Sąžinė - tai svarbi žmogaus moralinio veido dalis. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema dažnai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma.
Sąžinės sampratos ištakos
Filosofijos, psichologijos ir kitų veiklos sferų raidoje žmonija iškeldavo ir bandydavo spręsti daugybę klausimų. Apie sąžinės sąvoką to pasakyti negalima. Nepaisant įvairių jos aiškinimo būdų ir supratimo skirtumų, ši sąvoka jau ilgą laiką jaudina žmonių protus. Ne visi sąžinę pripažįsta, bet ji visiems apie save primena.
Pažvelkime į ištakas: kaip sąžinės sąvoka buvo išreiškiama žodžiais. Visiems mūsų sąmonės „ingredientams“ ir viskam, su kuo susiduriame, bandome rasti žodinę išraišką. Pirmoji šios sąvokos reikšmė susieta su graikišku žodžiu synoida - „su kuo nors žinoti apie ką nors“. Šio veiksmažodžio derinys su vienu graikišku įvardžiu įgijo reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku“. Sangrąžinis posakis synoida emauto („žinoti arba suvokti save patį“) sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tai, kas yra pažinimo objektas. Sokratui ši sąvoka reiškė poelgio, dažniausiai neigiamo, įvertinimą, o ne patį veiksmą. Synoida emauto atsirado graikų kalboje VII a. pr. Kr. ir plačiai paplito graikų klasikinėje literatūroje. Iš synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. I amžiuje pr. Kr. Šie žodžiai buvo paplitę tarp graikų, romėnų ir žydų ir reiškė „sąžinę”.
Senovės graikai teigė, kad žmogaus prigimtis, taigi ir jo sąžinė, yra dualistinė. Žmogaus sąžinėje yra du pradai, du „ego“: gėrio ir blogio. Šis priešingybių susidūrimas žmoguje sukelia moralinį konfliktą, kuris vėliau pavadintas „sąžinės graužimu“. Konfliktas kyla tik po sąlyčio su netvarka ar įstatymo pažeidimo.
Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties atspindį, buvo akcentuojami du momentai. Vienas jų - savęs paties, savo esmės pažinimas, kitas - poelgių atspindys, t. y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika. Taigi pirminė sąžinės samprata apėmė minimalų, sveiką mąstymą, kurio dėka žmogus galėjo pažinti patį save. Pasak Sokrato, vidinis konfliktas kyla tada, kai žmogus suvokia savo neišmanymą ar nežinojimą. Bet žinių trūkumą galima pašalinti dialektiškai - suvokiant ir įvertinant priešybes. Suvokimas įmanomas todėl, kad žmogus turi ryšį su dieviškuoju Logosu, kuris yra būties pagrindas ir visuotinės tvarkos įkūnijimas.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Gyvenimo Kortas
Romos filosofai - eklektikas Ciceronas ir stoikas Seneka - kalbėjo apie sąžinę kaip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Šiuolaikinis požiūris į žmogų nepažengė toliau už graikų dualizmą. Pavyzdžiui, S. Freudas matė žmoguje du instinktus: libido (reprodukcijos ir kūrimo) ir mirties instinktą (vidinės destrukcijos, griovimo) ir teigė, kad šis antrasis pradas žmogaus gyvenime visada vyrauja. Gėrio ir blogio kovą žmoguje puikiai aprašė apaštalas Paulius.
Senajame Testamente (ST) žydų kalboje nėra specialaus žodžio šiai sąvokai perteikti ir pati sąvoka, kitaip nei Naujajame Testamente, čia nėra konkreti. ST žmogaus savimonė ir savęs vertinimas tiesiogiai siejasi su paklusnumu Dievui. Vidinis žmogaus balsas ir Dievo balsas, nukreiptas į žmogų, turi harmoningai susilieti, o tai pasiekiama tik paklūstant Dievo valiai. Čia nėra vietos samprotavimo autonomijai, būdingai graikams. ST moralės įstatymas žmogaus viduje, t. y. sąžinė, susieta su Dievo potvarkiais, o jie apima visas žmogaus gyvenimo sferas. Todėl ir žmogaus požiūris į save patį nustatomas Dievo. Ortodoksas žydas pasiekia savęs pažinimą ne gilindamasis į save, bet kreipdamasis į Dievą. Dievo žodis leidžia žmogui pažinti patį save ir daro jį atsakingą už poelgius. Todėl gėrio žinojimas ir blogio vengimas priklauso nuo Viešpaties nuostatų pažinimo ir jų laikymosi. Kai kurie angliški vertimai ST žodį leb („širdis, protas“) verčia kaip „sąžinė“. Tai neprieštarauja ST mokymui apie žmogų, pagal kurį žmogiškosios savimonės centras yra širdis.
Savo laiškuose apaštalas Paulius žodį syneidesis vartoja daugiau nei 20 kartų. Akivaizdu, kad sąžinės sąvoka buvo suprantama ir priimtina adresatams. Tačiau nustatyti, kokią prasmę pats apaštalas Paulius teikė šiai sąvokai, galima tik išanalizavus jo laiškų kontekstą.
Visais atvejais, kai apaštalas Paulius vartoja žodį syneidesis, jis turi omenyje žymiai platesnį dalyką negu netobulą ir ydingą sąžinę graikų ir žydų požiūriu. Netiesiogiai tai atspindi šie žodžiai: „Nors nesijaučiu kaltas [nežinau apie save nieko blogo], bet dėl to dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats“ (1 Kor 4,4). Matome, kad apaštalui lemiama yra ne žmonių ar jo paties, bet Dievo nuomonė. Dėl Jėzaus Kristaus aukos Dievas priima ir išteisina nusidėjėlį, nuosekliai išlaisvindamas jį iš nuodėmės valdžios. Paulius išryškina teigiamą sąžinės pusę, ko negalėjo padaryti jo pirmtakai iki Dievo Sūnaus apsireiškimo. Pauliaus sąžinė patvirtina jam, kad jo gyvenimas yra teisingas ir patinka Dievui.
Aštuoniose ištraukose Paulius vartoja žodį syneidesis kalbėdamas apie stabams paaukotą mėsą. Korinto ir kitų pagoniškų miestų krikščionys susiduria su problema: ar galima valgyti stabams paaukotą maistą? Pagonių supratimu, ore pilna demonų, kurie taiko patekti į žmogų, o lengviausia patekti į jo vidų su maistu. Todėl iš demonų baimės praktiškai visa mėsa būdavo pašvenčiama dievams (stabams), ir dalis tokios paaukotos mėsos atsidurdavo turguje. Ką reikėjo daryti krikščioniui, kad nebūtų dvasinės žalos? Čia krikščionių nuomonės išsiskirdavo. Vieni teigė, kad jokių dievaičių nėra, kad yra tik Dievas Kūrėjas ir todėl valgyti stabams aukotą mėsą nekenksminga. Kiti, tikėdami vienatinį Dievą, vis dar negalėjo atsikratyti iš vaikystės įdiegto tikėjimo stabais ir bijojo, kad nebūtų suteršti. Visais atvejais, kalbėdamas net ir apie „silpną sąžinę“, apaštalas Paulius galvoje turi žymiai visapusiškesnį reiškinį negu kaltumo jausmas. Sąžinė - tai pats žmogus, suvokiantis ir įvertinantis savo poelgį. Pagrindiniai Pauliaus teiginiai tokie: kai žmogus patiria Kristaus malonę, jo sąžinė ir išlaisvinama, ir įpareigojama. Stiprūs tikėjimu (žinantys, kad jokių stabų nėra) turi elgtis atsargiai ir apriboti savo veiksmus (nevalgyti paaukotos mėsos), kad nesužeistų silpnųjų krikščionių (tikinčių stabais).
Taip pat skaitykite: Egzistencinė Terapija
Laiške romiečiams, apaštalas Paulius apie pagonių sąžinę kalba kaip apie imanentinį įstatymą, kylantį į pirmapradę Priežastį - Dievą. Sąžinė arba teisia mintis, arba joms pritaria. Sąžinė siekia tolyn, į ateitį ir atspindi tam tikrą žmogaus atsakomybę. Nors ir kyla iš mūsų vidaus, sąžinė veikia nepriklausomai nuo mūsų valios. Ji lygina mūsų elgesį su kažkokiu aukščiausiu etalonu, sąlygojamu transcendentinės priežasties, kuriai kiekvienas jaučiasi atsakingas. Sąžinės pasireiškimas įrodo tokios priežasties tikrovę. Net jei žmogus nesusimąsto apie savo būtį, sąžinė jam primena apie jo atsakomybę amžinybei.Sąžinė yra ta žmogaus prigimties dalis, kuri nenori susitaikyti su amžina bausme.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Paulius kaip niekas iš jo pirmtakų suteikė žodžiui syneidesis plačią reikšmę. Sujungęs graikų požiūrį į žmogų kaip mąstančią būtybę su žydų tradicija, pabrėžusią Dievo žodžio pirmaeiliškumą, Paulius iškelia žmogaus būties, jo pažinimo ir poelgių problemas. Bet visas šias problemas jungia naujas dalykas, susietas su sąžinės idėja, - paskelbimas, kad žmogus Jėzaus Kristaus dėka pripažįstamas teisiu prieš Dievą. Tai leidžia mums ne tik suvokti mūsų kovojančios dualistinės prigimties konfliktus, bet ir rasti jų sprendimą: Viešpats pažadėjo išgydyti ir dvasiškai atnaujinti žmogaus esybę. Gręžimasis nuo nedoros sąžinės į gerą neapsiriboja vien moralės ir religijos sferomis, tai apima visą žmogų.
Šiuolaikinė teologija supranta sąžinę kaip nepriklausomą, autonomiškai veikiančią jėgą, moralės postulatų saugyklą, kontroliuojančią žmogaus poelgius sutinkamai su Dievo valia. Kai pirmieji žmonės nepakluso Dievui, jie savavališkai pasmerkė save atskyrimui nuo Jo. Bet Kūrėjas nepametė jų likimo valiai. Jis dovanojo jiems priemonę, tam tikru mastu apsaugančią nuo visiško dvasinio sugedimo - „stabdžius“, sąžinę, sugebančią atskirti gera nuo bloga. Kiekvieno žmogaus sąžinėje yra išsaugotas prisiminimas apie Dievą ir tyrą gyvenimą su Juo, prarastą per nuopuolį. Sąžinė yra dichotomiška, joje galima išskirti du komponentus: įstatyminį ir baudžiamąjį. Pirmame glūdi intuityvus žinojimas, kaip reikia pasielgti, o antrasis įsijungia, kai pasielgiame priešingai tokiam žinojimui. Bet koks kaltės jausmas yra sąžinės veiklos išdava. Kartais sąžinės priekaištai būna tokie intensyvūs, kad jų neįmanoma nuslopinti jokiomis mintimis ar net pakeitus aplinką. Bet ne visuomet sąžinė kalba taip aiškiai ir garsiai, ir kai žmonės laukia būtent tokio jos balso, jie neišgirsta jokio. Dažniausiai sąžinės priekaištai pasireiškia miglotu nerimo, graužaties jausmu dėl ko nors nepadaryto arba tiesiog nuovargio, apatijos jausmu. Mirties, senatvės, kitų nepalankumo baimė kyla iš nešvarios sąžinės. Tarp daugelio baimės priežasčių yra nesąmoningas kaltės jausmas. Sąžinė smerkia žmogų dėl neteisingai nugyvento gyvenimo, praleistų galimybių panaudoti gėriui savo gabumus. Neretai manoma, kad senstant degraduoja asmenybė ir dėl to kyla senatvės baimė, bet ją iš dalies sąlygoja pasąmoninis kaltės jausmas dėl neteisingai eikvojamo laiko.
Dažnai žmogus, nesugebantis ar nenorintis susitaikyti su savo sąžine ar negalintis pakilti iki jos lygio, pradeda tempti ją žemyn, iki savo lygio. Pradedami racionalizuoti iš sąžinės kylantys impulsai. Mąstymas pradeda juos aiškinti savaip ir tarpininkauti tarp žmogaus ir sąžinės, savimi užstodamas ir atstodamas ją. Savo išvedžiojimus žmogus ima laikyti sąžinės balsu. Kartais dėl to susiformuoja stulbinantis gėrio ir blogio supratimas. Kartais žmonėms pavyksta ilgam užslopinti savyje sąžinės balsą. Bet yra viena nekotroliuojama būsena, kai atsiribojame nuo išorės įtakos ir pasineriame į vidinį išgyvenimų pasaulį. Tai miegas, kurio metu persipina nesąmoningos paskatos bei pasąmonės impulsai. S. Freudas pagrįstai nurodo du sąmonės šaltinius. Vieną sudaro įgimtos elgesio programos, kitas yra socialinis, arba įskiepytas šaltinis. Pirmasis yra sąžinė tikrąja prasme, t. y. įgimtas gėrio ir blogio supratimas. Jis atsispindi Dešimtyje Dievo įsakymų. Socialinį sąžinės aspektą formuoja mūsų aplinka. Tai pirmiausia šeima, po to valstybė, švietimo struktūros, visuomenės nuomonė ir t. t. Besiformuojant vertybių skalei žmogus tokius autoritetus kaip tėvai, valstybė, visuomenės nuomonė pripažįsta - sąmoningai ar ne - kaip moralės principų autorius. Šiems principams jis paklūsta ne todėl, kad tokia jo nuomonė apie vertybes, bet todėl, kad to reikalauja arba draudžia autoritetas. Žmogus visada turi autoriteto ir tobulėjimo poreikį, bet dažnai tas autoritetas yra sugadinta aplinka, kuri suteršia, prislegia ir deformuoja sąžinę, beje, iš vidaus ardomą nuodėmės. Tai veda mus į soteriologijos problemą, t. y. sąžinės apvalymo poreikį. Toks apvalymas įmanomas per atgailą, suvokiant savo gyvenimo, poelgių baisumą, jų neatitikimą dieviško sumanymo. Pati atgaila yra Dievo malonės veikimo mūsų sieloje išdava. Per atgailą, per sąžinės atnaujinimą įvyksta dvasinis atgimimas. Žmogus pasiekia santarvę su savimi ir Dievu, atranda pusiausvyrą ir ramybę, kurios ilgėjosi. Nors Dievo dovanota malonė nepašalina žmogiškosios prigimties dualizmo, nesunaikina mumyse slypinčio nuodėmingo prado, bet ši malonė suteikia jėgos pasipriešinti blogiui. Taigi mums reikia išmokti įsiklausyti į savo sąžinės balsą. Bet prisiminkime, kad sąžinė duota įvertinti tik sau pačiam. Jei iškeliame savo sąžinę iki įstatymo lygio, taikomo kitiems, pažeidžiame sąžinės laisvę. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7,1). Sąžinė ragina mus ištirti save pačius.
Sąžinės sąvoka filosofijoje
Filosofija, dažniausia verčiama kaip „išminties meilė”, pasirodo mums kaip žmogaus likimas. Filosofijos vienas iš nagrinėjamų sričių - žmogaus veikla, t.y., žmogaus buvimas pasaulyje.Žmogaus veiklos sampratą sudaro daugelis keliamų klausimų. Šis klausimas svarbus visiems, bet atsakyti į jį ne taip paprasta.Filosofiniai klausimai, susiję su sąžine, tiesiogiai paliečia kiekvieną žmogų. Kiekvienas laiko save kompetentingu į juos atsakyti, nes mes nesame tik šio klausimų žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime. Todėl tokie klausimai žmogui yra neišvengiami.Nes tik mąstantis žmogus galėjo sukurti mums žinomas civilizacijas ir net pačių civilizacijų svarbiausias uždavinys - išmokyti žmogų mastyti.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Žmogaus buvimas-pasaulyje yra veiklus buvimas. Bent kokia žmogaus veikla, pagal Aristotelį, skirstoma į teorinę (pažinimas), praktinę (elgesys) ir pojetinę (darymas). Etikoje kalbama apie praktinę veiklą. Elgesys (praktika) yra veikla, vertinga pati savaime. Jeigu kas nors padeda senelei pereiti gatvę, tai šios veiklos tikslas yra pats poelgis. Jis vertingas savaime.Sakydami „moralumas” ir „moralus”, turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Sakydami „etiškas” ir „doras”, turėsime galvoje turinio, o ne sąžinės aspektą. Tai reiškia štai ką: ar poelgis yra moralus, sprendžia tiktai to, kuris elgiasi, sąžinė.Darymas (pojetika) yra vertingas ne pats savaime, bet priklausomai nuo to, kas sukuriama, nuo kūrinio.Etikos kontekste praktinį protą vadiname sąžine.
Griežta moraline prasme apie pareigą galima kalbėti tada ir tik tada, kai asmens praktinis protas susieja dorovinį apriorį su elgesiu konkrečioje situacijoje ir šitaip padaro praktinį sprendimą. Tik sąžinė gali moraliai įpareigoti. Sąžinė pati sau teikia įstatymą. Kalbame apie sąžinės autonomiją.Sąžinės autonomijai iš esmės būdinga tai, kad moralus elgesys yra elgesys, paremtas žinojimi ir sąžine. Aš negaliu moraliai elgtis, negalėdamas būti tikras, jog įstatymas mano sąžinėje buvo duotas remiantis įsitikrinimu.Šitaip aikštėn iškyla pareiga, apriori priklausanti sąžinės esmei: pareiga lavinti sąžinę. Moralės autonomija suponuoja praktinio proto pastangas siekti įsitikrinimo, vadinasi, siekti proto įžvalgos. Šitaip sąžinės autonomija iš esmės verčia imtis normų problemos.
Dorovinį apriori galima taikyti elgesiui situacijoje iki poelgio ir po poelgio. Iki poelgio, praktiškai sprendžiant, reikia nutarti, ką privalu daryti. Po poelgio reikia įvertinti, ar teisingai pasielgiau.Moralinė poelgio vertė priklauso tik nuo ankstesnės už poelgį sąžinės. Poelgis yra moraliai geras arba blogas priklausomai nuo to, kaip aš jį įvertinau prieš jį atlikdamas, kaip gerą ar kaip blogą.Vėlesnė sąžinė prikiša man atliktą blogą poelgį, pritaria atliktam geram poelgiui ir reikalauja atsakyti už poelgio padarinius.Norėdami kuo rečiau suklysti, turime prisiminti, kad mūsų sąžinė reikalauja nuolatinio ugdymo ir priežiūros. Tokie įgūdžiai pradeda formuotis jau vaikystėje. Rūpestingi tėvai siekia, kad vaikas įsisavintų tinkamus žmonių sugyvenimo principus.Svarbu padėti vaikui suprasti, kad geras elgesys su kitais ir savimi teikia džiaugsmą, o blogas - liūdesį.
Sąžinės graužatis
Kiekvienas žmogus jaučia slaptas sielos aimanas, anksčiau ar vėliau išgyvena kaltės jausmą ir bando jį nuslopinti, nes sąžinės graužatis, jeigu galima taip pasakyti, būna nemažiau skausminga už žvėries įkandimą, o kartais pasireiškia kaip peilio dūris.Sąžinės priekaištai kyla vėl ir vėl. Atmintis mus laiko atsiminimų nelaisvėje, todėl vidinio sąžinės balso nepavyksta net prislopinti, nes iš sąmonės išstūmus atsiminimus, jie sugrįžta per pasąmonę, pavyzdžiui, sapnuojant.
Filosofas Albertas Šveiceris teigia: kas tvirtina turįs gerą, rūpesčių nekeliančią sąžinę, neturi jokios. Jo atsakomybės jausmas, švelniai sakant, yra visiškai atbukęs, nes toks žmogus be galo mėgaujasi savimi ir savo teisingumu. Užtat bloga, priekaištaujanti sąžinė nurodo žmogui teisingą kelią. Jos dinaminė jėga verčia veikti, toks žmogus negali pamiršti praeities tol kol iki galo neišsiaiškina su sąžine ir neranda abiem priimtino sprendimo.Psichiatras A. Velekas mano, kad nereikia supriešinti dviejų sąžinės pusių - vienos, kuri kritikuoja, kartais perspėdama, kartais smerkdama ir kitos, kuri nurodo teisingą kelią.Savo veikale „Sielos ir sąžinės tariama vienybė” jis rašo: „Geraširdiškumas yra jausmų išraiška, sąžinė - valios, o kartu ir dvasios, proto išraiška. Šios abi aukščiausios savybės ir suteikia žmogaus veiklai nuoseklumą ir kryptingumą: geraširdiškumas - jausmams, sąžinė - siekiams ir darbams”.Psichiatras P. Jančarikas sako: „Kai širdies postūmiai, sielos reakcijos ir emocijos nuščiūva, žmonės, atsidūrę tam tikrose situacijose, nebejaučia, kas yra teisinga, o kas ne”. Sąžinė tiesiog neraguoja į tam tikras situacijas. Ir kai tai atsitinka, žmonės gali žiauriai, negailestingai elgtis, nors tai iš esmės prieštarauja visam jų ankstesniam gyvenimui.Be to, reikia pažymėti, jog turėti sąžinę nereiškia ja naudotis. Kartais gali atrodyti, jog kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg būtų besąžiniai, tačiau, mano galva, ir jie turi vienokią ar kitokią sąžinę, nors ir giliai užslėptą.Ir protą, ir sąžinę galima palyginti su raumenimis. Kai raumenys nedirba, ilgainiui sunyksta.
Kaip mes taikome dorovinį apriori, priklauso nuo mūsų motyvacijos horizonto. Žmogaus motivacijos horizontas visada yra istoriškas, nes priklauso nuo to, kaip žmogus yra atskleidęs pasaulį.Iš to išplaukia svarbi išvada: žmogus niekada tiksliai nežino, kokiame motyvacijos horizonte kitas žmogus taiko dorovinį apriori. Parodoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuimti skalpus. Todėl neįmanoma įvertinti kitų žmonių moralumo.Moralumo požiūriu galioja šv. Rašto žodžiai: „Neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami!”. Bet jie negalioja dorovės ir teisės požiūriu.Sąžinė padeda pasijusti visumos dalimi, jos neatsiejama dalis - empatijos jausmas kitiems žmonėms, sugebėjimas įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Todėl tai yra ne tik žmogiškumo orientyras, bet ir visuomenės išlikimo mechanizmas.
Švari sąžinė ir kaip ją nuraminti
Svarbu turėti švarią sąžinę tam, kad galėtum ramiai gyventi. Dažniausiai besigailintis žmogus niekada neranda ramybės ir visą gyvenimą gailisi įvykdytų blogų darbų, nusikaltimų.Žmogus niekaip nesugeba atrasti vidinės ramybės, susitaikyti su savimi ir sau atleisti.Žinojimas, kad galėjai pasielgti netinkamai, gal net iš pradžių svarstei, abejojai moralaus elgesio pasirinkimo galimybe, bet vis tiek pasielgei teisingai, t. y. moraliai, palaiko mūsų savigarbą ir žmogiškąjį orumą.
Jei vis tik sąžinė nerami, kaip ją nuraminti? Pirmiausiai - nesiginčyti su ja ir jokiu būdu neslopinti jos kvaišalais ar bėgimu nuo akistatos su ja.Oriai pripažinkime savo klaidas ir nuspręskime, ką darysime, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Nusibrėžkime aiškų veiksmų planą, iki smulkmenų. Jei jo nesilaikysime - sąžinė tuoj signalizuos apie tai.Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau išvystytas jo sąžinės jausmas. Jei sąžiningas žmogus padaro klaidą, jis jaučia už tai atsakomybę, o ne pasmerkimo ar bausmės baimę.Pamilkime savo sąžinę, būkime jai dėkingi už tai, kad ji kaip vidinis kompasas nuolat mus lydi Dievo vaikų gyvenimo kelionėje. Tik ją turėdami galime tapti stipresni, augti artimo meile ir tapti laimingesni, gyvendami prasmingesnį gyvenimą.