Psichikos negalia yra sudėtingas sutrikimas, paveikiantis smegenų funkcijas, sutrikdantis mąstymą, jausmus, suvokimą, bendravimą ir kasdienę asmens veiklą. Ši negalios rūšis nėra akivaizdžiai matoma, todėl bendraujant su žmogumi, kai nėra ryškių ligos požymių, sutrikimo galima ir nepastebėti. Šiame straipsnyje aptarsime psichikos negalios apibrėžimą, priežastis, tipus, diagnostiką, gydymą, socialinius aspektus ir visuomenės požiūrį į žmones, turinčius šią negalią.
Psichikos Negalios Apibrėžimas ir Priežastys
Psichikos negalia yra mąstymo ir elgsenos sutrikimas, pripažįstamas žmonėms, sergantiems psichikos ligomis. Šio sutrikimo priežastys gali būti įvairios, įskaitant paveldimumą ir aplinkos veiksnius, tokius kaip infekcijos ir smegenų pažeidimai. Proto negalia nekinta visą gyvenimą.
Psichikos Negalios Tipai
Psichikos sutrikimai skirstomi į keturias rūšis:
- Nuotaikos sutrikimai
- Nerimo sutrikimai
- Asmenybės sutrikimai
- Psichoziniai sutrikimai
Lietuvoje ypač paplitusi depresija.
Psichikos Negalia ir Sutrikimas: Skirtumai
Svarbu pabrėžti, jog terminai „nerimas“ ir „sutrikimas“ privalo būti diferencijuojami. Tai, jog žmogus turi sutrikimą, nereiškia, jog jis turi ir negalią. Pavyzdžiui, lengvesnė autizmo forma nebūtų priskirta prie negalios, o sunki depresija, kai žmogus susiduria su sunkumais net atsikelti iš lovos, kankina suicidinės mintys, jau gali būti laikoma negalia. Nemažai sutrikimų patenka po autizmo spektro skėčiu. Čia priklauso nuo autizmo tipo. Tai priklauso nuo žmogaus.
Taip pat skaitykite: "Langas": veikla ir istorija
Diagnostika ir Gydymas
Svarbiausia apsilankyti pas psichiatrą, nes tai yra jo kompetencija diagnozuoti tokius sutrikimus. Dažnai jam padeda psichologas, kuris gali atlikti tam tikrus vertinimus, pavyzdžiui, kognityvinių funkcijų ar asmenybės bruožų. Jei gydymas pradedamas laiku, šios ligos išgydomos, pritaikius vaistus žmonės gali gyventi įprastą gyvenimą.
Svarbu pastebėti, jei šeimos narys elgiasi šiek tiek neįprastai, pavyzdžiui, praranda norą atlikti veiklas, kurios jam anksčiau teikė malonumą, nebesidomi hobiais, atsiskiria nuo artimųjų, draugų. Gali atsirasti nemiga, kisti apetitas, kristi svoris. Jei kalbame ir apie kitus sutrikimus, galime pastebėti rizikingą elgesį, stiprius nuotaikų šuolius.
Pagalba ir Paslaugos
Turinčių šias negalias žmonių poreikiai tokie patys: jie nori saugiai ir kokybiškai gyventi, mokytis, gauti darbą. Labai svarbi tokiems žmonėms tinkama pagalba, svarbu, kad paslaugos būtų teikiamos bendruomenėje, kad šie žmonės galėtų gyventi tarp visų kitų žmonių. Turintiems psichikos negalią tinka įvairios veiklos, tačiau šie žmonės neapsieis be gydytojų pagalbos. Tokias negalias turintys žmonės turi patys rinktis ir apsispręsti, kokias paslaugas ir kur nori gauti. Negalia neturėtų apriboti žmogaus laisvės ir galimybės rinktis tai, kas jam geriausia.
Socialiniai Aspektai ir Stigma
Kaip visuomenė, turime stereotipų, gajų nusistatymų ir stigmų. Vienos jų gal ir turi kokį nors pagrindą, kitos gi grįstos „tradicija“, giliai įsišaknijusia baime ar tiesiog nežinojimu. Su stigma gali susidurti ir šeima, ir pats žmogus, turintis psichikos negalią. Tai gali pasireikšti ir baime apie ją papasakoti kitiems.
Dažnas su psichikos sveikatos problemomis susidūręs galvoja: „Psichologo man nereikia, o psichiatro bijau“. Baimė apsilankyti pas psichiatrą ar psichologą suprantama, nes kalbame apie asmeninius dalykus, kurie mums yra jautrūs. Bet svarbu žengti šį, pirmą, žingsnį. Svarbus čia ir šeimos palaikymas. Tai susiję su mitu, jog tokie žmonės yra nenuspėjami ir agresyvūs. Turbūt tai susiję su tuo, jog bijome to, ko nežinome. Seniau tokie sutrikimai nebuvo taip dažnai diagnozuojami, mažiau suprantami.
Taip pat skaitykite: Psichikos negalios ir užkalbėjimai
Pagalba Šeimai ir Artimiesiems
Pirmiausia, jei šeimoje žmogus turi tokią negalią, reikia kuo daugiau apie ją sužinoti. Juk labiausiai bijome to, ko nesuprantame ar negalime paaiškinti. Svarbu skirti laiko artimojo būklei suprasti. Susipažinus, kitas žingsnis pasistengti priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Visada yra dalykų, kuriuos galime kontroliuoti ir pakeisti, bet yra ir kurių negalime. Būtent jiems priimti prireiks laiko. Tai - tarsi gedulas žmogaus, kurį pažinojome. Reikia atsisveikinti su artimuoju, nors jis ir gyvas, galbūt net bendraujantis. Bet kartu netenkama žmogaus, su kuriuo buvome tokie artimi.
Svarbu paminėti, jog pagalba yra teikiama ir žmogui, ir artimiesiems. Kai turime tokį žmogų šeimoje, dažnai galime jausti didelę naštą, stresą, perdegimo simptomus, jausti bejėgiai, irzlūs, pikti, nerimastingi. Vis dėlto vidinio perdegimo reikėtų vengti. Tad svarbu įvardinti, kas teikia stiprybės sunkiausiais gyvenimo momentais. Be galo svarbu kreiptis pagalbos dėl savęs. Yra įvairių terapinių grupių, kurios teikia pagalbą psichikos negalią turinčių žmonių artimiesiems. Svarbu būti atviram su šeimos nariais. Konfliktai šeimoje gali paaštrinti situacijas.
Pozityvūs Aspektai ir Stiprybė
Iš visų neigiamų situacijų galime daug išmokti, pasisemti stiprybės. Jei kalbame konkrečiai apie Aspergerį, jis yra lengvesnė autizmo spektro forma. Jo tikrai negalime vadinti negalia. Ar galime teigti, jog tai žmogui naudinga? Nedrįsčiau sakyti, jog psichikos sutrikimai gali būti malonūs, bet bandant ką nors teigiamo įžvelgti Aspergerio sindrome ar autizme… Vėl svarbu atskirti, ar kalbame apie negalią, ar apie sutrikimą. Pavyzdžiui, šizofrenija.
Pagalba Krizių Atveju
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per „Skype“ arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g.). Konsultuoja krizių įveikimo specialistai. Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Informacija svetainėje pateikiama glaustai, atsižvelgiant į specifinius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. Savižudybės krizę patiriančiam asmeniui suteikiama informacija apie įvairius pagalbos būdus ir jos teikėjus konkrečioje savivaldybėje ir ko jis gali tikėtis, kreipdamasis pagalbos telefonu, internetu ar susitikęs su specialistu. Norintieji padėti išgyvenantiems savižudybės krizę šioje svetainėje sužinos apie rizikos ženklus, priežastis ir mitus apie savižudybes, ras patarimų, kaip tinkamai suteikti pagalbą. Specialistams pateikiama išsami informacija, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Svetainėje taip pat publikuojamos savižudybės krizę išgyvenusiųjų istorijos.
Kalbėjimo Gairės apie Negalią
Kalbant apie asmenis su negalia, svarbu rinktis tinkamus žodžius. Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos tikslų - skatinti pagarbą asmenų su negalia prigimtiniam orumui. Pagarbi kalba ir bendravimas yra neatsiejama asmens orumo prielaida. Tai, kaip mes kalbame apie žmones su negalia, atspindi mūsų požiūrį į šiuos žmones. Be to, kalba formuoja visuomenės nusistatymus - ypač švietimo įstaigose, žiniasklaidoje. Svarbu suprasti, kad tam tikrais atvejais menkinančių sąvokų vartojimas gali prilygti diskriminacijai, priekabiavimui, gali būti neapykantos išraiška.
Taip pat skaitykite: Savarankiško gyvenimo namai Lietuvoje
Apie negalią turinčius žmones Lietuvoje ilgą laiką buvo kalbama trečiuoju asmeniu, neįtraukiant jų į svarbių sprendimų priėmimą. Tai nulemta istorinės atskirties, sisteminės diskriminacijos ir nuvertinančių visuomenės nuostatų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją, atsigręžėme į žmones su negalia kaip į svarbią visuomenės dalį. Kartu ir žmonių su negalia organizacijos vis stiprėjo.
Diskriminacinių ir žeminančių sąvokų asmenų su negalia atžvilgiu atsisakymas Lietuvoje vyksta palaipsniui. Dar 2005 m. buvusiame Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme atsisakyta žodžio „invalidas“. Pastarąjį dešimtmetį asmenų su negalia organizacijos siekia atsisakyti ir sąvokų „neįgalus“ ir „neįgalusis“. 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja įstatymo redakcija šias sąvokas panaikino, o įstatymas pavadintas „Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu“. Reikia pripažinti, kad žmonių su negalia atžvilgiu vartotinos sąvokos kinta. Laikui bėgant, terminai, kurie buvo plačiai vartoti prieš keletą metų, tampa netinkami. Viena iš priežasčių - žmonės su skirtinga negalia palaipsniui įsitraukia ir tampa vis aktyvesni kalbėdami apie savo patirtis, diskutuoja tarpusavyje ir viešojoje erdvėje.
Gairėse pateikiamos rekomendacijos paremtos JT Konvencijoje naudojamu „Pirmiausia - žmogus“ kalbos standartu ir adaptuotos atsižvelgus į Lietuvos specifiką. Sąvokos parinktos konsultuojantis su žmonėmis su negalia ir jų organizacijomis, taip pat įvairiais ekspertais ir ekspertėmis, dirbančiais žmonių su negalia teisių lauke. Pateikiami patarimai ypač aktualūs valstybės ir savivaldybių institucijoms, švietimo įstaigoms, žiniasklaidai. Šios gairės - rekomendacinio, šviečiamojo pobūdžio. Jomis siekiama suvienodinti ir skatinti nuosekliai vartoti žmonėms su negalia pagarbią kalbą. Vis dėlto svarbu gerbti asmens su negalia pasirinkimą save apsibrėžti taip, kaip jam (jai) yra labiausiai priimtina. Be to, nereikėtų bausti ar gėdinti žmonių dėl netinkamų sąvokų vartojimo, nebent tai daroma siekiant pažeminti, taip pat diskriminacijos ar neapykantos kalbos atvejais.
Principas „Pirmiausia - Žmogus“
Kalbant apie asmenis su negalia, priimtina akcentuoti patį žmogų. Principas „pirmiausia - žmogus“ yra taikomas JT Konvencijoje ir perteikia žmogaus teisių negalios modelį. Pirmenybę teikiant pačiam asmeniui, pripažįstama, kad negalia neapibrėžia žmogaus, o yra tik vienas iš jo(s) gyvenimo aspektų. Šis principas neturėtų apriboti sakinio ar žodžio junginio struktūros galimybių - lietuviškai galime sakyti ir „asmuo, turintis negalią“, ir „negalią turintis asmuo“, o taip pat ir „asmuo su negalia“. Visos šios konstrukcijos tinkamos ir vienodai pagarbios. Tačiau ši taisyklė, kuria akcentuojamas asmuo, o ne jo negalia, galioja nebūtinai visoms negalioms - Lietuvoje yra keletas išimčių. Pavyzdžiui, kalbant apie nereginčius asmenis, galime sakyti „neregiai“.
Nepriimtinos Sąvokos
Lietuvoje nemažai negalios tematikos žodžių laikomi nepriimtinais, nes jie asocijuojasi su sovietine diskriminacija prieš asmenis su negalia. Taip pat yra sovietmečiu paplitusių netinkamų terminų, susijusių su konkrečiomis negaliomis. Kurtieji sovietmečiu dažnai buvo vadinami „kurčnebyliais“, kadangi buvo klaidingai manoma, kad jie negeba kalbėti. Ši sąvoka mus pasiekė iš sovietinių laikų, kai Lietuvoje kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklose buvo draudžiama lietuvių gestų kalba, verčiant vaikus išmokti skaityti iš lūpų ir kalbėti žodine lietuvių kalba. Todėl sąvoka „kurčnebyliai“ itin žemina kurčiųjų orumą ir šiais laikais yra visiškai nepriimtina vartoti.
Su neigiamomis konotacijomis siejamas ir terminas „aklasis“, kurio Lietuvoje šiais laikais yra palaipsniui atsisakoma. „Aklieji“ asocijuojasi su sovietine segregacine sistema, kai neregiai gyveno ir mokėsi „aklųjų“ internatuose, miestuose buvo kuriami „aklųjų“ rajonai, o žmonės su regos negalia dirbo „aklųjų“ fabrikuose (kartais vadinama netgi „akliukų rajonu / fabriku“ ir pan.). Tačiau visiškai atsisakyti žodžio „aklas“ šiuo metu sudėtinga. Šis žodis vartojamas medicinos srityje, kur egzistuoja terminai „visiškas aklumas“, „aklumas su regėjimo likučiu“. Taip pat šis žodis vis dar vyrauja teisės aktuose ir organizacijų, institucijų pavadinimuose, pavyzdžiui: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Be to, dalis regos negalią turinčių žmonių bendruomenės Lietuvoje vis dar save identifikuoja pagal šią tapatybę (ypač vyresnė karta).
Lietuvoje vis dar vartojami atgyvenę žodžiai, susiję su demencija: „senatvinė demencija“, „senatvinė silpnaprotystė“ ir kt. Jei abejojate, kuriuos terminus pasirinkti, turėtumėte paklausti asmens ar asmenų grupės, kaip jie pageidauja, kad į juos būtų kreipiamasi. Žmonės su negalia nėra vienarūšė grupė, todėl jie ir jos gali save vadinti įvairiai. Asmenys su negalia turi teisę save vadinti jiems (joms) asmeniškai priimtiniausiais žodžiais, kurie atspindi jų tapatybę (paradoksalu, bet įskaitant ir sąvokas, kurios netinkamos iš žmogaus teisių modelio perspektyvos). Todėl svarbu gerbti asmens su negalia pasirinkimą. Pavyzdžiui, nereikėtų taisyti tokių frazių ar kalbinių išraiškų cituojant asmenį ar autoriniame tekste.
Negalios Dramatizavimas ir Sensacijos
Negalia yra laikoma žmonių įvairovės dalimi, jos nereikėtų dramatizuoti arba paversti sensacija. Todėl asmenys, turintys negalią, neturėtų būti vaizduojami kaip „įkvepiantys“, „įveikę negalią“ ar turintys „supergalių“ vien dėl to, kad daro kasdienius dalykus (eina į parduotuvę, mokosi, dirba ar kt.). Toks požiūris atspindi itin žemus visuomenės lūkesčius šių žmonių atžvilgiu ir yra paremtas neigiamais nusistatymais, kad žmonės su negalia negali gyventi laimingo bei visaverčio gyvenimo ir būti naudingi visuomenei. Be to, nepriimtina vaizduoti asmenis, turinčius negalią, kaip savaime pažeidžiamus. Pažeidžiamumą paprastai lemia išorės veiksniai, o ne asmeniui (grupei) būdingos savybės savaime.
Etikečių Klijavimas ir Negalios Minėjimas
Venkite žmonėms „klijuoti etiketes“ ir neminėkite asmens negalios ar sutrikimo, kai tai nėra aktualu, ypač formalioje aplinkoje. Pavyzdžiui, jei aptariate Brailio raštu ar gestų kalba parengtos medžiagos kokybės vertinimą, galite paminėti, kad jūsų kolega „moka Brailio raštą“ arba „yra gestakalbis“, tiesiogiai nevadindami jo neregiu ar kurčiuoju. Tokiais atvejais negalia nėra itin aktuali - svarbu yra tai, kad asmuo turi reikiamų įgūdžių. Kita vertus, negalios nederėtų laikyti nematoma ar nepatogia, tabu tema. Asmenys su negalia pernelyg ilgai buvo neatstovaujami ir gyveno atskirtyje, jiems svarbūs klausimai buvo ignoruojami. Todėl su negalia ir prieinamumu susijusius klausimus reikėtų atvirai ir pagarbiai įtraukti į visas svarbias diskusijas.
Eufemizmų Vengimas
Ilgainiui kai kurie apibūdinimai tapo itin populiarūs ir buvo pradėti vartoti kaip nepriimtinų terminų alternatyvos. Tačiau daugelis iš jų perteikia klaidingą mintį, kad negalią reikia vadinti kaip nors švelniau. Todėl neturėtume vartoti tokių terminų kaip „skirtingų gebėjimų žmonės“, „įvairių poreikių žmonės“, „ypatingi žmonės“, „neGalia“ arba „neįgalieji“. Jie visi yra eufemistiniai, todėl laikomi globėjiškais ir įžeidžiančiais. Pavyzdžiui, frazė „skirtingų gebėjimų žmonės“ yra problematiška todėl, kad mes visi turime skirtingų gebėjimų. Tačiau šia fraze nekalbama apie visų žmonių skirtumus, o perfrazuojant omenyje turimi būtent žmonės su negalia. Iš tiesų eufemizmais yra neigiama realybė ir vengiama kalbėti apie negalią, lyg negalia būtų kažkas nepageidaujamo.
Mažybinių Žodžių Atsisakymas
Atkreipkite dėmesį, kad reikėtų atsisakyti mažybinių žodžių referuojant į asmenis su negalia ir jų šeimos narius (pavyzdžiui, „neįgaliukai“, „mamytės“). Šie žodžiai taip pat palaiko globėjišką modelį ir žemina žmonių orumą. Mažybiniai kreipiniai yra visiškai nepriimtini formalioje aplinkoje. Toks netinkamas familiarumas būdingas ir kalbant apie asmenis, turinčius demenciją - dažnai vartojami žodžiai „močiutės“, „seneliai“.
Žodžio „Specialus“ Vengimas
Kalbant apie asmenis su negalia, rekomenduojama atsisakyti žodžio „specialus“, nes jis yra laikomas įžeidžiančiu ir žeminančiu. Ši sąvoka taip pat yra eufemistinė ir siejasi su segregacinėmis sistemomis, kuriose istoriškai žmonės su negalia buvo atskirti nuo visuomenės. Šiose institucijose žmonės buvo dažnai suskirstomi pagal negalios tipą ir gyveno, mokėsi ar dirbo atskirai nuo visuomenės. „Specialieji poreikiai“ ypač asocijuojasi su segreguotu švietimu. Kadangi Lietuvos teisės aktuose sąvoka „specialieji ugdymosi poreikiai“ yra plačiai vartojama, reikėtų ją vartoti tik tuomet, kai turima omenyje teisinę kategoriją (pavyzdžiui, „mokiniai, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai“, „vaikai, kuriems nustatyti dideli specialieji ugdymosi poreikiai“). Vis dėlto, vartojant terminą „individualūs poreikiai“ svarbu nepaversti jo eufemizmu, kuris pakeistų sąvoką „negalia“. Svarbu prisiminti, kad individualių poreikių turi kiekvienas žmogus, nepaisant jo(s) negalios, tačiau ne visi asmenų poreikiai valstybei sukuria pareigų pagal JT Konvenciją. Kai kalbama apie asmenų su negalia poreikius turėti tinkamai pritaikytas sąlygas, vertėtų patikslinti poreikių pobūdį, pavyzdžiui, „individualūs ugdymosi poreikiai, susiję su negalia“, „asmens su judėjimo negalia poreikiai aplinkos prieinamumui“ ir pan.
Medicininis ir Globėjiškas Modelis
Remiantis medicininiu negalios modeliu, negalia yra laikoma sveikatos būkle, kurią reikia išspręsti arba išgydyti. Pagal šį modelį, asmenys, turintys negalią, nėra laikomi teisių turėtojais. Panašiai, vadovaujantis globėjišku negalios modeliu, negalia yra laikoma „problema“ arba negalios neturinčių artimųjų „našta“. Pagal tokį požiūrį, žmonės su negalia yra vaizduojami kaip neigiamus stereotipus atspindintys paramos ir gailesčio verti objektai. Tačiau žmogus su negalia, kuriam reikia pagalbos, nėra našta. Našta - tai pagalbos mechanizmų, kurie padėtų šiems žmonėms visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, stoka.
Pacientų ir Aukų Apibūdinimai
Žmonių, turinčių negalią, nereikėtų vadinti pacientais, nebent jiems teikiamos medicininės priežiūros paslaugos, tačiau tai galioja tik esant tokioms aplinkybėms. Taip pat turėtumėte vengti asmenims, turintiems negalią, klijuoti etiketes pagal jų diagnozes (pavyzdžiui, „disleksikas“, „šizofrenikas“, „dementikas“), nes tai atspindi medicininį negalios nustatymo modelį. Nepageidautini ir tokie apibūdinimai kaip „kenčiantis (nuo)“, „kamuojamas (ko)“ arba „palaužtas, ištiktas (ko)“. Jie rodo nuolatinį skausmą ir bejėgiškumą bei daro prielaidą, kad asmenų, turinčių negalią, gyvenimo kokybė yra itin prasta. Terminas „auka“ taip pat neturėtų būti vartojamas, nebent tai yra būtina. Pavyzdžiui, nepriimtina sakyti, kad asmuo yra „cerebrinio paralyžiaus auka“. Dėl cerebrinio paralyžiaus žmogus netampa „auka“. Auka yra asmuo, kuriam buvo padaryta žala dėl nusikaltimo arba kurio žmogaus teisės buvo pažeistos. Aukos dažnai yra laikomos pažeidžiamomis ir bejėgėmis.
Įkalinimo Metaforos Vengimas
Venkite apibūdinimų, kuriais sakoma, jog žmogų negalia yra „įkalinusi“ tam tikroje vietoje (pavyzdžiui, „žmogus paralyžiuotame kūne“, „įkalinta vežimėlyje“) arba kad žmogus yra „už“ savo negalios ribų (pavyzdžiui, „ji peržengė savo negalios ribas“). Mūsų kūnai ir protai negali būti atskirti nuo mūsų esybės, todėl negali būti ir „įkalinti“ joje (nebent iš tiesų esame laikomi nelaisvėje).
Kasdienių Frazės Vartojimas
Dauguma asmenų, turinčių negalią, nesureikšmina kasdieniame gyvenime vartojamų žodžių. Todėl galite sakyti „einam pasivaikščioti“ žmogui, judančiam vežimėliu, arba rašyti „ar girdėjai naujienas?“ asmeniui, kuris yra kurčias. Tačiau tokios frazės kaip „aklas kaip kurmis“, „kurčias kaip kelmas“, „daržovė“ arba paniekinamas apibūdinimas „kur čia eini, ar tu aklas?“ yra nepriimtinos ir niekada neturėtų būti vartojamos net neformaliame kontekste. Netinkamai parinkti žodžiai gali būti ne tik nepriimtini, bet ir įžeidžiantys, todėl venkite sakyti „tikriausiai sergu Alzheimerio liga“, kai ką nors pamirštate, arba „jie paranojikai“, kai atrodo, jog žmonės kuo nors pernelyg nepasitiki. Niekada nevartokite su negalia susijusių žodžių, norėdami ką nors įžeisti arba sukritikuoti.
Statistika ir Visuomenės Nuostatos
2022 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausos duomenimis, 50,7 proc. respondentų nenorėtų gyventi kaimynystėje šalia psichikos negalią turinčių asmenų, 42,2 proc. gyventojų nenorėtų jiems išnuomoti būsto, 43,3 proc. nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje. 2022 m. Higienos instituto atlikto tyrimo „Lietuvos gyventojų stigmatizuojančių nuostatų psichikos sveikatos srityje“ duomenimis, stigmatizuojančiu požiūriu į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones pasižymėjo 1 iš 10 respondentų, o 26,9 proc. savijautai.
Psichikos Sveikatos Sunkumai ir Sutrikimai
Psichikos sveikatos sunkumai ir sutrikimai, lygiai kaip ir fizinės sveikatos sutrikimai, - yra įprasta žmogiškoji patirtis. Dauguma psichikos sveikatos sunkumų ir sutrikimų patyrusių žmonių, gavę pagalbą, pasijunta geriau. Nepaisant sunkumų ar net ilgai trunkančių psichikos sveikatos sutrikimų, galima patirti džiaugsmą, užsiimti įdomiomis veiklomis, palaikyti prasmingus santykius. Mūsų niekada neapibrėžia vien psichikos sveikatos sutrikimai. Jie gali veikti mūsų būseną ir elgesį, tačiau dėl to neprarandame savo unikalios asmenybės.
Psichikos sveikatos sutrikimai - tai psichikos sveikatos sunkumai, trunkantys kurį laiką, sukeliantys emocinę kančią, paveikiantys mąstymą ir elgesį. Sutrikimą galima apibrėžti kaip lygmenį, kai artėjama prie negalios, - žmogus ko nors nebepajėgia atlikti, jam per sunku, sunkumų lygis daug didesnis, nei įprastai, ir tęsiasi ilgesnį laiką, žmogui reikia pagalbos iš išorės arba aplinkos pokyčių, kad jis išmoktų gyventi su savo sutrikimu arba išsivaduotų nuo jo.
Psichikos sveikatos sunkumai gali pasireikšti prislėgta nuotaika, menkesniu gebėjimu susikaupti, miego ar valgymo režimo pokyčiais, dažna nuotaikų kaita, nerimu, energijos stoka, košmarais ir kitais nemaloniais potyriais. Dažnai žodžius, kuriais apibūdiname kaip jaučiamės patys, ar ką galvojame apie kitą žmogų ar situaciją pasirenkame automatiškai. Tikime ne kartą girdėjote ar esate pats vartojęs apitetus “psichas”, “beprotis” ir pan. norint apibūdinti, kad kitas ar mes patys elgiamės mums nesuprantamu, neracionaliu būdu. Tačiau tokie automatiniai pasakymai žmones, išties turinčius psichikos sveikatos sunkumų, gali paskatinti gūžtis, slėptis ir neieškoti pagalbos, nes, suprantama, niekas nenori būti pravardžiuojamas ir atstumtas.
Manoma, kad bent 1 iš 4 žmonių per gyvenimą patiria sutrikimą, kurį galėtų diagnozuoti gydytojas psichiatras. Tačiau diagnozė nereiškia, kad šie sunkumai ar sutrikimai niekada nepraeis, todėl svarbu neklijuoti etikečių ar visokias žmogiškas patirtis supaprastinti iki “normalu/nenormalu” “sveikas/ligotas”.
Mitas apie Agresyvumą
Įvairūs stereotipai apie protinę negalią turinčius žmones yra viena iš kliūčių siekiant darnios jų integracijos į visuomenę. Nepaisant to, nemažai žmonių yra įsitikinę, kad agresyvumas - esminis ir neatsiejamas protinę negalią turinčių bruožas. Tačiau agresija tikrai nėra būdinga visiems turintiems protinę negalią.
Ką Galime Padaryti?
Kiekvienas pilietis turi galimybę prisidėti prie turinčiųjų negalią gerbūvio kūrimo. Išsikelkime asmeninį tikslą mažinti šių žmonių atskirtį ir siekime jo įgyvendinimo keisdami požiūrį.