintį padėti pasiekti įvairiausius keitimosi lygius. Žmogaus mokymas jį keičiant - labai sunkus amatas. Meistriškumas pasiekiamas tikrai ne per savaitę. Daugelis patvirtina, kad norint tapti meistrišku specialistu, reikia bent devynerius metus šią tobulėjimo metodiką naudoti sau ir dirbant su šimtais labai skirtingų žmonių.
Visuomenėje visada matyti Mokytojas, nes jam labai svarbu garsiai apie save pareikšti, pranešti, kad yra tikrasis stebukladaris, kad jo metodai patys geriausi. Meistrą ne visada galima pamatyti. Jį atpažįsta tik tas, kuris nori realiai keistis. Nelieka jokių teorinių žinių ir svetimų minčių. Jo žinios tokios, koks jo gyvenimas. Meistro žodžiai ne visada motyvuoja, bet visada keičia žmogų. Po Mokytojo kalbų mokinys būna užsidegęs ir pasiryžęs veikti, o susitikęs su Meistru tampa tiesiog kitas. Vienam žmogui norisi, kad jį motyvuotų bei skatintų, tik jokiu būdu nekeistų - jam reikia Mokytojo. Norint mokyti kitą pasikeisti, reikia laikinai užmiršti save ir visą dėmesį sutelkti į mokinį. Tik taip galima valdyti sudėtingą transformacijos procesą. Tai meilės jausmas. Tik mylint galima nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi. Tokia Meistro mokymo technologija.
Taip pat skaitykite: Ryšys su paaugliu: psichologo įžvalgos
Statybų meistru tapti nesunku: tereikia mėgti darbą ir sugebėti jį atlikti. Jis yra tas, nuo kurio viskas prasidėjo, tai yra filosofinio, technologinio mokymo pagrindo kūrėjas. Pradininkas - žmogus, išradęs mokymo metodą bei pirmasis jį išbandęs. Jis ne tik sukūrė tą mokymo sistemą, bet ir įdiegė ją į kultūrą, religiją ar mokslą. Tokių Pradininkų pavyzdžių galima pateikti labai įvairių (priklauso nuo nagrinėjamos mokymo sistemos): tai gali būti Froidas, Buda, Kristus, Lao Dzė ir kt.
Empatija ir Motyvacija: Raktai Į Sėkmingą Mokymąsi
Dviejų Suomijos universitetų (Juveskiulės ir Turku) tyrėjai pateikė svarių mokslinių įrodymų, kad empatiški mokytojai didina mokinių motyvaciją mokytis. Jų dėka smarkiai pagerėja vaikų skaitymo, rašymo bei aritmetikos mokymosi įgūdžiai. Vaiko ir mokytojo ryšys, anot mokslininkų, yra kur kas svarbesnis mokslo pasiekimams nei dalomosios medžiagos kokybė ar mokinių skaičius klasėje. Ši išvada pasitvirtino ne tik su pradinių klasių mokiniais, bet ir vėlesniais mokslo metais. Vienas tyrimo iniciatorių Martti Siekkinenas sako, kad tokie tyrimai labai naudingi, norint padėti vaikams siekti savo tikslų, pamėgti mokslus, pagerinti įvairius mokymosi įgūdžius. Šios išvados - tik pradžia, mokslininkai žada ir toliau ieškoti vaikų motyvacijos šaltinių bei gilintis į mokytojo ir mokinio ryšio svarbą.
Jaunųjų Mokytojų Požiūris: Pokyčiai ir Iššūkiai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjuje istorijos mokytoju dirbantis Dalius Miknevičius - vienas jaunų, perspektyvių ir optimistiškai į mokytojo profesiją žiūrinčių žmonių. 28 metų mokytojo teigimu, didžiausia dovana ir įvertinimu tampa mokinio sąmoningumo augimas, matymas, kad jis stengiasi suprasti ir gilintis.
Dalius Miknevičius pasidalijo savo patirtimi ir įžvalgomis:
- Apsisprendimas tapti mokytoju: Mintis gimė jau paskutiniais mokyklos metais, 11-12 klasėje. Jam ne ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, o istorija ir geografija labai patiko, tai visai įsivaizdavo save šių dalykų mokytoju.
- Mokytojo darbo kasdienybė: Viskas žymiai sudėtingiau. Pamoka yra tik ledkalnio viršūnė, o viskas, kas iki pamokos, yra ruošimasis. Ruošimasis vienai pamokai gali trukti ir valandą, ir dvi, ir tris. Per dieną gali tekti dirbti ir dešimt ar daugiau valandų. Metodų yra begalė, o mokytojo laikas ribotas. Savaitgaliai skiriami sąsiuvinių taisymui, ypač daug papildomo laiko skiria lietuvių kalbos mokytojai. Kiekvienais metais turi tas pačias klases, bet ateina jau kiti mokiniai ir taikaisi prie jų, ruošiesi iš naujo. Pamokos yra organiškas dalykas, natūralus, niekada nebūna to paties proceso.
- Mokytojo autoritetas: Autoritetas būna toks, kokį pats susikuri. Jei žiūri pro negatyvią prizmę, tik į probleminius dalykus, tai žinoma, kad nematysi nieko gero. Bet mokytojas gali daug ir tai labai prasminga profesija. Visose mokyklose, kuriose dirbo, turėjo tikrai gerą terpę darbui, puikiai jautėsi. Galbūt ta teigiama jo patirtis ir kalba, kai sako, kad galima nežiūrėti negatyviai. Tikrai neneigia, kad yra probleminių vietų, probleminių mokyklų, kalbant ir apie administraciją, ir apie mokinius, ir apie socialinę atskirtį provincijoje, bet gerų mokytojų yra ir ten, tik apie juos mažai girdime.
- Požiūrio į mokyklą pokyčiai: Jaudulys tuomet buvo žymiai didesnis nei dabar… Nors ir dabar to jaudulio būna, nes eidamas į mokyklą jautiesi kaip aktorius, žengdamas į sceną. Pamokoje kartais jautiesi kaip prieš žiūrovus teatre, kuriuos turi įtikinti, patraukti jų dėmesį. Žinios dabar žymiai gilesnės nei buvo pirmosios pamokos metu. Iš esmės visuomet, nuo pat pradžių, stengėsi laisvai jaustis pamokose, nesistengė vaidinti diktatoriaus, įvedinėti savo griežtą tvarką.
- Darbas su nepaklusniais mokiniais: Jei atsiranda mokinys, kuris trukdo, tai įspėji jį, jei tęsiasi toliau - pasilieki po pamokų. Jei situacija nesikeičia, tai galima persodinti į kitą suolą, įspėti tėvus, kreiptis į auklėtojus, direktorius, socialinius pedagogus. Su paliktu po pamokų vaiku bando pasikalbėti atskirai, užmegzti kontaktą. Čia labai veikia paauglių psichologija, nes kai paauglys yra vienas, tai su juo kalbiesi ir jis supranta, puikiai sutariate, bet atsidūręs būryje jis susiduria su kitomis aplinkybėmis. Atsiskleidžia noras pasirodyti prieš kitus grupės narius ar kažkokios patirtos traumos, nemokėjimas bendrauti grupėje.
- Šiuolaikinių paauglių problemos: Vaikai keičiasi, bet didelių skirtumų aš nematyčiau. Informacijos kiekis, su kuriuo jie susiduria, yra didžiulis ir tai reikia kažkaip suvaldyti. Istorijos pamokose tos informacijos yra daugybė, bet svarbu atsirinkti, susidaryti savo nuomonę, mąstyti kritiškai. Nepritartų tiems skirstymams į X, Y, Z kartas ir panašiai. Tendencijų būna, bet kiekvienas vaikas ir kiekviena klasė yra skirtingi, negalima pritaikyti tam tikrų klišių visiems. Išskirtų tai, kad egzaminai, pamokos ne visada suspėja su medijomis, jų progresu.
- Mokytojų problemos: Dažnai sakoma, kad ateis jauni mokytojai ir jie viską išspręs. Taip, galbūt egzistuoja tas metų skirtumo faktorius. Mes, jaunesni mokytojai, galbūt labiau jų kalba kalbam, matom panašias problemas pasaulyje, bet tikrai ne amžius lemia, ar tu geras mokytojas, ar ne. Yra puikių mokytojų, kurie jau yra pensinio amžiaus, jie puikiai dėsto, atranda kalbą, o yra jaunų žmonių, kurie ateina ir po mėnesio supranta, kad jiems per sudėtinga. Jį labiausiai stebina tai, kad net ir puikūs specialistai mokytojai atsidūrę grupelėje, mokytojų būryje, pradeda dejuoti, skųstis, matyti tik negatyvius aspektus.
- Dėmesys egzaminams: Mano asmenine nuomone, tai nėra gera sistema. Aišku, kyla klausimas, kaip mums pamatuoti jų žinias, gebėjimus? Bet galbūt universitetams reikėtų daugiau dėmesio stojamiesiems egzaminams, o mokyklai palikti bendruosius dalykus. Tiesa, po truputį vyksta reformos, įvedamas brandos darbas. Tai bus savotiška mokslinio darbo rašymo praktika, kuri suteiks galimybę gauti taškų stojant į aukštąją mokyklą. Kita idėja, kuri bus įgyvendinama - vadinamojo vaiko portfolio rinkimas. Tai reiškia, kad bus vertinami ne tik pažymiai, bet ir neformali veikla, savanorystė, būreliai, kurie labai svarbūs gyvenime, bet jų negalima įvilkti į pažymių ribas. Moksleivis jau mokykloje galės suformuluoti savotišką CV, kuris parodys ne tik pamokų veiklą. Labai svarbu, kad tas 3-4 valandų egzaminas nenulemtų tavo dvylikos metų mokymosi. Juk visko nutinka. Būna ne ta nuotaika, sveikatos problemos… Tos kelios valandos egzamine tikrai nepasako, kas tu esi.
- Švietimo turinio keitimas: Šiuo metu studijuoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantūros studijose ir ketina pas profesorių Alfredą Bumblauską rašyti darbą apie istorijos programas. Norėtų išreikšti kritiką, pastebėjimus, parodyti tobulintinus dalykus. Istorijoje vyrauja koncentrinis mokymas. Penktoje, šeštoje klasėje yra epizodinis Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymas, vėliau Viduramžiai, Renesansas, Naujieji, Naujausieji laikai, o paskutinius dvejus metus ir vėl tas pats, tik kiek giliau. Mano nuomone, kad penktoje ar šeštoje klasėje mokiniams grūdame per daug informacijos. Geriau mažiau jos, bet daugiau įsigilinimo. Mindaugo ar Gedimino valdymui skirti ne po pamoką, o keturias ar penkias, aptarti detaliau ne vien politinę, bet ir kasdienę istoriją, paveldo istoriją, vietinę istoriją. Galų gale, aptarti asmeninę istoriją. Mokiniai labai noriai daro genealoginius medžius, daro pristatymus, atranda savo šeimos istoriją XIX ar net XVIII amžiuje.
- Geriausias įvertinimas mokytojui: Geriausias įvertinimas yra tada, kai mokytojui nebereikia sakyti, kad mokinys skaitytų, rašytų, prisimintų, išmoktų, kai jis tai daro savarankiškai ir sąmoningai. Pirmus metus moko penktokus ir mato, kad jie tikrai tai gali, gali užsikabinti, domėtis… Kai tai yra, tai viskas pasiekiama.
- Ateities vizija: Pirmiausia reiktų pasakyti, kad tie jauni žmonės, kurie ateina dirbti mokytojo darbo, neateina uždirbti daugiau pinigų. Tai visų pirma noras įprasminti save, perteikti savo žinias. Turi turėti idealizmo. Jei jo neturi, tai tikrai sudėtinga mokykloje. Idealizmą padeda palaikyti ir atskiri pavyzdžiai, atskirų asmenybių istorijos. Idealizmą išlaiko ir „Renkuosi mokyti“ programos pavyzdžiai. Tie jauni žmonės, su kuriais ėjome mokyti, didžioji dalis jų liko mokykloje. Labai smagu su jais susitikti, pabendrauti, pasikalbėti. Jie lieka mažuose miesteliuose, buria mokinius, bendruomenę.
- Idėja Lietuvai: Mano nuomone, kad reikėtų atsisijoti nuo to didelio kiekio faktų, informacijos ir labiau gilintis į tyrimus, analizes. Galiu pateikti Tarptautinio bakalaureato programos pavyzdį, kai dėstydamas Tauragėje galėjau skirti XX amžiaus istorijos pamokoms du metus, Hitlerio ar Stalino asmenybėms, veiklai buvo galima skirti du mėnesius, keturias, penkias pamokas per savaitę. Galėjome su mokiniais atrasti įspūdingų dalykų ir turbūt dar dabar sudėtinga būtų jiems išmušti tą informaciją (šypsosi).
Vertybių Ugdymas: Svarbus Mokytojo Užduotis
Straipsnyje „Jūsų asmeninės vertybės apibrėžia tai, kas jūs esate“ teigiama, kad tiek tėvai, tiek mokytojai dažnai pastebi, jog viena didžiausių šių dienų problemų, su kuriomis susiduria mokiniai - moralinio kompaso stoka. Nors iš dalies tiesa, kad šiuolaikiniai mokiniai yra liberalesni ir žymiai mažiau koncentruojasi į moralę nei ankstesnės kartos, svarbu nepamiršti, kad didelę įtaką jų vertybėms daro ir mokytojai. Jų vaidmuo - skiepyti ne tik akademines žinias, tinkamai planuoti mokymus, bet ir padėti jaunajai kartai tapti atsakingais suaugusiaisiais.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichiatro vaidmuo
Santa Klaros universiteto profesorius Steve'as Johnsonas teigia, kad mokyklos visada siekė ne tik perduoti žinias ar ugdyti įgūdžius, bet ir auklėti mokinius kaip malonius, protingus ir atsakingus žmones. Geriausi mokytojai, kuriuos visda prisiminsime, buvo ne tik puikūs dėstytojai - jie sugebėjo motyvuoti savo mokinius siekti sėkmės tiek akademiniame kelyje, tiek asmeniniame gyvenime.
Geri mokytojai ugdo stiprius charakterius. Mokytojai ir korepetitoriai siekia ugdyti ne tik protingus, bet ir dorus bei produktyvius piliečius. Tikrai geras korepetitorius nėra tik akademines žinias perduodantis šaltinis - jis yra mokytojas, psichologas ir mentorius viename. Mokyti jaunus žmones atsakomybės ir atsidavimo yra ne mažiau svarbu nei padėti jiems siekti akademinių tikslų.
Vertybių Ugdymo Svarba
Vertybių ugdymas turėtų prasidėti kuo anksčiau, nes vaikai tarsi kempinės sugeria į save viską, ko yra mokomi. Būtent dėl šios priežasties mokytojams ir korepetitoriams svarbu pradėti skirti laiko vertybių formavimui jau pradinėse klasėse.
Laikas bei laiko parodyta patirtis parodė, kad sėkmingiausiais žmonėmis tampa ne būtinai tie, kurie gauna geriausius pažymius bei egzaminų rezultatus. Priešingai, daugelis profesijų reikalauja įvairių su asmenybe susijusių savybių, tokių kaip gebėjimas priimti sprendimus, darbas komandoje ar gebėjimas įkvėpti kitus. Būtent dėl šios priežasties korepetitoriai turėtų skatinti mokinius būti geresniais žmonėmis ir suvokti, kokią svarbą vertybės turės šių mokinių ateičiai. Tikrai geri mokytojai ne tik moko dalykų, bet ir padeda mokiniams siekti jų didžiausio tikslo - sėkmingos karjeros ir laimingo, pilnaverčio gyvenimo.
Vertybių Mokymas Ugdo Teigiamas Charakterio Savybes
Kai tokios vertybės kaip nuoširdumas, pagarba ir geranoriškumas yra skiepjamos mokiniams besimokant akademinės disciplinos, rezultate jie greičiau išsiugdo gerąsias charakterio savybes. Kokias savybes jie išsiugdo? Pasitikėjimą savimi, ryžtą, discipliną, atsidavimą, nesavanaudiškumą ir atkaklumą - visa tai eina išvien su stipriomis vertybėmis. Mokytojai turėtų nepamiršti, kad laikas, skirtas padėti mokiniams išsiugdyti gyvenimiškus įgūdžius, turės ilgalaikę išliekamąją vertę - net ir po to, kai mokslai bus baigti.
Teigiamos Vertybės Yra Užkrečiamos
Mokiniai daug ko išmoksta iš kitų rodomų pavyzdžių. Jei jie mato, kad korepetitorius taiko vertybes ne tik dėl asmeninės naudos, bet kartu siekia ir padėti kitiems, tai gali juos įkvėpti elgtis panašiai. Mokytojo rodomas pavyzdys gali turėti didelę įtaką aplinkiniams. Dėl šios priežasties mokytojai turėtų ne tik demonstruoti geras vertybes savo elgesiu, bet ir dalintis patirtimi apie pagalbą vietinėms ar tarptautinėms bendruomenėms. Net jei ne visi mokiniai dėl to imsis veiksmų, mokytojų istorijos gali įkvėpti dalį mokinių padėti kitiems ir perduoti gerumą iš kartos į kartą.
Vertybių Ugdymas Stiprina Savęs Pažinimą
Vienas geriausių būdų lavinti mokinių savimonę - sokratiškasis mokymas. Tai ne tik metodas, padedantis nustatyti nelogiškas ar neetiškas mintis, bet ir būdas suprasti, kas motyvuoja mokinius ir kaip jie gali mąstyti kūrybiškiau. Naudodamasis šiuo metodu, mokytojas gali užduoti klausimus apie tai, kaip studentai reaguotų į tam tikras situacijas bei kaip jie vertintų nelogiškus teiginius ar kokį vaidmenį šie teiginiai atlieka demokratinėje visuomenėje. Taip pat galima juos supažindinti su tokiomis sąvokomis kaip visuotinės tiesos, teisinės valstybės principai ar Platono idealai apie tiesą, grožį ir gėrį. Šios temos skatina diskusijas apie tai, kas yra teisinga ir neteisinga. Tikslas ugdyti sąmoningesnius ir kritiškai mąstančius žmones turėtų būti kiekvieno mokytojo ar pedagogo siekis. Savimonės ir kritinio mąstymo ugdymas turėtų būti vienas pagrindinių kiekvieno mokytojo ar korepetitoriaus tikslų ir tai itin svarbu parodyti mokiniui per pirmąją pamoką.
Kaip Mokytojai Gali Išmokyti Vertybių Savo Studentus?
Vienas dalykas yra žinoti faktą, kad vertybes reikia ugdyti, tačiau visai kitas - mokėti kaip jas perteikti. Bendraudami su labiau patyrusiais mokytojais ir skaitydami kokybiškai parašytus straipsnius švietimo temomis, mokytojai gali patobulinti savo vertybių ugdymo įgūdžius. Todėl, nieko nelaukdami, aptarkime tris pagrindinius būdus, kaip studentai gali būti mokomi vertybių.
- Rodant gerumo gestus: Pagrindinės vertybės, tokios kaip gerumas, gali būti perteikiamos teigiamai ir draugiškai bendraujant su jų tėvais bei mokyklos personalu. Taip pedagogai tampa tinkamu pavyzdžiu vaikams. Be to, švietimo aplinkoje net ir maži gerumo gestai, pavyzdžiui, sausainių iškepimas mokiniams, jų pastangų įvertinimas ar laisvės saviraiškai suteikimas, gali turėti didelį poveikį.
- Skatinant nuoširdumą: Kita svarbi vertybė, kurią svarbu ugdyti mokiniuose, yra nuoširdumas. Kai pedagogai atvirai pripažįsta savo klaidas ar tam tikras silpnybes, mokiniai pradeda suprasti, kad apie jas kalbėti be padailinimų yra visiškai normalu. Be to, jei mokiniai mato, kad už atvirą klaidos pripažinimą jų niekas griežtai nebaus ir nesmerks, jie supras, kad sakyti tiesą nėra baisu. Tai vienas iš efektyviausių mokymo metodų, padentis kurti gerus tarpusavio santykius.
- Kalbant apie pagrindines vertybes: Vienas paprasčiausių būdų išmokyti pagrindinių vertybių - tai nuo pat pradžių jas aiškiai įvardyti. Pasidalijimas klasės taisyklėmis, pagarbos vienas kitam svarba ir bendravimo normos parodo mokiniams, kad vertybės yra neatsiejama pamokų su korepetitoriumi dalis. Korepetitoriai turėtų aiškiai pasakyti, kad patyčios ar nepagarba klasėje nėra toleruojamos. Kai kurie mokytojai savo klasėse netgi turi lentas, kuriose užrašytos pagrindinės vertybės, tokios kaip sąžiningumas, gerumas, pagarba, dėmesingumas ir kt.
Ankstyvojo Ugdymo Mokytojo Savybės
Kalbėdami apie tai, kokiu mokytoju turi būti mokytojas ankstyvajame ugdyme, ugdantis vaikus iki 6 metų, iš karto mintyse kyla nuolat besišypsantis, nenustygstantis ir smalsus pasakų herojus, kuris veda vaikus į pasakų šalį, kasdien susiduria su pačiais netikėčiausiais nuotykiais bei iššūkiais ir stengiasi nuolat būti įdomus, šiuolaikiškas ir intriguojantis bet kokioje situacijoje. Vaikų vystymąsi šiame etape stipriai veikia juos supanti aplinka ir šis poveikis toliau daro didelę įtaką likusiam gyvenimui. Pedagogo išsilavinimas yra svarbus, norint dirbti su vaikais, tačiau visi žinome, kad būti geru mokytoju yra daugiau nei tik planuoti veiklas ar užsiimti su vaikais.
tags: #kas #yra #geras #mokytojas #psichologija