Priklausomybė nuo įvairių medžiagų, įskaitant alkoholį ir narkotikus, yra pasaulinė problema, kuri nuolat auga. Ši problema ne tik paveikia asmenį, bet ir jo artimuosius, todėl jai skiriamas didelis dėmesys visame pasaulyje. Jungtinių Tautų Narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro duomenimis, apie 200 milijonų pasaulio gyventojų 2006 metais vartojo narkotikus, o alkoholio suvartojimas Europoje yra didžiausias pasaulyje ir dvigubai viršija pasaulio šalių vidurkį. Šiaurės Europos šalyse alkoholio vartojimas didėja ir šiuo metu yra didžiausias per visą šalių istoriją, o intoksikacijos alkoholiu lygis Europoje išlieka labai aukštas.
Priklausomybės samprata ir rūšys
Svarbiausias priklausomybės sindromo požymis yra troškimas (dažnai stiprus, kartais nenugalimas) vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, alkoholį arba tabaką. Yra žinoma apie 200 priklausomybės rūšių. Geriausiai žinomos priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų bei rūkymo. Taip pat labai paplitusios priklausomybės nuo azartinių žaidimų, interneto, valgymo, lytinių santykių, apsipirkinėjimo, darbo, kompiuterinių žaidimų, kofeino ir kt.
Psichologinė priklausomybė - tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas komforto būklei pasiekti. Fizinė priklausomybė - viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, staiga nustojus vartoti narkotikus.
Priklausomybės stadijos
Pradinėje stadijoje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Kritinėje pripratimo fazėje teigiamas psichotropinių medžiagų poveikis lėtai mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja iki kontaktų su kitais priklausomais nuo alkoholio ar narkotikų asmenimis. Problemos neigiamos ir perkeliamos į išorę. Priklausomybės stadiją charakterizuoja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Šioje stadijoje įžengiama į nusikalstamumą arba prostituciją. Galinė stadija pasižymi medžiagos įsisavinimo sutrikimu, kurio pagrindas - prasidedantis organų pažeidimas. Šioje fazėje priklausomi asmenys paprastai tampa benamiai, vieniši ir beglobiai.
Priklausomybės priežastys
Narkotinių medžiagų farmakologiniai ypatumai gali sukelti norą, potraukį, malonius patyrimus, susijaudinimą, jautrumą skausmui, reakcijos stiprumą, atminties trumpalaikiškumą ir padidėjusį suvokimą.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Individo biologiniai ypatumai: vieningos nuomonės apie biologines narkotikų ir alkoholio vartojimo priežastis nėra. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad didesnę tikimybę tapti priklausomu nuo alkoholio turi tie asmenys, kuriems sumažėjęs endorfinų kiekis organizme.
Socialinis kontekstas: prieinamumas yra lemiama narkotikų vartojimo priežastis.
Psichologinės individo charakteristikos: labai svarbu, ar asmuo turi psichinės sveikatos problemų. Nerimo ir nesaugumo jausmas, susijęs su vietos gyvenime neradimu, depresija; psichologinis nebrandumas ir infantiliškumas, emocinė priklausomybė nuo kitų žmonių; noras išvengti ar ignoruoti iškilusias problemas, nesugebėjimas jų išspręsti, nerealių sprendimo būdų panaudojimas, pastovus menkavertiškumo ir neadekvatumo jausmas, žemas savęs vertinimas; mažatintiškumas ir impulsyvumas, noras išsiskirti.
Narkotinių medžiagų klasifikacija
- Stimuliatoriai: kokainas, amfetaminas, nikotinas, kofeinas, efedrinas.
- Slopinantys preparatai: opiodai (opijus, heroinas, morfijus), raminamieji, migdomieji vaistai.
- Haliucinogenai: kanapės, ecstasy, LSD, lakios medžiagos.
Priklausomybės situacija Lietuvoje
Didėjantis alkoholio suvartojimo rodiklis daro neigiamą įtaką gyventojų sveikatai. 2006 metais, palyginti su 2005, 15 procentų padidėjo sergamumas alkoholine psichoze (100 000 gyventojų teko 38 susirgusieji). Alkoholinės psichozės gerokai dažniau diagnozuojamos kaimo gyventojams (100 000 kaimo gyventojų tenka 59 nauji alkoholinės psichozės atvejai, miesto - 27), o lėtinio alkoholizmo paplitimas tarp miesto ir kaimo gyventojų yra panašus.
Lietuvoje atlikto 15-64 metų amžiaus šalies gyventojų tyrimo rezultatai parodė, kad 2004 metų pabaigoje, narkotikus bent kartą gyvenime yra bandę 8,2 % Lietuvos gyventojų. Labiausiai šalyje yra paplitęs kanapių vartojimas. Bent kartą gyvenime kanapes yra vartoję 7,6%. Kitas narkotikų vartojimas yra gerokai mažesnis: nors kartą gyvenime amfetaminą vartojo 1,1%, ekstazi - 1 % Lietuvos gyventojų.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Lietuvoje 2006 metais diagnozuota 100 naujų užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) atvejų, o tai 20 atvejų mažiau nei 2005 metais ir 35 atvejais mažiau nei 2004 metais. Pastaruosius metus stebima tendencija, kad pagal ŽIV užsikrėtimo būdą, mažėja naujai išaiškintų užsikrėtusiųjų ŽIV infekcija asmenų dalis, kurie užsikrėtė švirkšdamiesi injekcinius narkotikus nesteriliomis adatomis ir švirkštais: 2006 metais šiuo būdu užsikrėtė 62 % naujai išaiškintų užsikrėtusiųjų, 2005 metais - 70,8 %, 2004 metais - 74,8 %.
Dėl alkoholio vartojimo 2006 metais mirė 1484 asmenys, tai 242 daugiau nei 2005 metais. Dažniausia mirties priežastimi buvo alkoholinė kepenų liga (46,7%), atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu (32,7%) ir alkoholinė kardiomiopatija (15%). Tai didžiausias skaičius per pastaruosius dešimt metų. Palyginimui, nuo narkotikų mirė mažiau (44813 mirties atvejai).
Gretutiniai susirgimai
Problemiški narkotikų vartotojai dažniausiai turi ir psichikos sutrikimų. Šios tarnybos nuolatos klysta diagnozuodami gretutinius susirgimus. Dauguma šių asmenų, vartojančių narkotikus, turi bent vieną asmenybės sutrikimą. Šių pacientų tyrimais nustatyta, kad asmenybės sutrikimai (50-90%) yra labiausiai paplitusi gretutinių ligų forma, po to eina emociniai sutrikimai (20-60%) ir psichiniai sutrikimai (15-20%). Antisocialiniai asmenybės sutrikimai nustatyti 25% klinikinių tyrimų tiriamųjų asmenų. Psichikos ligos prognozę blogina anksti pradėtas narkotikų vartojimas ir ilgalaikis nuolatinis narkotikų vartojimas. Būtina įvertinti medžiagos vartojimo ir kitų psichikos sutrikimų visumą, atsižvelgiant į daugelį gretutinių ligų, kadangi jie gali sirgti įvairiomis somatinėmis ligomis ir taip pat turėti socialinių, būsto ir darbo problemų, susijusių su sergamumu gretutinėmis ligomis. Narkotikų vartojimas dažnai reiškia nesugebėjimą prisitaikyti prie farmakologinio gydymo režimo, o tai apsunkina psichozės ar depresijos gydymą. Šie negalavimai rodo, jog paprastai šie asmenys nesirūpina savo somatine sveikata. Nepakankamai įvertinta problema yra bloga dantų būklė, padidinanti pirminių ir antrinių infekcijų pavojų ir smarkiai gadinanti asmeninį įvaizdį. Šių asmenų padėtį dar labiau apsunkina socialinės problemos, kaip izoliacija ir namų neturėjimas. Ištyrus Teksaso ligoninės pacientus nustatyta, kad kokainas ir amfetaminas didina insulto riziką, didina kraujo spaudimą ir sukelia smulkių kraujagyslių spazmus bei pažeidimus, ko pasekoje išsivysto insultas. Tačiau nedidina išeminio insulto rizikos.
Priklausomybės gydymo būdai
Priklausomybės gydymo būdai priklauso nuo vartojamos medžiagos tipo, kiekio, vartojimo trukmės, medicininių komplikacijų bei socialinių asmens poreikių. Prieš parenkant gydymo ar reabilitacijos tipą, reikia atsižvelgti į tokius veiksnius kaip: asmenybė, vartojamos medžiagos rūšis, dvasingumas ir religingumas, protinės ir fizinės ligos, gydymo programos prieinamumas ir įperkamumas. Nėra vieno gydymo būdo, kuris tiktų visiems pacientams. Sėkmingą gydymą gali sudaryti keletas komponentų: detoksikacija, konsultavimas ir farmakologinis gydymas.
Priklausomybės ligų gydymui naudojami du pagrindiniai būdai: elgesio terapijos ir farmakologinis. Elgesio terapija skatina nevartoti kvaišalų bei moko, kaip gyventi normalų gyvenimą nevartojant, kaip mažinti potraukį ir vengti situacijų, kurios skatina vartojimą. Elgesio terapiją sudaro individualus konsultavimas, grupiniai užsiėmimai, darbas su šeimomis ir kt. Šis gydymo metodas gali padėti atstatyti santykius su artimaisiais, draugais bei gebėjimą dirbti ir funkcionuoti visuomenėje. Pastaruoju metu priklausomų nuo alkoholio asmenų gydymas yra kompleksinis. Specifinių vaistų priklausomybei nuo psichostimuliatorių gydyti nėra, nors kelių preparatų tyrimai buvo vykdomi. Daugelis jų tyrė priklausomybės nuo opiatų gydymo veiksmingumą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Priklausomybė nuo opijatų gydoma medikamentais, kurie slopina vartojamos medžiagos poveikį, slopina potraukį vartojimui ir gali būti vartojami perdozavimui gydyti. Priklausomybė nuo opiatų gali būti gydoma metadonu, buprenorfinu, naltreksonu (Revia), lofeksidinu. Priklausomybei nuo heroino gydyti naudojama Metadono programa, kurios metu pacientai naudoja sintetinį opioidą - metadono hidrochloridą. Jo dozės palaipsniui mažinamos, taip atsikratoma priklausomybės. Metadonas - ilgai veikiantis opioidinis receptorių agonistas, skiriamas nuo opioidų priklausomiems pacientams.
Kitas būdas - detoksikacija, kuri visiškai skiriasi nuo pirmojo, nes tai yra tik organizmo išvalymas nuo vartojamos medžiagos. Farmakologinė detoksikacija yra trumpas metadono, buprenorfino, lofeksidino ar klonidino vartojimas, siekiant nuslopinti nutraukimo sindromą. Detoksikacija, vartojant šiuos preparatus, gali būti pasiekta per 5-7 dienas. Tačiau nė vienas šis preparatas negali numalšinti tokių simptomų, kaip potraukis, apatija, nemiga, nerimas bei raumenų skausmai. Yra daug diskusijų ir svarstymų apie tai, kas laikoma priklausomybės panaikinimu. Tačiau, tai dažniausiai lieka tik teorinis, o ne praktinis įgyvendinimas. Europos šalyse gydymo tikslai yra platesni. Čia siekiama, kad būtų nevartojama ar sumažintas vartojamos medžiagos kiekis. Svarbu, kad atsistatytų asmens darbinė veikla, santykiai šeimoje. Skiriama dėmesio nusikalstamumo mažinimui bei tokių ligų, kaip AIDS ar hepatitas, profilaktikai bei mažinimui.
Priklausomybės ligoms gydyti yra įvairių būdų. Svarbu atsižvelgti į individualius paciento poreikius ir pasirinkti tinkamiausią gydymo strategiją.
Ergoterapijos poveikis priklausomiems asmenims
Ergoterapija yra sveikatos priežiūros profesija, kurios tikslas - padėti žmonėms dalyvauti kasdieniniame gyvenime, nepaisant jų fizinių, psichinių ar emocinių apribojimų. Ergoterapeutai naudoja įvairias veiklas ir užsiėmimus, kad padėtų žmonėms atgauti arba išsiugdyti įgūdžius, reikalingus savarankiškam gyvenimui.
Priklausomybė neigiamai įtakoja asmens ir jo artimųjų veiklą bei užimtumą, o ergoterapeutas gali padėti tai atstatyti. Pagrindinis ergoterapijos gydymo tikslas yra pagerinti arba palaikyti paciento savarankiškumo lygį. Ergoterapeutas, atstatydamas galimybes atlikti kasdienę veiklą, laisvalaikį bei darbinį užimtumą ir padėdamas įgytus įgūdžius integruoti į paciento gyvenimą, pagerina asmens gyvenimo būdą ir padeda kovoti su abstinencija. Tai ypač taikoma dirbant su asmenimis, priklausomais nuo alkoholio ir narkotikų.
L. Bagušaitės magistro darbe (2008 m.) buvo vertinamas ergoterapijos poveikis priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų asmenų veiklai, interesams bei pomėgiams. Tyrimas atliktas priklausomybės ligų reabilitacijos dienos centre, dalyvaujant 24 pacientams (10 moterų ir 14 vyrų), kurių amžius svyravo nuo 22 iki 62 metų. 14 pacientų buvo priklausomi nuo alkoholio, 10 - nuo narkotikų. Reabilitacijos programą baigė 19 pacientų, 5 asmenys programos nebaigė. Reabilitacijos metu vyko grupiniai ergoterapijos užsiėmimai bei individualios konsultacijos. Vidutiniškai kiekvienam pacientui teko po 14 konsultacijų ir 8 grupinius užsiėmimus.
Priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų asmenims buvo atliktas veiklos atlikimo (funkcinio užimtumo) įvertinimas bei interesų tikrinamasis sąrašas. Nustatyta, jog sunkiausiai pacientams sekėsi planuoti laiką, įvardinti ir apibrėžti savo tikslingą veiklą. Jie turėjo mažai bendravimo bei kitų įgūdžių, reikalingų panaudoti įvairiose situacijose. Tyrimo pradžioje daugiausiai (79%) tiriamųjų domėjosi maisto gamyba, skaitymu, namų tvarkymu, televizijos žiūrėjimu, skalbimu ir apsipirkinėjimu (74%). Vairuoti mėgo 11 (58%), mada domėjosi 10 (53%) ir namų remontu užsiėmė 9 (47%) tiriamieji.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog taikant ergoterapiją pagerėjo pacientų, priklausomų nuo alkoholio ir narkotikų, veikla bei prasiplėtė pomėgių ir interesų ratas.
Socialinio darbo svarba priklausomybių kontekste
Socialinis darbas yra profesija, orientuota į pagalbos teikimą žmonėms, kurie susiduria su socialinėmis, emocinėmis ar ekonominėmis problemomis. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis grupėmis, įskaitant vaikus, suaugusiuosius, senyvo amžiaus asmenis ir šeimas, siekdami gerinti jų gyvenimo sąlygas ir skatinti gerovę. Socialinio darbo rašto darbai suteikia galimybę gilintis į socialinio darbo teorijas, metodus ir praktikas. Jie apima socialinių problemų analizę, intervencijų strategijų kūrimą ir vertinimą, bei etikos ir teisės aktų taikymą socialiniame darbe. Šie darbai padeda suprasti, kaip efektyviai teikti paramą įvairioms socialinėms grupėms ir kaip spręsti kompleksines socialines problemas.
Aktualumas ir naujumas
Priklausomybė nuo alkoholio paveikia ne tik patį priklausomąjį, bet ir jo šeimos narius bei jų gyvenimus. Aktualumą patvirtina šalies statistikos departamento pateiktas moterų ir vyrų stiprių alkoholinių gėrimų vartojimo dažnumas bent kartą per savaitę. Alkoholio vartojimas sukelia ne tik sveikatos sutrikimus, socialines ir psichologines problemas sau ir savo šeimai, bet ir mirtingumą. Šalies statistikos departamento duomenys apie mirtingumą dėl alkoholio vartojimo skelbia, kad iš viso 2008 m. miestuose mirė 933 asmenys, tuo tarpu kaimuose - 542; 2009 m. miestuose - 630 asmenų, kaimuose - 389 asmenys ir 2010 m. miestuose alkoholio vartojimas mirtingumą sukėlė 620 asmenims, o kaimuose - 342 asmenims. Tai pasitvirtina faktas, kad alkoholio vartojimas ir mirtingumas nuo alkoholio vis dar išlieka. Žmogaus teisių Lietuvoje ataskaitoje skelbiama, kad Lietuva yra viena iš Europos šalių, kur alkoholio suvartojama daugiausiai. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis priklausomybėmis nuo alkoholio ligotumas, 2005 - 2009 m.m. laikotarpyje palaipsniui didėjo.
Alkoholizmo problema šeimoje įtakoja visas šeimos narių psichologines ir socialines gyvenimo sferas. Krizės atveju šeima tikėtis iš visuomenės pagalbos praktiškai negali. Atskiri įstatymai, kad ir kokie jie geri būtų, akcentuoja atskiro individo teises ir laisves. Taip pat teigiama apie socialinės, psichologinės pagalbos trūkumą, o tuo tarpu šalyje atlikto tyrimo analizė patvirtina tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoką ir nestabilumą.
Ištirtumas
Įvairūs autoriai nagrinėjo priklausomybių problemą įvairiais aspektais. V. Ivanauskienė ir I. Klimaitė domėjosi priklausomybės priežastimis, veiksniais; N. Kubilienė domėjosi vaikais, kurie auga disfunkcinėje aplinkoje; I. Leliūgienė siekė atskleisti efektyvios pagalbos prielaidas vaikams, paaugliams; J. G. Woititz aprašė pagalbą suaugusiems alkoholikų vaikams; L. Žalimienė atskleidė socialinių paslaugų svarbą ir reikšmę pažeistoms klientų grupėms; L. Gvaldaitė išskyrė savigalbos grupių svarbą, kaip vieną iš metodų šeimos santykių pagerėjimui; A. Petrauskienė ir V. Zaborskienė aprašė socialinio darbo pirminėje psichikos sveikatos priežiūros institucijoje, paslaugų kokybės aspektus; E. Žukovskytė pateikė savanorių mokymosi aspektus, vykdant socioedukacinę veiklą nevyriausybinėse organizacijose. Tačiau vis dar trūksta tyrimų, nagrinėjančių pagalbos teikimo galimybes tiek priklausomiems asmenims, tiek ir jų šeimos nariams.
Tyrimo problema
Tyrimo problema apibrėžiama kaip poreikis išsiaiškinti, kokios yra pagalbos teikimo galimybės tiek priklausomam asmeniui, tiek ir jo šeimos nariams. Nėra stipriai akcentuojamos pagalbos teikimo galimybės, t.y. kokias paslaugas galėtų gauti priklausomas asmuo ir jo šeima.
Darbo struktūra ir apimtis
Darbą sudaro įvadas, 3 dalys, išvados, rekomendacijos, anotacija, santrauka (lietuvių ir anglų kalba), literatūros sąrašas ir priedai. Darbo apimtis 62 psl., priedų apimtis 16 psl. Darbe pateikiama 6 lentelės ir 14 paveikslų. Panaudota 79 literatūros šaltiniai.
Biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai
Lietuvių mokslininkai V. Grabauskas, R. Kaledienė ir kt. alkoholizmo problemą priskiria prie psichikos sveikatos sutrikimų ir teigia, kad psichikos sveikata neatsiejama bendrosios sveikatos priežiūros dalis. Jie taip pat teigia, kad visuomenės psichikos sveikatai didelės įtakos turi biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
Biologiniai veiksniai: genetinis polinkis stebimas alkoholio vartojime. Priklausomybės vystymasis priklauso nuo biologinės organizmo tolerancijos alkoholio poreikiui. Tai gali nuvesti iki savižudybės. Tuo tarpu kalbėta su Vilniaus Priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatre A. Kungiene, kuri pagrindiniu alkoholizmo susirgimo veiksniu irgi laiko genetiką. Jos nuomone, potraukio, tolerancijos ir adaptacijos mechanizmai paveldimi. Pasak L. Bulotaitės, alkoholizmas nėra paveldimas taip, kaip kai kurios ligos. Paveldimas tik psichologinis polinkis į alkoholizmą, kuris paspartina alkoholizmo priklausomybę, nes individas tampa neatsparus alkoholio poveikiui. Todėl galima daryti išvadą, kad paveldimumas turi įtakos alkoholizmo problemai atsirasti ir plėtotis, todėl negalima atmesti šios priežasties. Vaikai, gimę šeimose, kuriose buvo priklausomybės ligomis sirgusių asmenų, gali paveldėti psichologinį polinkį į priklausomybę.
Alkoholizmo problemą įtakoja ir psichologiniai veiksniai, tokie kaip noras pagerinti nuotaiką, sumažinti įtampą ir pan. Alkoholio (narkotinių medžiagų) vartojimui įtakos turi ir asmenybiniai faktoriai, tokie kaip ilgalaikė pablogėjusi nuotaika, įspūdžių ir teigiamų išgyvenimų poreikis, aukštas nerimo lygis, agresyvumas. Tai yra hipogloba, saugojimas nuo aplinkos streso.
Tarptautinis projektas taip pat išsamiai apibūdina poveikį vaikams, kurių tėvai vartoja alkoholį. Vaikams taip pat kyla grėsmė tapti priklausomiems nuo alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų, be to, gali pasireikšti emociniai, nerimo, elgesio sutrikimai, psichologinės problemos. Tikėtina, kad tėvų alkoholizmo problemų paveikti vaikai turi neigiamą vaikystės patirtį, kadangi priklausoma šeimos aplinka yra rizikinga, todėl vaikai, paveikti tėvų alkoholizmo problemos, susiduria su rizika ateityje patiems tapti priklausomiems. To pasekoje gali pasireikšti elgesio pakitimai ir psichikos sutrikimai - nerimas, depresija ir netgi panikos priepuoliai. Anot L. Bulotaitės, priklausomybės priežastys glūdi ir šeimos vertybėse, nuostatose, šeimos narių elgesyje.
Socialiniai veiksniai taip pat įtakoja alkoholizmo problemos atsiradimą ir jiems priskiriama: socialinė aplinka; reklama; kultūrinės tradicijos; specifinių narkotinių medžiagų prieinamumas ir pan. Individui darosi sunku integruotis į visuomenę, nes tai įtakoja individo socialinį gyvenimą, psichologinę būseną. Iš socialinių veiksnių, išskirtinas socialinis poveikis, kaip vienas iš reikšmingesnių veiksnių. Vadinasi, socialiai paveiktas asmuo, įgauna didesnį stimulą vartoti alkoholį. Alkoholio vartojimo galima išmokti iš savo šeimos narių, aplinkinių. Taip pat svarbu ir žiniasklaidos poveikis.
Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad alkoholizmo plitimą sąlygoja biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Paaiškinta, kad alkoholizmas ir polinkis į priklausomybę gali būti paveldimi. Tam įtakos turi ir psichologiniai veiksniai, kurie paskatina vartoti alkoholį dėl stresinių ir kitų neigiamų aplinkybių. Socialiniams veiksniams labiausiai įtakos turi socialinė asmens aplinka, kurioje gyvena, kurioje realizuoja savo gyvenimo būdą.
Psichologinės ir socialinės problemos
Alkoholizmu sergantis asmuo, sąlygojamas biopsichosocialinių veiksnių, neišvengiamai susiduria su psichologinėmis bei socialinėmis problemomis. Elementarių darbo įgūdžių neturėjimas, kvalifikacijos ir specializacijos stoka mažina priklausomo asmens konkurencingumą darbo rinkoje. Dažniausias nenoras dirbti. Kadangi viena iš aktualiausių socialinių problemų yra įvardijama kaip nedarbas, todėl Lietuvos darbdavių požiūrio tyrimas atskleidė, kad darbdaviai nenori įdarbinti priklausomų asmenų, kurie nors ir yra baigę reabilitacijos programas. Tai kelia pavojų šiems asmenims, galimos drausminės problemos ir atsakomybės trūkumas. Pagrindinės kliūtys įsidarbinti, pasak darbdavių, yra ne tik sveikatos problemos, bet ir motyvacijos, kvalifikacijos stoka. Dėl to asmuo negali išlaikyti būsto. Būsto neturėjimas ir kiti įsiskolinimai - visa tai dažniausiai lemia, kad priklausomi asmenys neturi pastovios gyvenamosios vietos. Šie asmenys tampa atskirtais nuo visuomenės nariais, kurie yra atstumiami ir izoliuojami likusios visuomenės dalies. Visuomenė šiuos asmenis stigmatizuoja ir ignoruoja. Kadangi yra susilpnėję socialiniai ryšiai, prarasti pozityvūs santykiai su šeimos nariais, neigiamas visuomenės požiūris kelia sunkumus dalyvauti tiek darbo rinkoje, tiek visuomeniniame gyvenime. Kitos problemos yra psichosocialinės kilmės: nesugebėjimas prisitaikyti (adaptuotis) prie bendruomenės.
Šalia sėkmingos integracijos, svarbu išskirti Koncepciją, kaip vieną iš įstatymų, skirtų asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, padedant jiems integruotis į visuomenę. Minėtosios Koncepcijos tikslas - atstatyti priklausomo asmens gebėjimus padedant integruotis į šeimą, darbo rinką, į visuomenę. Kadangi priklausomi asmenys, ilgainiui tampa socialiai neadaptuoti, tai reiškia, kad jie praranda ne tik šeimą, bet ir visa kita, kas turi ryšį su socialiniu gyvenimu, todėl Koncepcija teigianti, kad būtina socialinė parama, kurios formos turėtų skatinti priklausomo asmens norą integruotis atgal į visuomeninį gyvenimą, nes ilgainiui nedalyvaujant socialiniame gyvenime, asmuo praranda elementarius socialinius įgūdžius. Taip pat jiems trūksta finansinių ir darbinės veiklos galimybių, socialinių įgūdžių, kvalifikacijos, būsto ir pan.
#