Kazys Boruta - spalvinga ir prieštaringa asmenybė, rašytojas, kuris nesitaikstė su totalitarinių režimų reikalavimais. Jo gyvenimas - tai nuolatinis iššūkis, laisvės troškimas ir neprisitaikymas, už ką jis patyrė persekiojimus ir kalinimus. Jo kūryba - tai atspindys žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumo, asmenybės grožio poetizavimas ir skaudūs išgyvenimai, integruojami į amžiną žmonijos raidą. Šiame straipsnyje panagrinėsime Kazio Borutos asmenybės formavimosi kelią, pradedant ankstyvuoju gyvenimu ir politine veikla, baigiant kūrybiniais ieškojimais ir bendradarbiavimu okupacijos metais. Taip pat aptarsime rašytojo persekiojimus, kalinimus bei paskutiniuosius gyvenimo metus, atminimo įamžinimą ir santykį su gyvenimo drauge Ona Kazanskaite-Borutiene.
Ankstyvasis gyvenimas ir politinė veikla
Kazys Boruta gimė 1905 m. Kūlokuose, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, bet 1924 m. buvo pašalintas už dalyvavimą Gegužės Pirmosios šventėje. 1924-1926 m. studijavo istoriją, literatūrą ir filosofiją Kauno universitete, o 1926-1930 m. - Vienos universitete.
Dar studijų metais K. Boruta įsitraukė į politinę veiklą. Dalyvavo socialistinio jaunimo organizacijoje „Aušrinė“, profesinėse sąjungose, vėliau - eserų veikloje. Už tai 1926 m. buvo pašalintas iš Lietuvos universiteto ir priverstas emigruoti į užsienį. Gyveno Rygoje, dalyvavo LSDP veikloje, bet po emigrantų suvažiavimo buvo ištremtas iš Latvijos. Nuo 1928 m. vėl tęsė studijas Vienoje. 1930 m. Berlyne leido laikraštį „Kova“. 1931 m. grįžęs į Lietuvą redagavo almanachą „Darbas“.
Šiame laikotarpyje K. Boruta formavosi kaip radikalių pažiūrų, antikonformistinė asmenybė, nesitaikstanti su autoritarizmu. Jo politinė veikla ir socialinės pažiūros atsispindėjo ir ankstyvojoje kūryboje.
Kūrybinis kelias: nuo maišto iki tautosakos
Eilėraščius K. Boruta pradėjo spausdinti 1920 m. Išleido poezijos rinkinius „A-lo!“ (1925 m.), „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927 m.), „Kryžių Lietuva“ (1927 m., 1940 m.), „Duona kasdieninė“ (1934 m.), prozos knygas „Drumstas arimų vėjas“ (1928 m.), „Namas Nr. Ankstyvajai K. Borutos kūrybai būdingas nerimas, maištas, vyriškas rūstumas, laisvo vėjo ir šėlstančios vėtros simbolika. Jis iškėlė lietuvišką berną - revoliucinės stichijos įvaizdį, demonstravo „nepoetiško“, kategoriško žodžio galią. K. Boruta kreipė lietuvių literatūrą į modernizmą, įsigalėjo ekspresionizmo poetikai, praturtino lyrikos raišką protesto, įtūžio stilistika, diegė avangardistinę aktyvizmo programą. Jo kūryba darė stiprų poveikį savo kartos ir jaunesniems rašytojams.
Taip pat skaitykite: Borutos ideologinės kovos
Vėlesnėje kūryboje K. Boruta ėmėsi universalesnių būties klausimų, o išrėktą žodį pakeitė daugiaprasmiu, filosofiškesniu vaizdu. Prasiveržė intymi ir skaudi meilė gimtajam kraštui. Tikrų dvasios vertybių ir tautos būties pagrindų ieškojimas atvedė prie tautosakos versmės, lietuvių kultūros tradicijų.
K. Boruta sukūrė poetinę prozą, jungiančią pasaką su realybe, epiškumą su lyrizmu, kupiną savitos ritminės melodijos. Ypatingu metaforiškumu ir sugestija pasižymi poetiškas romanas-sakmė „Baltaragio malūnas“, kuris buvo inscenizuotas teatre, jo pagrindu sukurtas baleto spektaklis ir kino filmas miuziklas „Velnio nuotaka“.
Geriausiuose K. Borutos kūriniuose daug lyrinio romantinio polėkio. Autoriui labiausiai rūpi žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumas, asmenybės grožio, jos vitališkumo poetizavimas. Spalvingi, aktyvios dvasios personažai yra savotiški kūrėjo autoportretai, meniškai apibendrinti, perteikiantys ribinius individo ir tautos būties momentus, lūžio epochos žmogaus savimonę. Skaudūs išgyvenimai integruojami į amžiną, kintantį ir vis atsinaujinantį žmonijos ir pasaulio raidos procesą, įprasminami kaip tauraus žmoniškumo stebuklas.
Avangardizmas K. Borutos kūryboje
Lietuviškasis avangardizmas atsirado veikiamas rusų bei italų futurizmo ir vokiečių ekspresionizmo, tačiau į Lietuvą jis atėjo pavėlavęs visu dešimtmečiu. Jis „sutapo su pomaironinės epochos būtinumu atsinaujinti, išreiškė gaivališką atkūrusios Nepriklausomybę Lietuvos jaunystę. Lietuvoje avangardizmas buvo kompleksiškas, pasirėmęs vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu bei kitomis modernistinėmis kryptimis, pritaikąs jų patirtį vietos sąlygoms, organizavęs analogiškas kaip Europoje grupuotes, bet lyriškesnis, ne toks ekstravagantiškas. Trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūroje iškilo dvi avangardizmo bangos: ankstyvoji - Keturių vėjų sąjūdis (1922-28), vadovaujamas K. Binkio ir J.
Avangardas Lietuvoje prasidėjo nuo Kazio Binkio, kuris kartu su Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) suorganizavo lietuvių avangardistų būrelį. Tai buvo atsakas į perdėm rimtą literatūrą. Maištui buvo pasitelkti ekspresionizmo, futurizmo, siurrealizmo ir dadaizmo manifestai. Prie K. Binkio ir P. Tarulio prisijungė Salys Šemerys, Juozas Žlabys - Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis ir Butkų Juzė (Juozas Butkus). Poetai gavo Keturių vėjų sąjūdžio vardą po to, kai 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį Keturių vėjų pranašas, o 1924 - 1928 m. Keturių vėjų pranašo manifestas su programiniu K. Binkio eil. Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas - mūsų nesenstamoji Beatričė. Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. „Keturių vėjų pranašas“ buvo kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Į literatūrą jis įvedė skandalą, kėsinosi į romantikų ir simbolistų stovyklas. Keturvėjininkai užėmė tipišką maištininkų poziciją: jie protestavo prieš romantinę lietuvių lyrikos tradiciją, kurios simbolis - Maironis, propagavo techninį progresą, miesto kultūrą, garbino masines komunikacijos priemones, niekino provincialų uždarumą ir orientavosi į pasaulinę kultūrą. Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Paskui jį avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Salem Aleikum! (K. Keturvėjininkai su humoru žvelgė į lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius. Jų kūrybai būdingas manieringumas, jie mėgo kalambūrą, ironiją, parodiją, groteską. Lyrinei tradicijai būdingą epitetą, gamtines metaforas jie pakeitė ekspresyviu veiksmažodžiu, subjekto būsenos išsakymą - agitacija veikti. „Avangardistinė stilistika būdinga keturvėjininkų J. Žlabio-Žengės, J. Tysliavos, S. Šemerio poezijai, P. Tarulio prozai. Ekspresionizmo poetika ryški su jokiu sąjūdžiu nesusijusio J. Savickio kūryboje. Dadaizmo, imažinizmo bruožų esama P. žvingia (1928.I Pranas Morkūnas. Dainuoja degeneratas: dadaist. imažinist. eil.
Taip pat skaitykite: Kazys Binkis: gyvenimas ir kūryba
Bendradarbiavimas ir darbas okupacijos metais
1940 m. K. Boruta bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“. 1941 m. pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų akademijoje Literatūros muziejaus vedėju. Karo metais K. Boruta saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Tuo metu baigė rašyti tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas“, rašė eskizus iš hitlerinės okupacijos Vilniuje („Didžiosios gatvės palėpės užrašai“), pradėjo istorinį kūrinį („Sūduoniai“), planavo pjesę apie L. Stuoką-Gucevičių („Sostinės bokštas“), nepamiršo ir poezijos. Dauguma to laikotarpio kūrinių neišliko.
Persekiojimai ir kalinimai
Kazys Boruta buvo persekiojamas ir kalinamas įvairių valdžių. 1925 m. ir 1927 m. buvo areštuotas, 1933-1934 m. kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją.
1946 m. kovo 17 d. suimtas ir nuteistas 5 m. už tai, kad žinojo apie O. Lukauskaitės - Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė. 1949 m. amnestuotas, turėjo viešai išpažinti savo tariamas ideologines klaidas. Grįžęs iš Sibiro į Vilnių atsidėjo vertimams ir kūrybai.
Paskutinieji gyvenimo metai ir atminimo įamžinimas
Po karo K. Boruta ir toliau vertė užsienio literatūros klasiką, tautosaką, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ (Vilnius, 1999), kurią paskyrė jaunystės draugei ir žmonai Onai Kazanskaitei-Borutienei. 1955 m. išleido pasakų rinkinį „Dangus griūva“, 1960 m. - beletrizuotą skulptoriaus Vlado Grybo biografiją „Sunkūs paminklai“, 1963 m.
Kazys Boruta mirė 1965 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Apie K. Borutą rašoma knygose „Kazys Boruta: 1. Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas“ (Vilnius, 2005). Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose K. Yra Kaziui Borutai skirtų bibliografinių rodyklių. Tai Valerijos Vilnonytės parengta bibliografija, apimanti 1920-1976 m.
Taip pat skaitykite: Kazio Binkio kūrybos analizė
Kazys Boruta ir Ona Kazanskaitė-Borutienė: Draugystė, meilė ir bendražygiškumas
Kazio Borutos gyvenime ypatingą vietą užėmė Ona Kazanskaitė-Borutienė. Jų pažintis prasidėjo 1924 m., kuomet Ona buvo paskirta darbuotis su aušrininkais ir užmegzti kontaktą su „didele nenuorama, poetu ir fantastu“ Kaziu Boruta.
K. Boruta apie jų pažintį rašė: „atėjo rimta moteris, su plačia skrybėle, balta bliuzele ir mėlynu kaklaryšiu, nusišypsojo ir tarė: „Būsime draugai“ <…>. „Draugė Ona priprato visais mumis rūpintis kaip vyresnioji sesuo. Susigyvenome mes kaip viena šeima. Ir net juokėmės - kokia mes čia sąjunga, kada visi aplink įsimylėję.“
Viktorija Daujotytė pažymėjo, jog Onos ir Kazio Borutų pažintis turi feministiniam diskursui svarbią intrigą: „pas jauną vyriškį ateina moteris, kuri pristatoma kaip rimta, aprangoje turinti vyriškų detalių ir pasiūlanti lygiavertę draugystę. Pristatomas kitas moters ir vyro santykių modelis, išreiškiantis ir opozicines politines laikysenas, ir tarpusavio įsipareigojimus. Ona Kazanskaitė ima ryškėti kaip revoliucionierė idealistė, savarankiška, savaip rūsti moteris, kontrastinga įprastam lietuvės vaizdiniui.“
Kazio Borutos ir Onos Kazanskaitės požiūris į vedybas buvo neigiamas, o savo santykius įsimylėjėliai „įteisino“ drauge nusifotografuodami ateljė, nes jie nemanė, „kad vyrui su žmona reikia gyventi drauge, viename bute bendru gyvenimu. Tai [jiems] atrodė miesčioniška ir neįdomu.“ Pora nepripažino „nei bažnytinių, nei civilinių jungtuvių. Manė[me], kad tai dviejų žmonių apsisprendimo reikalas, į kurį niekas neturi teisės kištis.“
Ona buvo ne tik K. Borutos draugė ir žmona, bet ir bendražygė, palaikanti jį politinėje veikloje ir kūryboje. Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdyto perversmo socialistai revoliucionieriai maksimalistai, o su jais ir Ona bei Kazys, planavo surengti sukilimą ir nuversti autoritarinę šalies valdžią. Perversmas neįvyko, o 1933 m. revoliucionierių korespondencija pateko į valstybės saugumo rankas, dėl ko visi buvo teisiami. Tuo metu Ona Kazanskaitė-Borutienė laukėsi ir į kalėjimą buvo pasodinta nėščia. Kazio Borutos tėvas pasirūpino užstatu, už kurį ji buvo paleista, o vėliau - išteisinta.
Prasidėjus II pasauliniam karui ir Lietuvoje šeimininkaujant naciams, Borutos prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Kazio Borutos autobiografinė knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ yra skirtas Onai Kazanskaitei-Borutienei. Šią knygą K. Boruta parašė kalėdamas Rasų lageryje, norėdamas dukrai Eglei papasakoti apie anksti mirusią jos motiną.
K. Borutos kūrybos bruožai ir reikšmė
Kazys Boruta - vienas iš ryškiausių lietuvių literatūros XX a. kūrėjų. Jo kūryba pasižymi originalumu, metaforiškumu, ekspresyvumu ir giliu jausmingumu. Jis sugebėjo sujungti tautosaką, mitologiją, realybę ir asmeninius išgyvenimus, sukuriant savitą ir įsimintiną meninį pasaulį.
K. Borutos kūryba turėjo didelę įtaką lietuvių literatūrai. Jis praturtino ją naujomis temomis, motyvais, vaizdais ir raiškos priemonėmis. Jo kūriniai skatino skaitytojus mąstyti apie žmogaus ir pasaulio santykius, laisvės ir atsakomybės problemas, tautos likimą.
Kazys Boruta - tai rašytojas, kuris savo gyvenimu ir kūryba įrodė, kad žmogus gali išlikti ištikimas savo idealams, nepaisant jokių išbandymų ir persekiojimų.
Lietuvių literatūrologija ir K. Borutos kūrybos vertinimas
Lietuvių literatūrologijos užuomazgos susijusios su 1544 įsteigtu Karaliaučiaus universitetu, inicijavusiu lituanistinius darbus: Biblijos vertimus ir tyrimus, žodynų ir gramatikų rašymą, vėliau K. Donelaičio Metų vertimą ir tyrimą bei folkloro publikacijas (A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Giedraitis, G. Ostermejeris, K. G. Milkus, J. Šulcas, P. Ruigys, M. L. Rėza). Literatūrologijos pradžia sietina su Vilniaus universitetu (įsteigtas 1579) ir jo profesoriais (M. K. Sarbievijumi, Ž. Liauksminu, K. Sirvydu, J. Sniadeckiu, G. E. Groddecku, L. Borowskiu, J. Leleweliu ir kitais) bei jį baigusiais žymiais kultūros veikėjais, sukūrusiais 19 a. romantinį patriotinį lituanistinių tyrimų sąjūdį (S. Daukantas, A. Mickevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, K. R. Nezabitauskis‑Zabitis ir kiti), kuris paveikė pirmųjų nelegalių lietuviškų žurnalų Aušra ir Varpas skatinamą nacionalinio išsivadavimo judėjimą.
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurta literatūrologijos institucijų sistema. 1952 įsteigtas Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros ir kalbos institutas (nuo 1990 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Lietuvių kalbos institutas) tyrė atskiras literatūros mokslo problemas (daugiausiai žanrus) ir lietuvių literatūros istoriją. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra, įsteigta 1940 (vėliau tokios katedros įkurtos ir Vilniaus pedagoginiame institute, nuo 2011 - Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, Šiaulių pedagoginiame institute, nuo 2020 - Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) daugiausia rūpinosi literatūros studijomis ir lituanistų pedagogų rengimu.
Atšilimo ir vadinamosios stagnacijos laikotarpiais reikšmingų 19-20 a. literatūros tyrinėjimo veikalų ir monografijų parašė P. Bražėnas (Romano šiokiadieniai ir šventės 1983), A. Bučys (Literatūros savimonė 1985), E. Bukelienė Jonas Avyžius (1975), V. Daujotytė (Jurgis Baltrušaitis 1974), V. Galinis (Naujos kryptys lietuvių literatūroje 1974), L. Gineitis (Kristijonas Donelaitis ir jo aplinka 1964, Klasicizmo problema lietuvių literatūroje 1972), J. Girdzijauskas (Lietuvių eilėdara 1967), L. Gudaitis (Laiko balsai 1985), A. Jovaišas (Liudvikas Rėza 1969), A. Kalėda (Komizmas tarybinėje lietuvių prozoje 1984, Adomas Mickevičius 1985), I. Kostkevičiūtė (Literatūros dienovidžiai 1964), A. Krasnovas (Vidinio monologo proza 1983), V. Kubilius (Salomėjos Nėries lyrika 1968, Kazio Borutos kūryba 1980, XX amžiaus lietuvių lyrika 1982), J. Lankutis (Vinco Mykolaičio‑Putino kūryba 1961, papildytas leidimas 1986), J. Lebedys (Mikalojus Daukša 1963), R. Mikšytė (Antano Baranausko kūryba 1964), K. Nastopka (Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius 1985), R. Pakalniškis (Lietuvių poema: pagrindinės žanrinės formos 1981, papildytas leidimas 1990), A. Samulionis (Balys Sruoga 1986), J. Sprindytė (Kritikos akvarelės 1980), E. Ulčinaitė (Retorikos teorija Lenkijoje ir Lietuvoje XVII amžiuje / Teoria retoryczna w Polsce i na Litwie w XVII wieku 1984), A. Vaitiekūnienė (Vaižgantas 1982), V. Vanagas (Antanas Strazdas 1968, Realizmas lietuvių literatūroje 1978), V. Zaborskaitė (Maironis 1968), A. Zalatorius (Lietuvių apsakymo raida ir poetika 1971, XX amžiaus lietuvių novelė 1980), J. Žėkaitė (Lietuvių romanas: žanro raida iki 1940 m. 1970, Šatrijos Ragana 1984), S. Žukas (Tautosaka dabartinėje lietuvių poezijoje 1983).