Robertas Keturakis - vienas iškiliausių lietuvių poetų, kurio kūryba išsiskiria ne tik menine verte, bet ir gilia psichologine įžvalga. Jo poezija nagrinėja sudėtingus žmogaus būties klausimus, atskleidžia tautos patirtis, netektis ir virsmus, kviečia įprasminantį šiuolaikinio pasaulio būtį. Šiame straipsnyje panagrinėsime Roberto Keturakio kūrybos psichologinius aspektus, remdamiesi jo poezijos rinkiniais, kritikų įžvalgomis ir paties poeto mintimis apie gyvenimą, kūrybą ir žmogaus prigimtį.
Roberto Keturakio kūrybos įvertinimas
Vincas Mykolaitis-Putinas 1921 metais Robertą Keturakį apibūdino kaip europinio lygio kūrėją, pasiekusį tiek "padangėj iškeltą viršūnę", tiek ir "dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse". Pasak jo, Keturakis talentingai perteikia šiuos potyrius savo poezijoje. Autorius teigia, kad Keturakis yra didis Lietuvos poetas, kurio titulai nubyra su laiku. Jis kritikuoja tuos, kurie tik apsimeta poetais, bet neturi nei gelmės, nei viršūnių. Jis teigia, kad kažkas papuvę danų karalystėje, o literatūros kritikai propaguoja fališką ir kūniškų ertmių fiziologinę rašliavą arba palankiai vertina tuštybės bei plagijavimo kupinus pafilosavimus pagal individualius motyvus.
Viktorija Daujotytė neranda Roberto Keturakio tarp nūdienos ausiai ir dvasiai mielų sambalsių. Autorius klausia, kodėl garbieji literatūros paternalijai ir matronijos neberašo apie savo amžininkus, dar, ačiūdie, kūrybingus ir kiekvienu rinkiniu tariančius įdomų, netikėtą žodį? Kodėl neužtinka bent kuklių atsiliepimų apie Roberto Keturakio, Aldonos Elenos Puišytės, Algimanto Mikutos, Petro Palilionio bei kitų naująsias knygas? Ar jose nėra jokio, kad ir menkiausio, sambalsėlio? Ar jau paskubėjo nurašyti šią garsiųjų poetų kartą? Maloni išimtis - Ingos Stepukonienės monografija „Roberto Keturakio kūryba“. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Poetas išleido dar penkis eilėraščių rinkinius. Kas šias klasiko knygas analizavo, lygino, recenzavo?
Egzistencinės temos ir būties paieškos
Pastarųjų metų rinkiniai dar kartą patvirtina jo kaip mąstytojo, pranašo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėjo vardą. Evangeliniai motyvai bei improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv. Augustino „Išpažinimų“ nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu.
Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo - viršūnių ir šviesos siekimas. Kažkada esu aptikęs ankstyvojo R. Keturakio apibūdinimą - Vinco Mykolaičio-Putino poetinės tradicijos tęsėjas. Sutikčiau iš dalies. Tuomet derėtų minėti ir Henriką Radauską, ir Kazį Bradūną, ir kitus iškiliuosius, be abejo, Justiną Marcinkevičių. Dabartinė R. Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Reflektuotos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai - į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius-šuntakius, į kuriuos buvo įstumta Poeto taip mylima mūsų gimtinė.
Taip pat skaitykite: Egzistencinė terapija: Robertas Petronis
Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo - viršūnių ir šviesos siekimas. Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus ir akcentuotas dar viename, tik šiais metais išleistame Poeto naujų eilėraščių rinkinyje „Nežinomasis“. Tęsdamas „Teesie“ apmąstytas temas, R. Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia Žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcendencijos klausimus. Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Dürerio graviūrą „Riteris, Mirtis ir Velnias“. Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Regis, tai bene svarbiausios R. Keturakio temos šiame rinkinyje. Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos - dar viena kai kurių eilėraščių tema. Dar vienas šios knygos motyvas - Amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R. Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Šios pabarstytos pastabos - tik pirmas, dar paviršutiniškas įspūdis, skaitant ir gilinantis į Roberto Keturakio pastarųjų metų poeziją. Tačiau akivaizdu, kad tai aukščiausio lygio lyrika, filosofuojanti, medituojanti, egzistencinė.
Pokario patirtys ir trauminis poveikis
Autorius teigia, kad tai buvo niūrūs pokario metai, jie įsiveržė į jo vaikystę ir paauglystę nuožmiai, negailestingai, nepakeičiamai. Dar neparašytas nė vienas kūrinys, kuris sutalpintų didesniąją dalį to laiko žmogaus pastangų išlikti, išsaugoti vaikus, užauginti duoną, tikėti, kad bus teisingumas, kuris kiekvienam atseikės - vienam už žudynes, išdavimus, vingrų apsimetėlio gyvenimą, pastumiant į pražūtį kitus, kad tik pats galėtum išlikti; kitam už žmogiškumo, vilties, sąžinės išsaugojimą. Mes tik dabar bandome pakelti galvas ir įsižiūrėti, kas atsitiko pokaryje su tais, kurie stengėsi apginti gal kiek ir suromanintą, bet perdėm žmogišką suvokimą apie dvasinį, moralinį asmenybės suverenumą; kurie atsitiktinumo nelaikė pasirinkimo ar elgesio teisėju; kurie žinojo, jog pokaris yra dramatiškiausias tuo, kad išdavikai, budeliai, represijų mašinos prižiūrėtojai ir aptarnautojai galėjo būti pakeisti dar stropesniais, dar klusnesniais. Sunku apsiprasti, kad nužmogėjimas įsigali ir virš žmogiškumo (viršžmogis), ir žemiau žmogiškumo (sužvėrėjimas). Pokaris gramzdino žemiau žmogiškumo - į sužvėrėjimą. Baisuma gręžėsi iki sapnų, sugniaužiančių širdį, blaškančių vaiko kūną lyg epilepsijos priepuolyje, ir Motina turėdavo ilgai spausti glėbyje, kad pasaulis vėl sugrįžtų - truputi jaukesnis ir patikimesnis.
Ryšys su gamta ir tautos tradicijomis
Keturakio kūryboje gamta užima ypatingą vietą. Jis įžvelgia gamtoje ne tik grožį, bet ir gilią prasmę, kuri susijusi su žmogaus būtimi ir tautos tradicijomis. Gamta Keturakio poezijoje yra gyva, pulsuojanti, nuolat kintanti ir atspindinti žmogaus jausmus bei išgyvenimus.
Literatūrologės Laimutės Tidikytės teigimu, skaudus žmogaus likimas - itin svarbus Keturakio kūrybai, o pasikeitęs požiūris į žmogų suartina literatūrą su filosofija. Vos pradėjus skaityti Keturakio eilėraščius pajuntama, jog tai nebus paprastas bendravimas su tekstu. Čia neužtenka vien skaityti, jausti, suvokti, dar reikia kūrinyje pastebėti ir kitą pasaulį, nes „Čia teisūs vien sparnai! O visa kita melas, / net ir šventovėm virtęs idealas“. Gyvenimo išminties atvėrimai įgalina suprasti tai, ką verta bandyti suprasti. Kasdieniškiems gyvenimo reiškiniams suteikiama sudėtinga filosofinė prasmė. Kad išgirstum ir suvoktum tai, kas nužymėta, tačiau neišsakyta, reikia gilintis į prigimtinę pasaulėjautą, į Rytų filosofiją.
Sąlytis su civilizacijos ištakomis, iš Ten sklindančia didžiąja išmintim - indoeuropietiškas paveldas, lyg tūkstantmečių atgarsis Keturakio eilėraščiuose: „Ramybė, sutinkanti / po medžių ir žolių šaknimis, / yra didelė ir viltinga kaip prisikėlimas“. Tai saviti eilėraščio „Užmirštojo neaplanko ramybė“ žodžiai. Kūrinyje - realaus gyvenimo atspindys, o fragmentas išryškina prasmės atgarsių („Viskas pasaulyje gimsta iš buvimo, buvimas iš nebuvimo gimsta“, Laodzi), kurį palydi mintis lyg reinkarnacija: „kai glaudė mus vien paprastas buvimas - / sutapt su lapų ošimu / ir su šešėlių šnaresiu šiltoj žolėj“. Slėpiningumas, rimtis ir kosminės erdvės, gelmės labiausiai ir skiria Keturakį nuo įprastinio mintijimo. Tokia pasaulėjauta bei Rytų filosofija - „Tuščiausią tuštumą pasiekti, nebylią rimtį išlaikyti dera“ (Laodzi) - atveria subtiliausius asmenybės sąmonės sluoksnius, kartu suaktyvina mąstymą, padeda pačiam išvysti amžinybės tvykstelėjimą, esminį žmogaus ir pasaulio ryšį: „Vėjas atplėšia langą ir per lietų teškendamas kelia / tave iš miegų, kad per amžius nebūt negalėtum - „. Keturakis per savąjį Aš išreiškia nacionalinį rytietišką intelektą, sąmonės ir būties nenutrūkstamą kūrybinį vyksmą: „Amžių glūdumoje taip buvo niekuomet nepasibaigs“ (Laodzi). Baltiškoji pasaulėjauta savo prigimtimi artima rytietiškajai. Lietuviui būdingas „pasyvumas“ ir „intuityvumas“ (o ne vakarietiškas „aktyvumas“) primena tautos autochtonų ryšį su protėvyne. Žmogus atsiveria per asmeninį, per išorinį pavidalą buitinėje aplinkoje, kuri suteikia prasmę ir ypatingą santykį su vidumi, su širdies pulsavimu. Gamtoje kaip pasakų rūmuose: „Tik pabandyk įeiti į menę, kur perlamutrinis vidus, / kur amžinai apsigyveno / ošimas, vėjas ir lietus“. Tapybiška gamtos vaizdinių kalba tampa jos pagerbimo aktu. „Kriauklelėje“ atsiveria jos vidinis grožis: „dvi krištolinės pusės / su rūmais debesų puikiai“". Gamta itin stipriai prijaukina žmogų prie šio pasaulio. Gamtos didybė veikia žmogaus pasaulėjautą ir padeda įsijausti į būties aplinką.
Taip pat skaitykite: Psichoterapijos specialistų kontekstas
Keturakio poetikoje gamta atsiskleidžia keliomis plotmėmis. Vaikystėje ji - graži ir aikštinga: audros akivaizdoje „Net šnypštė lapai, stengdamies nutrūkti / nuo vėjo supamų šakų, o bandą / juodų (nelyg šešėliai medžių) debesų / vis ginė vakaras į laidarus nakties“, bet suaugusieji to lyg nemato. „Ir pagalvojo vaikas: jie akli…“. Pakilus į poezijos dramblio kaulo bokštą, gamta suaugusiam kitokia: joje yra artimieji, yra trapus žmogaus likimas. Esatis susisieja su atmintim, kas užmirštama - to nelieka nei dabar, nei niekada. Laiko akmenyje įspaustas asmenybės ženklas, ir „šnabždantys šešėliai laipios po medžius, / viliodami slėpynių kylantį mėnulį“. Nerimo pulsavimas artimųjų aplinkoje (eilėraštyje seseriai Joanai) - it ritualas. Atgyja jautrus vaikystės regėjimas. „Nuslysta žemėn sruoga kruvina / vaikystės gailesčio“, bet prie atminties aukuro susirenka esantys ir buvusieji: „Ir ūžia krosnis tartum avilys“. Iki skausmo jautru, nes „už stalo vien šešėliai tų, / kuriais tikėjai vasaros metu“. O atgarsio pasaulėjauta it kraujas liejasi iš juodo ir gilaus rėžio prisiminimų aukos širdyje. Gamta nuolat keičiasi: „o ten jūra audrota - keitimas / formų spalvų / pastovumo apgaulės“. Čia galime regėti, girdėti, jausti ryšį su Visata: „Visatos paslaptys žvaigždėtos, / tyla, žydru pavirtus varpeliu, / ir vėjai keturi, ir upių žingsnis lėtas“. Taigi keturi metų laikai - lyg samsara (skr. „persikūnijimas“): amžinas gimimų, senėjimų, mirčių ir atgimimų ratas. „Visa, kas yra Visatoje, želia ir tarpsta, aš tai stebėdamas regiu pasikartojimą“ (Laodzi).
Švelnus ir įkvepiantis pavasaris Keturakio poezijoje prasideda, „kai vėjas balandžio / jau kvepia skylančiu pumpuru / ir šakos pradeda puoštis žalsvo šilko rūku“. Nors tuo metu nuo stogų dar laša vėsa, bet „vyturio balsas / nusidabruoja erdves ir aidas / skamba tauriu sidabru // Akys regi kalvas ir mėlyną priešaušrio stulpą“. O poetai ne veltui pluša, nes „Viršum Pilies kur zodiakai žyra / dar vėjas dūzgina Maironio lyrą“. Per pavasario kulminaciją - didįjį gamtos žaismą - pasirodo „baltieji laiptai debesynuos / apkritę žiedlapių migla“. Pavasaris, šviesa, pradžia. „Bet kiek tenai tobulumo / kiek neišmatuojamos didybės / šviesos / krintančios nuo Angelo veido“. Tas puikusis metų laikas, kada „pirštai ne gintarus žarsto / jūros pakrantėj - ar atsimeni meilę - tada?“. Poetas įsijaučia į vasaros nakties žavesį: „Man ramu apie kregždę užmigusią / galvot ir matyt, kaip sparnais / slysta skrydžio spalva užsilikusi / po šiltais nakties pelenais“. Giesmėje ramybei „Tenai „nurimk“ - "nelyg gipsu šviečia stovylos / ir paukščiai audžiantys šiltoj mėlynėj tylą“.
Istorinė atmintis ir tautinė savimonė
Keturakio kūryboje svarbią vietą užima istorinė atmintis ir tautinė savimonė. Jo poezija atspindi tautos praeitį, kovas už laisvę, išsaugotas vertybes ir kultūrinį paveldą. Keturakis ne tik atkuria istorijos įvykius, bet ir gilinasi į jų psichologines priežastis bei pasekmes, atskleidžia žmogaus vietą istorijos tėkmėje.
Prasiveržti per istoriją supantį oficialųjį luobą įmanoma, kai siekiama, kad kalbėjimas būtų papildytas ir tuo, ką galvoju. Ateina laikas, kada slegiantys „eilėraščių koraliniai rifai, apkaustę muzikalias krūtines“, tampa nebepatikimi. Regėjimo lauke blyksteli krašto praeities puslapis. Pokalbis su karaliaus Mindaugo karūna naujai atveria žmogų istorinės didybės akivaizdoje. Vis daugiau orumo, širdingo jausmo ir pagarbos. Epitetai su karūna padvelkia vakaro geltonų liepžiedžių kvapu, karūna puikuojasi karaliaus nuskinamu žiedu. Išskirtinumo akimirką regimi už karūnos slypintys pavojai, tariama simbolio ir priedermės apginti žemę prieštara, nors šie dalykai neatsiejami. Tautinei pasaulėjautai Mindaugo karūna yra pats ryškiausias mūsų valstybės ir pilietinio orumo ženklas. Lietuvos karalius karūnos niekada nenusiėmė, ji amžiais puošia ir garsina Lietuvą: „Kiek daug ženklų - įspėt tave, kad tu taip pat - tik įspėjimas / net ir tada, kada atrodys, / jog indas dūžtantis - ne tu!“.
Ateina laikas, kada „Užvėrėm duris ir praradom / viržių kvapą jaunuos beržynuos / debesį apkraštuotą / saulėlydžio auksu vaiskiu“. Tai momentas, kada poeto siela pajaučia būties trapumą. Gamta ir Aš, ruduo ir likimas susisieja lemtim: „Vieną rudenį beržas iš būsimo laiko mums metė / vieną auksinį lapelį, bet, pasirodo - ne man“. Tai laikas, kada „rugsėjis aukso negaili / nei prasmei nei beprasmybei“. Sugretinti karaliaus Mindaugo ir Vorsklos tematikos eilėraščiai lyg rodo didžiųjų asmenybių psichologiją, Mindaugo ir Vytauto kovų taktiką. Prie Vorsklos Vytautas net neketino sprukti nuo pranašesnio azijatiško Tamerlano gniaužtų - „pasprukt ir savyje užgniaužt / mirties šešėlį, griūvantį ant Dainavos ir Žemaitijos, Sūduvos ir Žemgalos“. Ir liko laukinės stepės druskožemis įkaitęs nuo kraujo margas akstis, „o jos siūbuojančiam gale / juoduoja varnas, valantis į medį kruviną / dar kruvinesnį snapą - - - / „Ir šimtmečiais keliaus, vis pakartojantys: tai nesuprantama!“. Ir jau niekas neužstos nuo priešiškų jėgų įsigalėjimo. Ir Mindaugo ryžtas, ištvermė bei išmintis - prieš klastą, prieš didesnę jėgą. Juk Mindaugas du kartus traukėsi - nuo Embutės ir nuo Cėsių, bet paskui atėjo didžios pergalės. Išmintis, o ne ambicijos iškėlė Lietuvą, o karalius Mindaugas prilygo Aleksandrui Makedoniečiui, kuris įrodė, jog kiekviena strategija yra vertinga tik tada, kai ją įmanoma įgyvendinti.
Taip pat skaitykite: Sveikata ir gyvenimo būdas: R. Serapino įžvalgos
Rudens girioje ir paslapčių daug: „vienoda mėnulio šviesa / juodai išraižo visą dygią kompoziciją / - ten niekas nesislepia, o gal slepias - kas žino…“. Galbūt „rudens klevų ugnis, įspėjanti, kad slenka / apnuoginanti brutali jėga“, nes tolumoje „Užsimerkia beržai prieš šerkšnotą viduržiemio miegą / supa juos vėjas išbudint paukščius bijos / Tylos slegiama dvasia nerimauja ir siekia / vaivorinės tėkmės ir vasaros šėlsmo“. Žiema - gyvybės apmirimas ir vaiduokliškoje nakties tyloje dviprasmybės kaukė įkyri: „Ateina metas kai šalta bus beržams - / tiems sniego broliams stovintiems auksiniuos / vasarvidžio vidudienių prisiminimuos“. Ir tada, kai būna nejaukiai šalta, vis tiek „Žėri už langų iškeltas / žvaigždynas gruodžio tarp šarmos gėlių“, o „Snieguotoj įlankoj, už švendrių ir ledųjų, / įšalęs luotas kupinas žėručio sniego“. Fatališkas gamtos ir žmogaus likimo dvelksmas - „pūgos ūkimas, vėjo sūkuriai / ir skundas iškankintų medžių / erdvėj“ - susisieja su gyvenimo virsmu, poetas jautriai suvaitoja: „Ne - ne širdį - ne sielą - kažką skauda labai / mielieji jūs mano - mielieji“. Mintys ir gamtos vaizdai susilieja ir suskamba aukščiausia būties gaida, aprėpia Visatą, o paprastas žingsnis ir gyvybės augimas aukštyn kaip skaidrus ilgesys „supasi beržo viršūnėje / nesutilpęs visatoj“. Sąmonė apvainikuoja kerinčios gamtos išmintį.
Rūko simbolika Keturakio kūryboje
Rūkas suvokiamas kaip žmogaus ir Visatos gyvybinė energija. Per rūką susisieja dangus ir žemė, viršus ir apačia. Tai, kas kyla nuo žemės į dangų, tarytum įkūnija žmones ir dvasias, jutiminę ir antjutiminę, gyvąją ir negyvąją būtį. Tai arba kamuoliniai debesys, arba baltiška ryto migla, kurioje laumės audžia drobes. Rūkas senojoje kinų piktogramoje (qi) pavaizduotas trimis horizontaliais brūkšniais - pasaulėžiūros kvintesencija, atskleidžiančia gyvybingumą, harmoningumą ir natūralumą. Kiekvienas pažinimas ar ženklas kyla iš nežinojimo, iš didžiosios tuštumos. Ten, kur yra gyvybinė energija, ten - gyvybė. Dao įdaiktina ir įdvasina daiktus, suteikdamas jiems gyvenimą ir unikalumą. Gal intuicija sako, jog toji gyvybinė energija semantiškai atliepia mūsų žodžius - kilti, kibirkštis, kiaušinis, kiemas, kibiras, kielė, kiras. Juk Keturakio kūrybos akiratis nesiriboja vienu kuriuo nors požiūriu. Jis drįsta pažvelgti į užratį taip, kaip į jį žvelgė protėviai: „Štai blunkanti žvaigždė, štai spindulio skonis“. Rūstėjant, kai dingsta baimė, kai akis spigina „tamsesnė už visas tamsas tamsa“, mintis dar stveriasi už „bičiulio vedlio pranokėjo“: „kažkuo neseniai aš tikėjau - / primink, jei tikėti svarbu!“. Įkopus į kūrybos viršukalnę, pasirodo visas tolimo horizonto ratas. Fatališka: už jo atsiveria Didžioji tuštuma. Tik įtarimai, tik nuojautos. Ir niekas nieko nepasakys. „Tamsios miglos, bet jose yra regėjimas, tirštos ūkanos, bet jose yra tikrovė“ (Laodzi). Rytietiška pajauta padvelkia pavasariniu saulės sugrįžimu: „saulė grįžta daug anksčiau į sielą / negu į žemę. Vėliai įvairiais / stebuklais vedina sugrįš pasaulio Pieva“. Racionaliu vakarietišku požiūriu tai - tik mąstymas apie saulės sugrįžimą, rytiečiai žmogaus ir gamtos vienovę, sąmonę ir būtį suvokia kaip nenutrūkstamą kūrybos procesą. Perskeltame likimo slenkstyje - jau ne atodūsis, o atgimimą skelbianti baltų autentikos žymė: „Čia toji šalis, kur Praamžio paskirta vieta“. Tačiau poetas konstatuoja: „Dar sakom Žemyna, bet už dantų kas kartą / užkliūna tikai žiauberė suplėkusi duonikės“. Tai vis baltų kultūros paveldo ženklas. Tokių ženklų daug. Jais garsusis semiotikas A.J.Greimas rėmėsi kaip kultūros vertybe, kultūrinio gyvenimo forma, jie „ne individo, jo proto išradingumo rezultatas, o organiška tautos nuosavybė, jos specifinio genijaus išraiška“. Nors poetas su širdgėla pripažįsta: „Pradėjom prarasti tiek daug“, kad gali likti vien šešėlis. Kartais, aušrai artėjant atsibudęs iš sapno, dar pajunti, jog „kažkas kaupia jėgas ir milžinu nori pavirsti, / bet žolės supančioja kojas, o dulkės gesina akis“. Iliuziška, bet tai lemties „sūri duona“, kurią ragaudamas suvoki, jog „viską gavęs - nieko neturi“. Netgi Namų.
Roberto Keturakio atminimo įamžinimas
Roberto Keturakio atminimas įamžintas įvairiose kultūrinėse iniciatyvose ir renginiuose. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje paminėtos Roberto Keturakio netekties metinės. Šv. Mišias aukojo prof. dr. Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, vikaras kun. teol. lic. Malda, susikaupimas lydėjo prelato V. S. Vaičiūno žodžius.
Popietės „Metai be Roberto Keturakio“ iniciatoriai - Pasaulio lietuvių centras (vadovas Valdas Kubilius), dialogo „Žodis ir spalva“ vadovas, Kauno Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius aktorius Egidijus Stancikas pakvietė į Bazilikos konferencijų salę prisiminti Poetą Robertą Keturakį. PLC parengė videofilmą. Prof. dr. Nepaprastai jautriai apie dvasinį ryšį su Poetu Robertu Keturakiu kalbėjo prof. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Nuo pat Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo metų jie tapo dvasios draugais. Kaip prisiminė prelatas Robertas Keturakis buvo didžiausias autoritetas, knygų redaktorius, nuoširdus, atviras. Jo prasmingas gyvenimas liks pavyzdžiu. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus išsakė, kokios mintys lydi praėjus metams be Roberto Keturakio … Tai didi figūra lietuvių literatūroje, netekome tokio lygio kūrėjo, bet jis gyvas prisiminimuose. Nuo pirmųjų drauge skaitytų knygų, nuo pirmųjų susitikimų R. Keturakis išliko „deimančiukų“ ieškotoju. Jo pirštų, akių ir širdies palytėtos ir išleistos jaunųjų poetų knygos. Roberto kūryba - gili, prasminga. Ypatingai svarbi knyga „Kulka Dievo širdį“, skirta partizanų motinai. Tai tarsi himnas, kviečiantis įsijausti, įsiklausyti. Ilgametė bendrystė Robertą Keturakį siejo su Pasaulio lietuvių centru. Tai čia jis praleisdavo daug laiko, susitikdamas su autoriaus prie naujų knygų. Tiktai akimirkos, Nakties baltieji debesys, Teesie, Nežinomasis. Padėkos žodžius poetui skyrė Saulutė Genovaitė Markauskaitė. Tai Roberto Keturakio padrąsinta, patariama parengė knygą apie Bernardą Bučą, Krekenavą. Mokytojo, geraširdžio patarėjo, visad besišypsančio veido prisiminimas išliks ir kunigo, poeto Nerijaus Pipiro prisiminimuose. Roberto Keturakio prisiminimai ypatingai svarbūs rašytojui Laimonui Iniui. Šiuos kūrėjus siejo bičiulystė, kūrybinė brolystė. L .Inis pasidalijo prisiminimais apie pirmuosius pažinties metus „Nemune“. Tuomet Robertas Keturakis buvo atsakingas už jaunuosius kūrėjus. Atidus, kruopščiai skaitė visus rankraščius, be griežtesnio žodžio bendravo su pradedančiaisias, atsakydavo į laiškus. Parašęs ne vieną tūkstantį laiškų. Jo principas buvo paskatinti kūrybai. Kalbėdamas apie R.Keturakio kūrybą, sakė, kad prozos kūrinys „Kulka Dievo širdy“ iki šiol deramai neįvertintas. Kaip testamentinis, kaip himnas savo Motinai. Rašytojas L.Inis prisiminė ir savo knygą „Sakmė apie Gervių tiltą“, kurią redagavo Robertas, ir sutiktuves Trakų pilies didžiojoje menėje. R. Keturakis deklamavo daug eilėraščių iš poezijos antologijos. Įsimintiniausia kad jo gyvenimą, jo kūrybą lydėjo Saulė… Neatsitiktinai ir knygos pavadintos Saulėtekis kely, Saulabroliai. Kaip prisiminė L. Kauniečių atmintyje išliko gyvojo žodžio almanachas „Ąžuolynas“, kurio siela buvo Rūta Staliliūnaitė, Robertas Keturakis. Ne vieno kūrėjo rankraščiai palytėti Roberto Keturakio - redaktoriaus pieštuko, ne viena knyga palydėta pas skaitytojus. Kaip dėkingumą šviesiam poeto, vertėjo, redaktoriaus atminimui savo kūrybą skyrė Irena Žukauskaitė-Jacevičienė. Prisiminimais apie Tėvą jautriai pasidalijo sūnus - KTU prof.
tags: #keturakis #robertas #psichologija