Įvadas
Agresyvus elgesys - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurio priežastys gali būti įvairios. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti keistas, neretai agresyvų elgesį skatinančias priežastis, remiantis moksliniais tyrimais, teorijomis ir praktiniais pavyzdžiais. Aptarsime stresą, frustraciją, socialinius veiksnius, psichikos sutrikimus ir kitus aspektus, kurie gali turėti įtakos agresijos pasireiškimui.
Stresas ir Agresija
Stresas dažnai yra minimas kaip vienas pagrindinių agresyvaus elgesio veiksnių. Žodis "stresas" dažniausiai vartojamas kalbant apie kasdieninę nežymią trumpalaikę įtampą ar pavojų. Mokslinėje psichologinėje literatūroje sąvoka "stimuliuojantis stresas" nebevartojama, nes stresas visada reiškia grėsmę arba žalą gerai savijautai. Patiriant stimuliuojantį stresą juntamas tam tikras sunkumas, tarkim, sportuojant, bet tai ne grėsmės pojūtis.
Streso Tipai
Norint suprasti streso įtaką agresijai, svarbu atskirti skirtingus streso tipus:
- Kasdieninis stresas: Trumpalaikiai sunkumai, trunkantys nuo kelių minučių iki valandos. Pavyzdžiui, laiko stoka, skubėjimas, negalėjimas pasiekti tikslo.
- Ilgalaikiai sunkumai, sukeliantys stresą: Sunkumai, trunkantys keletą dienų, savaičių ar net mėnesių. Pavyzdžiui, varginantys profesiniai reikalavimai, sunkumai bendraujant su kitais, egzaminai, neįprasti įvykiai su neaiškia pabaiga.
- Nuolatiniai sunkumai: Būsenos, trunkančios ilgą laiką, kai žmogus jaučia įtampą, nepakankamą laisvę, vidinį spaudimą. Toks stresas gali būti susijęs su nuolatiniais aukštais reikalavimais sau, stipriu nevisavertiškumo jausmu, menku pasitikėjimu savimi.
- Sunkaus gyvenimo stresas: Ilgalaikis stresas, susijęs su patirtomis traumomis, nusikaltimais, netektimis.
Streso Poveikis
Stresas gali sukelti įvairius neigiamus fizinius ir psichologinius pojūčius, tokius kaip kūno raumenų įsitempimas, nuovargis, galvos skausmas, virškinimo sutrikimai, susijaudinimas, baimė, dirglumas. Ilgalaikis stresas gali sumažinti darbo produktyvumą, sąlygoti nepasitenkinimą darbu, ligas, net norą pakeisti darbą. Nuolatinė įtampa gali sukelti širdies ir kraujotakos ligas, aukštą kraujospūdį, skrandžio opas.
Frustracija ir Agresija
Frustracija - tai jausmas, kylantis, kai žmogui trukdoma pasiekti savo tikslą. Frustracijos teorija teigia, kad agresija yra frustracijos pasekmė. Kai žmogus patiria frustraciją, jis gali imtis agresyvių veiksmų, kad pašalintų kliūtį arba sumažintų neigiamus jausmus.
Taip pat skaitykite: Kelionės po Bavariją
Frustracijos Veiksniai
Frustracijos stiprumas priklauso nuo kelių veiksnių:
- Artumas tikslui: Kuo arčiau žmogus yra tikslo, tuo didesnė frustracija, kai jam trukdoma jį pasiekti.
- Frustracijos priežastis: Agresyvesnė reakcija kyla tada, kai žmogus mano, kad jam specialiai trukdoma, o ne tada, kai kliūtys yra atsitiktinės.
- Poreikių blokavimas: Esminis žmogaus poreikių, tokių kaip prestižas ar bendravimas, blokavimas sukelia didelį agresyvumą.
Frustracijos Teorijos Kritika
Svarbu pažymėti, kad ne visada frustracija sukelia agresiją. Santykiai su kitais žmonėmis retai būna vienareikšmiai, dažniausiai jie yra dinamiški ir svyruojantys, turintys tiek teigiamų, tiek neigiamų išraiškų. Be to, agresija ne visada yra frustracijos pasekmė, kartais ji gali būti naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti.
Socialiniai Veiksniai
Socialinė aplinka taip pat turi didelės įtakos agresyviam elgesiui. Socialinio išmokimo teorija teigia, kad agresyvumo išmokstama stebint kitų žmonių elgesį. Šeima, visuomenė daugiau ar mažiau sankcionuoja subjekto agresyvumą, nusako, kurios agresyvumo formos yra leistinos, kurios ne.
Socialinio Išmokimo Mechanizmai
- Stebėjimas: Vaikai stebi suaugusiųjų ir bendraamžių elgesį ir perima jų agresyvius elgesio modelius.
- Sankcijos: Jei agresyvus elgesys yra apdovanojamas (pvz., žmogus pasiekia savo tikslą), jis tampa labiau tikėtinas ateityje. Jei agresyvus elgesys yra baudžiamas, jis tampa mažiau tikėtinas.
- Normos: Visuomenės normos nustato, koks elgesys yra priimtinas ir koks ne. Jei agresyvus elgesys yra toleruojamas arba net skatinamas, jis tampa labiau paplitęs.
Lyčių Skirtumai
Socialinio išmokimo teorija taip pat analizuoja lyties svarbą agresyviame elgesyje. Tyrimai rodo, kad vyrai dažniau nei moterys naudoja fizinę agresiją, o moterys dažniau naudoja verbalinę agresiją. Tai gali būti susiję su socialinėmis normomis, kurios skatina vyrus būti agresyvius, o moteris - būti paklusnias.
Psichikos Sutrikimai
Kai kurie psichikos sutrikimai gali padidinti agresyvaus elgesio riziką. Tai apima:
Taip pat skaitykite: Sirdis, Nuotaika, Skamp: ką reikia žinoti
- Antisocialinis asmenybės sutrikimas: Šiam sutrikimui būdingas abejingumas kitų žmonių teisėms ir jausmams, impulsyvumas, dirglumas ir agresyvumas.
- Ribinis asmenybės sutrikimas: Šiam sutrikimui būdingas emocinis nestabilumas, impulsyvumas, sunkumai kontroliuojant pyktį ir agresyvumas.
- Dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (DSHS): Šiam sutrikimui būdingas dėmesio stoka, impulsyvumas ir hiperaktyvumas, kurie gali pasireikšti ir agresyviu elgesiu.
- Bipolinis sutrikimas: Manijos epizodų metu žmonės gali būti itin dirglūs ir agresyvūs.
- Šizofrenija: Kai kurie žmonės, sergantys šizofrenija, gali patirti kliedesius ir haliucinacijas, kurios skatina juos elgtis agresyviai.
Apsėdimas ir Psichikos Sutrikimai
Nagrinėjant apsėdimo fenomeno įtaką žmogaus būklei bei psichikos sutrikimų simptomų pasireiškimo aspektus pastebima, jog esti panašumų tarp šių dvasinių ir psichinių realybių. Dvasiniai ir psichiniai negalavimai izoliuoja asmenį, skatina vienišumą ir uždarumą, nukreipia nuo visuomeninės veiklos, dėl ko vėliau nukenčia santykiai šeimoje, darbe, bendruomenėje. Tačiau šių sutrikimų priežastys skirtingos. Psichinių sutrikimų padarinys - jausmų netekimas, kurį paveikia organizmo pažeidimai. Žmogaus jutimai yra įrankiai, per kuriuos žmogus palaiko kontaktą su išoriniu pasauliu, aplinka ir žmonėmis. Piktoji dvasia, pasinaudodama įvairiais dirgikliais, taip pat skatinimais pastebėti aplinkoje atstumiančius dalykus, gali daryti įtaką asmens laikysenai ir jo pasirinkimams, kuriuos žmogus atlieka atsižvelgdamas į patirtą baimę ar užsisklendimą. Piktosios dvasios įsibrauna į, atrodytų, paprastus, kasdienius įvykius, tokiu būdu siekdamos sukelti didesnių konfliktų. Patirtas diskomfortas, menkas susierzinimas gali peraugti į pyktį ir agresiją, nusivylimas tapti savęs gailėjimu, pavydu. Piktoji dvasia gniuždo išmintingumą iškreipdama tai į neapdairumą ar silpnavališkumą. Demonai teisingumą bando paversti neteisybe arba abejingumu teisybei, asmens moralinį tvirtumą kreipia į polinkį smurtui ar pasidavimą nuodėmingumui, santūrumo aspektus apraizgo žlugdančiu asketiškumu, dažniau visokiu nesaikingumu. Asmenį gali trikdyti jam vienam girdimi vulgarūs pasakymai, įvairūs piktžodžiavimai. Piktoji dvasia gali kenkti asmens emocinei būsenai per nuolatinį triukšmą, šnabždesį, kuriuos sukelia ne psichinės ligos. Skatinamas nuodėmingumas išveda asmenį iš dvasinės pusiausvyros, bendruomeniškumo, sukuria daug progų nusidėti, įklampina į apgaulingas besotiškumo, psichoaktyvių medžiagų, sekso viliones. Piktoji dvasia skatina mintis apie savižudybę, šios mintys vargina asmenį ir jo nepaleidžia. Nors asmuo visada gali pasirinkti ir nuspręsti, tačiau dažniausiai neranda jėgų įveikti jį persekiojančias mintis. Žmogus, būdamas piktosios dvasios įkaitu, gali patirti įvairių vizijų. Tačiau visų pirma piktoji dvasia stengiasi daryti spaudimą, kad atitrauktų asmenį nuo maldingų praktikų, dalyvavimo pamaldose, arba stengiasi sukelti pyktį, trokšdama neadekvataus žmogaus elgesio. Dvasinio spaudimo varginamas asmuo gali justi fizinį skausmą, tokiu būdu piktoji dvasia siekia parodyti žmogui, jog ji turi didžiausią valdžią, nes gali jį bausti arba varginti fiziškai. Būdingas demoniškos priežasties bruožas yra skausmas skrandyje, žarnyne, inkstuose, kiaušidėse. Demonas neturi nuolatinės ir ilgalaikės valdžios apsiausto asmens kūnui, kas tik nutinka apsėdimo atveju.
Depresija, Manija ir Šizofrenija
Depresija - tai liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, kuriai pasireiškus išryškėja sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai. Sergant depresija ryškios savęs nuvertinimo, kaltinimo idėjos. Šios būsenos periodu pastebimas sutrikęs miegas, apetito netekimas, mažėjanti asmens savivertė ir pasitikėjimas savimi, koncentracijos stoka, savęs kaltinimo idėjos, slogios ir pesimistinės ateities vizijos, žalojimosi ar savižudybės idėjos arba veiksmai. Depresijas priimta skirstyti į endogenines ir egzogenines. Gydytojų teigimu, endogeninė depresija sąlygojama organizme vykstančių medžiagų apykaitos sutrikimų, kurių atsiradimui didelę reikšmę turi paveldėjimas. Egzogeninės depresijos pasireiškia dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo, dėl intoksikacijos, infekcijos, traumos. Manijai būdinga pakili nuotaika, padidėjęs fizinis ir psichinis aktyvumas. Manijos periodu išryškėja liguistos ir ilgai besitęsiančios pakilios, ekspansyvios ar dirglios nuotaikos epizodas. Esant šiam sutrikimui ilgainiui sutrinka asmens sprendimai ir funkcijos. Tai priešinga depresijos sindromui būsena. Hipomanija - tai lengvo laipsnio manija, kuriai būdingas nežymus nuotaikos pakilumas, padidėjusi energija, fizinis ir psichinis produktyvumas. Dažnai būna išreikštas draugiškumas, familiarumas, seksualumas bei sumažėjęs miego poreikis. Simptomai ryškiau nesutrikdo darbo rezultatų ar socialinės adaptacijos. Hipomanija diagnozuojama, kai nesutrikusi socialinė veikla ir darbingumas ar santykiai su kitais žmonėmis. Manijos be psichozės simptomų metu nuotaika yra pakili. Asmuo praranda socialinių normų jutimus, sunkiai geba sutelkti dėmesį, būdingas išsiblaškymas, padidėjusi savivertė, perdėto optimizmo idėjos. Taip pat gali pasireikšti suvokimo sutrikimai. Šios būsenos metu asmuo gali imtis ekstravagantiškų, nepraktiškų planų, neapgalvotai leisti pinigus. Gydytojai pastebi, jog sunkiais atvejais pastebimas ryškūs susitapatinimo, ypatingo vaidmens ar religiniai kliedesiai.
Šizofrenija gydytojų įvardijama, kaip pati paslaptingiausia, daugiausia mokslinių ginčų ir abejonių kelianti liga. Liga pasižymi mąstymo, jausmų, suvokimo, valios sutrikimais. Liga dažniausiai prasideda pamažu, jauname amžiuje, tačiau kartais simptomai gali pasireikšti staiga. Kadangi šizofrenijos pasireiškimas yra labai įvairus, tad skirtinga esti ligos eiga. Šizofrenija gali pasireikšti ankstyvojoje vaikystėje, tačiau tik nuo 5-erių metų amžiaus pasirodo šizofrenijai būdingi požymiai: autizmas, kalbos sutrikimas, keistas elgesys, kai kuriems daiktams rodomas ypatingas dėmesys, neaiškios kilmės baimės, kurios pasireiškia netikėtai, staiga, be aiškaus motyvo su panikos epizodais, motorinė stereotipija. Priešmokykliniame amžiuje dažnai pasitaiko regos haliucinacijų, tačiau kliedesiai nebūdingi. Vaikas užsisklendžia savo fantazijų pasaulyje, atitrūksta nuo įprastų interesų. Skiriami du vaikų šizofrenijos eigos tipai. Vienu atveju vyrauja psichikos raidos susilaikymas. Vaikas netenka anksčiau įgytų žinių ir savo elgesiui būdingų elgesio formų. Piktybinė vaikų ir jaunuolių šizofrenija prasideda negatyvia simptomatika. Paaugliai gali pradėti domėtis abstrakčiais dalykais, spręsti sudėtingas pasaulines problemas, skaityti jiems dar nesuprantamus filosofinius veikalus. Užmiršta savo tiesiogines pareigas, nustoja rūpintis savo išvaizda ir švara. Kartais jaunuoliai bėga iš namų, nusistato prieš tėvus, pradeda jų nekęsti, klaidžioja, valkatauja, tampa amoralūs, pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Sergant šizofrenija palengva smunka asmenybė. Ligoniai nustoja užjausti artimuosius nelaimėje, tampa šiurkštūs, greit susinervina, jų elgesys darosi keistokas, neadekvatus, kartais absurdiškas. Ligonis skundžiasi negalėjimu suvaldyti savo minčių, kurios reiškiasi be jo valios, teka savaime, kartais šios mintys dingsta. Asmeniui būdinga sudarinėti naujus žodžius, atsiranda nenuoseklumai pereinant nuo vienos minties prie kitos. Jam sunku įsisąmoninti perskaitytos knygos esmę. Šizofrenija sergantis asmuo nuolat be iniciatyvos, niekuo nesidomi, sakosi neturįs perspektyvų ir planų. Ligonis gali ištisas dienas gulėti, nekalbėti, nevalgyti, būti priešiškas aplinkiniams, įsitempęs. Tokia būsena gali staiga pasikeisti susijaudinimu, nerimu, impulsyvumu. Kartais ligonis jaučia savo paties pasikeitimą, vėliau išryškėja uždarumas, psichinis pasyvumas. Atsiranda keistų įtikinėjimų, asmuo darosi prietaringas, pradeda tikėti aiškiaregyste, telepatija, pasireiškia pervertinimo ir santykio idėjos. Ligonis patiria pasikartojančių iliuzijų, paslaptingų jėgų ar įsivaizduoja jaučiantis tai, ką jaučia kitas žmogus. Sutrinka suvokimo sfera, kuri tiesiogiai veikia asmens elgesį. Asmuo girdi balsus, šnibždesį, šaukimą, plūdimąsi, grasinimus. Dažnai tai būna persekiotojų balsai, susiję su kliedesiu. Balsai ligoniui gali komanduoti, liepti vienaip ar kitaip pasielgti. Šie balsai jam sukelia baimę. Šizofrenijos formos priklauso nuo asmens amžiaus. Ligos išsivystymui turi reikšmės genetika, paveldėjimas. Heberfrenija susergama jaunystėje, katatonija apie 25-30 gyvenimo metus, paranoidine-haliucinacine po 30-ies metų, vėlyvąja - po 45-erių. Hebefrenija nuo paprastosios formos skiriasi ūmine pradžia, greitesne ligos eiga, pavieniais katatoniniais reiškiniais, pakilia ir neadekvačia nuotaika, tuščia, neproduktyvia euforija. Šiai formai būdingas keistas ir nenumatomas elgesys, kvailiojimas, grimasos, manieravimas, absurdiškas juokas, kikenimas. Ligoniai gerai nusiteikę, jiems nebūdingas agresyvumas. Jų veiksmai stokoja tikslingumo. Liga progresuoja greitai, asmenybė degraduoja, atsiranda silpnaprotystė su kvailiojimo elementais. Katatonija - pasireiškia susijaudinimu ir stuporu su negatyvizmu, mutizmu, katalepsija. Katatonija kartais prasideda staiga sunkia susijaudinimo būsena. Kitais atvejais, prieš pasireiškiant katatonijai, atsiranda depresija su santykio kliedėjimo idėjomis. Sergantysis gali staiga trumpam sustingti nepatogia poza. Gali pasireikšti stereotipijos, ligonis kartoja tą patį beprasmį žodį ar frazę, atlieka betikslius judesius. Katatoninis susijaudinimas pasireiškia ūmiais, netikėtais veiksmais. Ligonis, ilgai būdamas nejudrios būsenos, staiga susijaudina, gali užpulti artimuosius. Ūmus katatoninis susijaudinimas gali būti su sąmonės sutrikimu. Ligonis blaškosi, plėšia nuo savęs drabužius, nereaguoja į kitų kalbas ir paliepimus. Iš išsakytų frazių, veido mimikos egzaltacijos ir sutrikimo galima manyti, kad jis haliucinuoja ir kliedi. Ūmiam susijaudinimui praėjus, lieka jo prisiminimų nuotrupos. Gali būti ir ūmi katatoninės šizofrenijos forma, vadinama hipertoksinė. Šiai ligos formai būdinga pakilusi temperatūra, herpesas, alerginis odos išbėrimas. Ši forma pavojinga gyvybei, nes sutrikdo širdies veiklą, pablogėja kraujo sudėtis. Paranoidinėms haliucinacijoms būdingos haliucinacijos, ypač klausos. Dažnai būna nemalonios uoslės ir skonio haliucinacijos. Ūmiais atvejais būdingas ryškus mąstymo sutrikimas. Paranoidinės šizofrenijos eiga užsitęsusi, tačiau, gydant psichotropiniais preparatais, defektai progresuoja lėtai, ligonis ilgai gali dirbti ir gyventi šeimoje. Paranoidinė haliucinacija kliniškai pasireiškia ilgalaikiais kliedesiais. Liga prasideda pamažu, aplinkiniai ir artimieji negali nurodyti ligos pradžios. Kartais tik po kelerių metų pasireiškia nežymūs elgesio sutrikimai. Pradinėje stadijoje kliedėjimo idėjos dažnai būna pavienės, be sistemos, nepastovaus pobūdžio. Nors kartais jau ligos pradžioje kliedesys turi sisteminį pobūdį. Pasireiškia persekiojimo, poveikio, nuodijimo kliedesys. Rečiau didybės kliedesys ir haliucinacijos. Kartais kliedėjimo idėjos dominuoja daugelį metų, sudaro sistemą ir pereina į lėtinę stadiją. Nuotaika būna neadekvati, sutrikusi. Vėlyvoji šizofrenija dažniausiai pasireiškia paranoidine simptomatika. Šizofrenijos eiga įvairi. Maždaug trečdalis ūmiai sirgusiųjų pasveiksta be padarinių. Kitiems pasireiškia ligos recidyvai, eiga būna banguojanti. Daugeliui ligonių palengva atsiranda ir progresuoja psichikos defektai. Defektas pasireiškia ne tik dėl ligos proceso progresavimo, bet ir dėl netikusių psichosocialinių ligonio gyvenimo sąlygų. Kuo susergama anksčiau, tuo jos eiga ir padariniai sunkesni. Diferencijuojant šizofreniją nuo kitų ligų, reikia prisiminti, kad sergantysis šizofrenija dažnai jaučia keistą, nesuprantamą, neaiškios kilmės nerimą, jį apima nemalonūs kūno pokyčiai. Nepertraukiamos šizofrenijos eigoje anksti pasireiškia vangumas, pasyvumas, emocijų nuskurdimas, darbingumo mažėjimas. Liguisti reiškiniai palengva keičiasi ir sunkėja, į neurozę panašūs simptomai virsta kliedesiais, haliucinacijomis ir katatoniniais su hebefrenijos elementais. Klinikiniame vaizde dominuoja nepsichozinė simptomatika: įkyrumai, fobijos, senestopijos, depersonalizacija, viršvertinės idėjos. Priepuolinė-progresuojanti šizofrenija yra pirmas ligos priepuolis arba recidyvas. Pasireiškia nepertraukiama eiga, progresuojant produktyviai ir negatyviai simptomatikai. Priepuoliai gali tęstis nuo kelių mėnesių iki daugelio metų. Priepuoliai nėra ūmūs, kaip sergant paranoidine šizofrenija. Produktyvi simptomatika gali reikštis ne tik per priepuolius, bet ir tarp jų. Priepuoliams būdinga disociacija, tarp masyvios psichozės ir palyginti tvarkingo ligonio elgesio. Polimorfizmas pasireiškia maniakinėmis ir depresinėmis būsenomis. Ūmiai kilęs priepuolis pasireiškia psichinio autizmo sindromu, fiziniu poveikiu, inscenizavimu, klaidingu aplinkos supratimu, pavyduliavimo, persekiojimo ir nuodijimo kliedesiais, haliucinacijomis, katatoniniais-hebefreniniais reiškiniais. Periodinė šizofrenija pasireiškia įvairios trukmės priepuoliais, tarp kurių būna ilgesnės ar trumpesnės remisijos. Priepuoliai trunka nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Priepuolių epizodų skaičius įvairus, baigiasi geromis remisijomis. Po pirmų priepuolių asmenybės pakeitimų nėra. Po pakartotinių priepuolių padidėja jautrumas, pasireiškia greitesnis išsekimas, blanksta emocijos, mažėja produktyvumas.
Kiti Veiksniai
Be jau minėtų veiksnių, agresyvų elgesį gali skatinti ir kiti dalykai:
- Alkoholis ir narkotikai: Šios medžiagos gali sumažinti savikontrolę ir padidinti impulsyvumą.
- Smurtas žiniasklaidoje: Smurto vaizdavimas žiniasklaidoje gali desensibilizuoti žmones smurtui ir padidinti agresyvų elgesį.
- Trauminiai įvykiai: Patirtos traumos, ypač vaikystėje, gali padidinti agresyvaus elgesio riziką.
- Genetiniai veiksniai: Kai kurie tyrimai rodo, kad genetika gali turėti įtakos agresyvumui, tačiau šis ryšys yra sudėtingas ir nėra visiškai suprastas.
Agresijos Valdymas
Agresyvaus elgesio valdymas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis individualaus požiūrio. Svarbu nustatyti agresijos priežastis ir taikyti atitinkamas intervencijas. Tai gali apimti:
Taip pat skaitykite: SKAMP susikūrimas
- Psichoterapiją: Kognityvinė elgesio terapija (KET) gali padėti žmonėms išmokti valdyti pyktį, spręsti problemas ir pakeisti agresyvius elgesio modelius.
- Vaistus: Kai kuriais atvejais, ypač jei agresija yra susijusi su psichikos sutrikimu, gali būti skiriami vaistai.
- Socialinių įgūdžių ugdymą: Mokymas, kaip bendrauti, spręsti konfliktus ir reikšti savo jausmus konstruktyviais būdais, gali padėti sumažinti agresiją.
- Streso valdymą: Išmokti valdyti stresą, naudojant tokias technikas kaip meditacija, joga ar fizinis aktyvumas, gali padėti sumažinti agresyvumą.
- Aplinkos pakeitimus: Kai kuriais atvejais, norint sumažinti agresiją, gali reikėti pakeisti aplinką, pavyzdžiui, pašalinti agresiją skatinančius veiksnius arba sukurti saugesnę aplinką.
Agresija Globos Namuose
Socialinio darbo magistro darbe, analizuojančiame vyrų agresiją globos namuose, nustatyta, kad pagrindiniai veiksniai, lemiantys agresiją, yra alkoholis, liga ir pats gyvenimas globos namuose. Subjektyvia darbo autoriaus nuomone, pagrindinis neįgaliojo vyrų agresijos veiksnys yra pats gyvenimas globos namuose bei socializacijos ir savirealizacijos poreikių nepatenkinimas. Autorius mano, kad gėrimas yra ta pati socializacijos ir savirealizacijos stokos problemos pasekmė.