Paranoja - tai psichinė būklė, kuriai būdingas persekiojimo pojūtis, poveikio ar santykių iliuzija, o sunkesniais atvejais - persekiojimo kliedesiai ar net manija. Žmogus, kenčiantis nuo paranojos, tampa pernelyg įtarus ir jį kamuoja persekiojimo manija. Svarbu suprasti, kad paranoja nėra atskiras psichikos sutrikimas, o gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų vartojimas, didelis stresas, pervargimas, somatinės, neurologinės ir (arba) psichinės ligos. Įtempti santykiai, ypač kai yra įtarimams palankių aplinkybių, taip pat gali sukelti panašius simptomus.
Kas yra paranoja?
Paranoja (iš graikų kalbos parà - šalia, greta, o noûs - protas) - tai būsena, kai žmogus jaučia persekiojimo pojūtį, jam atrodo, kad kiti žmonės nori jam pakenkti, jį apgauti ar išnaudoti. Šis įtarumas gali būti pagrįstas arba nepagrįstas, tačiau paranojos atveju jis yra stiprus ir nuolatinis.
Paranoja nėra liga, o simptomas, kuris gali pasireikšti sergant įvairiomis psichikos ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija, paranoidiniu asmenybės sutrikimu, bipoliniu sutrikimu ar depresija su psichozės požymiais. Paranoja taip pat gali būti sukelta narkotikų, alkoholio ar tam tikrų vaistų.
Paranojos simptomai
Dažniausi paranojos simptomai yra šie:
- Nepasitikėjimas kitais žmonėmis, net artimaisiais.
- Įtarumas, kad kiti žmonės rezga prieš jus planus, nori pakenkti.
- Nuolatinis budrumas, baimė, kad kažkas blogo nutiks.
- Jautrumas kritiką.
- Linkimas interpretuoti neutralius įvykius kaip grėsmingus.
- Izoliacija nuo kitų žmonių.
- Sunkumai užmegzti ir palaikyti santykius.
- Priešiškumas ir agresyvumas.
- Persekiojimo kliedesiai (įsitikinimas, kad esate persekiojamas, šnipinėjamas ar kitaip skriaudžiamas).
- Didybės kliedesiai (įsitikinimas, kad turite ypatingų galių ar esate labai svarbus žmogus).
- Pavydo kliedesiai (įsitikinimas, kad jūsų partneris jums neištikimas).
Žmonės, turintys paranoidinės asmenybės sutrikimą, paprastai pasižymi viską apimančiu nepasitikėjimu ir kitų įtarinėjimu. Jie mano, kad kiti juos išnaudos, pakenks ar apgaus, net jei nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuos lūkesčius. Su tokiais žmonėmis paprastai nelengva sutarti ir jiems kyla problemų kuriant artimus santykius. Jų perdėtas įtarumas ir priešiškumas gali pasireikšti atviru polinkiu ginčytis, nuolatiniais skundais arba tyliu, akivaizdžiai priešišku ignoravimu. Kadangi šie žmonės itin budriai saugosi potencialių grėsmių, jie gali elgtis suktai, paslaptingai, saugotis ir pasirodyti „šalti“ bei nesugebantys išgyventi šiltų jausmų. Nors tokie asmenys gali pasirodyti objektyvūs, racionalūs ir neemocionalūs, dažnai jų elgesys pasižymi ištisu spektru nestabilių afektų, o dominuoja priešiškos, užsispyrusios ir sarkastiškos išraiškos. Kadangi žmonės, turintys paranoidinės asmenybės sutrikimą, nepasitiki kitais, jų poreikis būti nepriklausomiems ir autonomijos jausmas yra itin ryškus. Jiems taip pat svarbu kuo labiau kontroliuoti aplinkinius.
Taip pat skaitykite: Santykių paranoja: požymiai ir pasekmės
Svarbu atsiminti, kad ne visi, kurie jaučia įtarumą, serga paranoja. Įtarumas gali būti normali reakcija į tam tikras situacijas. Tačiau jei įtarumas yra nuolatinis, stiprus ir trukdo normaliai gyventi, reikėtų kreiptis į specialistą.
Paranojos priežastys
Mokslininkai šiuo metu tiria kelias versijas, dėl ko galėtų pasireikšti paranoja. Kol kas yra išskirti keli paranojos atsiradimo riziką didinantys veiksniai:
- Genetika: Nors tiesioginio paranojos paveldimumo nėra tirta, šis sindromas gali atsikartoti vaikuose arba būti perduodamas. Ar tai būtų biologinis paveldimumas, ar psichologinio pobūdžio perdavimas, nežinoma, tačiau paranojines tendencijos dažnai stebimos paranoja sergančių šeimose. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į paranojos sutrikimą turinčių ligonių vaikus, nes neretai tokie pacientai savo baimes ir paranojines idėjas perteikia savo vaikams.
- Galvos traumos: Galvos traumos gali pažeisti smegenis ir sukelti psichikos sutrikimus, įskaitant paranoją.
- Psichoaktyvių medžiagų vartojimas: Ilgalaikis amfetamino vartojimas gali sukelti paranoją, kuri stipriai paveikia psichiką ir išlieka gana ilgai. Vienas dažniausių šių laikų atsitiktinio narkotikų vartojimo reiškinių - amfetaminų pabandymas, kuris dažnai baigiasi žalingu vartojimu ar net priklausomybe.
- Psichologinės traumos: Didelės psichologinės ar emocinės traumos, neigiamos patirtys ir nuoskaudos gali padidinti riziką susirgti paranoja. Manoma, jog paranoja dažniau pasireiškia žmonėms, kurie vaikystėje buvo palikti tėvų, nuolat stokojo dėmesio bei meilės, patyrė artimo žmogaus praradimą.
- Psichikos ligos: Paranoja gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ir (arba) psichinių ligų pasekmė. Paranoja anksčiau dar buvo vadinamas bendro pobūdžio psichikos sutrikimas arba parafrenija (paranoidinės šizofrenijos) vystymosi forma.
- Socialiniai veiksniai: Izoliacija, diskriminacija, patyčios ir kitos neigiamos socialinės patirtys gali prisidėti prie paranojos vystymosi.
Šiandien mokslininkai nežino, kas sukelia paranoidinės asmenybės sutrikimą. Esama daug teorijų dėl galimų paranoidinės asmenybės sutrikimo priežasčių. Dauguma profesionalų linkę sutikti su biopsichosocialinio priežastingumo modeliu - tai, yra, kad sutrikimą greičiausiai sukelia įvairūs faktoriai: biologiniai, genetiniai, socialiniai (tarkime, kaip žmogus ankstyvajame vystymosi etape bendrauja su šeima ir draugais bei kitais vaikais) ir psichologiniai (žmogaus asmenybė ir temperamentas, kurį suformuoja aplinka bei kova su stresu). Tai reikštų, kad nėra vieno faktoriaus, kuris būtų lemiamas - svarbesnis visų trijų faktorių derinys ir mišrus jų pobūdis.
Paranojos formos
Yra kelios paranojos formos:
- Liguistas pavydas: Dažniausiai pasireiškia liguistu įsitikinimu, kad seksualinis partneris yra neištikimas. Tokia paranojos forma dažniau suserga tie asmenys, kurie patys kažkada buvo neištikimi ir nesąmoningai trokšta pasiteisinti tuo pačiu kaltindami partnerį.
- Ligos paranoja: Pasireiškia įsiteigimu, kad sergate sunkia liga. Toks žmogus nuolat lanko gydytojus siekdamas kuo greičiau išsigydyti. Kai gydytojas neranda įsivaizduojamos ligos, paranojikas pyksta, eina pas kitus gydytojus, ima rašyti skundus prieš tariamai netikusius gydytojus.
- Erotinė paranoja: Dažniausiai pasireiškia moterų liguistu įsitikinimu, kad koks nors žmogus ją įsimylėjęs. Tokios moterys, nekreipdamos dėmesio į šalia esančius vyrus ir jų rodomus dėmesio ženklus, metų metais gaudo įsivaizduojamo meilės objekto neva siunčiamus meilės signalus.
Paranojos diagnostika
Paranoja yra nustatoma tiriant psichikos būseną bei atliekant psichologinius testus. Deja, populiarus paranojos testas internete nebūtų objektyvus, todėl jo pateikti negalime. Čia padėtų profesionali specialisto - psichiatro ar medicinos psichologo konsultacija.
Taip pat skaitykite: Paranojos apžvalga
Asmenybės sutrikimus, tokius kaip paranoidinės asmenybės sutrikimas, paprastai diagnozuoja psichinės sveikatos specialistas, tarkime, psichologas arba psichiatras. Šeimos terapeutai ir bendrosios praktikos gydytojai paprastai nėra apmokyti ir neturi reikiamų priemonių atlikti tokio tipo psichologinės diagnozės. Galite pirmiausiai pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju apie jūsų problemą, tačiau jie turėtų jus nukreipti pas psichinės sveikatos profesionalą, kad ištirtų ir paskirtų gydymą.
Paranoidinės asmenybės sutrikimo diagnozę nustato psichinės sveikatos profesionalas, palygindamas jūsų simptomus ir gyvenimo istoriją su simptomais, išvardytais aukščiau.
Paranoja dažnai sunkiai diagnozuojama, nes nesukelia asmenybės defekto (nesutrikęs realybės vertinimas, nenaudojami primityvūs gynybos mechanizmai, nesutrikusi identifikacijos difuzija, t. y. asmuo apmąsto savo asmeninius tikslus ir vertybes, daro tvirtus sprendimus, kad įgyvendintų savo pasirinkimą); tokio asmens intelektas susilpnėja, bet išlieka darbo įgūdžiai. Ilgainiui ligonis ima konfliktuoti su aplinka: rašinėti skundus, bylinėtis teismuose. Kartais konfliktiškumas reiškiasi tiesiogine agresija.
Paranojos gydymas
Paranojos gydymas tiesiogiai priklauso nuo priežasčių, kurios galėjo įtakoti jos atsiradimą. Jei paranoja pasireiškė žmogui, kenčiančiam nuo nerimo sutrikimo, pirmiausia jam turi būti skiriami raminamieji vaistai, jei žmogui, kenčiančiam nuo šizofrenijos - antipsichotikai, o depresija sergantys paranojikai, pirmiausia turėtų būti gydomi antidepresantais.
Taip pat reikėtų žinoti ir tai, jog dėl paciento nusistatymo prieš visus, gali būti labai sunku jį įkalbėti kreiptis į gydytoją. Deja, daugeliu atvejų, pacientų artimieji, patardami jiems kreiptis į gydytoją, susilaukia tik dar didesnio nepalankumo jų atžvilgiu. Gydytojas, kuris informavo dėl priverstinio gydymo galimybių, buvo teisus, deja, bet jei žmogus nekelia grėsmės sau ir kitiems, priverstinio gydymo taikyti negalima. Be priverstinio gydymo galite apsvarstyti kitą variantą. Rekomenduoju pasidomėti privačiu psichiatru, kuris galėtų atvykti į namus. Gydytojas, apžiūrėjęs ir atlikęs įvertinimą, galėtų patikslinti ligos diagnozę ir pritaikyti naujus medikamentus, kurie galėtų padėti, taip pat suteiktų rekomendacijas, kaip toliau reikėtų elgtis. Žinoma, kad galėtų būti užtikrintas kuo kokybiškesnis gydymas, svarbu, kad šalia būtų artimas asmuo, kuris galėtų organizuoti būtinos pagalbos teikimą.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir gydymo būdai: paranoja, stresas, nerimas, depresija
Paranoidinės asmenybės sutrikimo gydymui paprastai taikoma ilgalaikė psichoterapija, kurią veda patirties gydant tokius sutrikimus turintis specialistas.
Savaime suprantama, jog kaip ir visiems psichikos sutrikimams, šiam gydyti taip pat gali būti taikoma ir psichoterapija, ypač psichologiškai orientuotiems ir motyvuotiems pacientams. Gydant tokį pacientą psichoterapijos pagalba, reikėtų apsišarvuoti kantrybe, - paranojinės idėjos turi gilias priežastis ir gerai įsišaknijusią ydingą mąstymo sistemą. Tai sutrikimas, kurio gydymas dažniausiai būna labai ilgas ir sunkus.
Kaip elgtis su paranoja sergančiu žmogumi?
Su nesibaigiančiu įtarinėjimu reikia susitaikyti, - tokia šio žmogaus patirtis. Kuo aiškesnis būsite, tuo mažiau galimybių bus jus įtarti. Įtarinėjimus reikia tiesiog išklausyti, išsikrovęs paranoikas mažiau kenkia už akių. Kai aistros nurimsta, verta ramiai ir tvirtai grąžinti šį žmogų į realybę. Bet dar svarbiau padėti paranoikui pasijausti stipriam. Santykiai su paranoiku gali būti savotiškai geri. Įtarus kankintojas sugeba stipriai prisirišti. Ką tik jus sutrynęs jis tikrai padės, jei ištiks bėda - paranoikas rūpinasi silpnaisiais, nes jų nebijo.
Neturėkite išankstinių nuostatų, kurios paveiktų Jūsų bendravimą. Gebėkit reaguoti ir pastebėti nuotaikos pokyčius, jei jaučiate, jog ji yra blogos nuotaikos, venkite svarbių diskusijų. Jei bendraujate gyvai, išjunkite pašalinius garsus, kurie netrukdytų, bendraukite po vieną, lėtai ir aiškiai, paklauskite, kaip Jūs ar kiti asmenys galėtų padėti ir prisidėti, kad Jūsų mamai būtų geriau. Svarbu, kad tiek Jūs, tiek kiti artimieji su mama bendrautų oriai ir pagarbiai, svarbu komunikuoti su asmenybe, o ne liga ar jos simptomais.
Ką daryti, jei artimas žmogus serga paranoja?
Artimo žmogaus liga atima daug laiko ir energijos, tad primenu, jog šiuo laikotarpiu svarbu palaikyti įprasta gyvenimo rutiną, stenkitės miegoti 8-9 valandas, nepamirškite sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, taip pat būtų naudinga rasti žmogų, su kuriuo galėtumėt pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduriate besirūpindama.
Visų pirma reikia nuo jo apsiginti. Nepasiduokite paranoikui vien dėl to, kad jis baugina, iš tiesų jis pats bijo. Nors paranoikas labai nemėgsta tarpininkų, kurie gali padėti apsiginti, mes visgi gyvename civilizuotoje valstybėje.
Paranoja ir demencija
Kartais asmenys, turintys demenciją, išgyvena įvairias būsenas patirdami dalykus kitaip, nei yra realybėje. Nors haliucinacijos yra įsivaizduojamos, tie įsivaizduojami dalykai taip pat sukelia paranoją - demenciją turinčiam asmeniui visa tai atrodo labai tikra, todėl gali sukelti nerimą ar net panikos priepuolį.
Demenciją turintys asmenys gali mistifikuoti kitus asmenis arba save. Kartais jie sau artimo žmogaus neidentifikuoja kaip pažįstamo asmens. Dėl sutrikusios orientacijos savo atvaizdą veidrodyje gali palaikyti kitu žmogumi ir išsigąsti. Asmuo gali radijo imtuvo ar televizoriaus leidžiamus garsus palaikyti kartu su juo kambaryje esančių žmonių leidžiamais garsais.
Dėl demencijos atsirandantys atminties sutrikimai gali lemti įtarumą, paranoją, tikrovės neatitinkančius įsitikinimus. Jeigu demenciją turintis asmuo nesuvokia, kad jo atmintis yra pažeista, jis nuolat interpretuos realybę kaltindamas kitus. Toks žmogus gyvena neprisimindamas ką tik įvykusių įvykių, tokiu atveju daiktai tiesiog „išnyksta“, pamirštami tam tikri paaiškinimai, vykstantys pokalbiai neturi jokios prasmės.
Veiksniai, skatinantys elgesio pokyčius sergant demencija:
- jutimų trūkumas - pavyzdžiui, silpstanti rega ar klausa;
- šalutinis vaistų poveikis;
- psichikos liga;
- nepažįstama aplinka;
- netinkamas apšvietimas, neleidžiantis aiškiai matyti aplinkos detalių;
- fiziniai negalavimai, tokie kaip infekcijos, karščiavimas, skausmas, vidurių užkietėjimas, anemija, kvėpavimo liga, prasta mityba, dehidratacija;
- nepažįstami globėjai;
- įprastos dienotvarkės sutrikdymas;
- žmogus gali klaidingai interpretuoti aplinką, jeigu pamiršo naudoti klausą ar regą stiprinančias priemones;
- per didelis juslinis stimuliavimas aplinkoje ar atliekant kokią nors veiklą.
Ką daryti, jei demencija sergantis žmogus patiria paranoją?
- Medicininė apžiūra: Gali padėti įvertinti, ar asmuo neturi kitų fizinių ar psichikos sveikatos sutrikimų, ar nepasireiškia šalutinis vaistų poveikis.
- Gydymas vaistais: Vaistai kartais gali padėti suvaldyti demenciją turinčių asmenų patiriamus kliedesius ar haliucinacijas, taip pat suvaldyti negebėjimą atpažinti savęs ar kitų asmenų. Vis dėlto daug psichotropinių vaistų, kurie skiriami esant šiems sutrikimams, gali turėti stiprų šalutinį poveikį, pavyzdžiui, sukelti stingulį, drebulį, mieguistumą.