Įvadas
Dažnai girdima, kad visos ligos prasideda galvoje. Nors ši mintis gali pasirodyti kaip paprastas posakis, specialistai patvirtina, kad mūsų kūnas ir emocijos yra glaudžiai susijusios. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinių ydų apibrėžimą, jų ryšį su psichosomatika ir kaip atskirti, kada ieškoti pagalbos pas psichologą ar psichiatrą.
Psichosomatika: Sielos ir Kūno Sąveika
Terminas „psichosomatika“ kilęs iš graikų kalbos žodžių: „psyche“ - siela ir „somos“ - kūnas. Juo apibūdinami funkciniai sutrikimai, kai žmogus jaučia simptomus, bet nėra somatinės ligos požymių. Šių sutrikimų atsiradimą dažniausiai lemia psichologiniai veiksniai.
Psichiatrė Aušra Stankūnienė atkreipia dėmesį į aleksitimiją - negebėjimą įsisąmoninti jausmų ir jų ryšio su atsirandančiais simptomais. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogus yra daugialypė biologinė sistema, kuri normaliai funkcionuoja, kai išlaikoma organizmo vidinė pusiausvyra. Biocheminių ir fiziologinių procesų pastovumas lemia, kad žmogaus kūnas ir psichika išlieka sveiki.
Kaip Suprasti, Ar Skausmas Nėra Fizinis?
Nustatyti, ar skausmas yra fizinis, ar psichologinis, nėra lengva. Specialistai dažnai susiduria su nusiskundimais, kurie imituoja širdies, kraujotakos, kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligas. Skausmas širdies plote, kraujo spaudimo kilimas, dusulys, silpnumas gali gąsdinti, jog netrukus ištiks infarktas. Skausmas skrandžio srityje, nevirškinimas, pykinimas, pilvo pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas imituoja virškinamojo trakto ligas. Tačiau būna ir įvairių simptomų, kurių negalima priskirti jokiai somatinei ligai.
Atlikus tyrimus ir patvirtinus, kad nėra kūno ligos, pradedama galvoti apie psichosomatinį sutrikimą. Pacientams sunku suprasti, kad fizinį sutrikimą gali sąlygoti ne kūno liga, o pasąmonė, kurioje slypi sąmoningai nesuvokiami, užslopinti jausmai. Gydytojo rekomendacija kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą dažnai sutinkama priešiškai.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Prisiminkime, ar nėra taip buvę, kad prieš egzaminą, atsakingą pokalbį, atsidūrę stresinėje situacijoje jautėme nemalonų spaudimą širdies srityje, nenorą valgyti, skausmą skrandžio srityje, laisvesnius vidurius, galvos svaigimą, gniutulo jausmą gerklėje ir pan. Jei tai yra trumpalaikė reakcija, viskas gerai. Tai net padeda mums išlaikyti blaivų mąstymą, gebėti susikaupti, mes lyg nustumiame jausmus, „atiduodame“ juos kūnui. Tačiau jei šie pojūčiai užsitęsia, kartojasi, formuojasi psichosomatiniai sutrikimai ar net psichosomatinės ligos, kurioms būdingi jau ne tik psichikos, bet ir fiziniai sutrikimai.
Daug plačiai paplitusių ligų gali būti mišrios: tiek somatinės, tiek psichosomatinės prigimties. Pavyzdžiui, nuolatinės įtampos sukeltas arterinio kraujospūdžio padidėjimas, lydimas kitų veiksnių, gali reikšmingai padėti vystantis širdies ir kraujagyslių ligoms, kurios galiausiai gali baigtis miokardo infarktu ar insultu.
Dažnai girdime apie vaikystėje buvusius astmos priepuolius arba astmos priepuolius, kurie pasireiškia žmogui asmeniškai reikšmingose stresinėse situacijose. Klientai dažnai pasakoja apie, kaip paaiškėja per pokalbį, tik streso metu pasireiškiančias virškinamojo trakto ligas: gastritą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, opinį kolitą. Nereti ir psichologinės šlapinimosi bei lytinės funkcijos sutrikimai, dermatologinės ligos, pavyzdžiui, psoriazė, neurodermitas.
Kam Dažniausiai Pasireiškia Psichosomatiniai Simptomai?
Trumpalaikius simptomus galime jausti kiekvienas, bet ne visiems pasireiškia sutrikimas. Anot psichiatrės, vis dažniau tenka konsultuoti žmones, kuriuos vargina psichosomatiniai simptomai. Darbas po keliolika valandų per dieną, per trumpos atostogos, atgalinio ryšio iš viršininkų stoka. Jei tikslas yra būti „geriausiam“, „padaryti idealiai“, žinoma, kad patirsime nusivylimą - būti geriausiam ir padaryti idealiai tiesiog neįmanoma, nes niekas išties nežino, kas yra tas „idealiai“ ar su kuo tą „geriausiai“ palyginti. Kai kovoti su sau išsikeltais uždaviniais nebėra jėgų, atsiranda skausmas ar kiti simptomai, imituojantys kūno ligas. Psichosomatinį skausmą ar kitus simptomus gali sukelti baimė, nerimas, liūdesys, bejėgiškumas, pyktis. Šie jausmai dažnai yra neįsisąmoninti, o juos jaučiantiems žmonėms būdingas negebėjimas suvokti, suprasti savo jausmų.
Kaip Sau Padėti?
Padėti sau šiuo atveju nėra lengva. Dažnas ne tik nesupranta, bet net ir neįsileidžia minties, kad, pavyzdžiui, galvos svaigimas gali būti susijęs ne su kūno skausmu. Psichosomatinių sutrikimų vis daugėja, o nuolatinė konkurencija darbe, visuomenėje, politinės ir ekonominės krizės bei šiuo metu šalia mūsų vykstantis karas nepagerina situacijos.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Nors psichosomatiniais sutrikimais skundžiasi vis daugiau žmonių, jau suvokiama, kad kiekvienas turi pasirūpinti ne tik kūnu, bet ir siela. Tad gydytojo rekomendacija pasikonsultuoti su psichiatru ar psichoterapeutu vis rečiau priimama kaip įžeidimas. Padėti sau galite sureguliavę darbo ir poilsio režimą. Skirkite po 30 procentų sau, darbui ir miegui. Svarbu įvertinti ir santykius su artimaisiais, draugais, bendradarbiais - ar tikrai toje gyvenimo srityje yra viskas gerai, o galbūt mes tik bandome save apgauti, racionalizuodami, kad „būna dar blogiau“. Labai dažnai nutinka taip, kad daug kam, bet ne sau teikiame pirmenybę. Tačiau reikia pripažinti, kad negalėsime pasirūpinti kitais, jei tinkamai nesirūpinsime savimi, nepaisysime savo poreikių. Raskite laiko pabūti su savimi, savo jausmais. Labai svarbu kalbėti su žmonėmis, o kartais - net ir su savimi.
Standartizuotas Ligotumas: Apibrėžimas ir Reikšmė
Norint suprasti psichologinių ydų poveikį populiacijai, svarbu žinoti, kaip matuojamas ligotumas. Standartizuotas ligotumo rodiklis parodo, koks būtų nagrinėjamos populiacijos ligotumas, jei ligotumas amžiaus grupėse nesikeistų, o gyventojų skaičius amžiaus grupėse būtų proporcingas standartinės (Europos) populiacijos gyventojų skaičiui. Pagrindinis standartizacijos tikslas yra tokių iškraipančiųjų veiksnių kontrolė. Atlikus standartizaciją įvairias populiacijas lengviau palyginti net tuo atveju, jeigu jos gana skirtingos savo gyventojų sudėtimi pagal amžių, lytį ir kitus veiksnius. Standartizuotas rodiklis nerodo realaus mirtingumo, sergamumo ar ligų paplitimo ir savaime nieko nereiškia, nes yra nenatūralus. Jį galima naudoti tik lyginant su kitu standartizuotu rodikliu ir jiems abiem standartizuoti taikomi standartai turi būti vienodi.
Psichologinės Ydos ir Analitinė Psichologija
Psichologinės ydos, tokios kaip tinginiavimas, puikavimasis ar pavydas, gali atrodyti kaip nereikšmingi trūkumai, tačiau analitinė psichologija siūlo pažvelgti į jas giliau. Remiantis Carlo Gustavo Jungo teorija, šios ydos atspindi gilesnius užsąmonės psichikos lygmenis.
Krikščioniškoji nuodėmės samprata kadaise pati savaime skleidė žinią apie pavojų ir kančias, kurių ji gali sukelti. Kita vertus, anuomet nuodėmės apraiškos buvo demonizuojamos, ir šventumo siekta per religinius įžadus, susijusius su paklusnumu, skaistybe ir atsisakymu turėti. Gyvendami šiandienėje visuomenėje suprantame, kad šių prigimtinių žmogiškųjų aspektų slopinimas nieko gero nesuteikia ir yra reikalingi kiti būdai, leidžiantys sukurti su jais tinkamą santykį.
Žodis „nuodėmė“, kylantis iš hebrajų khata, išvertus pažodžiui reiškia „nepataikyti į taikinį“, arba tiksliau - „prašauti pro šalį“. Tačiau kas yra tas taikinys, tas tikrasis tikslas, į kurį per nusidėjimą nepataikome? Pirmapradė nuodėmė, pasak šv. Augustino, kilo dėl mūsų laisvos valios, ateinančios per gėrio ir blogio pažinimą, tai ir atskyrė žmogų nuo Dievo. Biblijoje yra rašoma, kad Dievas „paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 29) ir „daromės panašūs į jo atvaizdą” (2 Kor 3, 18). Perteikiant tai psichologine kalba - esame kviečiami būti susieti su savo tikrąja, autentiškąja savastimi ir su Dievu - šaltiniu, kuris suteikia gyvybiškumą, kūrybingumą ir džiaugsmą.
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Mirtina nuodėmė nereiškia tiesioginės mirties kaip pasekmės. Mirtina šiuo atveju kalba apie dvasinį skurdą, vidinę atskirtį ir priešingybę pilnatvei. Šios nuodėmės neleidžia jausti ryšio su savastimi, tad yra patiriamas vidinis sąstingis: žmogus yra biologiškai gyvas, tačiau psichologiškai dar negimęs arba jau miręs ir - bet kuriuo atveju - nepatiriantis gyvenimo pilnatvės.
Nuodėmė yra nuoroda, kad veikiame automatiškai, nesąmoningai. Galbūt galime pasvarstyti - kas gi būtų, jei mūsų visa visuomenė būtų varoma ir veikiama tokių pasąmoninių impulsų ir potraukių? Didelės vaizduotės tikriausiai nereikia, nes visuomenė ir yra jų veikiama - nuo paprasto piliečio iki žymaus atlikėjo, gerbiamo mediko, profesoriaus ar aukšto rango politiko. Tad šios nuodėmės yra tik ženklas, nuoroda. Tačiau visada yra vilties, nes kiekviena nuodėmė iš tikrųjų mena kai ką apie mūsų žmogiškąją prigimtį ir taip pat kviečia išspręsti tam tikrą užduotį, žengti į priekį sąmoningumo plėtimo keliu.
Išdidumas
Laikyti save didžiu ir puikiu - taip mūsų sąmoninga „aš“ pozicija (ego) išsipučia, kai, atrodo, žinome, kaip viskas yra ar turi būti. Kai esame nepažeidžiami, nenugalimi, teisuoliai, tad einame, darome, nuvertiname kitus, o mūsų kelias ir matymo laukas vis siaurėja, kol užstringame tame siaurame savo sąmonės tarpeklyje. Tik kai esame visiškai užstrigę arba kai susprogsta mūsų išpūstas burbulas ir krentame žemyn, tik tuomet bandome atsigręžti ir pamatyti, ką praleidome. Tad išdidumas yra netikras ryšys su realybe. Tai - pamiršimas, kad visko savyje nesutalpinsime, kad yra kažkas aukščiau, daugiau, kažkas neaprėpiamo, paslaptingo. Kad išvengtume tokios puikybės, galbūt galime sustabdyti save tais momentais, kai esame viskuo užtikrinti, prisiminti savo žmogiškumą ir užduoti sau klausimą - ar tikrai jau viską taip gerai žinau?
Godumas
Savimi patenkintas ir būtinuosius poreikius patenkinęs žmogus nėra godus ar šykštus, nepaisydamas jį supančių išorinių sąlygų. Todėl godumas kyla iš labai gilaus nepasitenkinimo, kurį siekiame užpildyti per kitus asmenius, daiktus, turtus, maisto ar galios siekius. Tai yra vidinės tuštumos atspindys. Tačiau jeigu tokiomis aplinkybėmis ir gausime tai, ko siekėme, tuoj pat pamatysime, kad tai neatliepė to tikrojo vidinio poreikio. Kiekvienas trokštame jausti susietumą su savimi, dvasinį ryšį bei ryšį su kitais, nepriklausomai nuo to, ar atpažįstame tai savyje, ar ne. Nes tai yra mūsų prigimtiniai poreikiai. O kai toks susietumas neįvyksta, visa tai yra perkeliama į išorinius objektus - maistą, daiktus, kitus žmones ir t. t. Tik sąmoningai tai suvokdami ir siekdami ryšio, galime patenkinti šį egzistencinį poreikį.
Pavydas
Pavydime tuomet, kai manome, kad kitas turi tai, ko mums reikia, ko mums trūksta, kas mus užpildys ir suteiks laimės. Pavydime, nes negalime priimti nei savęs, nei savo dabartinės padėties, jaučiamės nenusisekę, nelaimingi. Dažnai jaučiame tik pasąmoninį impulsą, kad mums reikia to ar ano, nes kiti gyvena geriau, laimingiau. Tačiau svarbu bandyti suprasti, koks tikrasis noras slypi po tomis geidžiamomis išorinėmis savybėmis ar nuosavybėmis, ir pasvarstyti, kas mūsų gyvenime būtų kitaip, jei tai turėtume. Ar tas naujesnis automobilis yra apie tai, kad objektyviai dabar galime sau tai leisti, ir jis suteiks praktinės naudos, ar tai daugiau apie tai, kad jausimės ne tokie menki sau ir kitiems, nes pasikelsime savo „statusą“? Ar tos geidžiamos prestižinės pareigybės yra apie mūsų gilų sielos poreikį atlikti tą veiklą ir tą poziciją panaudoti kitų labui, ar tai yra tik apie mūsų įvaizdį - kaip mus vertins kiti, nors mums ta veikla net nelabai patinka? Kiekvienas esame skirtingame kelyje su savais džiaugsmais ir skausmais; visi mes žmonės su savais troškimais, praradimais; visiems mums reikia maisto, reikia draugų ir artimųjų; tad iš tikrųjų nėra kam pavydėti. Tad svarbu išmokti pasitikėti, kad tai, kas esame, pakanka tam gyvenimui, kokį norime susikurti.
Geidulingumas
Lytinis, seksualinis potraukis yra visiškai natūrali mūsų būties dalis ir tai, kas mus skatina susilaukti palikuonių. Tai yra erotikos, eroso energijos dalis. Erosas yra tas neaprėpiamas troškimas, mūsų gyvybinė ir kūrybinė energija, kuri mums leidžia susilieti su pasauliu, jo išraiškomis, kurti ir atrasti ryšį su kitais. Tad kai geidulingumas nebėra tik lytinis potraukis ar aistra, tai tampa nenumaldomu troškimu užpildyti savo tuštumą, palengvinti savo skausmą, pasiekti savo pilnatvę per kitą žmogų, šį užkariaujant, pasisavinant arba praryjant emociškai. Eroso energija gali skatinti tikrą gebėjimą mylėti, kurti ryšį ir siekti dvasinių patirčių. Tačiau kai sąmoningai nesuvokiame šventosios meilės prigimties, tuomet šią prigimtį iškreipiame. Savo poreikius ir troškimus jausti yra labai svarbu, o pasirinkimas, kaip jų siekti ar juos išreikšti, reikalauja sunkių sąmoningų grumtynių.
Pyktis
Pyktis yra žmogiška emocija ir labai svarbi psichologinio užgimimo, virsmo ir net komunikacijos dalis. Tačiau stiprus kerštingas pyktis arba įniršis yra aukščiausia pykčio forma, kuriai užliejus kitas žmogus, kaip atskiras individas, turintis savo poreikių ir norų, nebeegzistuoja. Etimologiškai įniršis kyla iš žodžio „niršti“, kurio reikšmė - „rodyti savo jėgą; būti pajėgiam“. Žinome, kad psichologiniu lygmeniu jėgą demonstruoja tas, kuris viduje jaučiasi silpnas, pažeidžiamas, neišgirstas, nesuprastas. Mes esame kviečiami sąmoningai suvokti savo skausmą, prisiimti už jį atsakomybę, suprasti kito žmogaus intencijas ir ieškoti tinkamų būdų išreikšti šį skausmą ir pyktį, kad atkurtume teisingumą arba iškomunikuotume savo poreikius.
Rajumas
Tai valgymas per dideliais kiekiais, apsirijimas ir kitoks vartojimas ne pagal paskirtį. Kai mus pasikviečia arba mes pakviečiame kitus vakarieniauti, tai kreipiamasi ne vien dėl fiziologinio pasisotinimo maistu, bet ir tam, kad per valgymo ritualą pasisotintume ryšiu, bendryste, pasidalintume vienas kito esybe - emocijomis, požiūriu, kitoniškumu. Valgymas dažnai gali veikti kaip emocinio susitvarkymo būdas tuštumai užpildyti ir emociniam skausmui numalšinti. Toks pat vartojimas vyksta, kai nesaikingai naudojamės socialiniais tinklais, filmais, serialais, straipsniais - norime prikrauti į save to, ko neturime, vartojame dėl dvasinio skurdo ir vidinio atsietumo. Tačiau tuštumos išoriniais dalykais neužpildysime, turime sau priminti, kad tai, ko iš tikrųjų ieškome - visuose šiuose dalykuose nerasime. Tad rajumas iš tikrųjų yra mūsų pasąmoninė agresija, siekianti pasisavinti išorę ir užpildyti vidų.
Tingumas
Tingumas, vangumas, neveiklumas, apatija - tai energijos, džiaugsmo ir meilės gyvenimui trūkumas. Tikra tiesa, kad gyvenimas yra sudėtingas ir sunkus, reikalaujantis daug pastangų. Kartais sunku įžvelgti šių pastangų ir skausmo prasmę. Tingumas gali būti ne tik fizinis, bet ir intelektinis ar dvasinis. Tai yra ieškojimas tos magiškos formulės, kuri viską išspręstų. Sudėtingus psichologinius veikalus jau seniai perkamumu pralenkė savipagalbos knygos, kuriose aprašyta, kaip 7 žingsniais ir per 30 dienų gana paprastai transformuosite savo gyvenimą. Tad tingumas yra mūsų vaikiškas nebrandumas, taip pat užmaršumas, kad kiekviena diena yra pilna gyvybės, kad gyvenimas yra nuotykis su iššūkiais, sunkumais, pavojais ir rizika, bet ir su galimybe geriau pažinti save, pažinti kitus ir tą nuolatos besiskleidžiančią gyvenimo paslaptį.
Kelias į Sąmoningumą
Nejausti pavydo, nesipuikuoti, negeisti ar kitaip nenusidėti yra tikriausiai nepasiekiamas tikslas. Tačiau nusidėti nereiškia pasielgti netinkamai vienoje ar kitoje situacijoje; tai labiau yra mūsų būties aspektas ir būties pinklės, kurios gali mus nuvesti nuo mūsų tikrojo tikslo prie nesibaigiančios kančios. Jeigu galėsime priimti savo nuodėmes kaip mūsų būties dalį, tuomet priimsime visą žmogiškumo pilnatvę. Tada niekas, kas žmogiška, nebebus mums svetima - nei savo, nei kitų. Pagrindinė mūsų kaip žmonių užduotis yra atpažinti tuos nuodėmingus momentus - kokiu būdu ir kada visa tai mumyse pasireiškia. Po šio susivokimo esti galimybė keistis ir turėti platesnių galimybių rinktis tokį gyvenimą, kuriam čia ir esame pakviesti.
Taigi šios nuodėmės yra susietos su žmogiškosios būties temomis ir už jų slypi jausminis psichologinis kompleksas, susidaręs iš mūsų praeities traumų ir pasikartojančių emocinių išgyvenimų. C. G. Jungas pasakytų, kad bene vienintelė nuodėmė yra būti nesąmoningam. Jei nusidedame, turime tai sąmoningai suvokti, jei tai kartojasi - sąmoningai stengtis pamatyti, kas už to slypi, ir taip atrasti savo tikrąjį kelią. Nėra lengva keisti savo įpročius, elgesį ar brandinti asmenybę. Tačiau jei mums kyla noras augti, ugdyti sąmoningumą, tuomet bandyti verta. Žinoma, atpažinti sunku, nes kiekvienas save vertiname patys, pasitikėdami tuo, ką patys galvojame.
Psichoterapijos Svarba
Psichoterapija yra vienas pagrindinių būdų dirbti su tuo, kas slypi mūsų užsąmonės gelmėse. Krikščionybė, žinoma, jau daug anksčiau numatė vieną esminių modernios psichoterapijos metodų - išpažintį. Savosios paslapties išsakymas išlaisvina, nes tuomet jau du žmonės dalinasi ta lig tol taip slėgusia paslaptimi. Psichoterapijos pradžioje dažnai bandome pažinti ir įvardinti, ką jaučiame, iš kur kyla mūsų jausmai, ką jie nori pasakyti ir kaip mes galime užgimti iš naujo. O vėliau siekiame išpažinti ir pažinti tamsiausias savo asmenybes gelmes, judėti jų integracijos link - jas ne demonizuodami, bet transformuodami savo bei kitų labui ir gėrybei.
Kada Kreiptis Pagalbos?
Svarbu atpažinti, kada reikėtų kreiptis į specialistus. Jei jaučiate nuolatinį nerimą, baimę, liūdesį, jei jus vargina nepaaiškinami fiziniai simptomai, jei jaučiatės prislėgtas ir netenkate gyvenimo džiaugsmo, kreipkitės į psichologą arba psichiatrą.
Psichologas gali padėti jums suprasti savo jausmus, išmokti įveikti stresą ir nerimą, pagerinti santykius su kitais žmonėmis. Psichiatras gali diagnozuoti psichikos sutrikimus ir skirti gydymą vaistais.
Širdies Nepakankamumas: Ryšys su Psichologine Būsena
Širdies nepakankamumas (ŠN) yra daugialypis klinikinis sindromas, nuo kurio kenčia daugybė žmonių visame pasaulyje. Nors dažniau juo serga vyresni asmenys, liga gali būti nustatyta įvairaus amžiaus pacientams, įskaitant ir labai jaunus.
Ankstyvas širdies nepakankamumo diagnozavimas gali turėti didelės įtakos ligos gydymui ir prognozei. Širdies nepakankamumas - būklė, kuomet susitraukianti širdis nebegali išstumti reikiamo kraujo kiekio. Esant ŠN, pablogėja širdies raumens gebėjimas atsipalaiduoti arba susitraukti - prisipildyti krauju arba išstumti jį iš širdies.
Širdies Nepakankamumo Stadijos
- A stadija: Didelė širdies nepakankamumo išsivystymo rizika. ŠN simptomai dar nepasireiškia, tačiau žmogus jau serga išemine širdies liga, arterine hipertenzija, širdies vožtuvų ligomis arba kitomis širdies raumenį ar vožtuvus pažeidžiančiomis ligomis.
- B stadija: Lengvo širdies nepakankamumo stadija. Atlikus specialius tyrimus, jau nustatomi struktūriniai ir funkciniai širdies raumens ir funkcijos pokyčiai.
- C stadija: Vidutinio sunkumo širdies nepakankamumas. Jaučiami simptomai ir pojūčiai, kurie pasireiškia vidutinio fizinio krūvio metu - greičiau paėjus, lipant laiptais. Atlikus tyrimus nustatomi ryškūs širdies funkcijos ir hemodinamikos (kraujotakos) sutrikimai. Širdies kraujo pumpavimo funkcija būna jau stipriai pablogėjusi. Dėl šios priežasties nukenčia ir visų kitų organų bei audinių aprūpinimas krauju ir deguonimi.
- D stadija: Terminalinio širdies nepakankamumo stadija - sunkaus arba medikamentiniam gydymui atsparaus ŠN stadija. Net ir lengvas fizinis aktyvumas sukelia simptomus.
Širdies Nepakankamumo Gydymas
Širdies nepakankamumo gydymas yra daugialypis, apimantis gyvenimo būdo pokyčius, vaistus ir kartais chirurgines intervencijas, pritaikytas atsižvelgiant į asmens būklę ir širdies nepakankamumo stadiją. Nors vaistais negalima išgydyti širdies nepakankamumo, tačiau jais galima sulėtinti ligos progresavimą. Medikamentinio gydymo tikslas - išlaikyti ir pagerinti silpstančio širdies raumens funkciją. Nemedikamentinis gydymas apima rūkymo, alkoholio ir kitų kardiotoksinių medžiagų atsisakymą, svorio metimą (nurodžius gydytojui), fizinio pajėgumo gerinimą. Taip pat labai svarbu mokyti pacientus ir jų šeimos narius, siekiant kuo anksčiau pastebėti būklės blogėjimą.
Pacientams, gyvenantiems su širdies nepakankamumu, labai svarbu išmokti valdyti šią ligą. Stengtis kuo geriau suprasti širdies nepakankamumą ir kasdien fiksuoti simptomus. Būti aktyviems, neviršijant savo galimybių, ir palaikyti sveiką kūno svorį. Vartoti visus vaistus, kaip nurodyta, siekiant suvaldyti simptomus ir pagerinti širdies veiklą. Laikantis šių rekomendacijų, galima veiksmingai valdyti širdies nepakankamumą ir gyventi sveikiau. Jeigu jaučiate nerimą keliančius simptomus, nedelskite ir apsilankykite pas gydytoją.
Įgimtos Širdies Ydos: Priežastys, Diagnostika ir Gydymas
Įgimtos širdies ydos (TLK-10-AM žymimos Q20-Q25 kodais) - tai širdies anatominių struktūrų ir stambiųjų kraujagyslių vystymosi patologija, kuri išsivysto nėštumo metu, bet gali išaiškėti tik gimus vaikui. Kritinės ydos - su gyvybe nesuderinami pakitimai, kai būtinas operacinis gydymas. Nemaža dalis įgimtųjų širdies ydų nustatomos prenataliniu laikotarpiu.
Įgimtosios širdies ydos nustatomos apie 1 proc. gimusių kūdikių (išskyrus mitralinio vožtuvo prolapsą, dviburį aortinį vožtuvą). Įgimtosios širdies ydos yra vienos dažniausių vaikų raidos ydų. Kasmet su tokiomis ydomis gimsta 8-10 iš 1 tūkst. gyvų gimusių naujagimių. Lietuvoje tai sudaro apie 250-300 naujagimių per metus. 3 naujagimiams iš 1 tūkst. (iki 100 per metus) širdies yda būna kritinė - sudėtinga, nesuderinama su gyvybe, kai prireikia skubios chirurginės procedūros ar operacijos.
Dažniausios Įgimtos Širdies Ydos
- Skilvelių pertvaros defektas (30,5 proc.)
- Prieširdžių pertvaros defektas (9,8 proc.)
- Atvirasis arterinis (Botalo) latakas (9,7 proc.)
- Plaučių arterijos angos susiaurėjimas (6,9 proc.)
- Aortos lanko susiaurėjimas (koarktacija) (6,8 proc.)
- Aortos angos susiaurėjimas (6,1 proc.)
- Falloto tetrada (5,8 proc.)
- Stambiųjų kraujagyslių transpozicija (4,2 proc.)
- Išlikęs arterinis kamienas (2,2 proc.)
- Triburio vožtuvo neišsivystymas (1,3 proc.)
- Kitos (16,5 proc.)
Priežastys ir Rizikos Veiksniai
Kai kurios įgimtosios širdies ydos siejamos su chromosomų patologija arba vieno geno mutacija. Veiksniai, sukeliantys šias mutacijas, vadinami mutagenais. Jie skirstomi į fizinius, cheminius ir biologinius. Tiesioginį apsigimimą sukeliantį (teratogeninį) poveikį širdies vystymuisi turi alkoholis. Paplitus alkoholizmui tarp moterų, padažnėjo ir naujagimių, sergančių embriofetaliniu alkoholio sindromu. Didesnė tikimybė diagnozuoti širdies ydą yra neišnešiotiems naujagimiams. Daugeliu atvejų širdies defektų priežastis nėra žinoma. Širdis susiformuoja tarp 6 ir 12 nėštumo savaičių (taigi anksčiau, nei moteris supranta, kad laukiasi). Yra ir daugiau veiksnių, kurie gali padidinti riziką, kad vaikas gims sirgdamas širdies yda: mamos sirgimas raudonuke, diabetu ar virusine infekcija, rūkymas, tam tikrų vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimas nėštumo metu.
Dauguma įgimtųjų širdies ydų nėra paveldimos. Tiesa, tėvams, kurie turi vieną vaiką, sergantį širdies yda, yra šiek tiek didesnė (apie 3 proc.) rizika, kad kitą vaiką vargins panašios problemos. Yra keletas širdies ydų, kurios yra paveldimosios, tokios kaip Marfano sindromas ir hipertrofinė kardiomiopatija.
#
tags: #kas #yra #psichologines #ydos