Kelionės - tai neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalis. Tačiau, kaip ir su bet kuriuo pomėgiu, kartais aistra keliauti gali peraugti į maniją. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas slypi už kelionių manijos, ar tai iš tiesų yra liga, kokie požymiai ją išduoda ir kaip atskirti sveiką susidomėjimą kelionėmis nuo nesveikos priklausomybės.
Kas Yra Kelionių Manija?
Budizmo psichologija teigia, kad viena pagrindinių žmonių kančios priežasčių yra pernelyg didelis prisirišimas prie daiktų, reiškinių ar pojūčių. Kelionių manija - tai liguistas prisirišimas prie kelionių, kai žmogus jaučia didelį nerimą, pyktį ar depresiją, būdamas ne kelyje arba negalėdamas išvykti pagal įprastą grafiką.
Žmogus turi įpročių ir pomėgių, ir visai be to neapsieitume, tačiau svarbu, kad jie neperaugtų į liguistą priklausomybę.
Kelionių Manijos Požymiai
Pagrindinis požymis, kad žmogus turi nesveiką santykį su kelionėmis - atsiradęs didelis nerimas, gal net pyktis ar depresija, kai esi ne kelyje, arba kai pagal įprotį jau reikėjo kelti sparnus, tačiau dėl kokių nors priežasčių išskristi taip ir nepavyko arba teko išvyką atidėti.
- Nerimas ir diskomfortas be kelionių. Atsiranda didelis nerimas, pyktis ar depresija, kai žmogus negali keliauti.
- Kiekis svarbiau už kokybę. Svarbiausia tampa aplankytų šalių skaičius, o ne patirtų įspūdžių gylis.
- Motyvacijos stoka. Keliaujama be aiškaus tikslo, tiesiog iš įpročio arba azarto.
- Pastovus nuovargis. Nuovargis nuo nuolatinių patikrų oro uostuose, dažnų skrydžių ir laiko zonų kaitos.
- Finansinės problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti išlaidų kelionėms, net jei tai kenkia finansinei padėčiai.
- Socialiniai sunkumai. Kelionės tampa svarbesnės už santykius su artimaisiais ir draugais.
Kelionės Kaip Virusas: Ar Tai Romantiška?
Darboholikai vaidina, kad skundžiasi, o iš tikrųjų taip pučiasi, jog visą jų laiką, skirtą šeimai, laisvalaikiui, saviugdai, suryja darbas arba verslas. Lygiai taip pat kelionių ligoniai džiaugiasi, gavę pagyrimą, kad jie užsikrėtę autostopo, kalnų ar kitokiu panašiu virusu. Net jei tai - tik metafora, ji šiurpina. O jei epitetas vartojamas pagal tiesioginę reikšmę, išeina, kad kelionės trikdo sveikatą ir yra žalinga priklausomybė - kaip narkotikai, elektroninės cigaretės, steroidai raumenims pūsti ar plastinės operacijos.
Taip pat skaitykite: Patarimai keliautojams Portugalijoje
Kuo Daugiau Šalių, Tuo Geriau?
Taigi, maniakizmą išduoda ne kokybės, bet kiekybės poreikis. Kelionių fanatikams svarbiausia - kiekvieną kartą nuvykti į vis kitą, lig tol dar nelankytą šalį - ne todėl, kad tai reikalautų verslas ar darbo pobūdis, kaip turų organizatorių ar kelionių agentų, o tik tam, kad galima būtų ant namų sienos arba vaizduotėje pakabintame žemėlapyje prisidėti kuo daugiau pliusiukų. Aplankytų kraštų įvairovė jiems asocijuojasi su kietumu ir lygiu. Tačiau vieną šalį aplankęs ar vis ten pat traukiantis keliautojas gali tikrovę jausti žymiai jautriau nei tas padraika, kuris svetimus kraštus keičia kaip kojines.
Iš asmeninės patirties pastebėta, kad kartais vienas ir tas pats miestas arba vietovė padeda geriausiai pažinti pasaulio kaitą ir virpesius. Pavyzdžiui, kai tik galimybės leidžia, į kitus žemynus skrendama su „Turkish Airlines“ - ir dėl to, kad kelionė prasideda Vilniuje normaliu, nevarginančiu paros metu (dieną, o ne vidurnaktį ar paryčiais), ir dėl puikaus aptarnavimo bei gero maisto skrydžių metu, ir dėl to, kad persėdimas - Stambule. Tad tik kai būna pakankamai laiko iki kelionės tęsinio, vykstu pamaklinėti į šį istorijos, grožio ir svetingumo nešykštintį miestą. Jau daug kartų turėta progų pamiltą Stambulą išjausti per vis kitas vietoves, vis kitomis progomis ir vis kitu metu - ir per jo klestėjimą, ir per krizes, ir jam atsigaunant. Kai garsiausius įstabius turistinius objektus keliautojas jau apžiūrėjęs ne kartą, jis pradeda atkreipti dėmesį į jų šešėlius, į vietinius žmones ir kasdienį gyvenimą, tada iš turisto atvykėlis tampa svečiu, o matymo režimas persijungia į jautimo.
Ar Kelionės Visada Praturtina?
Kelionių aistruoliai mėgsta save glostyti mintimi, kad kelionės praturtina - dvasiškai arba intelektualiai. Drįsčiau pridurti - retą kurį ir ne itin dažnai. Prieš gerus dešimt metų kalbintas Algimantas Čekuolis taikliai pažymėjo, kad esti žmonių, kurie net visą pasaulį apkeliavę netampa protingesni už savo lagaminą.
Prisiminus šią pastabą, prieš akis iškyla lietuvių turistai, kuriuos prieš daugiau nei dešimt metų teko lydėti po Kiniją. Jie buvo išnaršę nemenką Azijos gabalą, bet išvydę nefritinę Gulinčiojo Budos statulą, jie vis tiek bliovė, kad tai nukritusi girta boba, o važiuodami traukiniu naktį žadino kinus, baubdami degtinę, plėšdami „Ramunę baltąją“ ir visaip įžeidinėdami santūresnius bendrakeleivius. Beje, trečią kelionės dieną jie jau ilgėjosi nuosavo namo baseino. Arba - kas iš to, jei žmogus apsilipdęs diplomais, laiko save intelektualu ir į tolimas žemes vyksta, kaip pats tvirtina, „praplėsti akiračio“, tačiau, įveikęs tūkstančius kilometrų, net pabuvojęs unikalių, ilgaamžių kultūrų apsupty, vis tiek negeba iš jų pasisemti žinių ir namo grįžta neatsikratęs eurocentrizmo ar istorinės propagandos, bruktos jam nuo vaikystės: mažiau pažintas tautas ir toliau menkina, civilizacijos pažangą sieja vien su skaitmeninėmis technologijomis ar primityviais ekonominiais rodikliais ir niekaip negali pripažinti fakto, kad kadaise Amerikos žemyno užkariautojai ir Azijos, Afrikos kolonistai buvo tikri plėšikai ir barbarai.
Taigi, kelionės praturtina ne automatiškai, ne savaime - tam reikia ir įgimto žingeidumo, ir gebėjimų analizuoti, ir pasiruošimo.
Taip pat skaitykite: Komandos Formavimas
Kelionės Tikslas
Įsismarkavus įpročiui keliauti vien „ant skaičiaus“, anksčiau ar vėliau išsivysto šalutinis neigiamas poveikis: kelionės ima vis mažiau jaudinti, ir gresia visiškas nubukimas. Daug keliaujantys žmonės vis dažniau dejuoja, kad svetur jiems trūksta pritrenkiančių įspūdžių, kosminių atradimų. Taip jau yra - kai žmogus pertekęs malonumų, kai gali sau leisti pildyti kone kiekvieną savo įnorį, nebevertina to, ką gauna greitai ir lengvai, tada arba jau nežino, ko nori, arba nori nežinia ko. Kelionių romantika išsivadėja tada, kai atsiranda nuovargis nuo nuolatinių patikrų ir stumdymosi oro uostuose, dažnų skrydžių, laiko ir klimato juostų kaitos. Kita priežastis, kuri gali paskatinti malonaus jaudulio ar vaikiško susižavėjimo stygių, - kai kelionės tikslas pasiklysta pačioje kelionėje, ir kai jau išvis neaišku, nei dėl ko, nei kam ta kelionė. Greičiausiai tik iš inercijos ir iš azarto.
Konkretus kelionės tikslas dažnai net būtinas. Jis pristabdo nuo blaškymosi ir draikymosi, padeda pataupyti energiją, kurios, reikia susitaikyti, visi turime ribotus rezervus, ir galiausiai paskatina suvokti, kad viena sėdyne viso Žemės gaublio vienu sykiu ir per vieną gyvenimą užsėsti nepavyks. Todėl verčiau keliauti tik ten, kur labai traukia, kur bus kokio nors asmeninio intereso ir prasmės, o ne bet kur ar „ai, kažkur“. Tik svarbu, prieš iškeliant kelionės tikslą, atpažinti ir išsigryninti savo poreikius, apsibrėžti išvykos idėją. Jei keliautojas nusprendė į jam gerai pažįstamą tolimą šalį tą kartą vykti ne turistauti, o, tarkim, gydytis ir grįžęs pajaučia atgavęs sveikatą, tai bus pati vertingiausia jo gyvenimo kelionė, nepaisant to, kad jos metu ne tiek jau daug kažką nauja ir pritrenkainčio išvydo. Kitaip tariant, konkretaus kelionės tikslo reikia vengti tik vienu atveju - kai betikslis bastymasis ir būtų tas tikslas.
Ar Įmanoma Pabėgti Nuo Problemų?
Paplitusi mintis, kad per keliones nuo problemų nepabėgsi. Nebūtinai. Kelionės gali padėti nuo problemų ir pabėgti, ir jas išspręsti. Tai priklauso nuo jau apkalbėto kelionės tikslo. Svarbu tik pasirinkti tinkamą kryptį ir laiką. Kitas be saiko dėvimas posakis - esą per keliones žmogus išeina iš komforto zonos. Tiesa ta, kad iš komforto zonos priverčia išeiti ne savanoriška tremtis į švelnaus smėlio paplūdimius, ne patrakėliški žygiai, o nesurežisuoti ir nelaukti gyvenimo sunkumai. „Išeiti iš komforto zonos“ yra tai, ko 98 procentai turistų, didelei jų laimei, nepatiria. Tai visokie košmarai, kai, pavyzdžiui, žmogus svetur tampa teroristų įkaitu, be jokio pagrindo apkaltintas patenka į vietos kalėjimą, atsiduria ligoninėje pakirstas klastingo viruso. Visi kiti nuotykiai ir laikini nepatogumai - tai tik lengvi nesusipratimai ir prieskoniai, kurie retai kada realiai išmokina kovoti už būvį ar išgyventi nežmoniškomis sąlygomis.
Ar Prabangi Kelionė - Gėda?
Prie kelionių mėgėjų prikibusi ir tokia nerašyta taisyklė: esi tikras pasaulio pažinėjas tik tuo atveju, jei keliauji kaip kuprinėtojas, kiauromis kišenėmis, o dar geriau - jei įgudai parazituoti, t.y. stengiesi svetingiems arba ko nors bergždžiai besitikientiems čiabuviams užlipti ant sprando: vien tik nakvoti, maitintis ir į visokius brangius objektus prasmukti nemokamai nieko nedirbant, tik už hipsterišką „ačiū“. Atseit pigumas ir vargingumas kelionei suteikia dvasingumo. Tai beveik tokia pati nesąmonė kaip kad esą tik alkanas menininkas gali išstenėti šedevrą. Šie papaistymai subręsta iš pavydo ir saviguodos tų, kurie niekaip sau negalėtų leisti pasimėgauti prabangiais ar pižoniškais malonumais ir visada privalo, būdami svetur, skaičiuoti kiekvieną monetą, vogčiomis į kišenes ar po sijonu grūstis viešbučio pusryčių likučius bei slapčia juos neštis iš valgyklos, kad būtų ką užkrimsti per pietus sėdint priešais prašmatnaus restorano vitriną, kuri visada tik ir liks vitrina. Šiais laikais nėra joks pasiekimas išvykti į valkatišką kelionę, kur teks glaustis gličiuose nakvynės namuose ar palapinėse per ekologišką narkomanų festivalį ir šliurpti labai dvasingus makaronus mažytėse, musėmis aplipusiose knaipėse. Patekti į tarakonų draugiją talento irgi nereikia. Kur kas didesnis iššūkis - susiorganizuoti tokią kelionę, kuri būtų visiškai priešinga ligtolinei patirčiai ir galimybėms. O pats didžiausias iššūkis - išvis nekeliauti. Jei to neteko patirti, kodėl gi nepamėginus - puikus būdas pasitikrinti, kiek įmanoma iškentėti nekeliaujant, ir įsitikinti kokia tai nelengva užduotis, reikalaujanti proto ramybės ir valios. Kurį laiką pabuvus sėslumo būsenoje, kelionių manija atslūgsta, ir pasaulis sutviska naujai.
Keliautojų Tipai
Kiekvienas keliautojas unikalus savo charakteriu, pasaulėžiūra bei poreikiais. Tačiau, kad ir kokie skirtingi bebūtume, pasirodo, visus mus pagal keliavimo įpročius galima skirstyti į tam tikras grupes. Psichologė, organizacijų konsultantė bei universiteto lektorė Aistė Mažeikienė išskiria keturis pagrindinius keliautojų tipus: individualistus-medituotojus, entuziastus-asketus, gurmanus ir dromomanus. „Kiekvienas keliautojo tipas yra puikus tam tikromis gyvenimo atkarpomis, tad, atpažinę save, neskubėkime teisti kitų“, - šypsodamasi įspėjo A.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos Verslo Keliautojams
Individualistai-medituotojai
Anot psichologės A. Mažeikienės, individualistai-medituotojai dažniausiai yra brandžios, gana daug gyvenime patyrusios asmenybės. Joms kelionė yra dvasinių potyrių paieškos, proga atsigauti kūnui bei malonumų galimybė. O netikėtumai šiems keliautojams - natūrali kelionės dalis.„Individualistas-medituotojas yra linkęs nuklysti nuo suplanuotų maršrutų it azartiškas grybautojas, kuris, radęs baravyką, pasileidžia vedamas savo intuicijos. Grupinių ekskursijų gidai dėl šių keliautojų patiria daug įtampos - tai jie į kalnus išeina, tai nesifotografuoja kartu su grupe, tai šventyklose nori užsibūti, o į suvenyrų parduotuves nė kojos neįkelia“, - vardijo psichologė. - Individualistai-medituotojai sunkiai prognozuojami, nes jų „maistas“ kelionėse - rūke paskendę rytai, laukinė gamta, architektūros užkampiai, o ne padailinti senamiesčio fasadai“.Kelionėse šių keliautojų tikslai: įsikrauti jėgų, pabūti ramybėje, pasvajoti.
Entuziastai-asketai
Anot A. Mažeikienės, entuziastai-asketai yra „gyvi“ įspūdžiais ir nereiklūs buičiai - gali miegoti automobiliuose ar stotyse - kad tik pamatytų kuo daugiau pasaulio stebuklų. Įdomu tai, kad į šią kategoriją dažnai patenka labai išsilavinę, vyresnio amžiaus keliautojai.Psichologė pastebėjo, jog dažnai šiam keliautojų tipui priskiriami žmonės turi gana smarkiai save suvaržyti finansiškai tam, kad galėtų išvykti svetur. Tačiau jie nesijaučia nelaimingi, kad išvykę negali pavakarieniauti restorane ant jūros kranto. Jie daug vaikšto ar yra kitaip aktyvūs, gausiai perka apžvalgines ekskursijas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad investicija į keliones yra nepalyginamai vertingesnė nei į santechniką ar net naują namą.„Kalbant apie entuziastus-asketus, noriu pacituoti vieną labai šaunią ūkininkę: „Turiu medinį lauko tualetą, bet užtai kartą per metus keliauju į kitą žemyną“, - šypsojosi A. Mažeikienė. Netikėtumai šiems keliautojams - ne problema, per visą kelionės grožį entuziastai jų gali net nepastebėti.
Gurmanai
Pastarieji mėgsta komfortą. Ruošiantis kelionėms, jiems kyla daug klausimų apie patogumą. Labai atidžiai renkasi viešbutį bei restoranus.„Gurmanams rūpi išskirtinumas - jeigu jau valgyti svetur, tai tikrai ne savo įprastus pusryčius, o ką nors ypatinga, - sakė A. Mažeikienė. - Kartą teko keliauti su kompanija, kuri trečdalį kelionės skirdavo tinkamų restoranų ar kavos gėrimo vietų paieškai - buvo šiek tiek gaila kelionės laiko, mažai pamatėme, bet užtai valgėme be galo skaniai ir labai malonioje kompanijoje“.Gurmanai ypač žavisi naujais potyriais - nori nuolatos ką nors išbandyti pirmąkart. Tiesa, pusę pasaulio išmaišiusį keliautoją vis rečiau pavyksta kuo nors nustebinti, tačiau gurmanams tai - būtina kelionės dalis, dažnai verčianti keliauti vis į tolimesnius kraštus ieškant to, ko joks kaimynas dar nėra matęs, ragavęs ar kitaip patyręs.Anot psichologės, atrodytų, kad būti gurmanu priklausytų pasiturintiems senjorams. Vis dėlto dažniausiai prie šio keliautojų tipo priskiriami smalsūs ir viską, kas nauja mėgstantys jaunuoliai. O taip pat ir tie, kurie taip daug dirbo prieš atostogas, kad nieko daugiau nebenori matyti iki „neatsigaus“ visiškame komforte.Netikėtumų kelionės metu kiekvienas gurmanas mielai išvengtų ir papildomai sumokėtų už tai, kad niekas netrukdytų suplanuotam poilsiui. Kelionėse šių keliautojų tikslai: mėgautis komfortu ir naujais potyriais.
Dromomanai
Anot psichologės, dromomanai (terminas dromomanija kilęs iš graikų kalbos: dromo reiškia bėgti, manija - liguistas potraukis) keliauja tam, jog nuslopintų nerimą. Vadinamiems dromomanams pasireiškia nenugalimi impulsai klajoti: „Tai žmonės, turintys stiprų emocinį arba fizinį poreikį nuolat keliauti, patirti naujų įspūdžių bei išbandyti naujas tapatybes. Po kelionės aprimęs ir kurį laiką sėsliai pabuvęs dromomanas vėl nori dingti, bėgti, keisti aplinką, tarsi kurdamas iliuziją, kad kelionės kažką jo gyvenime pakeis“.„Su lengva dromomanijos forma turbūt ne vienam teko susidurti, tačiau vertėtų gyventi ne vien kelionėse, - įspėjo A. Mažeikienė.
Kaip Atskirti Kelionių Aistrą Nuo Manijos?
Svarbu atpažinti ribą tarp sveiko susidomėjimo kelionėmis ir nesveikos priklausomybės. Jei kelionės pradeda kontroliuoti jūsų gyvenimą, sukelia nerimą ir diskomfortą, kai negalite keliauti, ir kenkia jūsų finansinei padėčiai bei santykiams, tai gali būti kelionių manija.
Kada Kreiptis Pagalbos?
Jei įtariate, kad turite kelionių maniją, svarbu kreiptis į specialistą - psichologą arba psichoterapeutą. Jis padės jums atpažinti problemos priežastis, išmokti valdyti savo elgesį ir susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Kelionių Tendencijos ir Biudžetas
Keliautojų krypties pasirinkimas, be abejo, daugiau ar mažiau susijęs su įvairiais įvykiais pasaulyje, kultūrų maišymusi, šalių ekonomine padėtimi, žmonių pomėgiais, vis populiarėjančia maisto kultūra, tačiau nemažai žmonių pasirinkimą lemia kelionėms skirtas biudžetas. Į kokius kriterijus atsižvelgia besirengiantys savo atostogas praleisti svečiose šalyse keliautojai? „Kaina ir kokybė. Jaunesni keliautojai nori važiuoti ten, kur šilta (už nustatyta sumą), bet ne į Turkiją ar Egiptą. Šeimos dažniausiai orentuojasi į keliones, kur nereikės daug keliauti, prieš Turkiją jie neturi nusistatymų. Kalbant apie vyresnio amžiaus keliautojus, jie yra linke paragauti ir egzotikos, ir pasiplaukioti kruizu. Turėjome viena grupę garbaus amžiaus keliautojų, kurie praleido kruiziniame laive net 46 dienas“ - pasakoja kelionių organizatoriaus Tedo.lt įkūrėjas Tadas Kertenis. Vertindamas kintančias kelionių tendencijas, organizatorius priduria, kad „kiek seniau keliautojai rinkosi kryptis pagal kainą, ir tik vienas kitas pagal tai ko, iš tikrųjų nori. Dabar pastebima, kad keliautojai jau atsikando biudžetinių kelionių (aišku, jos vis tiek yra labai populiarios), bet didžioji dalis pradeda rinktis pagal tai, kur nori atostogauti. Dažnas keliautojas jau bus matęs įvairių šalių ir kurortų, todėl lietuviai turi gan gerą skonį kelionėms, žino, ko nori, žino, kas nepatinka“. Vis dedesniu keliautojų prioritetu tampa kryptis ir šalis, kurią norėtų aplankyti. „Šiais metais visa rinka keičiasi labai smarkiai, Lietuvos keliautojai pradėjo atostogauti dažniau ir brangiau, todėl turime kiek pakilusias kainas,“ - teigė T. Kertenis. Tačiau, nederėtų pamiršti, kad nemažai daliai žmonių svarbus ir skiriamo biudžeto kelionei klausimas. „Žmonės, kurie tikisi, kad galės gan pigiai pagauti paskutinės minutės pasiūlymą ir už 300 eurų atostogauti Turkijoje su pilnu maitinimu, turėtų kiek pergalvoti savo kelionės biudžetą, nes tokios tiesiog iššluojamos. Kainos yra labai pakilusios ir tai nėra kelionių agentūrų ar kelionių organizatorių gobšumas, tiesiog populiariuose viešbučiuose nebelieka vietų, lėktuvai irgi negali skraidinti daugiau žmonių negu talpina,“ - sako T. Kertenis. Ką daryti tiems, kurie aplankę visų mylimą ir egzotiškąją Turkiją, norėtų leistis į naują nuotykį ir pernelyg neišlaidaudami pamatyti daugiau egzotiškų kraštų? Kelionių ekspertas pataria: „Gruzija, Tailandas, Šri Lanka būtų puiki vieta keliautojams, nenorintiems išlaidauti biudžeto. Kainos pradeda lygintis su Turkijos ar Ispanijos kainomis. Palyginimui, kelionė į Turkiją savaitei gali kainuoti nuo 500-700€ asmeniui, o apžvalginė/poilsinė kelionė į Tailandą 15 dienų dienų kainuos 1199€, skirtumas tarp šių kelionių yra nepalyginamas. Jei imsite kelionę į egzotiškas vietas be apžvalginės programos, galima tilpti net ir į 600-700€, o tai yra labai maža suma, turint omeny, jog per pusę pasaulio skrisite atostogauti.“
Kelionių Manijos Gydymas
Manijos gydymas susideda iš kelių labai svarbių komponentų: medikamentai, psichoterapijos ir artimųjų paramos.
Medikamentinis gydymas
Manija sergantiems žmonėms yra skiriami nuotaikos stabilizatoriai: litis, valproinės rūgšties preparatai, karbamazepinas. Litis yra vartojamas klasikinės ūmios manijos gydymo metu, kuomet jo gydomas poveikis pastebimas 60proc. atvejų, kartu su ličiu yra vartojami neuroleptikai. Valproinės rūgšties preparatų veiksmingumas gydant maniją yra 70proc. Valproatai vartojami kaip daugiafunkciniai preparatai, nes turi traukulius slopinantį, nuskausminantį, raminantį poveikį. Karbamazepinas gali būti vartojamas, jeigu gydant maniją, litis buvo neveiksmingas ar sukėlė stiprų šalutinį poveikį. Dažniausiai karbamazepinas skiriamas kaip papildomas vaistas prie neuroleptiko, tuomet greičiau silpsta manijos simptomai, pasižymi antimaniakiniu poveikiu. Vartojant nuotaikos stabilizatorius reikalinga reguliari gydytojo priežiūra, nes turi būti sekama vaisto koncentracija kraujyje. Gydant maniją nuotaikos stabilizatoriais būklė pradeda gerėti savaitės laikotarpiu. Gali būti vartojami dviejų nuotaikos stabilizatorių deriniai. Priklausomai nuo vyraujančių simptomų, kartu gali būti skiriami raminamieji (benzodiazepinai) arba antipsichotiniai vaistai. Praėjus ūmiam periodui, gali būti taikomas ligos profilaktinis gydymas. Pirmojo manijos epizodo gydymą rekomenduojama tęsti mažiausiai metus. Tačiau dažniausiai palaikomasis gydymas pradedamas po antro ar trečio epizodo. Jeigu tokio gydymo poveikis geras ir nėra šalutinių reiškinių, rekomenduojama profilaktika visą gyvenimą. Nutraukiant gydymą dozę reikia mažinti palaipsniui, nes kitaip manijos simptomai gali prasidėti kelių savaičių laikotarpiu.
Psichoterapija ir artimųjų pagalba
Psichologo pagalba manijos atveju yra daugiau antrinė, struktūruojanti. Tam dažniausiai naudojama kognityvinė-elgesio terapija, kuri yra aiškiai nukreipta į tam tikras, konkrečias elgesio sritis. Asmuo gali būti mokomas problemų sprendimo įgūdžių. Manoma, kad tai gali padėti išvengti stresų, kurie iššauktų naujus manijos epizodus. Taip pat labai svarbu sergančiuosius mokyti apie sutrikimo eigą. Tai padeda pasiekti didesnio bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais, ypač vaistų vartojimo stabilumo. Teikiant pagalbą ne mažiau svarbi ir artimųjų palaikymas. Labai svarbu, kad pamačius artėjančio manijos priepuolio požymius ligoniui būtų pradėtas atitinkamas gydymas, todėl artimieji turėtų kreiptis į gydytoją ir supažindinti jį su savo pastebėjimais apie pakitusį artimojo elgesį.
Profilaktika
Pagrindiniai profilaktikos uždaviniai - išvengti priepuolių pasikartojimo ir pagerėjimų pailginimas. Tam tikslui yra vartojami tie patys nuotaikos stabilizatoriai (litis, valproinės rūgšties preparatai, karbamazepinas), kurie gali būti vartojami net visą gyvenimą. Labai svarbu pacientui ir jo artimiesiems paaiškinti, kad negalima vaistų nutraukti dėl nėštumo, šalutinių reiškinių ar kitų priežasčių staiga, dozė turi būti mažinama palaipsniui, nes kitaip priepuolis gali pasikartoti staiga. Profilaktiką papildo psichoterapija ir artimųjų švietimas. Šeimos nariai turėtų sekti ligos eigą, žinoti manijos simptomus, gydymo principus, kaip suteikti pagalbą, neutralizuoti neapgalvotų veiksmų pasekmes, pvz., jei ligonis linkęs priepuolio metu švaistyti pinigus, tikslinga apriboti galimybes disponuoti pinigais.