Vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodant prisipažinimams apie patirtį psichiatrijos ligoninėje, suprantame, kad psichikos sveikatos problemos nėra tokios tolimos ir gėdingos, kaip galbūt anksčiau manyta. Kartais kolega, saugantis savo kompiuterį penkiais slaptažodžiais, ar kaimynas, vengiantis bendravimo, gali būti ne „šlykštus egoistas“ ar „nevykėlis“, o žmogus, kovojantis su savo baimėmis. Ypač pavydus partneris taip pat galėjo nesugebėti kontroliuoti savo įtarių minčių. Riba tarp normalaus elgesio ir sutrikimo yra labai slidi, todėl svarbu atpažinti situacijas, kai artimajam reikalinga profesionali pagalba. Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš mažiau paliestų temų - sutrikimus, kuriuos dažnai vadiname paranoja.
Sveikas Pavydas, Liguistas Pavydas Ar Paranoja?
Pradėkime nuo visiems pažįstamų situacijų - perdėto nepasitikėjimo, kuris kartais perauga į pavojingą pavydą. Pasak prof. A. Germanavičiaus, nėra vienareikšmių kriterijų, kada šios emocijos yra „natūralios“, o kada jau gali būti konstatuojamas sutrikimas.
„Kai susiklosčiusios aplinkybės stipriai viršija svarbiausius mūsų norus, mums gali kilti pasąmoningas troškimas tas aplinkybes „apeiti“ ir taip „išspręsti“ situaciją. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais: alternatyvių, mus nuraminančių scenarijų kūrimu vaizduotėje ar atvirkščiai: desperatišku noru kontroliuoti situaciją valdant visą susijusią informaciją realybėje. Net ir ilgai besitęsiantis pavydas, įtarinėjimas, sekimas, nerealių priežasčių ar pateisinimų ieškojimas dar tikrai nereiškia sutrikimo ir yra pakankamai natūrali būsena“, - aiškina A. Germanavičius.
Tačiau kaip atpažinti, kad riba jau peržengta? Pasak profesoriaus, vienas iš ženklų yra visiškas emocinis įsitraukimas: jeigu visos kitos mintys ima klijuotis aplink šį nuogąstavimų kamuolį, jeigu dėl tos vienos minties negalite sukoncentruoti dėmesio į kitą veiklą, jeigu tai tampa pagrindiniu dienos tikslu ir neadekvati reakcija užsitęsia - tada jau vertėtų sunerimti, nes neretai ši fazė gali atvesti ir į „tikrąją“ paranoją.
Pavydo ir nepasitikėjimo jausmai kaip simptomai gali lydėti ir kitus sutrikimus, pavyzdžiui, liguistą pavydą. „Riba tarp paranojiko ir liguisto pavyduolio yra labai slidi. Pradžiai pabandykite įvertinti, ar partneris neadekvačiai pavydėjo tik santykiuose su jumis, ar tai kartojosi ir kituose santykiuose? (Antruoju atveju galima įtarti liguistą pavydą). O galbūt asmuo visiškai nepasitiki ne tik jumis, bet ir savo draugais, bendradarbiais, parduotuvės kasininke, netgi atsitiktiniais gatvėje sutiktais žmonėmis? (Tada galima svarstyti ir apie paranoidinį asmenybės sutrikimą, kuris nuo paranojos skiriasi tuo, kad fantazuojama apie viską iš eilės, o ne vieną konkrečią temą.)“
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
Paranojos Formos: Nuo Meilės Kliedesio Iki Slapstymosi Nuo Agentų
Paranoja gali būti „pliusinė“ ir „minusinė“. Dažniausiai kalbame apie paranoją su neigiamu ženklu: kai žmogus įsivaizduoja, kad kas nors nori jam pakenkti, persekioja, apgaudinėja. Tačiau yra ir „pliusinės“ paranojos atvejų, pavyzdžiui, „meilės kliedesių“, kai asmuo įsivaizduoja, kad jį kas nors įsižiūrėjo ar net įsimylėjo.
Kas lemia tokius nesuvaldomus potyrius? Prof. A. Germanavičius teigia, kad priežasčių gali būti labai daug. „Paranojos su neigiamu ženklu atveju, tai gali būti net iš tolimos vaikystės ar paauglystės atėjusios baimės, nepasitikėjimas, apleistumo jausmas. Pliusinės paranojos atveju tai gali iššaukti vienatvė, desperatiškas ryšio ieškojimas. Kadaise išgyventos emocijos gali sugrįžti ir daug vėliau: pavyzdžiui, per vidurio amžiaus krizę, todėl labai svarbu suprasti jų kilmę.“
Paranoja Brandžiame Amžiuje
Dažnai prisimename situacijas, kai vyresnio amžiaus žmonės ima nepasitikėti aplinkiniais, netgi savo šeimos nariais: įtarinėja vagystėmis, tiesos slėpimu ar norėjimu susidoroti. „Paranoja dažnai išsivysto esant galvos smegenų pažeidimui, kurio tikimybė vis didėja su amžiumi. Esant susilpnėjusiai atminčiai ir kitiems gebėjimams, žmogui tiesiog sunku „surinkti“ realybę į visumą“, - pasakoja profesorius ir papildo, kad tokioje situacijoje svarbu padėti žmogui kuo labiau kontroliuoti savo gyvenimą. Panašiu mechanizmu veikia ir alkoholinė paranoja: alkoholiui sunaikinus mūsų vykdomųjų funkcijų ir operacinės (trumpalaikės) atminties centrus, vystosi negebėjimas suvaldyti informacijos.
Nuotaikos Sutrikimai ir Paranoja
Paranoja, paranoidinis asmenybės sutrikimas, liguistas pavydas - tai toli gražu ne visi sutrikimai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio sunku atskirti net profesionalams. Bendravimą su kitais žmonėmis gali paveikti ir bipolinis sutrikimas (priskiriamas nuotaikos sutrikimams), kai, pavyzdžiui, vieną akimirką žmogus jaučiasi visų mylimas, laukiamas, turintis genialių idėjų, o kitą - atstumtas, išduotas, apgaudinėjamas. Dar kitais atvejais galima įžvelgti manijos požymių, pavyzdžiui, dirgliosios manijos atveju žmogus itin pasikeičia: pasidaro piktas, pavydus, jį erzina viskas, kas yra aplinkui. Žinoma, kad pradėtume įtarti sutrikimą, pokytis turi būti labai ryškus ir neadekvatus realiai situacijai.
Narkotikai ir Paranoja
Nors visuomenės žinios apie psichinę sveikatą vis auga, nuolat atsiranda ir naujų iššūkių. Vienas jų - narkotikai. Nors dažniausiai kalbama tik apie priklausomybės vystymąsi, retai atskleidžiamos kitos pasekmės, galinčios atsirasti netgi po trumpo „lengvųjų“ narkotikų vartojimo. Vienas iš pavyzdžių - marihuana, kuri (ypač chemiškai apdorota) gali sukelti tą pačią paranoją, jeigu priklausote ~10-iai proc. populiacijos, turinčios genetinį polinkį sirgti sunkiomis psichikos ligomis (psichoze ar panašiomis). „Panašiai paveikti gali ir kiti narkotikai, pavyzdžiui, LSD, amfetaminai, opiatai. Labai sunku žinoti, ar nepapuolame į šiuos 10 proc. kadangi juos lemiantys genai giminėje gali būti ir nepasireiškę“, - akcentuoja prof. A. Germanavičius. Pasak mokslininkų, esant šiam polinkiui, net visai nedidelis marihuanos pavartojimas gali sukelti panašius kliedesius, kokie ištinka alkoholiką jau paskutinėse priklausomybės stadijose.
Taip pat skaitykite: Mokslinė A. Baranausko veikla
Kaip Atpažinti Toksiškus Santykius?
Žodis „toksiškas“ paprastai vartojamas aplinkos, maisto užterštumui apibūdinti, bet dabar vis dažniau jį girdime ir kalbant apie žmones bei santykius. Pasak psichologo Aurimo Gudo, išvertus iš anglų kalbos, toxic reiškia „nuodingas“. Taigi, toksiškais vadiname tiek žmones, tiek santykius, kurie apnuodija mūsų gyvenimą.
„Tam tikra prasme mes visi kartais elgiamės toksiškai - kenkiame kitiems to nenorėdami. Pateiksiu pavyzdį. Tarkim, viename kambaryje gyvena „vyturys“ ir „pelėda“. „Vyturiui“ nepatinka „pelėdos“ ilgai deginama šviesa vėlai vakare, nes neleidžia jam užmigti. O anksti ryte „vyturys“ uždegdamas šviesą neleidžia „pelėdai“ ilgiau pamiegoti. Gyvenimo paradoksai. Sunku su žmonėmis ir sunku be jų. Prie žmonių tenka derintis ir daryti kompromisus, o be jų neturime ko paprašyti pagalbos ir jaučiamės vieniši“, - kalba pašnekovas.
Toksiškiems žmonėms būdingas manipuliavimas, siekis išnaudoti kitus žmones, narcisizmas, patologinis melavimas, patyčios, noras viską kontroliuoti, nuolatinis pesimizmas, didžiulis pavydas, perdėtas kitų kritikavimas. Toksiški žmonės niekada nepripažįsta savo kaltės ir yra labai geri melagiai. Melavimas jiems padeda išsisukti iš nemalonių situacijų. Jie gali taip įtikinamai pateikti praeities įvykius, kurių liudininkais ir jūs esate, kad privers suabejoti savo sveiku protu.
Psichologas atkreipia dėmesį, kad toksiškiems žmonėms nerūpi kitų jausmai: „Jeigu jie jaučiasi susierzinę, supykę gali laisvai išsilieti ant kito žmogaus ir taip „nuleisti garą“. Dažniausiai toksiškiems žmonėms priskiriami psichopatai ir sociopatai. „Psichopatams būdinga empatijos ir gailesčio stoka bei antisocialus elgesys. Vienas žmogus iš 100 yra psichopatas. Jų dažnai pasitaiko tarp vadovų. Vienas iš 25 vadovų yra psichopatas, - pateikia įdomius faktus pašnekovas ir sako, kad psichopatais gimstama, o sociopatais tampama. Sociopatiją gali lemti vaikystėje patirtas stiprus emocinis ir fizinis smurtas ar didelė trauma.
Susan Forward manymu, santykius su toksiškais žmonėmis, kurie mus valdo, mumis manipuliuoja ar emociškai nuo mūsų atsiriboja, pasirenkame neatsitiktinai. Savo knygoje „Toksiški tėvai“ ji vardija toksinus, kurie, gauti vaikystėje, gali užnuodyti ateities santykius. Pasak autorės, ne visada lengva suprasti, ar jūsų tėvų elgesys yra arba buvo traumuojantis.
Taip pat skaitykite: Psichikos negalios ir užkalbėjimai
Į toksiškus santykius gali įsitraukti žmonės, kurie labai tvirtai įsitikinę visų žmonių gerumu, taip pat tie, kurių žema savivertė, bijantys likti vieni. Palikti žmogų tuo sunkiau, kuo daugiau laiko su juo praleista. Psichologinis smurtas šeimoje dažniau patiriamas moterų, kurios tampa „aukomis“, o vyrai - „budeliais“. Toksiški žmonės grasina ir verčia savo aukas bijoti, kad jos nesumanytų pabėgti.
Net ir toksiškiausiuose santykiuose yra kažkas naudingo, pavyzdžiui, vienas žmogus nuolat pakliūva į bėdas, o kitas jį gelbėja. Tam gelbėtojui tokia veikla teikia gyvenimo prasmę, padeda pasijusti geresniu žmogumi, vaduoja iš nuobodulio.
Toksiški santykiai gali labai paveikti kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę, mažinti savivertę, išsekinti nervų sistemą ir sukurti labai pavojingo pasaulio įvaizdį.
Pirmasis žingsnis ištrūkti iš toksiškų santykių - suvokti, kad esate į juos įsipainioję. Kaip elgtis supratus, kad vis dėlto esame atsidūrę toksiškuose santykiuose? Pats paprasčiausias atsakymas būtų tiesiog tokių žmonių vengti. Bet jeigu to padaryti neįmanoma, reikėtų kuo mažiau įsitraukti į santykį su jais, sekti savo savijautą ir jiems apie tai pasakyti, kalbėtis apie jų elgesį, tvirtai pasakyti „ne“ ir pasitraukti iš situacijos. Svarbu nustatyti aiškias ribas ir priversti toksišką žmogų jų laikytis, raginti ieškoti profesionalios pagalbos. Taip pat svarbu išlikti ramiems, neleisti, kad jus išvestų iš kantrybės. Tokiu atveju stenkitės nelikti vieni savo bėdose, ne susitaikyti su situacija, bet patikėti, kad gali būti kitaip. Ieškokite pagalbos ir kalbėkitės su kitais.
Raudonos Vėliavos Santykiuose: Kada Reikia Bėgti?
Tikros svarbios priežastys skyryboms, anglų kalboje dar vadinamos "red flag’ais", paprastai yra kiek sudėtingesnės nei įpročiai, kurias dažnai galima įvardinti kaip elgesio keistenybėmis. Pasak santykių psichologės Madeleine Mason Roantree, raudona vėliava gali būti apibrėžta kaip „kažkas, ką daro jūsų partneris, kas rodo pagarbos, sąžiningumo ar susidomėjimo santykiais stoką“.
Štai aštuoni pagrindiniai "red flag’ai", į kuriuos tikrai reikia atkreipti dėmesį:
- Partneris nenori pozicionuoti santykių kaip rimtos draugystės net praėjus keliems mėnesiams nuo pažinties. Jei po kelių mėnesių asmuo, su kuriuo susitikinėjate, atsisako santykius pozicionuoti kaip rimtą draugystę, tai gali būti rimtas "red flag’as". Tai gali reikšti gebėjimo įsipareigoti stoką arba netgi romantišką įsipareigojimą kam nors kitam.
- Vengia jus minėti ir rodyti savo socialiniuose tinkluose. Jei jūsų partneris aktyviai naudoja socialinius tinklus, tačiau niekada neužsimena apie jus arba vengia dalytis nuotraukomis, kuriose esate užfiksuotas, tai gali būti blogas ženklas. Tai gali reikšti, kad partneris neplanuoja ilgų santykių su jumis arba yra dar vis nepasirengę jus parodyti pasauliui.
- Partneris niekad neinicijuoja pasimatymų. Jei jūs partneriui nuolat siūlote, ką veikti ar kur susitikti, tai gali būti blogas ženklas. Santykiai turėtų būti abipusiai aktyvūs.
- Yra galios disbalansas. Jei atrodo, kad vienas iš jūsų nuolat kontroliuoja kitą, kuris yra nuolankesnis, tai yra ryškus "red flag’as". Jėgos disbalanso požymiai gali pasireikšti kaip pavydas arba valdingas elgesys. Svarbu tokius vaidmenis naikinti kuo anksčiau, išsikalbėti apie tai.
- Savo jausmus vienas kitam išreiškiate skirtingai. Tai problema tampa tada, kai jūs elgiatės vienaip ar kitaip išreiškiant savo meilę ir blogai jaučiatės, kai nesulaukiate to paties atgal.
- Vienas iš jūsų turi paslapčių. Atvirumas santykiuose labai svarbus. Jei vienas iš jūsų santykiuose turite paslapčių, tai tam tikru momentu padarys neišvengiamą žalą.
- Partneris nesileidžia į kompromisus. Norint, kad santykiai klestėtų, labai svarbu išmokti rasti aukso vidurį ir eiti į kompromisus pagrindiniais klausimais.
- Šeima nemėgsta išsirinkto partnerio. Jei žmonės, kurie jus geriausiai pažįsta, nemėgsta jūsų partnerio, tai akivaizdi raudona vėliava. Aplinkiniai dažnai gali pamatyti tai, ko niekada nepamatysi.
Šizofrenija: Sutrikęs Tikrovės Suvokimas
Šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas, kuriam sergant sutrinka tikrovės suvokimas, mąstymo nuoseklumas ir produktyvumas, ryškėja socialinis atsiribojimas. Asmenys, sergantys šiuo sutrikimu, patiria haliucinacijas ir kliedesius. Pirmieji šizofrenijos simptomai dažnai pasireiškia paauglystėje, tad ankstyvieji rimtos ligos požymiai klaidingai gali būti laikomi paauglišku elgesiu arba depresijos požymiais.
Tokie simptomai gali būti:
- Atsiskyrimas nuo draugų ir šeimos
- Draugų ar socialinio rato keitimas
- Susitelkimo ir dėmesio pokyčiai
- Miego problemos
- Irzlumas ir emocinis susijaudinimas
- Prasti akademiniai pasiekimai, sunkumai mokytis
Į šiuos simptomus turi būti kreipiamas rimtas dėmesys, nes kuo ilgiau jie yra negydomi, tuo blogesnės bendros ligos pasekmės.
Šizofrenijos simptomus galima skirti į dvi dalis: pozityviuosius ir negatyviuosius.
Pozityvūs simptomai yra pokyčiai, kurie atsiranda asmeniui kaip nauji, papildomi liguisti išgyvenimai:
- Haliucinacijos - visų juslių pojūčių pokyčiai, kurie atsiranda be jokio stimulo, pavyzdžiui, žmogus gali girdėti apie jį diskutuojančių pažįstamų ar nepažįstamų žmonių balsus sklindančius aplinkoje ar skambančius galvos viduje, užuosti keistus, dažnai nemalonius kvapus, matyti vaizdus, kurių nemato kiti.
- Kliedesiai - įsitikinimai, mintys, kurie prieštarauja turimiems realybės, loginiams faktams, pavyzdžiui, asmuo gali teigti, kad yra veikiamas kosminių jėgų, nuodijamas aplinkinių, kad apie jį ištisai kalba televizijoje ir pan.
- Mąstymo sutrikimai - pasikeičia mintys ir informacijos apdorojimas, minčių nuoseklumas ir minčių kalbinė išraiška, informacijos apdorojimo greitis, orientacija supančioje aplinkoje.
Negatyvūs simptomai yra tie gebėjimai ir funkcijos, kurių asmuo netenka sirgdamas šiuo sutrikimu. Manoma, kad nėra vieno faktoriaus, kuris lemtų šizofrenijos išsivystymą.
Šizofrenija yra lėtinė liga, jai gydyti naudojami medikamentai ir psichoterapija. Pats gydymas susideda iš gydymo ūmioje ligos fazėje ir palaikomojo gydymo, pagrinde skirto užkirsti kelią atkryčiui ir neleisti progresuoti negatyviems simptomams. Gydymo vaistais kurso trukmė skaičiuojama metais. Jei paūmėjimai dažnai pasikartoja, dažniausiai reikalingas ilgalaikis, nuolatinis palaikomasis gydymas. Įprastai, skiriami antipsichoziniai vaistai, o gydymo trukmę nustato gydytojas psichiatras. Atslūgus paūmėjimui medikamentinį gydymą galima derinti su individualia ir (arba) šeimos psichoterapija.
Šizofrenijos Priežastys: Mokslininkų Hipotezės
Mokslininkai sutaria, kad dabar turimos žinios yra tarsi daugybė suprantamų dalelių, kurias reikia sudėlioti į visumą, kad galėtume išsamiai ir aiškiai suprasti šios ligos išsivystymo priežastis.
Kokios gi šios „dalelės“?
- Smegenų biocheminius pokyčius. Daug mokslininkų tiria medžiagas - neurotransmiterius (dopaminą, serotoniną, noadrenaliną), kurios leidžia perduoti informaciją iš vienos nervinės ląstelės į kitą. Naujausi vaistai nuo psichozės, sukurti šizofrenijai gydyti, kaip tik reguliuoja šių medžiagų pusiausvyrą.
- Smegenų kraujotaką. Naujausi smegenų neurovizualiniai tyrimai leidžia matyti smegenų sritis, kuriose suaktyvėja kraujotaka, apdorojant informaciją.
- Molekulinę biologiją. Sergantieji šizofrenija turi neįprastų smegenų ląstelių. Kadangi šios ląstelės susiformuoja dar iki žmogaus gimimo, kyla minčių, kad šizofrenijos vystymosi priežastys gali glūdėti vaisiaus vystymosi periode. Galbūt šitai nurodo polinkį vėliau susirgti šizofrenija.
- Genetinį polinkį. Genetiniai šizofrenijos tyrimai vis dar tęsiasi. Paveldimas šizofrenijos genas nėra nustatytas.
- Stresas. Stresas nesukelia šizofrenijos. Tačiau tyrimai rodo, kad stresas pablogina jau sergančio šizofrenija paciento būklę.
- Priklausomybės nuo narkotikų ir kitų medžiagų. Alkoholis, nikotinas, narkotinės medžiagos nesukelia šizofrenijos. Tačiau kai kurios medžiagos gali sukelti psichozės epizodus jau sergantiems šia liga. Minėtos medžiagos taip pat gali sukelti į šizofreniją panašius simptomus sveikiems asmenims.
Svarbu paminėti, kad šizofrenija nėra liga, išsivystanti dėl vaikystės traumų, blogo auklėjimo ar skurdaus gyvenimo.
Paranoja: Persekiojimo Pojūtis
Paranoja (iš graikų kalbos parà - reiškia šalia, greta, o noûs - protas) - tai persekiojimo pojūtis, poveikio ar santykių iliuzija, sunkesniais atvejais persekiojimo kliedesiai ar net manija. Tai tokia psichinė būklė, kuriai esant žmogus tampa pernelyg įtarus ir jį kamuoja persekiojimo manija. Svarbu suvokti, jog paranoja nėra atskiras psichikos sutrikimas, ji gali pasireikšti alkoholio/psichoaktyvių medžiagų vartojimo, pernelyg didelio streso ar pervargimo kontekste. Įtempti santykiai tarp sutuoktinių, kai yra įtarimams palankių aplinkybių gali sukelti panašius simptomus.
Paranoja yra įdomus reiškinys, nes, ko gero, negalime rasti jautraus, daug pasiekusio žmogaus, kurio nebūtų nors kartą kankinę paranojiniai nuogąstavimai. Gyvenime yra daugybė pavojų ir kartais įtarinėti reikia, kad būti budriu ir atsargiu ar kad Jumis nepasinaudotų, bet kai įtarumas tampa paranoja tada jau tai pradeda trukdyti. Sąlygiškai liguistai įtarius žmones vadiname paranoikais - tikslios ribos tarp sveikumo ir nesveikimo nėra. Vieni paranoikai - kaltinantys, kiti - itin jautrūs, ilgai laikanantys nuoskaudas, treti - manipuliuojantys, sukti.
Mokslininkai šiuo metu tiria keletą versijų, dėl ko galėtų pasireikšti ši būklė. Kol kas yra išskirti keli paranojos atsiradimo riziką didinantys veiksiai: galvos traumos, ilgalaikis amfetamino vartojimas, didelės psichologinės, emocinės traumos. Neigiamos patirtys ir nuoskaudos padeda formuotis įsitikinimams, kad pasaulis yra nesaugus. Manoma, jog paranoja dažniau pasireiškia žmonėms, kurie vaikystėje buvo palikti tėvų, nuolat stokojo dėmesio bei meilės, patyrė artimo žmogaus praradimą. Paranoja gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ir/arba psichinių ligų pasekmė.
Paranoja yra nustatoma tiriant psichikos būseną bei kai yra atliekami psichologiniai testai. Deja, populiarus paranojos testas internete nebūtų objektyvus, todėl jo pateikti negalime. Čia padėtų profesionali specialisto - psichiatro ar medicinos psichologo konsultacija.
Vienas dažniausių šių laikų atsitiktinio narkotikų vartojimo reiškinių - amfetaminų pabandymas, kuris dažnai baigiasi žalingu vartojimu ar net priklausomybe. Ilgesnis amfetaminų vartojimas priveda prie paranojos, kuri stipriai paveikia psichiką ir išlieka gana ilgai. Pacientas jaučiasi persekiojamas. Tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti ar netgi užmušti. Tai gali būti manijos požymiai. Paciento neįmanoma perkalbėti.
Paranoja gali pasireikšti įvairiai. Visgi, dažniausias ligos simptomas - nepasitikėjimas jokiais žmonėmis. Tokie ligoniai nepasitiki ne tik nepažįstamais žmonėmis, tačiau ir savo artimaisiais. Tokiems žmonėms nuolat atrodo, jog šalia esantieji rezga prieš juos visokius planus, nori jiems pakenkti. Apie tai pasakoja visiems, kuriuos susitinka ir laukia palaikymo. Kadangi dažniausiai, tokie žmonės jo nesulaukia, jie tampa priešiškai nusiteikę prieš visus. Paranojikai nuolat būna sudirgę, įsitempę, apimti baimės jausmo. Visa tai, žinoma, smarkiai pablogina tokių žmonių socialines funkcijas. Galiausiai jie „užsibarikaduoja” namuose, su niekuo nebebendrauja.
Nors tiesiogiai paranojos paveldimumo nėra tirta, šis sindromas gali atsikartoti vaikuose arba būti perduodamas. Ar tai būtų biologinis paveldimumas, ar tai būtų psichologinio pobūdžio perdavimas - nežinoma. Tačiau paronojinės tendencijos dažnai stebimos paranoja sergančių šeimose. Todėl taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į paranojos sutrikimą turinčių ligonių vaikus. Neretai tokie pacientai, savo baimes ir paranojines idėjas perteikia savo vaikams.
Jei paranoja pasireiškė žmogui, kenčiančiam nuo nerimo sutrikimo, pirmiausia jam turi būti skiriami raminamieji vaistai, jei žmogui, kenčiančiam nuo šizofrenijos - antipsichotikai, o depresija sergantys paranojikai, pirmiausia turėtų būti gydomi antidepresantais. Todėl paranojos gydymas tiesiogiai priklauso nuo priežasčių, kurios galėjo įtakoti jos atsiradimą.
Taip pat reikėtų žinoti ir tai, jog dėl paciento nusistatymo prieš visus, gali būti labai sunku jį įkalbėti kreiptis į gydytoją. Deja, daugeliu atvejų, pacientų artimieji, patardami jiems kreiptis į gydytoją, susilaukia tik dar didesnio nepalankumo jų atžvilgiu.
Savaime suprantama, jog kaip ir visiems psichikos sutrikimams, šiam gydyti taip pat gali būti taikoma ir psichoterapija, ypač psichologiškai orientuotiems ir motyvuotiems pacientams. Gydant tokį pacientą psichoterapijos pagalba, reikėtų apsišarvuoti kantrybe, - paranojinės idėjos turi gilias priežastis ir gerai įsišaknijusią ydingą mąstymo sistemą. Tai sutrikimas, kurio gydymas dažniausiai būna labai ilgas ir sunkus.
Paranoidinis Asmenybės Sutrikimas
Žmonės, turintys paranoidinės asmenybės sutrikimą, paprastai pasižymi viskas sritis apimančiu nepasitikėjimu ir kitų įtarinėjimu. Toks asmuo beveik visada bus linkęs manyti, kad kitų žmonių motyvai įtartini arba netgi piktavališki. Šį sutrikimą turintys žmonės mano, kad kiti žmonės juos išnaudos, pakenks jiems ar apgaus, net jei nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuos lūkesčius.
Su žmonėmis, turintiems Paranoidinės asmenybės sutrikimą, paprastai nelengva sutarti ir jiems kyla problemų kuriant artimus santykius. Jų perdėtas įtarumas ir priešiškumas gali pasireikšti atviru polinkiu ginčytis, nuolatiniais skundais arba tyliu, akivaizdžiai priešišku ignoravimu. Kadangi šie žmonės itin budriai saugosi potencialių grėsmių, jie gali elgtis suktai, paslaptingai, saugotis ir pasirodyti „šalti“ bei nesugebantys išgyventi šiltų jausmus. Nors tokie asmenys gali pasirodyti objektyvūs, racionalūs ir neemocionalūs, dažnai jų elgesys pasižymi ištisu spektru nestabilių afektų, o dominuoja priešiškos, užsispyrusios ir sarkastiškos išraiškos. Kadangi žmonės, turintys paranoidinės asmenybės sutrikimą, nepasitiki kitais, jų poreikis būti nepriklausomiems ir autonomijos jausmas yra itin ryškus. Jiems taip pat svarbu kuo labiau kontroliuoti aplinkinius.
Paranoidinės asmenybės sutrikimą diagnozuoja psichinės sveikatos specialistas, tarkime, psichologas arba psichiatras, palygindamas jūsų simptomus ir gyvenimo istoriją su atitinkamais diagnostiniais kriterijais.
Šiandien mokslininkai nežino, kas sukelia paranoidinės asmenybės sutrikimą, tačiau esama daug teorijų dėl galimų priežasčių. Dauguma profesionalų linkę sutikti su biopsichosocialinio priežastingumo modeliu - tai, yra, kad sutrikimą greičiausiai sukelia įvairūs faktoriai: biologiniai, genetiniai, socialiniai (tarkime, kaip žmogus ankstyvajame vystymosi etape bendrauja su šeima ir draugais bei kitais vaikais) ir psichologiniai (žmogaus asmenybė ir temperamentas, kurį suformuoja aplinka bei kova su stresu).
Paranoidinės asmenybės sutrikimo gydymui paprastai taikoma ilgalaikė psichoterapija, kurią veda patirties gydant tokius sutrikimus turintis specialistas.