Emocijos ir jausmai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, veikianti mūsų santykius, sprendimus ir bendrą savijautą. Nors šie terminai dažnai vartojami sinonimiškai, svarbu suprasti jų skirtumus ir reikšmę. Šiame straipsnyje išnagrinėsime jausmų ir emocijų apibrėžimus, jų kilmę, rūšis ir poveikį mūsų gyvenimui.
Emocijų ir Jausmų Apibrėžimas ir Kilmė
Emocijos - tai žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimas, trumpalaikė reakcija, turinti malonų arba nemalonų atspalvį. Jos kyla spontaniškai ir trunka neilgai. Emocijos gali būti įvairios: baimė, susierzinimas, pyktis, apmaudas, sutrikimas, agresija, džiaugsmas, žavėjimasis, nustebimas ir kt. Emocijos - tai pasąmonės reakcija į kokią nors gyvenimo situaciją. Pavyzdžiui, iš už kampo staiga iššokęs didelis šuo gali sukelti baimę. Baimė - tai emocija. Visos emocijos pasireiškia dėl kokios nors situacijos, sukelia tam tikrus pojūčius ir praeina, kai situacija pasibaigia. Emocijos ir tai, kaip jas rodome, - lyg kelio ženklai visiems, kurie mus supa, ir, žinoma, mums patiems.
Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis. Jausmai yra svarbūs žmogaus, kaip asmenybės tobulėjimui. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu, nuo jų priklauso situacinių emocijų dinamika ir turinys: pavyzdžiui, meilės jausmas pagal tai, kokios yra aplinkybės, gali sukelti nerimą, sielvartą (išsiskyrus), džiaugsmą (susitikus), pyktį (kai mylimas žmogus apvilia) ir pan.
Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, psichologinėje literatūroje manoma, kad jausmai ir emocijos yra sinonimai. Jausmai tiek reikšmingi žmogaus gyvenime, tiek daug jie teikia pasitenkinimo, komforto bei nusivylimų, kad atsispindi ir grožinėje literatūroje, ir kitose meno šakose.
Emocijų Kilmės Teorijos
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Č. Darvinas teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų rudimentas, t.y. emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
V. Džemsas ir K. Langė teigė, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (pavyzdžiui, žmogus juokiasi, todėl jam linksma). Taigi, fiziologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pavyzdžiui, V. Džemsas yra suformulavęs posakį, jog mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame.
S. Šachterio nuomone, emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (Pvz., sutikę miške vilką mes susigūžiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas (šiuo atveju - išgąstis).
Emocijų Rūšys ir Jų Poveikis
Emocijos gali būti skirstomos į įvairias kategorijas pagal jų pobūdį ir poveikį.
Pagrindinės Emocijos
Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja, kiek yra bazinių universalių emocijų. Galime rasti įvairius skaičius - nuo 5 iki 27 ar net daugiau. Apie emocijų universalumą vienas pirmųjų (neskaitant antikos filosofų) ėmė kalbėti dar Charlesas Darwinas. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, kad ir iš kokios šalies, žemyno ar tautybės jie būtų.
Psichologas Paulas Ekmanas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike. Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega - supykstu pats - ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai. Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
Taip pat skaitykite: Muzika kaip emocijų išraiška
Pyktis: Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“. Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
Liūdesys: Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs. Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta. Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
Baimė: Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne. Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina. Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti. Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
Pasibjaurėjimas: Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas. 1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate. Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas. Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė - kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ - elgiamės mechaniškai.
Džiaugsmas: Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias. Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą.
Taip pat skaitykite: Apie atvirą langą
Kitos Emocijų Rūšys
Be pagrindinių emocijų, yra ir daugybė kitų emocijų, kurios susijusios su socialiniais ryšiais, pažinimu ir meditacija.
- Socialiniai jausmai: Šie jausmai, tokie kaip meilė, draugystė ir antipatija, susiję su mūsų santykiais su kitais žmonėmis. Meilė yra prieraišumo jausmas, apimantis švelnumą, gerumą ir pasiaukojimą. Draugystė remiasi abipusiu patrauklumu, interesų bendrumu ir dvasiniu artumu. Antipatija apima visas negatyvias emocijas be atviro priešiškumo.
- Pažintiniai jausmai: Šie jausmai, tokie kaip viltis, nustebimas ir estetiniai jausmai, susiję su mūsų pažinimo procesais. Viltis - tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio. Nustebimas rodo, kad visuomet turime ateities vaizdinį. Estetinius vertinimus labai veikia laikas.
- Meditacinės emocijos: Šios emocijos susijusios su jau buvusiomis emocijomis. Žmogus ne tik išgyvena tam tikras jausmines būsenas, bet ir mėgina nuolat jas atnaujinti ir keisti: nepakankamas - sustiprinti, perdėtas - prislopinti, slogias pakeisti „gražiomis svajonėmis“. Gėda yra tipiška žmogaus dorumą liudijanti emocija.
Emocijos ir Kūnas
Somatiniai (kūno) reiškiniai glaudžiai susiję su emocijomis. Aristotelis rašė: „Atrodo, kad visas sielos emocines būsenas lydi tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, romumą, baimę, gailestį, drąsumą, taip pat džiaugsmą, meilę ir neapykantą“.
Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausia jaučia nepasitenkinimą, įtampą ir kančią. Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklausys nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai įvykdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatlėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.
Nuotaika - sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai. Nuotaiką gali sąlygoti savijautą (iš nuotaikos pokyčių kartais diagnozuojama prasidedanti liga). Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti arba nuliūdinti.
Emocijų Atpažinimas ir Valdymas
Emocijų atpažinimas ir valdymas yra svarbūs įgūdžiai, padedantys mums geriau suprasti save ir kitus, efektyviau bendrauti ir priimti sprendimus.
Emocinio Intelekto Ugdymas
Pirmoji emocijų pažinimo ir atpažinimo mokykla - šeima. Tėvų gebėjimas pastebėti, atpažinti ir įvardinti vaiko emocines būsenas padeda vaikui suprasti save ir aplinką, turi įtakos jo raidai - padeda formuotis smegenų struktūrų jungtims, kurios kontroliuoja kognityvinius procesus (mąstymą, suvokimą, atmintį), taip pat turi įtakos vaiko fiziniam vystymuisi. Palankiai vaiko raidai yra būtina, kad tėvai nuo mažų dienų stengtųsi suprasti savo vaiko emocinių reakcijų priežastis bei mokėtų tinkamai į jas reaguoti - pripažindami ir įvardindami vaikui kylančius jausmus bei paaiškindami, kas šiuos jausmus sukėlė: „Atrodai nusiminęs, gal norėtum man daugiau papasakoti, kas atsitiko?“, „Matau, kad tu pyksti, nes šiandien nepavyko mums išeiti į lauką“, „Taip, suprantu, man irgi būtų pikta“. Augdamas vaikas jausmų ir emocijų atpažinimo, jų raiškos mokosi mokykloje, bendraamžių būryje. Šis mokymasis tęsiasi ir suaugus.
Vidinei žmogaus raidai taip pat reikalingas sąmoningumas ir savistaba. Kiekvienas, norintis labiau suprasti ir pažinti save, turi atkreipti dėmesį į savo jausmus, kasdien savęs paklausti: Kaip aš šiandien jaučiuosi? Koks elgesys ar aplinkos veiksnys šį jausmą sužadino? Koks praeities išgyvenimas ar įvykis susijęs? bei pastebėti savo kūno reakciją: Gal aš įsitempęs? Gal padažnėjo kvėpavimas? Gal pila prakaitas? Gal širdis neramiai plaka?
Kita svarbi emocinės kompetencijos dalis yra jausmų ir emocijų išraiška. Ji gali būti nebrandi, kai savo jausmus išreiškiame destruktyviu, netinkamu būdu, bei brandi, kai reaguojame apgalvotai bei pritaikydami socialinius įgūdžius. Dažniausiai daugumą sunkumų aplinkoje sukelia destruktyvi jausmų išraiška, kuri būna labiau pastebima, tokia, kaip fizinis smurtas, patyčios, šaukimas, kaltinimai. Verta pastebėti, kad prie žalingos išraiškos priskiriamas ir jausmų užgniaužimas.
Tinkamas Jausmų Išreiškimas
Kaip tinkamai išreikšti jausmus ir emocijas? Kaip tai atlikti?
- Atpažinkite, koks jausmas Jums kilo bei koks konkretus aplinkos veiksnys ar elgesys jį sukėlė. Pavyzdžiui, ar Jums neramu, nes laukia sunkus pokalbis? O gal pikta ir liūdna, nes sutuoktinis pasakė skaudžius žodžius? Gal bijote susirgti?
- Pastebėkite savo kūno reakcijas. Pavyzdžiui: Gal įsitempėte? Gal širdis plaka tankiau? Pakito kvėpavimas? Išpylė prakaitas?
- Jei kyla stipri emocija - kiek nusiraminkite. Atraskite sau malonius ir jums priimtinus nusiraminimo būdus.
STOP Technika
STOP technika - paprastas ir veiksmingas būdas sukurti pauzę tarp stiprių jausmų ir savo reakcijų.
- Stop (sustokite): Sustokite ir nutraukite bet kokius dabartinius veiksmus.
- Take a breath (įkvėpkite): Sąmoningai, lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite, sutelkdami dėmesį į įkvėpimą ir iškvėpimą.
- Observe (stebėkite): Įsivardinkite savo kūno pojūčius, emocijas ir jausmus, mintis, ką matote aplink. Leiskite viskam būti taip, kaip yra.
- Proceed (tęskite): Kai jaučiatės ramesni ir labiau susitelkę, tęskite savo veiklą.
Sustodamas, sąmoningai kvėpuodamas ir stebėdamas mintis bei jausmus be vertinimo, asmuo gali atpažinti ir priimti savo emocijas, neleisdamas, kad jos jį valdytų. STOP technika yra ypač naudinga nutraukiant impulsyvias reakcijas ir refleksinius atsakus į emocinius veiksnius, skatina apgalvotą, pagrįstą sprendimų priėmimą ir vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį reguliuojant emocijas, kuris yra pagrindinis psichinės sveikatos komponentas.
Emocijų Ratas
Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame - jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai - irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą.