Kognityvinė elgesio terapija (KET) - tai psichologinio gydymo metodas, atsiradęs palyginti neseniai. Nors elgesio terapija istoriškai atsirado anksčiau, remdamasi Pavlovo sąlyginių ir nesąlyginių refleksų teorija, paaiškėjo, kad vien refleksais neįmanoma paaiškinti viso žmogaus elgesio. Kognityviniais metodais buvo galima užpildyti šias spragas, o 1960-1970 m. prasidėjo kognityvinė revoliucija. Šiame straipsnyje aptarsime kognityvinių teorijų pradininkus, jų indėlį į psichologijos mokslą ir kognityvinės terapijos taikymą.
Kognityvinės Terapijos Raida ir Esminiai Principai
Kognityvinės terapijos pionieriais laikomi Aronas Beckas ir Albertas Ellisas. Ši terapija taikoma gydyti nerimui, depresijai, socialinei fobijai, obsesiniam-kompulsiniam, potrauminio streso, generalizuoto nerimo, panikos priepuolių, valgymo, priklausomybių ir asmenybės sutrikimams. Tyrimai rodo, kad KET, derinama su medikamentais, veiksminga šizofrenijos ir bipolinio sutrikimo atvejais. Terapinius tikslus vidutiniškai planuojama pasiekti per 12-16 sesijų.
Svarbu paminėti kelis esminius KET principus:
- KET nukreipta į dabartį, stengiantis išmokyti klientą gyventi „čia ir dabar“.
- Terapija yra šviečiamojo pobūdžio, suteikiant klientui žinių, kurių dėka jis savarankiškai išmoksta spręsti savo problemas, tuo ji skiriasi nuo kitų terapinių mokyklų.
- Kognicijų stebėjimas - pagrindinis kognicijų uždavinys - minčių ir mąstymo būdų atpažinimas.
- Ekspozicija - pirmiausia apibrėžiamos probleminės situacijos, tuomet užduotis skaidoma į mažesnius žingsnelius, skirstomus nuo lengviausio iki sunkiausio.
- Tinkamas elgesys pastiprinamas, galimas ir savęs pastiprinimas.
Psichikos Samprata ir Kognityvinės Psichologijos Atsiradimas
Psichika, siela, dvasia - tai sudėtingiausia mums žinoma tikrovės dalis. Tai, ką vadiname psichika, sudaro grupė giminingų reiškinių: procesai, būsenos ir savybės. Mokslui neabejotini psichikos ryšiai su smegenimis ir visa nervų sistema. Šiuolaikinai smegenų tyrimai rodo, kad bet kokia sudėtingesnė elgsena yra valdoma ne kokių nors izoliuotų smegenų centrų, bet integratyvios įvairių smegenų sričių veiklos. Labiausiai žmogaus psichiką nuo gyvūnų psichikos skiria sąmonės ir savimonės reiškiniai.
XX a. pradžioje austrų psichologas Z. Froidas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Sapnai, hipnozės reiškiniai, instinktiniai potraukiai rodė, kad psichikoje yra daug reiškinių, kurių žmogus nevaldo ir net nežino apie juos. Šiuo metu spėjama, kad sąmoningi reiškiniai žmogaus psichikoje užima tik apie 14 % visų reiškinių.
Taip pat skaitykite: Kognityviniai nusikaltimų paaiškinimai
Kognityvinė psichologija (lot. cognitio - žinojimas, pažinimas) atsirado JAV apie 1960 metus. Jos pradininkai D. Brodbentas ir S. Stenbergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos. Vėliau, kritikuodami bihevioristus, įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai. Daugiausiai dėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams.
Pagrindiniai Kognityvinės Terapijos Pradininkai
Aronas Beckas
A. Aaronas Beckas - labai garsus psichiatrijos profesorius iš JAV, daugelyje literatūros šaltinių nurodomas kaip kognityvinės psichoterapijos pradininkas. Jis 1946 metais Jeilo (Yale) universitete, Pensilvanijoje įgijo medicinos daktaro diplomą, vėliau profesoriavo įvairiuose JAV universitetuose. A. Beckas iš pradžių labiausiai domėjosi depresija ir savižudybėmis. Vėliau jo interesų sritys išsiplėtė, jis pradėjo domėtis įvairiais psichiniais, asmenybiniais sutrikimais. Paskutiniu metu jis daug dėmesio skyrė agresyvaus, asocialaus elgesio priežasčių tyrinėjimui, korekcinių metodų kūrimui.
A. Beckas iš viso yra parašęs per 300 mokslinių straipsnių, kuriuose daugiausiai nagrinėjami kognityvinės psichoterapijos metodai ir veiksmingumas įveikiant vienas ar kitas psichologines problemas. Vienas iš pirmųjų A. Beck veikalų, kuris aktualumo neprarado iki šiol - 1976 metais išleista knyga "Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai". Kitos populiarios A. Becko su bendraautoriais parengtos knygos - 1979 metais išleista "Kognityvinė depresijos terapija", 1990 metais - "Kognityvinė asmenybės sutrikimų terapija", ir 1995 -siais - "Kognityvinė priklausomybių terapija".
A. Beckas buvo vienas iš pirmųjų to meto terapeutų, iškėlusių mintį, kad pats žmogus gali būti atsakingas už savo problemas, pats jas sukelti. Pagrindinė A. Becko mintis, padariusi revoliuciją to meto psichoterapijoje, buvo ta, kad žmogus turi raktą suprasti ir spręsti savo paties psichologinius sunkumus, ir jis gali tai daryti sąmoningai.
Albertas Ellis
Kiti autoriai teigia, kad kognityvinės terapijos pradžia - Alberto Ellis 1962 metais sukurta Racionali emocijų terapija.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie KET kompetencijas
Kognityvinės Terapijos Įtaka ir Ryšys su Kitomis Kryptimis
Tiek kognityvinė psichoterapija, tiek Viktoro Franklio logoterapija nėra populiarios psichoterapijos mokyklos Lietuvoje, ypač pastaroji. Tiesa, kognityvinė psichoterapija pastaruoju metu vis labiau skinasi kelią ir prieš kelerius metus kognityviniai psichoterapeutai buvo pradėti ruošti Lietuvoje. Įprasta manyti ir priskirti Franklio logoterapiją egzistencinei psichoterapijos krypčiai.
Kognityvinę terapiją, kuri dabar jau iš esmės yra ne tik kognityvinė, bet kognityvinė elgesio terapija, galima laikyti visų kognityvinių terapijų „skėčiu“. Nors kognityvinė ir biheivioristinė terapijos radosi atskirai, dabar yra kalbama apie kognityvinę elgesio terapiją, nes joje susijungia tiek kognityviniai, tiek biheivioristiniai metodai, nors vis tik kognityvinis aspektas šioje terapijoje dominuoja, kadangi biheiviorizmas buvo nustelbtas kognityvinės revoliucijos ir jam teko „palįsti“ po kognityvinės terapijos sparnu.
Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Alfried A. Laengle antrajame pasauliniame logoterapijos kongrese pristatė požiūrį, jog logoterapija yra pirmoji kognityvinė psichoterapija (Frankl, 1985). Su pastaruoju teiginiu būtų sunku nesutikti, kadangi kai kurie logoterapijos aspektai tikrai panašūs į kognityvinės terapijos aspektus. Abi psichoterapijos mokyklos, tiek kognityvinė, tiek logoterapija turi kai kuriais aspektais panašius atsiradimo motyvus - radosi iš to, kad psichoanalizė, kaip psichoterapijos forma, netenkino. Franklio atveju jo netenkino klasikinės psichoanalizės seksualinės energijos aukštinimas ir nihilizmas, tuo tarpu kognityvinės terapijos pradininkas Aaronas T. Beckas, dirbdamas su depresija sergančiais pacientais, suprato, kad psichoanalizės siūloma depresijos aiškinimo ir gydymo samprata toli gražu nėra universali.
Filosofinės Kognityvinės Terapijos Šaknys
Kiekviena psichoterapijos mokykla turi gilesnes ar mažiau gilias šaknis įvairių laikmečių filosofijoje. Kognityvinės elgesio terapijos vienas ryškiausių įkvėpimo šaltinių yra stoikų filosofinė mintis, kurioje buvo kalbama apie tai, kad neigiamus jausmus mums sukelia ne pati situacija, o tai, kaip mes tą situaciją suvokiame. Taip pat stoikų filosofijos akcentuojamas racionalus pasaulio suvokimas ir aiškinimas. Tai ir dabar yra vienas iš pagrindinių įvairių kognityvinių terapijų prielaidų, taikomų praktikoje. Stoikų idėjas perėmė Imanuelis Kantas, kuris dar akcentavo sąmoningą subjektyvų patyrimą, o tokia samprata matosi Adlerio, Horney, Sullivano darbuose. Kita svarbi kryptis buvo Kanto ir Froido struktūrinė teorija apie tai, kad pažinimo struktūra susideda iš pirminių ir antrinių procesų (Corsini & Wedding, 2011).
Stoikų idėjas labai sėkmingai ir praktiškai terapijoje panaudojo Aaronas T. Bekcas ir Albertas Ellis, kurie laikomi svarbiausiais kognityvinės terapijos autoriais. Taigi, matome, kad kognityvinės elgesio terapijos ištakos esti tiek antikinėje filosofijoje, tiek jau modernioje filosofijoje bei psichodinaminės psichoterapijos praktikų idėjose.
Taip pat skaitykite: Psichologinė gerovė Lietuvoje
Dabar plačiausiai taikomoje kognityvinėje elgesio terapijoje yra ir svarus biheiviorizmo indėlis, kurio šaknys slypi jau, galima sakyti, modernios psichologijos istorijoje, t.y. John B. Watsono, Ivano Pavlovo, Josepho Wolpe darbuose. Pavyzdžiui, kognityvinė psichoterapija dabar sunkiai įsivaizduojama be sisteminės desensitizacijos arba dar žinomo nujautrinimo, kuris buvo kaip tik biheivioristo Josepho Wolpe nuopelnas ir yra puikus metodas gydant įvairias fobijas.
Kognityvinės Psichologijos Kritika
Naujesnis kognityvinės psichologijos požiūris į mokymąsi nevengia neišspręstų problemų. Jos šalininkai kreipia dėmesį į kokybines mąstymo ir mokymosi charakteristikas. Kognityvinė psichologija tyrinėja, kaip įgyjamos žinios ir kaip informacija iš išorinės aplinkos patenka į mūsų atmintį. Tačiau R. W. Morshead nuogąstauja, kad kognityvizmas yra pavaldus biheviorizmui. Jis pateikia du pagrindinius kritinius argumentus:
- Kognityvizmas neteisingai orientuojasi į nematomą vidinę patirtį labiau nei į išorinius stebimus dalykus, todėl tai nėra mokslinė psichologijos forma, t.y. bandymas paaiškinti, kas yra protas ir kaip jis veikia.
- Kognityvistiniai teoretikai, orientuodamiesi į tokius pažintinius dalykus, kaip suvokimas ir informacijos įsisavinimas, neįvertina fakto, kad tai yra smegenų veiklos produktas ir kad siekiant gerai suprasti tokius dalykus turi būti tyrinėjamos smegenys, o ne mintys ar idėjos.
tags: #kognityvines #teorijos #pradininkas