Priklausomybė nuo interneto: simptomai, priežastys ir pasekmės

Internetas ir skaitmenizacija iš esmės pakeitė žmonių bendravimą su pasauliu, tačiau šis reiškinys turi ir neigiamų pusių. Priklausomybė nuo interneto (toliau - PIN) kelia vis didesnį susirūpinimą dėl jo įtakos visuomenės sveikatai ir poveikio įvairioms amžiaus grupėms, ypač vaikams ir jaunimui.

Kas yra probleminis interneto naudojimas (PIN)?

Probleminis interneto naudojimas yra gana platus terminas, apimantis įvairias interneto naudojimo formas, tokias kaip besaikis žaidimas, pornografijos žiūrėjimas, pirkimas internetu, video turinio žiūrėjimas, socialinių tinklų naudojimas ir t.t. PIN apibūdina įvairius netinkamus įpročius internete, keliančius reikšmingą distresą ar funkcionavimo sunkumus.

PIN sritys labai skirtingos, dėl to terminas „priklausomybė nuo interneto“ buvo kritikuojamas, o kai kurie ekspertai teigia, kad jį reikėtų vadinti „priklausomybe nuo konkrečios su internetu susijusios veiklos“. Šioje metodinėje medžiagoje naudojamas terminas „priklausomybė nuo interneto” apima ir PIN. Veikla tampa priklausomybe, kai asmens elgesys veikia psichinę ir fizinę sveikatą, yra pažeidžiami santykiai su šeima ir draugais, elgesys trukdo darbui ar mokslams, sukelia ekonominį nestabilumą ar skatina daryti nusikaltimus. Reikia atkreipti dėmesį į pasikartojančio elgesio dažnumą, trukmę, intensyvumą bei dėl tos veiklos kylančius konfliktus.

Ankstyvieji priklausomybės nuo interneto tyrimai

Pirmieji tyrimai, pabrėžiantys priklausomybę sukeliantį interneto potencialą, buvo atlikti praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje (Griffiths, 1995). Tęsiami išsamūs moksliniai PIN tyrimai visuomenei suteikė daugiau žinių apie galimą neigiamą interneto naudojimo poveikį įvairių asmenų psichikos sveikatai (Brand, 2022). Dr. Viso pasaulio psichikos sveikatos ir socialinės sistemos patiria didėjančią naštą dėl PIN (PSO, 2015).

Pagrindiniai požymiai, kad interneto naudojimas tampa problema

Psichologė L. Bulotaitė teigia, kad priklausomybė nuo interneto nėra diagnozė, o ir pats terminas „priklausomybė“ - ne visai teisingas šiame kontekste: „Mes daugiau sakom „probleminis interneto naudojimas“. Nes iš tų visų su internetu susijusių priklausomybių jei taip vadinsime, tik internetinių žaidimų sutrikimas yra pripažintas kaip diagnozė, bet visa kita svarstoma, kad gal ateityje mes ir įtrauksime. Įtraukiama tada, jei tai kelia labai daug problemų žmogui, jo artimiesiems ir visuomenei. Tai dabar palikta tuose klasifikatoriuose ligų kaip prieduose, kada reikalingi tyrimai, dar reikalinga informacija. Bet aš manau, kad vartoti tą terminą „priklausomybė“ kalbant apie internetą nieko nėra blogo, todėl, kad tai parodo žmonėms, kuo gali baigtis jeigu jie per daug laiko skirs būtent toms priklausomybėms“.

Taip pat skaitykite: Elgesio kultūra namuose

Anot jos, tam, kad veiksmas būtų pripažintas priklausomybe, jis turi atitikti tam tikrus kriterijus. Ir tai tikrai nėra laikas, leidžiamas internete. Vienas svarbiausių rodiklių - kai žmogus nebegali kontroliuoti savo elgesio. Pavyzdžiui, nutaręs, kad internetu naudosis vieną valandą, o staiga supranta, kad praėjo jau penkios ar šešios valandos. Dar vienas priklausomybės kriterijus - kai didėja tolerancija, t.y. nori vis daugiau ir daugiau laiko leisti internete. Taip pat kai atsiranda tam tikra abstinencija - žmogus blogai jaučiasi, negalėdamas prisijungti. Galiausiai, jei žmogus negali atlikti savo tiesioginių darbų ir pareigų, jei internetas jau trukdo darbui, mokslams, kasdieniniams darbams. „Kalbame labiau ne apie priklausomybę nuo interneto, o nuo veiklų. Kad yra įvairių veiklų, kurias atliekame internete, ir tada randasi priklausomybė nuo tų veiklų“, - tikslina psichologė.

Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus vedėja dr. G. Misiūnienė sako, kad pirmieji pavojingi ženklai, kuriuos gali pastebėti artimieji ir aplinkiniai - kuomet buvimas internete ir medijose tampa vaiko pagrindine veikla, vaikas nenori atlikti kasdienių savo darbų, sunkiai keliasi į mokyklą, nenoriai eina į popamokines veiklas. Nutraukus naršymą internete pastebimas irzlumas, nerimas, liūdesys. Vaikui gali tapti sunku pačiam pabaigti probleminę veiklą, namuose atsiranda įtampa, manipuliacijos ir apgaulės. Neigiamos pasekmės pradeda apimti ir išsilavinimo, ir asmeninių santykių sritį.

Priklausomybės nuo telefono simptomai

Remiantis Smartphone Addiction Scale (SAS) (Kwon et al., 2013) bei Nomophobia Questionnaire (NMP-Q) (Yildirim & Correia, 2015)):

1. Nuolatinis noras tikrinti telefoną: Asmuo jaučia stiprų impulsą dažnai žvilgtelėti į ekraną net ir be pranešimų ar realios būtinybės. Kartais tai vyksta automatiškai ar nevalingai. Pavyzdys: Mokinys pamokoje kas kelias minutes paslapčia žiūri į telefoną, nors nėra gavęs jokių pranešimų. Net per trumpas pertraukas tarp užduočių jis automatiškai tikrina ekraną.
2. Nerimas ar diskomfortas be telefono (nomofobija): Stiprūs neigiami jausmai (nerimas, panika, dirglumas), kai telefonas pamirštas, išsikrovęs ar neprieinamas. Asmuo gali imtis net skubių veiksmų norėdamas grįžti prie telefono. Pavyzdys: Studentė, išvykusi į universitetą, pamiršo telefoną namuose. Ji negali susikaupti paskaitoje, jaučia paniką, prakaitavimą ir nuolat galvoja, kad kažkas gali rašyti, o ji negalės atsakyti.
3. Miego sutrikimai: Vartotojas iki vėlumos naršo telefone, sunkiai atsijungia. Prabudimai naktį tikrinant žinutes ar socialinius tinklus. Pavyzdys: Asmuo atsigula į lovą 22:00, bet iki 1 valandos ryto žiūri „YouTube“ ir naršo Instagram. Kitą rytą sunkiai keliasi, jaučiasi pavargęs ir negali susikaupti atlikti kasdienines užduotis.
4. Dėmesio ir koncentracijos sumažėjimas: Sunku susikaupti be nuolatinio trukdymo iš telefono. Neretai pertraukiamas darbas, mokymasis ar net pokalbiai dėl gaunamų pranešimų. Pavyzdys: Darbuotoja bando parašyti ataskaitą, bet nuolat trukdoma pranešimų. Kiekvienas „ding“ garsas atitraukia jos dėmesį, todėl darbas trunka dvigubai ilgiau.
5. Telefonas naudojamas kaip streso ar emocijų reguliavimo priemonė: Griebiamasi telefono patyrus nuobodulį, nerimą ar liūdesį. Priklausomybė stiprėja kaip vengimo ar „savigydos“ strategija. Pavyzdys: Vaikas, grįžęs iš mokyklos, jaučiasi blogai dėl konflikto su klasės draugu. Užuot kalbėjęsis su tėvais ar ilsėjęsis, jis pasineria į žaidimus telefone, kad išvengtų nemalonių emocijų.
6. Santykių ir socialinio gyvenimo nuskurdimas: Asmuo gali labiau įsitraukti į virtualų bendravimą nei į realius santykius. Dažnai ignoruoja aplinkinius dėl telefono („phubbing“). Pavyzdys: Poros vakarienės metu vienas partneris nuolat tikrina savo telefoną. Kitas jaučiasi ignoruojamas ir jų pokalbis nutrūksta, nes dėmesys skiriamas ekranui, o ne žmogui.
7. Pakenkimas kasdieniam funkcionavimui: Nukenčia mokymasis, darbas ar asmeniniai įsipareigojimai dėl per ilgo naudojimosi telefonu. Atsiranda konfliktų su artimaisiais dėl telefono naudojimo trukmės. Pavyzdys: Studentas tiek daug laiko praleidžia telefone vakare, kad nespėja pasiruošti rytojaus egzaminui. Dėl to jis gauna prastus įvertinimus ir jaučia kaltę, bet vis tiek vėl pasineria į telefoną.

Priklausomybės nuo telefono priežastys

1. Dopamino sistema ir atlygio mechanizmas: Telefonų programėlės (ypač socialiniai tinklai) sukurti taip, kad nuolat stimuliuotų smegenų atlygio centrą. Kiekvienas pranešimas, „like“, žinutė ar notifikacija išskiria dopaminą - „malonumo hormoną“. Tai sukuria ciklą: gavau - jaučiu malonumą - noriu dar (Lembke, A., 2021).
2. Vengimas ir emocijų reguliavimas: Daugelis žmonių griebiasi telefono kaip priemonės nejausti - nuobodulio, nerimo, liūdesio, vienatvės. Telefonas tampa „emociniu skausmą malšinančiu vaistu“, padedančiu išvengti nemalonių minčių ar situacijų (Elhai et al., 2017).
3. Žema savivertė ir tapatumo paieškos: Paaugliai ar suaugusieji, turintys žemesnę savivertę, dažniau įsitraukia į socialinius tinklus ieškodami patvirtinimo („patinka“), dėmesio ar identiteto. Virtuali erdvė tampa vieta, kurioje lengviau būti „geresne versija savęs“. (Andreassen et al., 2017).
4. FOMO (Fear of Missing Out - baimė kažką praleisti): Baimė nebūti informuotam, praleisti svarbią žinutę, renginį ar socialinį momentą verčia žmones nuolat tikrinti telefoną. Tai ypač pasireiškia paaugliams ir jauniems suaugusiems. (Przybylski et al., 2013).
5. Socialinė norma ir spaudimas būti „prisijungus“: Nuolatinis pasiekiamumas šiuolaikinėje kultūroje laikomas norma. Jeigu greitai neatsakai į žinutes ar nesi aktyvus internete - gali būti laikomas asocialiu ar nedraugišku. Tai ypač aktualu paaugliams (Kuss & Griffiths,2015).
6. Technologijų dizainas (skaitmeninis „priklausomybės dizainas“): Telefonai ir programėlės kuriamos taip, kad maksimaliai išlaikytų dėmesį: begalinės naujienų srauto juostos, spalvų schemos, pranešimų garsai. Vartotojas lieka ilgiau nei planavo - nes sistema sąmoningai tai skatina. (Alter, A., 2017).
7. Pandemijos poveikis ir skaitmeninė priklausomybė: COVID-19 pandemijos metu išaugęs nuotolinis bendravimas ir mokymasis paskatino daugelį žmonių dar labiau priklausyti nuo ekranų. Po pandemijos įpročiai dažnai liko, net kai grįžta gyvas bendravimas. Nguyen et al., 2022).

Technologijų poveikis žmogaus psichikai

1. Dėmesio ir koncentracijos sutrikimai: Technologijos, ypač išmanieji telefonai, prisideda prie dėmesio suskaidymo.
2. Emocinė reguliacija ir nerimas: Technologijos gali veikti kaip vengimo priemonė, trukdanti natūraliam emocijų apdorojimui. Nuolatinis prisijungimas didina nerimą, o pranešimų ar socialinio dėmesio laukimas sukelia stresą. Pavyzdys: Žmogus jaučia nerimą ir dirglumą, kai ilgiau nei kelias minutes neturi prieigos prie savo telefono.
3. Miego sutrikimai: Mėlynoji ekranų šviesa trikdo melatonino - miego hormono - gamybą. Be to, nuolatinė informacijos srauto stimuliacija prieš miegą neleidžia nervų sistemai nurimti. Pavyzdys: Naudojant telefoną iki miego, vėluoja užmigimas, prastėja miego kokybė, atsiranda nuovargis dienos metu.
4. Savivertė ir socialiniai palyginimai: Socialinių tinklų naudojimas skatina palyginimą su kitais. Kadangi ten dažniausiai rodoma idealizuota realybė, žmogus gali jaustis nepilnavertis, nepakankamas ar nelaimingas. Pavyzdys: Paauglė mato bendraamžius kelionėse, su nauja apranga ir idealizuotomis figūromis, todėl jaučia menkesnę savivertę.
5. Priklausomybės formavimasis: Technologijų naudojimas gali tapti kompulsyvus: žmogus praranda laiko kontrolę, patiria „nutraukimo simptomus“, kai neturi prieigos prie įrenginių, ir toliau naudoja nepaisant žalos. Pavyzdys: Studentas planuoja 15 min. naršyti socialiniuose tinkluose, bet praleidžia 2 val., vėlai užmiega, o ryte pramiega paskaitą.
6. Socialinių įgūdžių silpnėjimas: Kai tiesioginis bendravimas pakeičiamas virtualiu, sumažėja empatijos, gebėjimo išlaikyti akių kontaktą, kūno kalbos interpretavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžiai. Pavyzdys: Jaunuolis gerai bendrauja „Messenger“, tačiau vengia pokalbių gyvai, bijo net paklausti parduotuvėje ko nors.

Priklausomybės nuo telefono pasekmės

• Nerimas: Nuolatinis telefono tikrinimas, notifikacijų laukimas ar nebuvimas prie įrenginio gali sukelti psichologinį diskomfortą, nerimą, dirglumą. Ypač ryškus reiškinys - nomofobija (baimė likti be telefono).
• Depresija: Ilgalaikis socialinių tinklų naudojimas, ypač kai jis susijęs su socialiniu palyginimu, gali sumažinti savivertę ir padidinti depresijos riziką. Be to, priklausomybė nuo telefono dažnai susijusi su pasyvumu ir savirefleksijos stoka.
• Socialinė izoliacija: Nors telefonas naudojamas ryšiui, dažnas virtualus bendravimas gali pakeisti tikrą emocinį kontaktą. Dėl to asmuo jaučiasi vienišas, praranda socialinius įgūdžius, vengia gyvo bendravimo.
• Fizinės pasekmės: Miego sutrikimai, akies nuovargis, sumažėjęs darbingumas ir produktyvumas, vaikų ir paauglių raidos sulėtėjimas, padidėjusi traumų rizika.
• Finansinis nuostolis: Priklausomybė nuo pirkimo programėlių ar socialinių tinklų reklamos gali skatinti impulsyvų vartojimą, perteklines išlaidas ir net skolas.
• Santykių konfliktai ir emocinis atsitraukimas: Partneriai dažnai patiria susvetimėjimą, jei vienas iš jų skiria daugiau dėmesio telefonui nei gyvam pokalbiui ar buvimui kartu.
• Savęs tapatumo susilpnėjimas (ypač paauglystėje): Nuolatinis savęs stebėjimas per socialinius tinklus, filtrų naudojimas ir „patiktukų” siekis gali lemti, kad žmogus ima vertinti save per kitų pritarimo prizmę, susilpnėja autentiškas savęs suvokimas.

Praktiniai patarimai, kaip sumažinti priklausomybę nuo telefono

1. Nustatyti ekrano laiką (screen time): Naudokite programėles arba telefono nustatymus, kad stebėtumėte, kiek laiko praleidžiate telefone ir kokiose programėlėse.
2. Įsivardinti naudojimo tikslą: Paklauskite savęs: Kodėl dabar paėmiau telefoną? Ką noriu pasiekti? Skatinkite sąmoningą naudojimą, o ne automatinį tikrinimą be priežasties. Naudinga technika: „Pauzė + intencija“ prieš atrakindamas telefoną.
3. Atjungti nereikalingus pranešimus: Išjunkite „push“ pranešimus socialiniams tinklams, naujienoms, žaidimams. Kuo mažiau trukdžių - tuo mažiau pagundų. Palik tik svarbius (pvz., skambučiai, kalendorius).
4. Naudoti „grayscale“ (pilką ekraną) režimą: Spalvos ekranuose stimuliuoja smegenis. Perjungus ekraną į juodai baltą režimą - telefonas tampa mažiau patrauklus. Tai mažina emocinį prisirišimą ir norą vėl tikrinti.
5. Fiziniai atstumai - taisyklė: „iš akių, iš proto“: Laikykite telefoną ne šalia lovos, darbo stalo ar pietų metu. Geriau naudokite laikrodį vietoje telefono. Taip pat prieš miegą padėkite telefoną į kitą kambarį arba įjunkite „Flight Mode“ rėžimą.
6. Įtraukti telefonų laisvas valandas arba zonas: Sukurkite ritualus: be telefono pirmą valandą ryte ir paskutinę valandą vakare.

Ką daryti, jei įtariate, kad Jūsų vaikas priklausomas nuo interneto?

• Norint, kad vaikas internete išvengtų netinkamo turinio, jam turėtų būti prieinami tik saugūs įrenginiai su įdiegtais tėvų kontrolės įrankiais - įvairiais nustatymais, kurie padeda kontroliuoti, ką vaikas mato internete. Vis dėlto, internetinėje erdvėje gausu pavojų, tad patikinkite vaiką, kad jeigu susidurtų su netinkamu turiniu, kuris trikdo, gąsdina, neramina, jis nebus nubaustas ir visada gali kreiptis į jus.
• Laikykitės amžiaus ribojimų socialiniuose tinkluose. Visi socialiniai tinklai ir jų išmaniųjų telefonų programėlės turi amžiaus apribojimus. Daugeliu populiarių socialinių tinklų oficialiai galima naudotis nuo 13 metų. Svarbu laikytis nurodytų amžiaus apribojimų, nes bendravimas socialiniame tinkle reikalauja didelės socialinės ir emocinės brandos, gebėjimo reaguoti į sudėtingas situacijas ar galimai trikdantį turinį, taip pat priimti saugius sprendimus.
• Susitarkite dėl laiko prie ekranų. Tyrimai rodo, kad aiškių susitarimų šeimoje laikymasis padeda vaikams susiplanuoti ir laiką prie ekranų. Padėkite vaikams suplanuoti ir laikytis sveikos dienos rutinos: pakankamai išsimiegoti, pavalgyti ir pajudėti, pabūti lauke. Svarbu, kad vaikai kiekvieną dieną turėtų pakankamai „gyvo“ bendravimo ir patirtų sėkmę atlikdami savo pareigas. Aptarkite su vaiku, kada ir kur namuose naudojami ekranai.
• Būkite pavyzdžiu. Vaikai yra linkę kopijuoti tėvus, tad matydami, kad gimdytojai nuolat laiką leidžia internete ar prie kitų ekranų, atžalos tikriausiai eis tuo pačiu keliu.
• Patenkinkite vaiko poreikius šeimoje. Vaikai internete neretai ieško pripažinimo, priėmimo ir kitų poreikių patenkinimo, kuriuos patenkinus šeimoje, didėja tikimybė, kad interneto taip stipriai nebereikės.

Ar egzistuoja saugus laikas prie ekranų?

Pasak G. Misiūnienės, yra atlikti tyrimai, pateikiantys gana aiškius skaičius - šiuo metu JAV 11-14 metų paaugliai vidutiniškai 9 val. per dieną praleidžia prie ekranų, o 15-18 metų jaunimas - apie 7,2 val. Konstatuojama, kad tai keletą kartų viršija pediatrų rekomendacijas, nes JAV specialistai rekomenduoja prie ekranų praleisti 2 val. per dieną. „Mes kai kalbam skyriuje su vaikais, artimais žmonėm, dažnai taikome taisyklę „0 1 2 3“: sakome, kad naujagimiams mažyliams visai nereikėtų medijų, darželinukams - iki 1 val., pradinukams - 2 val., o paaugliams - iki 3 val“, - rekomendacijomis dalinasi G. Misiūnienė.

Kaip suaugusiam pasitikrinti, ar nesivysto priklausomybė?

„Vieną dieną, jei tai nesusiję su jūsų darbu, nejunkit telefono ir neikit prie interneto, o vakare paanalizuokit, kaip jūs jautėtės. Ir jeigu jums kilo didžiulis nerimas, kad jūs baisiai atsilikot, kažkas pasauly ar artimiausioj aplinkoj įvyko - tada tai rodo, kad gal jūs priklausomas“, - savikontrolės testu pasidalina psichologė.

Taip pat skaitykite: Namų psichologo paslaugos

Taip pat skaitykite: Namų geštalto psichoterapija

tags: #sedejimas #namuose #priklausomybe #nuo #interneto