Kazys Binkis (1893-1942) - viena išskirtiniausių asmenybių lietuvių literatūroje, poetas, dramaturgas, žurnalistas, avangardinio sąjūdžio „Keturi vėjai“ įkvėpėjas. Jo kūryba, aprėpianti įvairius žanrus ir temas, atspindi epochos dvasią, pulsuojantį temperamentą ir dėmesį žmogui. Šis straipsnis siekia atskleisti K. Binkio asmenybės bruožus, kūrybos ypatumus ir jo indėlį į lietuvių kultūrą.
Vaikystė ir Jaunystė: Maištingos Sielos Užgimimas
Kazys Binkis gimė 1893 metų lapkričio 16 dieną Gudelių sodžiuje, netoli Papilio, Biržų apskrityje. Jo motina Petronėlė buvo ištekėjusi už Antano Binkio, kuris buvo 40 metų vyresnis. Antanas buvo praradęs akį turkų kare. Kazio vaikystė prabėgo gamtos apsuptyje, tačiau šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. Nuolatiniai nepritekliai ir tėvų barniai užtemdė ne vieną mažojo Kaziuko dieną. Vis dėlto, jis neliūdėjo, nes jo motina jaunystėje tarnavo pas grafą Šuazelį de Gufjė, o tėvas buvo apsišvietęs žmogus, tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje. Penkerių metų Kazys, padedamas tėvo, išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai ir rusiškai.
Nuo mažens Kazys buvo energingas ir pilnas idėjų. Moksluose Papilio liaudies pradžios mokykloje ir Biržų gimnazijoje nuolat krėtė išdaigas. Už nepaklusnumą jis buvo išmestas iš gimnazijos. Pats paliko ir Žemės ūkio mokyklą, išvykdamas į Vilnių, kur Pirmojo pasaulinio karo pradžioje baigė Lietuvių komiteto mokytojų kursus.
Kaziui buvo trylika, kai mirė jo tėvas Antanas. Anūkas Viktoras Binkis svarsto, kodėl tuomet jo senelį su motina Antano Binkio šeima atstūmė. Viktoro tėvas Gerardas (Kazio sūnus) spėjo: „Giminaičiai buvo kitokios išvaizdos nei Kazys. Jis iš prigimties nuo jų skyrėsi: juodaplaukis, rudakis, aukštas, labai gyvas ir judrus - tikras prancūziukas! Kadangi Kazio tėvas buvo labai senas, galėjo jau nesusilaukti vaikų, vadinasi, Kazys - ne Binkis, o Šuazelis!“
Mokytojavimas ir Studijos: Pažintis su Moderniuoju Meniu
Karo metu pradėjęs mokytojauti gimtajame Papilyje, Kazys susipažino su kolege - jaunute turtingo Nariūnų ūkininko Adomonio dukra Pranute. Permaininga draugystė truko apie penkerius metus, atlaikė išsiskyrimą, kai Binkis po karo gyveno Vilniuje ir kai 1920-aisiais išvyko į Berlyną pradėti literatūros ir filosofijos studijų Humboldtų universitete, kaip laisvasis klausytojas su pertraukomis studijavo iki 1923 metų. Būdamas užsienyje susipažino su naujuoju Europos menu.
Taip pat skaitykite: Kazio Binkio kūrybos analizė
1912 m. rudenį K.Binkis pirmąsyk atvyko į Vilnių, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų inteligentų namuose klausėsi privačiai skaitomų garsių profesorių paskaitų. K.Binkis tada debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas, pirmojo pripažinimo sulaukė 1913 m., pradėjęs spausdintis žurnale ”Vaivorykštė”. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido mokytojaudamas Papilyje. Karui baigiantis įsitraukė į politinę veiklą ir, jausdamas, kad artėja palankus metas krašto nepriklausomybei, svajojo apie demokratinėmis vertybėmis grįstą santvarką, buvo įsitraukęs į eseriškos (socialdemokratinės) krypties Biržų apylinkės tarybą, tačiau nuolat keičiantis valdžioms jautėsi nesaugus ir 1919 m. vėl persikėlė į Vilnių. Čia K.Binkis įstojo į aukštuosius mokslo kursus, susipažino su modernistine, avangardine literatūra. K.Binkio akiratį itin išplėtė išvykos į Berlyną, kur poetas įstojo į universitetą laisvojo klausytojo teisėmis (studijavo literatūrą ir filosofiją).
1921 metais Palėvenės bažnyčioje Pranutę ir Kazį sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. Jaunavedžiai apsigyveno Kaune. Sutuoktinis nuolat vykdavo į Berlyną, kur siurbte siurbė šios pasaulio kultūros sostinės modernistinį ir avangardistinį meninį, kultūrinį bei bohemišką gyvenimą. Šias tendencijas „importavo“ ir į Laikinąją sostinę: Kazio Binkio namuose pradėjo rinktis avangardinės poezijos atstovai; netrukus, apsuptas jaunųjų poetų, jis ėmė reziduoti legendinėje „Konrado“ kavinėje.
„Keturi Vėjai“: Modernizmo Pradžia Lietuvoje
K. Binkio kūrybinė veikla Kaune buvo itin reikšminga. Jis tapo avangardinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatoriumi ir vadovu, o 1924 m. kartu su bendraminčiais įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Šis žurnalas tapo platforma naujoms idėjoms, modernizmui ir eksperimentams lietuvių literatūroje.
K. Binkis, žmogus ir menininkas, buvo labai impulsivus ir gyvas. Jis niekada nesirengė ilsėtis tiek prie parašyto kūrinio, tiek prie pasiektų meninių aukštumų ar ką nors kita nuveikęs. Jis amžinai norėjo kažko naujo, nematyto, negirdėto.
Kūrybos Bruožai: Nuo Lyrikos Iki Dramos
K. Binkio kūryba pasižymi žanrų įvairove - nuo lyrikos ir humoristinių poemų iki dramos ir publicistikos. Jo ankstyvoji lyrika kupina kaimo gamtos motyvų, jaunatviškos meilės, džiaugsmingos nuotaikos ir valiūkiško žaismingumo. Eilėraščiai dainingi, juose ryškūs nauji lietuvių poetikos poslinkiai - niuansuotas impresionistinis vaizdas, intymios intonacijos, lanksti kalba ir preciziška forma.
Taip pat skaitykite: Borutos ideologinės kovos
Posūkį į modernizmą žymi eilėraščių rinkinys „100 pavasarių“, kuriame įtvirtinta ekspresyvi plakatiška raiška, ironija, prozaizmai. Oratorinio tipo eilėraščiuose vyrauja vėjavaikio įvaizdis, jaunystės, stichijos (vitališkumo, maišto, vėjo) ir kuriamųjų žmogaus galių kultas. K. Binkio kūryba atnaujino lietuvių poeziją ir pakreipė ją vakarietiško modernizmo linkme.
Reikšminga ir K. Binkio kūryba vaikams. Jis parašė nuotaikingų didaktinių poemėlių. Moralinės problematikos pjesėje „Atžalynas“ gyvai ir įtaigiai vaizduojamas moksleivių gyvenimas, reiškiamas tikėjimas gėriu. 1940 m. sukurta groteskinė drama „Generalinė repeticija“ modernia sąlygiška forma išryškina karo absurdą, skatina diskutuoti apie žmogaus egzistencijos tragizmą ir turėjo įtakos lietuvių teatro plėtotei. Jis taip pat parašė šviečiamojo pobūdžio istorijos knygų ir biografines apybraižas apie A. Smetoną ir M. Valančių.
Poezija
K. Binkis pradėjo skelbti savo eilėraščius 1913 m. Jis bendradarbiavo su žurnalu „Vaivorykštė“ ir almanachu „Pirmasai baras“. Jo ankstyvosios lyrikos motyvai apima kaimo gamtą ir jaunatvišką meilę. Eilėraščiai yra tradiciškai dainingi, kupini džiaugsmingos nuotaikos ir žaismingumo. Juose taip pat pastebimi nauji lietuvių poetikos poslinkiai, tokie kaip niuansuotas impresionistinis vaizdas, intymios intonacijos, lanksti kalba ir preciziška forma.
Staigų K. Binkio posūkį į modernizmą žymi eilėraščių rinkinys „100 pavasarių“, kuriame įtvirtinta ekspresyvi plakatiška raiška, ironija ir prozaizmai. Oratorinio tipo eilėraščiuose vyrauja vėjavaikio įvaizdis, jaunystės, stichijos (vitališkumo, maišto, vėjo) ir kuriamųjų žmogaus galių kultas. Ši kūryba atnaujino lietuvių poeziją ir pakreipė ją vakarietiško modernizmo linkme.
Humoristinė Kūryba
K. Binkis taip pat pasižymėjo kaip humoristas ir satyrikas. Jis sudarė poezijos antologijas ir Alijošiaus slapyvardžiu sukūrė humoristinių poemų ir eiliuotų feljetonų, rūpindamasis kaimo švietimu. Šie kūriniai, pasižymintys skambumu, minties paprastumu ir pagaulia sodiečio psichologijos jausena, buvo itin populiarūs tarp to meto skaitytojų.
Taip pat skaitykite: Pagalba ir ugdymas gimnazijoje
Kūryba Vaikams
K. Binkio kūryba vaikams yra reikšminga ir vertinama. Jis parašė nuotaikingų didaktinių poemėlių, tokių kaip „Atsiskyrėlis Antanėlis“, „Meškeriotojas“ ir „Dirbk ir baiki“. Šie kūriniai, pasižymintys guviu veiksmu ir puikiu vaikų psichologijos pažinimu, iki šiol yra mėgstami jaunųjų skaitytojų.
Dramaturgija
K. Binkis išbandė save ir dramaturgijos srityje. 1937 m. jis parašė 5 veiksmų pjesę „Atžalynas“, kuri iškart susilaukė didelio pasisekimo ir išliko populiari iki šiol. Ši pjesė, vaizduojanti moksleivių gyvenimą ir moralines problemas, pasižymi gyvais charakteriais, lakonišku gyvenimo vaizdavimu ir dramatine įtampa.
1940 m. sukurta groteskinė drama „Generalinė repeticija“ modernia sąlygiška forma išryškina karo absurdą ir skatina diskutuoti apie žmogaus egzistencijos tragizmą. Ši pjesė turėjo įtakos lietuvių teatro plėtotei ir yra vertinama kaip reikšmingas K. Binkio kūrybos etapas.
Asmeninis Gyvenimas: Meilė, Šeima ir Išbandymai
1924-aisiais Kazys Binkis iš varžytynių įsigijo Kalnaberžės dvarą, priklausiusį caro ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui. „Paėmė didelę paskolą iš banko ir nupirko, - pasakoja anūkas. - Norėjo dvarą paversti laisvųjų menininkų stovykla, o kaip išlaikyti ūkį, net nesvarstė. Galvojo vien apie tai, kad tai bus plenerų vieta, susiburs menininkų komuna, o pinigai kažkaip patys atsiras. Pranutei buvo svetimas vyro bohemiškas gyvenimas. Vienas po kito gimė vaikai: dukrytė Eleonora ir sūnelis Gerardas. Nebepajėgusi viena tvarkytis skolose paskendusiame dvare, Pranė su vaikais išvyko pas šeimą.
Praėjus dvejiems metams, kai Kazys Binkis tapo našliu, jis vedė Sofiją Kudrevičiūtę - Nacevičienę. Sofija taip pat buvo jauna advokato Juozo Nacevičiaus našlė su dviem dukrytėmis - Irena ir Lilijana. Vasaras su dukromis ji leisdavo Balsių dvare, Pakruojo rajone, kurį supo 200 hektarų žemių ir miškų. Čia rinkdavosi Kauno bomondas su Borisu Dauguviečiu priešakyje. „Binkis pamatė Sofiją vakare, nešančią žibalinę lempą: juoda suknia, auksinių garbanų aureolė. Sofija buvo graži, apsiskaičiusi, išsilavinusi, dvasinga. Ji Kazį tiesiog užbūrė“, - pasakoja Kazio anūkė Sofija Ligija Makutėnienė.
Viktoras pasakoja ką girdėjęs iš savo tėčio, Kazio sūnaus: „Kazys Binkis namo dažniausiai grįždavo paryčiais, 4-6 valandą, miegodavo iki pusiaudienio, namuose įstatymas: „Tiatis miega - TYLA!“ Atsikėlęs - į miestą: laikraščių, leidyklų redakcijos, ir vėl užsisuka bohema. Kartą tėvo paklausiau, o kada jis kurdavo, rašydavo? Atsakė: „Naktimis, grįžęs. Rytais jo kambaryje aptikdavau primėtyta daug suglamžytų prirašytų popieriaus lapų. Paklausiau, kodėl rašai ir išmeti? Atsakė: „Tai - blogai.“
Balsiuose, poetas nutarė paūkininkauti, anūkai pasakoja: „Kazys Binkis, būdamas tokia pasipūtusi, arogantiška, lengvabūdiška asmenybė, buvo įsitikinęs, jog yra toks talentingas, kad visur kur gali susitvarkyti. Pasiūlė inovaciją - auginti cukrinius runkelius: „Lietuvai visuomet reikės cukraus.“ Visą dirbamą žemę užsėjo runkeliais. Sezonas pasitaikė blogas, runkeliai neužderėjo, neatsirado pagalbininkų derliui nuimti, viskas liko per žiemą, užsnigo, ir žlugo runkelių projektas. Paskui nutarė baltų vištų leghornų užveisti. Vieną rytą atsikėlę mato: kieme didžiausias sniego kalnas ir snaigės vėjyje sukasi. Pasirodo, šeškai ar kiaunės visą leghornų ūkį išpjovė! Kazys Binkis buvo labai aistringas - tai atsispindi jo kūryboje, jis viskuo degė.
Žydų Gelbėjimas ir Pasaulio Teisuolio Vardas
1940-aisiais užėjus sovietams Kazys Binkis jau sunkiai sirgo - streikavo širdis. Karo pradžioje sveikata dar labiau pablogėjo, todėl namiškiai poetą kiek įmanydami saugojo nuo neigiamos informacijos. Šeimos „taryba“ nusprendė sunkiam ligoniui neprasitarti, kad namuose pasirodžiusi juodaplaukė tamsiaakė viešnia - iš geto pabėgęs vaikas. Kadangi tuo metu pas Binkius gyvenęs Lilijanos sužadėtinis Vladas buvo tamsaus gymio, nutarta Gitą pristatyti kaip jo giminaitę.
„Bet vieną šiltą dieną, kada visi sėdėjome už stalo, valgomojo duryse pasirodė aukštas, liesas žmogus labai išblyškusiu veidu ir didelėmis tamsiomis akimis. Pasirėmęs lazda jis ramiai ir įžvalgiai žiūrėjo į mus visus. Taip sumišau, kad tiesiog sustingau su šaukštu rankoje. Greitas, vos pastebimas šypsnis pasirodė ir pasislėpė K. Binkio veide, tamsiose didelėse akyse. Jis tylėjo.“ - savo prisiminimus Gita išdėstė Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“. Pasirodo, poetas seniai suprato, kad naujoji šeimos narė, pianinu mėgdavusi groti rytietiškai skambančias daineles, - ne būsimo žento Vlado giminaitė: „Ką čia man pasakojate, kokia čia Varčiko giminaitė - aš juk suprantu, kad tai žydų vaikas.“ Pritardamas drąsiam žmonos pasirinkimui tik papriekaištavo: „Ir ką tu apie mane galvojai?..“ Nuo tada užsimezgė garsiojo poeto ir įnamės bičiulystė, jis dalydavosi kiekvienu draugų atneštu kąsneliu. Kazys ramino Gitą sakydamas „Neliūdėk. Ta baisioji žudynių gadynė praeis. Žmogžudžiai žlugs - kitaip negali būti. Aš nesulauksiu jų galo - sveikata. O tu būsi jų žlugimo liudininkė.“
Binkių šeimos pagalba žydams Holokausto metu buvo labai stipri - Binkių namai buvo praminti „žydų viešbučiu“, nes kartais bute vienu metu apsigyvendavo šešiolika „nelegalių piliečių“. Už šią drąsą ir žmogiškumą Kazys ir Sofija Binkiai po mirties buvo apdovanoti Pasaulio tautų teisuolio vardu.
Išgelbėti žmonės:
- Gita Judelevičiūtė (Gita Judelevitch)
- Raja Judelevičienė (Raja Judelevitch)
- Paša (Pesia) Melamed
- Miron Ginkas
- Fruma - Mania Ginkienė
- Kama Ginkas
- Sofija (Sonia) Ginkaitė Šabadienė
- Beba Šatenštein - Taborisky
- Gutia Šmuklerytė -Fiš
- Roza Stenderienė
- Adina Segal
- Samuelis (Šmuelis) Segalis
- Rivka Šmuklerytė - Ošerovičienė
- Gerta Bagrianskienė
- Fania Zislė (vėliau dingo)
- Ester Golan
Paskutinieji Gyvenimo Metai ir Atminimo Įamžinimas
Kazys, po sunkaus širdies priepuolio, mirė 1942-ųjų balandžio 27-ąją. Atsisveikinti su Kaziu Binkiu į namus plaukė minios kauniečių.
K. Binkio atminimas įamžintas įvairiais būdais. Jo vardu pavadintos gatvės, jam skirtos memorialinės lentos. 1988 m. jis apdovanotas. Izraelio Yad Vashem muziejuje, Teisuolių alėjoje, pasodintas medis (Nr. 660) skirtas Sofijos ir Kazio Binkių garbei. Išleista Vinco Kuzmicko „Knyga: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“ (Kaunas, 1977, 1985), 2013 m. 1967 m. Žaliakalnyje, prie namo Vydūno al. 45 atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1941-1942 m. gyveno rašytojas Kazys Binkis“. 2013 11 28 atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name hitlerinės okupacijos metais gyveno poetas, dramaturgas, žurnalistas Kazys Binkis (1893-1942) ir jo žmona Sofija Binkienė (1902-1984), gelbėję žydus ir už tai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Sofija Binkienė 1993 m.