Įvadas
Socializacija - tai ilgas ir visą žmogaus gyvenimą apimantis procesas, kurio metu asmuo perima visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir socialinį patyrimą, išmoksta elgtis pagal tam tikras normas, perima reikalingus įgūdžius ir tampa visuomenės nariu. Socializaciją nagrinėjo sociologai, pedagogai ir kitų sričių specialistai, rašydami apie jos sampratą, reikšmę ir įtaką.Šio straipsnio tikslas - atskleisti socializacijos esmę ir pagrindinių faktorių įtaką žmogaus socializacijoje, palyginti autorių požiūrius į socializaciją, jos apibrėžtis ir veikiančius faktorius.
Uždaviniai:
- Atskleisti socializacijos sąvoką ir jos reikšmę tiek visuomenei, tiek individui.
- Palyginti, kaip ją apibūdina įvairūs autoriai.
- Išsiaiškinti, kaip socializacija vyksta žmogaus raidoje.
- Išsiaiškinti, kaip visuomenę ir individą įtakoja pagrindiniai socializacijos proceso veiksniai (šeima, mokykla, žiniasklaida, bendraamžiai ir darbovietė).
Straipsnyje naudojamas literatūros analizės ir įvairių autorių naudojamų socializacijos apibūdinimų palyginimo metodas.
Socializacijos samprata
Socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso gyvenimo esmė kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Socializacijos metu asmuo išmoksta elgtis pagal tam tikras normas, perima įvairius reikalingus įgūdžius ir tampa tos visuomenės nariu. Kūdikystėje ir vaikystėje vyksta didžiausia ir intensyviausia socializacija. Kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti socialiai elgtis tam tikrose situacijose, priklausomai nuo vietos ir laiko, kad taptų pilnaverčiais visuomenės nariais.
Socializacijos metu individas perima savo socialinę prigimtį, o šis procesas vyksta visą gyvenimą - nuo gimimo iki mirties. Per šeimos narius, draugus, mokyklą ir darbą formuojasi žmogaus asmenybė. Socializacijos metu kiekvienas individas privalo perimti pagrindinius socialinio gyvenimo šaltinius, įskaitant kalbą, mokymosi dalykus, elgesio taisykles, įgūdžius, vertybes, siekius ir vaidmenis.
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
Nors socializacija ir subrendimas yra panašūs procesai, Leonard Broom knygoje „Sociologija - esminiai tekstai ir pavyzdžiai“ teigia, kad tai nėra tas pats, tačiau šie abu procesai yra neatsiejami ir vyksta kartu. Kaip pavyzdį jis pateikia vaiko išmokimą naudotis tualetu: „Brendimo procesas suteikia vaikams galimybę kontroliuoti veiklą antraisiais savo gyvenimo metais; mažai ką pasieksime, pradėdami mokyti atlikti veiksmus tualete ankščiau. Bet kartu su brendimu, socializacija moko vaikus tinkamai naudotis tualetu. Taigi du procesai, socializacija ir brendimas vyksta kartu“. Kultūros perėmimas yra pagrindinė socializacijos dalis. Vertybės bei normos tampa vaiko asmenybės dalimi ir formuoja jo elgesį. Kūdikiai netampa žmonėmis automatiškai, jiems reikia perimti savąją kultūrą iš kartos į kartą, užtikrinti kultūros perimamumą.
Daugelis sociologų socializaciją laiko svarbiausiu procesu, nulemiančiu individo gebėjimą suprasti socialinį pasaulį. Šią sąvoką pirmą kartą paminėjo Mead ir Cooley, aiškindamiesi, kokiu būdu žmogaus elgesį veikia šeima, mokykla ir laisvalaikio veikla. Tai visuomenės kultūros perdavimas - asmens prisitaikymas prie bet kokios valstybinės, visuomeninės ir privačios veiklos. Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, jie vieningai sutaria, kad socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šis procesas įtakojamas asmens biologinės prigimties ir kultūros. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė biologinės prigimties sąlyga, o kiti mano, jog kultūra yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
- Biologinės prigimties sąlyga tai mūsų paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai ir instinktai.
- Kultūrinės prigimties sąlyga - individą supančios visuomenės kultūros (normų, vertybių, idealų, veiklos būdų) perėmimas.
Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme. Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas.
Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos:
Z. Freudo teorija grindžiama įsitikinimu, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Jo manymu, biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija ir yra šių veiksnių suvaldymas.
Džordžo Herberto Meado (George Herbert Mead, 1863 1931) teorija asmenybės išskaidymas į dvi dalis: „aš“ ir „mane“.
- „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę.
- „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
- Žaidimai - vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami.
- Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Pirminė ir antrinė socializacija
Atsižvelgiant į asmens socializacijos amžių ir reikšmingumą, socializacija skirstoma į pirminę ir antrinę socializaciją (P. L. Berger ir Luckman). Pirminė socializacija suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąja vaikyste. G. Kvieskienė teigia, kad antrinė socializacija skiriasi nuo pirminės tuo, kad ji siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pavyzdžiui, visuomenės komunikavimo priemonės.
Pirminė socializacija yra svarbiausia, nes šio proceso metu susiformuoja visos bazinės asmens nuostatos, vertybės, įgūdžiai, įsitikinimai, normos ir t.t. V. Leonavičius rašo, kad kiekvienas individas gimsta objektyviai egzistuojančioje socialinėje struktūroje, kurioje jis sąveikauja su jam reikšmingais asmenimis, atsakingais už jo socializaciją (tėvai, seneliai, broliai ir seserys, kiti giminaičiai, mokytojai, draugai ir t.t.). Kiekvienas asmuo gimsta ne tik išoriškai egzistuojančioje visuomenės struktūroje (socialinė klasė, gyvenamoji vietovė, tėvų pajamos), bet ir objektyvioje socialiai konstruojamoje tikrovėje (vertybės, nuostatos, suvokimo kategorijos ir kt.).
Socializacijai reikšmingi kiti asmenys yra tarpininkai tarp socialinio pasaulio ir socializuojamo asmens, kurie keičia asmens pasaulį. Pirminėje socializacijoje svarbus asmens emocinis santykis su aplinka. Be emocijų socializacijos procesas nebūtų įmanomas. Vaikai su kitais asmenimis tapatinasi jausmų ir emocijų pagalba. Leonavičiaus teigimu, pirminė socializacija vaiko sąmonėje kuria progresyviai kintančią abstrakčią nuo konkretaus vaidmens nuostatų iki bendrų vaidmenų ir nuostatų. G. Meadas šiam procesui panaudojo apibendrintų kitų sąvoką, kuri apibūdina tokį procesą, kai asmuo ima save tapatinti ne su konkrečiais vaidmenimis ar nuostatomis, bet su visuomene. „Pirminės socializacijos metu perimta tikrovė yra asmens „pamatinis pasaulis“, nes jis grindžia esminius jo socialinės kilmės pamatus.“ - teigia V. Leonavičius.
Pagrindiniai pirminės socializacijos uždaviniai yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Taigi pirminė socializacija ir asmens vystimasis vaikystėje yra ypatingai svarbūs individui, nes tai yra pamatai būsimajam socialiniam gyvenimui. Tuo tarpu antrinė socializacija - tai asmens prisitaikymas viešojoje socialinėje aplinkoje. Pagal P. L. Berger, šis procesas apima konkrečius vaidmenis, kurie yra tiesiogiai susiję su darbo pasidalijimu, žinojimo perėmimu. Darbo pasidalijimo nulemti skirtingi vaidmenys turi sudėtingas socialinio žinojimo sistemas, apimančias įgūdžius, žinias, gebėjimus, kalbą, nuostatas, lūkesčius ir taip toliau. Antrinėje socializacijoje nėra toks svarbus emocinis santykis, kaip pirminėje.
Žinoma, pirminė socializacija įtakoja antrinę, todėl dažnai pirmojo proceso metu perimtas tėvų pasaulis antrinės socializacijos metu gali sukelti sudėtingus, dramatiškus pergyvenimus. Asmuo yra emociškai susijęs su pirminės socializacijos reikšmingais asmenimis. Kai vaikas paauga, jis supranta, kad jo tėvų pasaulis nėra vienintelis pasaulis ir kad tėvų pasaulis priklauso žemesniųjų klasių pasauliui. Anot V. Leonavičiaus vaikas gali siekti keisti pirminės socializacijos metu internalizuotą turinį bei tapatybę. Vaikas gali keisti įgautas normas, vertybes, pažiūrį ir kita. „Pagal turinį socializacija vaikystėje yra susijusi su biologinių troškimų reguliavimu; paauglystėje - su vertybių perkainavimu ir savivoka; o suaugus ji apima aiškesnes specifiškesnes normas bei elgesį (pavyzdžiui, susijusį su darbo pobūdžiu) bei paviršutiniškesnius asmens bruožus“ - Mortimer and Simmons, 1978. Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis - vienų atsisakome, o kitų - naujų - nuolat mokomės. Pagal tai galima spręsti, kad socializacijos būdu perimtos normos, vertybės ir požiūris į tam tikrus reiškinius gali keistis visą gyvenimą priklausomai nuo aplinkos ir kitų asmenų.
Veidrodinis aš
Socializacijos proceso metu formuojasi asmens savęs suvokimas arba asmens aš vaizdas. Amerikiečių sociologas Hortonas Ch. Cooley tyrinėjo asmens aš vaizdo formavimąsi. Jis sukonstravo asmens savimonės formavimosi teoriją ir įvedė veidrodinio aš sąvoką. Veidrodinio aš vaizdo teorija atskleidžia, kaip kitų nuomonė apie asmenį formuoja jo aš vaizdą. Toks procesas, kai formuojasi asmens aš vaizdas, yra dinamiškas procesas. Be to jis nėra ir negali būti užbaigtas. Pavyzdžiui, pasak V. Leonavičiaus, studentas, matydamas, kad dėstytojas griežtai elgiasi su juo, gali susidaryti apie savo žinias ir patį save prastą nuomonę. Tačiau, kai studentas gauna aukščiausią egzamino įvertinimą, tokia jo nuomonė gali pasikeisti. Savojo aš suvokimas arba savimonė, kurią nuolat formuoja sąveika su aplinkiniais žmonėmis, leidžia konstruoti, keisti arba išlaikyti asmens tapatybę.
Kitas amerikiečių sociologas George‘as Meadas asmens vystimosi požiūriu išskyrė tris aš vaizdo arba savimonės formavimosi pakopas. G. Meadas teigė, kad yra dar pats ankstyviausias paruošiamasis etapas. Šio etapo metu vaikas mechaniškai pamėgdžioja aplinkinius. Taip jis perima paprastus kitų aplinkinių individų vaidmenis, išmoksta kalbėtis ir naudoti įvairius simbolius.
Pirmoji iš sociologo G. Meado išskirtų pakopų - vaidybos pakopa. Šios pakopos metu vaikas ne tik mėgdžioja, bet ir ima suvokti poelgių ir veiksmų reikšmę. Tai yra pirmas vaiko laipsniškojo vystimosi etapas, nuo bendravimo gestų pagalba iki brandaus sugebėjimo naudoti reikšmingus simbolius bendravimo sąveikoje. Nors savo vaizduotėje vaikas išmoksta pastatyti save į kito padėtį, tačiau kaip teigia V. Leonavičius, vaikas dar negali susieti vaidmenų, kuriais bendrauja vienas su kitu šalia jo esantys individai.
Antroji - žaidimo pakopa. Šio proceso metu vaikai ima suvokti sudėtingą socialinę situaciją, santykinius aplinkinių asmenų vaidmenis. Vaikas ima elgtis jau turėdamas kitų žmonių vaidmenų vaizdus, kurie yra pakankamai abstraktūs aplinkinių modeliai. Atskiri individai jau nebetapatindami su konkrečiu vaidmeniu, o tik kaip galintys įgyti įvairius vaidmenis. Vyksta komandinis žaidimas, kuris apibudinamas įvairių vaidmenų ir taisyklių sąveika. Kai vaikas pradeda suvokti ir naudotis visais situacijose esančių dalyvių vaidmenimis, tuomet atsiranda į komandinį žaidimą panaši vaiko ir aplinkinių individų sąveika.
Esminis skirtumas tarp abiejų savimonės raidos pakopų yra skirtingas dalyvių ir vaidmenų kiekis. Pirmosios pakopos metu sąveikauja vienas, o tuo tarpu antrajame etape sąveika turi taisykles ir daug dalyvių. Dviejų asmenų sąveika turi paprastus vaidmenis, o daugelio asmenų sąveika reikalauja priimti apibendrinto kito vaidmenį. Apibendrintas kitas - tai sąvoka, kuri išreiškia sąveikos dalyvio vaidmenį, apimantį kiekvieno kito dalyvio vaidmens požiūrius į kitus dalyvius bei kiekvieno kito dalyvio požiūrį ir į patį save. Per žaidimo taisykles vaikas išvysto sugebėjimus priimti visų kitų žaidėjų vaidmenis ir veikti jų reakcijas. Kaip sako George Meadas, taisyklės yra reakcijų, kurias tam tikras požiūris sukelia, rinkinys.
Trečioji pakopa - galutinis vaiko brendimo proceso etapas susiformuoja, kai individas ima suvokti visos visuomenės elgesio taisykles. Šioje G. Meado išskirtoje pakopoje individas socialiai subręsta ir įeina į suaugusiųjų pasaulį. Neatsiejamas įėjimo į suaugusiųjų pasaulį aspektas - atsakomybės suvokimas. G. Meadas pabrėžia, kad visiškai subrendęs asmuo ne tik priima kitų individų, kitų jam reikšmingų asmenų požiūrius į jį ir vienas į kitą, bet jis taip pat turi priimti požiūrius į įvairius bendros socialinės veiklos, į kurią jis kaip visuomenės narys yra įtraukiamas, momentus, aspektus. Anot G. Meado, tik tuomet gali formuotis asmens dorovinis santykis su aplinka, kai internalizacijos proceso metu individas ima save tapatinti su konkrečiu apibendrintu kitu.
tags: #socializacijos #teoriju #esme