Šiame straipsnyje nagrinėjama ankstyvojoje Kazio Borutos poezijoje, konkrečiai dviejuose jo eilėraščių rinkiniuose - „A-lo!“ ir „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ - regima miesto fenomeno interpretacija, subjekto santykis su urbanistine tikrove bei jo raiška meniniu tekstu.
Urbanizmas literatūroje
Urbanizmo terminas literatūrologijoje daugiausia taikomas modernistinėms ir avangardistinėms XIX a. pabaigos - XX a. pradžios meno srovėms, nes būtent joms priskiriamų menininkų kūriniuose pirmą kartą imta vaizduoti didelio šiuolaikinio miesto gyvenimą. Urbanizmas neretai apibrėžiamas kaip literatūros tendencija miestą paversti vienu esminių kūrinį komponuojančių veiksnių. Tačiau urbanistinės literatūros centre yra ne pats miesto vaizdinys, o santykis tarp miesto temos ir jos raiškos būdo. Didmiestis urbanistinės literatūros kontekste suvoktinas kaip moderniosios visuomenės ir civilizacijos problematikos patirties erdvė.
Ankstyvoji Kazio Borutos poezija
1924 m. atvykęs studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune devyniolikmetis aušrininkas Boruta buvo kupinas entuziazmo ir tikėjimo pakeisti pasaulį. Tai atsispindi 1925 m. išėjusiame debiutiniame eilėraščių rinkinyje „A-lo!“. Optimistinė ir veržli revoliucinė retorika, teatrališka poza, šūksniai ir kreipiniai į publiką eilėraštyje „Naujų dienų gatvėj“ tebėra stipriai paveikti Kazio Binkio ir Vladimiro Majakovskio kūrybos: „Piliečiai! / Anons! / Žiūrėkit pro plieną žvėries 19 metų, / kurio krūtinėj gegužio rytų / visas šimtas“. Sveikos, laukinės ir veržlios prigimties reprezentantas - „žvėris 19 metų“ - yra vėliau Borutos kūryboje pasirodysiančio „berno“ provaizdis, glaudžiai susijęs su to meto rusų poetinės tradicijos išplėtotu „skito“ vaizdiniu.
Cituotas eilėraštis pavadinimu „Už štangų“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1925 m. šeštajame „Aušrinės“ numeryje, tik ką po pirmojo Borutos arešto. Veikiausiai kalėjimo patirtis bei miesto kaip politinės valdžios, kuriai oponavo Boruta, rezidencijos samprata lėmė miesto-kalėjimo vaizdinį jaunojo poeto kūryboje. Nepaisant slogios urbanistinės eilėraščio scenografijos - plieno, betono ir grotų konstrukcijų - „neramiu padauža“ pasivadinęs eilėraščio subjektas nesijaučia esąs čia svetimas: „Ko verki, mama, kaimo / pastogėj, visur man gera“. Tai lemia įtikėjimas savąja misija - įveikti buržuazinę santvarką, įkūnytą miesto-kalėjimo vaizdinyje. Kaip sugautas laukinis žvėris, atsidūręs priešiškos politinės galios citadelėje-mieste, „neramus padauža“ blaškosi ir veržiasi į laisvę, pranašauja artėjančią revoliuciją.
Miestas kaip skirtingų patirčių erdvė
Nuo pirmojo rinkinio urbanizmas Borutos poezijoje rodosi dviem pavidalais: mažoriniu variantu - kaip veržli, optimistinė revoliucinė retorika ir minorine gaida - kaip socialinę skriaudą apnuoginanti, apie gyvenimo beprasmybę ir savižudybę prabylanti poezija. Eilėraštyje „Sutemos dirbtuvių kvartale“ skamba jau nebe gyslotų kumščių daužomos kalėjimo durys, bet širdį draskanti armonikos rauda darbininkų kvartale. Šiame tekste regimas kitoks santykio su gniuždančia sistema kelias - ne kova, bet siekis užsimiršti girtų linksmybių siautuly, susitaikymas ir rezignacija: „Geria per dieną / jaunatvę dirbtuvių sirenos, / te naktį nupirks kūną - badas, / Gyslos ištyso. Gyvoji armonika / agonijų ariją spiegia / Ė, nieko! / Gyvenam! / Ei! / Ech! / Išsigersime, / kaip geria degtinę dirbtuvių kvartale. Ryt duonos nebus, užporyt - pasikarsime, / neverk! Mūs tokia dalia. / Tegu sau. / Ė, ūžk, karčema!“. Aiškiai skiriami pirmu daugiskaitos asmeniu prabylantis dirbtuvių kvartalo gyventojas ir iš šalies karčemą stebintis „pasakotojas“. Pastarasis nepritaria karčemos lankytojų rezignacijai, ragina juos išbusti iš šio kvaitulio: „Aludėj neliūdna, tik liemenį lanksto / girta prostitutė ir tėvas apakęs / per nemigos naktį, armoniką/ tampo. / Tėvai! Atverki akis, / armoniką trenk vidur gatvės. / Duktė! Ar matai kur duktė?“.
Taip pat skaitykite: Borutos indėlis į lietuvių literatūrą
Berno įvaizdis
Charakteringiausius berno apibūdinimus lietuvių literatūros kritikoje pateikę Rimvydas Šilbajoris (bernas yra „kupinas gaivalingos katastrofiškos neapykantos išnaudotojui - buržujui miestui“) ir Vytautas Kubilius („borutiškas bernas - žalios jėgos ir revoliucinės stichijos įsikūnijimas“) sieja jį su revoliucingumu bei stichiška prigimtimi. Būtent ši borutiško berno samprata įsigalėjo lietuvių literatūros moksle ir skaitytojo sąmonėje. Tačiau 1927 m. rinkinyje „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ daug ryškiau matyti berno-latro, o ne berno-revoliucionieriaus vaizdinys. Tiek Kubilius, tiek Šilbajoris rašydami apie šį rinkinį rėmėsi 1970 m. išėjusiu Borutos Raštų pirmuoju tomu, pavadintu „Neramūs arimai“. Tačiau Raštuose pateiktas „Dainų apie svyruojančius gluosnius“ variantas gerokai skiriasi nuo 1927 m. rinkinio. Jau 1938-aisiais rinktinėje „Eilės ir poemos“ į rinkinio „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ tekstus Boruta įterpė eilėraštį „Pasisveikinimas su kaminais“, septintajame dešimtmetyje išėjusiuose Raštuose prijungtas „Padavimas apie geležinį vilką“, kiti eilėraščiai. Taisydamas 1927 m. rinkinio tekstus, dar 1938-aisiais autorius bandė koreguoti dekadentinį jų pobūdį, visur išbraukdamas žodį „latras“.
„Dainos apie svyruojančius gluosnius“
1927 m. rinkinyje vyrauja graudi lyriška nuotaika, ekspresionistinės poetikos brūkšniai ir dekadentinė subjekto pasaulėjauta. Aktyvistinė, vietom proletarinę Majakovskio, vietom keturvėjininkų tradiciją pratęsianti stilistika ryškėja vėlesniuose eilėraščiuose, nepatekusiuose į 1927 m. rinkinį. Borutos Raštuose šie eilėraščiai pateikti pramaišiui su rinkinio „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ tekstais ir suardo pirminę intonacinę šio rinkinio dermę. 1927 m. rinkinio eilėraščiu pavadinimai išvien nurodo į eleginę nuotaiką („Daina apie klykiančią varną“, „Daina apie dvylika liūdnų valandų“, „Daina apie patiestas kojas“, „Daina apie liūdną galą“, „Daina apie latrą paskutinį“, „Daina apie padugnes“, „Pavieškelės gluosnių liūdnoji daina“ ir kt.) Juose nuolat pasikartojantis liūdno švilpavimo motyvas skamba kaip berno gyvenimo kelio akompanimentas.
Priklausomai nuo tematikos, pasaulėjautos virsmo kinta Borutos rinkinio eilėraščių poetika, melodika ir net metras. „Pasisveikinimo su kaminais“, „Padavimo apie geležinį vilką“, „Dainos apie geležinę giltinę“ metras įvairuoja nuo vietom sinkopuoto jambo iki astrofinio, asimetrinio laisvos tarpkirtinės intervalikos sinkopio. Ekspresyvūs, netikėti įvaizdžiai, veržli intonacija leidžia šiuos tekstus priskirti avangardinei, keturvėjiškajai tradicijai. Tuo tarpu melancholišku liaudies dainų grauduliu užliejanti „Daina apie patiestas kojas“, „Daina apie dvylika liūdnų valandų“ parašytos taisyklingais ketureiliais, kryžminiu rimu, vos sinkopuotu triskiemeniu metru.
Bernas ir berniokas: du skirtingi požiūriai
Viena vertus, tai šiurkštus, rūstus, kovai pasiryžęs rytojaus proletaras („Tu fabriku plieniniam pragare / išaugs nauji bernai, kovoti pasiryžę“), kita vertus - graudžią melodiją švilpiniuojantis kaimo berniokas („Liūdnoka kažkodėl liūdnoka / švilpesio mano daina. / Nejaugi būt kaimo bernioką / pakandus priemiesčiu šalna?“). Ta liūdna melodija atskamba su pirmojo rinkinio armonikos rauda ir lydi Borutos bernioką jo gyvenimo kelyje. Skirtis tarp berno ir bernioko nužymi „Dainų…“ stilistinę bei pasaulėžiūrinę skirtį: bernas drąsiai ir su viltimi žengia į naują miesto tikrovę, jis pasiryžęs kautis su jam nesvetingu buržuaziniu miestu ir jį nugalėti, o berniokas sietinas su lyrine-elegine ciklo nuotaika, nostalgija kaimui, vis labiau eilėraščių subjektą užvaldančiu pesimizmu ir rezignacija. Bernas prabyla avangardine poetika, berniokas - romansine gaida.
Rinkinio vientisumas ir biografinis kontekstas
1927 m. rinkinio branduolį sudarantys tekstai gimė panašiu metu: tai rodo ne tik jų parašymo datos, bet ir išlaikyta vienoda nuotaika, melodinė, intonacinė slinktis. Iš esmės rinkinio tekstus galėtume jungti į vieną kūrinį - ciklą ar poemą apie miestan iškeliaujantį kaimo berną. Akivaizdu, kad šiam ciklui atsirasti didelės reikšmės turėjo biografiniai faktai: iš universiteto laikinai pašalintas Boruta 1926 m. pradžioje išvyko studijuoti į Vieną. Iš Borutos prisiminimų galima spręsti, kad net kelerius metus pragyvenęs Austrijos sostinėje, jis jautėsi čia prislėgtas ir vienišas, gniuždomas beprasmybės jausmo. Šia nuotaika persiėmęs ir rinkinys „Dainos…“, kurio didžioji dalis parašyta 1926 m.
Taip pat skaitykite: Kazys Bradūnas ir Lietuva
Kelionė į miestą ir jo pavojai
Įvadinis rinkinio eilėraštis „Daina apie svyruojančius gluosnius“ nubrėžia kelionės į miestą tikslus („Gal rasiu šulinį, kur laimę kiti semia/ ant degančios žaros žaibuojančio rytojaus“) ir ten tykančius pavojus („O jei nerasiu… Nei degančios žaros, / nei šulinio ir nei šaltinio. / Tada. Ne kas tada. Ir laimė bus. iš naujo geležies giesmyno.“). Rinkinyje pasikartojantis geležies įvaizdis Borutos tekstuose turi naujos - industrinės, urbanistinės gyvenimo sanklodos reikšmę. Įvadiniame rinkinio eilėraštyje minima geležinė vėtra nurodo į istorines permainas, industrializmą, kuris kaip viesulas griauna senąją agrarinę tvarką. Čia galėtume prisiminti Borutos verstą Sergejaus Jesenino „Keturiasdešimtlūpį“, kuriame industrializmas pasirodo kaip nuožmus geliažiniapilvis kaimo priešas, tiesiantis ranką jį užsmaugti. Tačiau tarp Borutos ir Jesenino tekstų būta esminio skirtumo: Jeseninas aiškiai deklaruoja nesugyvensiąs su naująja - industrine - tvarka ir pasirenka paskutinio kaimo poeto amplua, tuo tarpu Borutos subjektas blaškosi tarp emocinio prisirišimo prie kaimo, agrarinės gyvenimo sanklodos ir siekio pritapti, sugyventi su naująja industrine era.
Miestas - svetima ir pavojinga erdvė
Borutos kuriama susitikimo su miestu scena yra artima niūriai verharniškajai didmiesčio vizijai: ėjimas į nežinią, į elektra švytintį, mašinų gausmo apimtą masių miestą belgų poeto kūryboje siejamas su visa kas gyva į save susiurbiančių miestų-aštuonkojų vaizdiniu. Borutos eilėraštyje kelionė iš namų į miestą sekama pagal stebuklinės pasakos logiką. Miestas čia vaizduojamas kaip akmeninė, betoninė, geležinė giria, kuri lietuvių tautosakinėje tradicijoje reprezentuoja svetimą, klaidžią ir pavojingą erdvę. Miestą subjektas mato kaip dirbtinį, netikrą, todėl nepatikimą, pavojingą kaimo tikrovės perdirbinį: „Tai negi aš galiu pakęsti miesto smarvę / ir mano palšių surogatą?“, įvaizdžiai, kuriais Borutos tekste yra reiškiamas miesto triukšmas, transporto srautas ir reklama, vargiai galėtų būti sietini su trečiojo dešimtmečio Kauno realybe. Susitikimas su miestu Borutos tekste reiškia susitikimą su savąja mirtimi („Ant juodų kryžių sukryžiuoto fono / reklamiškai šnairuoja mano giltinė“), tad kelionė į miestą yra likimiška kelionė į pražūtį. Itin ryški scenografijos detalė - juodais kryžiais sukryžiuota miesto panorama interpretuotina kaip kryžiaus formos elektros stulpai - industrinio miesto reprezentantai, o kartu kaip kartuvės - grėsminga subjekto mirties finalinės scenos pranašystė.
Bibliniai motyvai ir dvasinė dykvietė
Rinkinyje „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ esama tarpusavy susipynusių biblinių motyvų: subjektas tapatinasi tiek su sūnumi palaidūnu - latru, tiek su Kristumi, išperkančiu žmonijos nuodėmes ant kryžiaus. Sūnaus palaidūno istorija Borutos rinkinio tekstuose perteikiama per kelionės iš kaimo, iš tėviškės į svečią kraštą, t. y. į miestą, motyvą. Dar pirmajame Borutos rinkinyje „žvėris 19 metų“ deklaruoja ryžtą užkariauti priešišką jam bastioną, šis ryžtas ir viltis pakeisti pasaulį atveda „Dainų…“ subjektą į miestą. Tačiau užuot atsivėręs išsvajotuoju laimės šuliniu kapitalistinis miestas atsiskleidžia kaip dvasinė dykvietė: „Kolonų, statujų, vitrinų tyruose, / lyg būtų paklydus dūšia“. Merkantilinėje, šaltoje, nesvetingoje ir svetimoje kapitalistinio miesto erdvėje nėra vietos sielai. Kaip Antano Baranausko Anykščių šilelis buvo užuovėja lietuvio sielai, taip neoromantikams sielos prieglobsčiu buvo sodžius; iš jo išėjus siela sutriko ir pasimetė, teigia literatūrologė. Šis Tūtlytės pastebėjimas puikiai tinka ir Miškinio vienamžiui Borutai ar bent jo „Dainoms…“ Tiek Borutos, tiek Miškinio poezijos dramatizmas glūdi nesugebėjime prisitaikyti prie naujosios miestiškosios realybės. Kupini lūkesčių, atvira širdim žengę į naująją miesto tikrovę, jų eilėraščių subjektai nusivilia miesčioniškąja veidmainyste, bjaurisi miesto gyvenimo amoralumu, tačiau, nepajėgę jam pasipriešinti, tarsi pasidavę juos nešančiam likimui, siekia užsimiršimo: „Gera. Oi, gera. Užmiršti pasaulį. / Taip, kaip pasaulis užmiršo tave. / Per daug nusibodo man spjaudyt į saujas / Ir stumdomam būti kaip laiškui pašte.“ (Kazys Boruta, „Daina apie dvylika liūdnų valandų“); „Man nepatiko veidai uvėrūs / Ir ant kaklų žibučiai, / Tai užsimiršęs šokau ir gėriau - / Dvarus praūžęs būčiau!“ (Antanas Miškinis, „Vyšnioms žydint“).
Čigonės įvaizdis ir nuopuolio tema
Lemtingai juodviejų kūryboje pasirodo čigonė. Tai yra neabejotinai miesto tautosakos personažas, čigonų romansai - miesto tautosakos dalis. Čigonės tema urbanistinėje poezijoje turi svarbią reikšmę, yra glaudžiai susijusi su „gamtos žmogumi“, stichiškos, aistringos prigimties herojumi. Ir Borutos, ir Miškinio poezijoje lyrinis subjektas tapatinasi su čigone, brėžiama paralelė tarp juodviejų likimo: jie abu yra „gamtos žmonės“, mieste besijaučią svetimi, įkalinti. Aiškiai juntama priešprieša: čigonė, lyrinis herojus ir industrinis miestas, miesčionija. Borutos subjektas atsiduria ant vieno laiptelio su čigonais, su nuskurdusia miesto padugne („kas kad valkata vienas / švilpauja miesto gatve“). Nuopuolio tema Borutos Raštuose pratęsiama meilės puolusiai moteriai motyvu. Eilėraštyje „Daina apie gatvių mylimąją“, pirmą kartą išspausdintame tik 1964 m. Borutos eilėraštyje „Daina apie klykiančią varną“ pasirodo varnos-sesės, likimo draugės paveikslas. Oi, varna, varna. Aiškiai išdėstoma opozicija - žalia giria vs suodinas miestas - remiasi spalvine priešprieša. Visuose rinkinio tekstuose miestas tapomas tik juoda spalva su punktyriškai pasikartojančiu kartuvių, mirties motyvu. Tad miestas priešpriešinamas kaimui kaip mirties vs gyvybės (žalia spalva) opozicija.
Miesto transformacija į priešišką jėgą
„Dainoje apie klykiančią varną“ girdime tolimą kito eilėraščio aidą. Miesto kaip aštriadančio vilko paveikslas („Plienas į kietąjį akmenį trinas, / Tūkstančiai čiaukši plietlfnių dantų“ - „Daina apie klykiančią varną“) buvo išplėtotas „Padavime apie geležinį vilką“, kuris į rinkinio tekstus tebuvo įterptas septintajame dešimtmetyje, o pirmą kartą publikuotas „Kultūroje“ 1931 m. Skirtingai nuo lyriškos, eleginės „Dainos apie klykiančią varną“, „Padavimas apie geležinį vilką“ prabyla ryškia avangardine poetika, kapotu ritmu, sutraukytomis eilutėmis. Didžiausio Lietuvos miesto įkūrimo legenda nėra tiesiogiai sietina su Vilniumi, bet suvoktina universaliau - kaip XX a. industrinio miesto simbolis. Miesto įkūrimo legenda perskaitoma nauju, netikėtu kodu: vietoj legendoje akcentuojamos pozityvios miesto simbolio - vilko - galios čia aktualizuojama tautosakoje sutinkama pikto, priešiškai nusiteikusio vilko reikšmė. Vilkas lietuvių tautosakoje yra vaizduojamas kaip pagrindinis žmogaus priešas gyvūnijos pasaulyje, todėl simbolizuoja didžiausią grėsmę. Legendoje pasirodančio geležinio vilko vaizdinys čia perrašomas neigiama metaforika: galią, stiprybę viduramžiais simbolizavusi geležis, industrinėje epochoje tampa grėsminga, priešiška žmogui jėga.
Taip pat skaitykite: Apie K. Binkio „Atžalyną“
Kazio Borutos asmenybės laisvė ir kūrybos kontekstas
Kazys Boruta buvo spalvinga asmenybė, nesitaikstanti su totalitarinių režimų reikalavimais - už tai kiekvienos valdžios buvo kalinamas ir persekiojamas. 1925 m. ir 1927 m. buvo areštuotas, 1933-1934 m. kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją, 1946 m., kaip sovietų okupacijos rezistentas, suimtas ir įkalintas Rasų kalėjime. Nuo 1941 m. K. Boruta gyveno Vilniuje. Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Tuo metu baigė rašyti tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas“, rašė eskizus iš hitlerinės okupacijos Vilniuje („Didžiosios gatvės palėpės užrašai“), pradėjo istorinį kūrinį („Sūduoniai“), planavo pjesę apie L. Stuoką-Gucevičių („Sostinės bokštas“), nepamiršo ir poezijos. Dauguma to laikotarpio kūrinių neišliko. Po karo rašytojas ir toliau vertė užsienio literatūros klasiką, tautosaką, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimas drauge su draugu“, kurią paskyrė jaunystės draugei ir žmonai Onai Kazanskaitei-Borutienei. 1955 m. išleido pasakų rinkinį „Dangus griūva“, 1960 m. - beletrizuotą skulptoriaus Vlado Grybo biografiją „Sunkūs paminklai“, 1963 m. Vilniui rašytojas paskyrė keletą eilėraščių - „Vilniuje per karą“, „Pavasaris pro Vilnių vilnija“ ir kt. Rašytojas palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas). Antkapyje iškaltos eilutės iš K. Borutos kūrybos.