Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologo-psichoterapeuto Roberto Petronio įžvalgas apie nerimą, egzistencinės terapijos principus ir tai, kaip šiuolaikinės technologijos bei socialiniai eksperimentai veikia mūsų psichologinę būseną. R. Petronis, turintis ilgametę patirtį, dalinasi savo pastebėjimais apie tai, kodėl vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos dėl nerimo, kaip egzistencinė terapija padeda su juo susidoroti ir kaip svarbu suvokti neapibrėžtumo neišvengiamumą gyvenime.
Nerimas šiuolaikiniame pasaulyje: neišvengiamybė ar problema?
Viena iš dažniausių priežasčių, dėl ko žmonės šiais laikais kreipiasi į psichologus ir kitus psichikos sveikatos specialistus, yra nerimas. R. Petronis pastebi, kad nerimas tapo nuolatiniu palydovu, o panikos atakos - „nerimo koncentratu“.
Psichologas-psichoterapeutas Robertas Petronis pažymi, kad jei kai kurių krypčių terapijų tikslas yra nerimą pašalinti, tai jo atstovaujamoje egzistencinėje terapijoje nerimas pripažįstamas, vadinamas neišvengiamu. Kaip laidoje „Čia ir dabar“ pasakoja Egzistencinės terapijos centro vadovas R. Petronis, baimę ir nerimą galėtume laikyti kone sinonimais, visgi tarp jų yra esminis skirtumas. Pirmuoju atveju tą nemalonų jausmą nukreipiame į kokį nors konkretų dalyką - bijome vorų, bijome aukščio, bijome adatų. „Jeigu baimė visada turi kažkokį savo taikinį, savo objektą, tai nerimas visada yra toks tarsi be objekto, tarsi toks fonas.
LRT RADIJO pašnekovas pažymi, jog besivystant technologijoms, mūsų gyvenime neapibrėžtumo atsiranda vis daugiau. „Visos technologijos juda link ten, kad mes kūną galime nuskenuoti mažiausiais pjūviais, mes vienas kitą pasiekti galime bet kuriuo momentu. Buvo laikas, kada nebuvo kišenėje mobilaus telefono, susiskambindavome tiktai laidiniu telefonu, ir tas nekėlė jokio diskomforto. Dabar užtenka, kad nusėstų baterija, ir mes iš karto imame nerimauti“, - kalba R. Petronis.
30 metų patirtį turintis specialistas pastebi, jog, bėgant laikui, į jį dėl nerimo kreipiasi vis daugiau tautiečių. Neretai jiems pasireiškia ir panikos atakos, kurias psichologas-psichoterapeutas vaizdžiai vadina „nerimo koncentratu“. „Dažnai būna taip, kad kartu su klientu, kartu su žmogumi, kuris kažką tokio patiria, mes pradedame žiūrėti, kaip gyvenime yra su neapibrėžtumu, kokią vietą tai užima. Jeigu yra kelionė, ji turi būti suplanuota, visokie bilietai nupirkti, viešbučiai, objektai. Jeigu yra kažkoks renginys, aš turiu pranešimui labai aiškiai [pasiruošti]. Jeigu yra kažkokie kontaktai ir susitikimai, aš turiu susitikimų planą“, - sako R. Petronis.
Taip pat skaitykite: Roberto Keturakis: viršūnės ir egzistencija
Pašnekovo teigimu, norint, jog nerimas taip stipriai nekamuotų, svarbu suvokti, kad jo, gyvenant šioje Žemėje, išvengti paprasčiausiai neįmanoma. Tiesiog visada bus situacijų, kurių tu negalėsi suvaldyti. „Ypač įkyrus ir mechaniškas bandymas pašalinti nerimą, man atrodo, sukuria tokį uždarą ratą. Kuo labiau nuo šuns bėgi, tuo labiau jis vejasi. (…) Čia mes ir prieiname prie to, kad jeigu nori gyvai gyventi, nerimauji. Jeigu tokiam gyvenimo procesui pasiduodi, nerimas bus nuolatinis palydovas.
„Mano šeima, mes paprastai mėgstame spontaniškas keliones. Sėdame į automobilį ir važiuojame, dažnai nakvynes planuodami jau pakeliui. (…) Iš vienos pusės, tokiame procese yra daug daugiau nerimo, daug daugiau nenuspėjamumo. Aš galėjau tą suplanuoti, bet šito [jausmo] nebūtų. Aš asmeniškai pasiruošęs geriau važiuoti pro keletą tokių vietų, apie kurias tiesiog nepasiskaičiau, dėl to, kad patirčiau tokį visišką netikėtumą. Tada puoli aiškintis, kur tu čia atsidūrei. Tai yra kaifas“, - pasakoja R. Petronis.
Specialistas pripažįsta, jog tokios nesuplanuotos išvykos turi tam tikrą riziką - pavyzdžiui, tave kažkas gali apvogti, nusės tavo telefono baterija, o pasikrauti jos nebus kur. Visgi, tikina psichologas-psichoterapeutas, nereikia ir įsivaizduoti, jog visas pasaulis tik ir kupinas grėsmių. „Man regis, kartais vaikai užsikrečia suaugusiųjų nerimu. (…) Išplėstos akys, koks nors sučiupimas už rankos, aš jau nekalbu apie visokias replikas „neik, nusilauši, užsigausi“ ir panašiai.
Kaip pažymi Egzistencinės terapijos centro vadovas, negalėjimas išpildyti noro viską kontroliuoti lemia ir žmonių nerimą bendraujant su aplinkiniais. „Santykiai tarp žmonių yra labai ribotai kontroliuojami. Aš kalbuosi su jumis ir aš visiškai nežinau, ką jūs apie mane galvojate. Jūs galite apie mane galvoti bet ką ir aš neturiu jokios įtakos tam. Kai kuriems žmonėms tai - socialinės situacijos - gali būti siaubo šaltinis. Aš kalbu, aš skaitau pranešimą, aš stoviu prieš auditoriją ir aš esu visiškame neapibrėžtume“, - tvirtina R. Petronis. Norint padėti socialinį nerimą turinčiam žmogui, pasak specialisto, svarbu pasinerti į jo patirtį ir suprasti, dėl ko būtent jis nerimauja. Neretai tai gali būti baimė padaryti klaidą. „Klaida yra neišvengiama. (…) Mes dažnai bandome pakeisti dalykus, kurių neįmanoma pakeisti.
Egzistencinė terapija: nerimo priėmimas ir gyvenimas su juo
R. Petronis atstovaujama egzistencinė terapija išsiskiria tuo, kad nerimas nėra laikomas problema, kurią reikia pašalinti. Priešingai, jis pripažįstamas kaip neišvengiama gyvenimo dalis. Egzistencinė terapija siekia padėti žmogui suvokti savo egzistencinius rūpesčius, tokius kaip mirtis, laisvė, izoliacija ir prasmės paieška, ir išmokti su jais gyventi.
Taip pat skaitykite: Psichoterapijos specialistų kontekstas
R. Petronis teigia, kad norint sumažinti nerimo įtaką, svarbu priimti neapibrėžtumą ir suvokti, kad ne viską galima kontroliuoti. Jis skatina žmones leisti sau patirti netikėtumus ir spontaniškumą, net jei tai sukelia tam tikrą diskomfortą.
Santykis su terapeutu ir terapijos procesas
Renkantis psichoterapeutą, R. Petronis pabrėžia santykio svarbą. Anot jo, terapijos kryptis retai tampa pagrindine priežastimi, kodėl žmogus pasirenka konkretų specialistą. Svarbiausia yra pats terapeutas ir kliento jausmas apie jį. Todėl labai pravartu su terapeutu susitikti ir pirmą kartą pokalbio metu neretai pajuntama, ar tai - žmogus, su kuriuo norisi toliau eiti, ar ne. „Pirmame susitikime dažniausiai ir sakau, kad jeigu jaučiat, kad ne - pasitikėkit tuo jausmu“, - pataria R. Petronis.
R. Petronis įsitikinimu, atėję į terapiją žmonės per mažai klausia apie terapeuto patirtį, išsilavinimą, nors tai - net labai svarbu ir būti tiesiog geru žmogumi - nepakanka.
Psichoterapijos procese, nepriklausomai nuo krypties, gali pasitaikyti pablogėjimų ir krizių. R. Petronis teigia, kad svarbu, jog terapeutas išliktų ramus ir natūralus, nesipuolant teisintis, o tai padeda klientui priimti nemaloniausias proceso dalis.
Psichoterapijos pasirinkimas: kryptis ar terapeutas?
R. Petronis labiau linkęs akcentuoti ne psichoterapijos kryptis, o konkrečius terapeutus. Visų klasikinių terapijų efektyvumas, anot jo, - labai panašus, tą rodo tyrimai.
Taip pat skaitykite: Sveikata ir gyvenimo būdas: R. Serapino įžvalgos
„Terapijos iš tiesų skiriasi struktūra. Kognityvinė elgesio terapija yra struktūruota. psichodinaminės, egzistencinės psichoterapijų procesas yra daug mažiau struktūruotas, daug daugiau jame neapibrėžtumo. Tada logiškai atrodo, kad jei žmogus gyvenime struktūruotas - jam reikia eiti į kognityvinę elgesio terapiją. Anaiptol. Aš esu turėjęs patirčių, kai atėjęs labai struktūruotas žmogus pas mane turi labai didelį iššūkį“, - apie kylantį diskomfortą, kuris vėliau gali tapti labai naudingas, pasakoja R. Petronis. Šiame nepatogume neretai kyla klausimai, kurie šiaip nekiltų, pvz. koks mano santykis su neapibrėžtumu, kurio gyvenime - apstu, juk visko sukontroliuoti negalime.
Realybės šou ir etiniai klausimai
R. Petronis, dirbęs su vienu pirmųjų realybės šou Lietuvoje „Akvariumas“, teigia, kad realybės šou per laiką pasikeitė. Dabar tokiose laidose vis daugiau manipuliuojama žmonių jausmais, siekiant sukurti intrigą. Natūralaus proceso, kuris vyko anksčiau, nebeliko, visi tarsi tampa šou rengėjų sumanytos programos vykdytojais.
Žmonių norą dalyvauti realybės šou laidose R. Petronis aiškina paprastai: „Ko gero, viena žmonių grupė ieško įdomių, neįprastų patirčių, o kita mėgsta būti dėmesio centre. Realybės šou - tai lengvai prieinamas dėmesys, galimybė būti pastebėtiems, mylimiems ir matomiems“.
Pasikeitė ne tik dalyvių, bet ir psichologo vaidmuo realybės šou laidose. Anot R. Petronio, „Akvariumas“ buvo pirmasis realybės šou Lietuvoje, todėl organizatoriai nerimavo: „Pamenu jų mobilizaciją, apsidraudimą ir atsargumą. O mano, kaip psichologo, vaidmuo buvo gana svarbus ir organizatoriai atsižvelgdavo į pastabas. Jaučiausi ne kaip šou dalyvis, galvojantis apie programą, o kaip saugiklis, kuris dalyvauja tame procese, jį stebi, į jį reaguoja. Vėlesniuose realybės šou, man regis, psichologas tapo nebe saugikliu, o programos kūrėju, kuris gali siūlyti užsukti dinamiką tarp dalyvių…“
R. Petronis pabrėžia etinį klausimą, kiek organizatoriai manipuliuoja dalyvių jausmais ir kiek už tai atsako.
Kur kreiptis pagalbos?
R. Petronis atviras - ne visada vyresnis, daugiau patirties turintis terapeutas būtinai reiškia geresnis terapeutas, tad nereiktų bijoti jauno amžiaus, vos savo profesinę karjerą pradedančių terapeutų.
Terapija, atvirauja R. Petronis, išties prabangos prekė. Tačiau nemokamų alternatyvų irgi yra - krizių centras suteikia tam tikrą skaičių nemokamų konsultacijų, o vėliau konsultacijos mokamos, tačiau jų kaina - mažesnė nei lankantis pas privačia praktika užsiimančius psichoterapeutus. Taip pat galima kreiptis į psichikos sveikatos centrus.
tags: #robertas #petronis #psichologas #kontaktai