Lietuvos švietimo reformos teoriniai pagrindai remiasi tautinio identiteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjomis. Tautiškumo ugdymo svarbą pabrėžia Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, nurodantis, kad švietimas grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis. Švietimo reformoje keliami etninio ugdymo uždaviniai atsispindi švietimo įstaigų koncepcijose, nuostatuose, mokymo dalykų programose. Dar 1989 m. paskelbtuose tautinės mokyklos koncepcijų projektuose akcentuota, kad mokyklos pagrindą sudaro individo ir jo gimtosios kultūros sąveika. Tautinio ugdymo per tautos kultūros pažinimą idėja plėtojama Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992 m.). Čia pabrėžiama, kad vienas iš svarbiausių ugdymo tikslų - brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę, o nacionalumo principas apibūdinamas kaip įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Nurodoma tautinių mažumų moksleivių galimybė įsigyti savąja tautine kultūra grindžiamą bendrąjį išsilavinimą bei integruotis į Lietuvos kultūrą. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatuose tautinis ugdymas įvardytas kaip besimokančiųjų teisė. Visa tai įpareigoja mokyklą supažindinti moksleivius su savo tautos tradicine kultūra, ugdyti gebėjimus ją interpretuoti, vertinti, ja remiantis kurti naujas nacionalinės kultūros vertybes. Etninė kultūra kaip tautos tradicinės kultūros vertybių visuma siejama su šiuolaikinės (tautinės ir visuotinės) kultūros pažinimu. Tinkamiausias tam būdas etninės kultūros turinį integruoti į atskirus mokymo dalykus.
Etninės Kultūros Integravimo Problemos Švietimo Sistemoje
Tačiau švietimo reformos įgyvendinimo praktika rodo, kad etninės kultūros ugdymo procesas vyksta pernelyg lėtai, jis nepakankamai efektyvus. Integravimo metodas plačiau taikomas vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose, kur su vaikų grupe (klase) pastoviai dirba vienas pedagogas, o etninės kultūros integravimas į bendrąjį ugdymo turinį vyksta natūraliai per pirminį gimtinės pažinimą (šeima, namai, gimtoji kalba, tėviškė). Pagrindinėje mokykloje bendrojo lavinimo dalykų turinys dar per mažai siejamas su tradicinės kultūros vertybinėmis orientacijomis, juos formuoti nepakankamai naudojami įvairūs integralumo efektyvinimo būdai. Bendrosiose mokymo programose daugelio dalykų ugdymo tikslai ir uždaviniai atsiję nuo etninės kultūros ugdymo. Išsilavinimo standartų projektuose nenurodoma, kokias žinias, gebėjimus, vertybines nuostatas kaip etninės kultūros ugdymo rezultatą turėtų įgyti moksleiviai. Viena iš priežasčių, kodėl vengiama integruoti etninę kultūrą teminiu aspektu, yra mokytojų kompetencijos stoka šioje srityje. Pagrindinei mokyklai trūksta etninei kultūrai skirtų mokymo ir metodinių priemonių, jų leidyba neskatinama. Nepakankamai rūpinamasi etninės kultūros pedagogų rengimu ir tobulinimu, todėl trūksta kryptingo ugdymo dėstant etninę kultūrą kaip pasirenkamą dalyką. Šio dalyko individualios mokymo programos dažniausiai numato supažindinti moksleivius su vienu ar keliais etninės kultūros objektais (reiškiniais), artimais programos autoriui. Bendrojo lavinimo mokyklos neskatina mokytojo planuoti etninės kultūros ugdymo koncentriškumą (tęstinumą ir plėtotę). Darydami įtaką tautinio sąmonėjimo procesui, ugdymo koncentrai turėtų atsispindėti kelių mokymo pakopų ugdymo programose, kurios atitiktų moksleivių sociokultūrinę aplinką, amžių, polinkius. Pirmasis koncentras gali atitikti vaikų supažindinimą pradinėje mokykloje su gimtine, jos kultūrine aplinka. Pagrindinėje mokykloje antrasis koncentras siejamas su gimtosios aplinkos istoriniu suvokimu, gamtos pajauta, jos globa, skatinimu pažinti ir vertinti tradicinės kultūros apraiškas, rinkti vietinę tautosaką, etnografinę medžiagą ir pan. Trečiajame koncentre keliami sudėtingesni ugdymo uždaviniai, plečiama tematika, pereinant prie Tėvynės pažinimo. Etninei kultūrai ugdyti popamokinėje veikloje taikomi moksleivių aktyvinimo ir savarankiškumo skatinimo būdus. Svarbią ugdomąją reikšmę turi bendros integruojamų dalykų užduotys. Viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų baigiamosiose klasėse turėtų būti ketvirtasis etninės kultūros ugdymo koncentras, kuriuo grindžiamas asmenybės tautinės savimonės formavimasis. Nors etninės kultūros ugdymo programos gali skirtis turiniu ir ugdymo lygiu, jas sieja bendri tikslai: ugdyti atsakomybę už etninės kultūros likimą, jos perimamumo ir tęstinumo įgūdžius, gebėti įvertinti tautinių tradicijų kaip bendrųjų žmogaus vertybių universalumą, tautinį tapatumą laiduojančių vertybių pagrindu išsiugdyti vertybines nuostatas, gebėti suprasti savosios tautos gyvensenos ir kultūros raidos ypatybes, susidaryti savarankišką požiūrį į civilizacijos raidos keliamus uždavinius etninei kultūrai.
Rišlusis Pasakojimas ir Jo Svarba Asmenybės Formavimuisi
Rišlusis pasakojimas yra svarbus sociokultūrinis gebėjimas, palaipsniui susiformuojantis vaikystėje (Bruner 1981, 1985, 2004; Fivush, Nelson 2004; Nelson, Fivush 2004). Vaikams tai įprasta veikla, nes mažieji klausosi ir patys kuria istorijas. Kita vertus, rišliojo pasakojimo formavimasis yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kalbinių ir kognityvinių įgūdžių. Pedagogams aktualu tai, kad rišliojo pasakojimo ypatybės atskleidžia ne tik bendrąją vaiko kalbos sistemos (ypač gramatikos, leksikos, diskurso) raidą, t. y. Pagrindinis pasakojimo įgūdis yra gebėjimas apibūdinti įvykius laikantis jų chronologinės ir loginės sekos. Tai apima pradžios aplinkybių nustatymą, veikėjų pristatymą, kulminacijos kūrimą ir istorijos pabaigą. Kita vertus, visi kiti gebėjimai irgi yra svarbūs, atsispindintys kalbinės, kognityvinės, socialinės ir kitų sistemų lygmenyse. Kalbinis lygmuo - tai žodynas, būtinas nuosekliam laiko ir įvykių plėtojimui bei jungiamųjų žodžių vartojimui, idėjų siejimui, ir gramatika. Pasakodami istorijas vaikai išmoksta ne tik naujų žodžių, bet ir perpranta, kaip juos vartoti tinkamame kontekste, realizuojant morfosintaksės ir sintaksės taisykles ir dėsningumus. Kognityvinės raidos požiūriu svarbu matyti, kaip kurdami pasakojimą vaikai organizuoja mintis, prisimena detales ir sieja įvykius. Dažnas istorijų pasakojimas ir girdėjimas pagerina vaikų atmintį, dėmesį ir problemų sprendimo įgūdžius. Socialinė emocinė vaiko raida leidžia suprasti ir reikšti emocijas. Pasakodami istorijas vaikai mokosi atpažinti ir išreikšti savo jausmus, ugdo emocinį intelektą. Pasakojimo įgūdžiai yra glaudžiai susiję su skaitymu ir raiška raštu - pagrindiniais akademinių pasiekimų komponentais. Pasakojimo svarba ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje - neabejotina, nes labiau išplėtotos kalbinės ir kognityvinės funkcijos, padės vaikui mokytis ir rašomosios kalbos. Rašytinio teksto ir rišliojo pasakojimo suvokimo bei kūrimo gebėjimus sieja ta pati kognityvinių išteklių bazė: seriacinės funkcijos ir vykdomosios funkcijos, t. y. gebėjimas sutelkti dėmesį į bendrą pasakojimo / teksto struktūrą ir tinkamai paskirstyti jį atskiriems pasakojimo / teksto elementams; gebėjimas susitelkti į bendrą siužetinę liniją, tinkamai suvokti ir išreikšti priežasties ir pasekmės ryšius; pakankama darbinės atminties apimtis, leidžianti suvokti / sukurti išplėtotą tekstą. Suprantama, kad pasakojimo formavimas(-is) yra gerokai sudėtingesnis procesas nei, pavyzdžiui, atskirų kalbinių lygmenų, pvz., žodyno plėtimas viena ar kita tema bei atskirų gramatikos taisyklių įsisavinimas. Tačiau svarbu suvokti, kad visi šie procesai yra susiję.
Metodologijos Rišliosios Kalbos Ugdymui
Metodinėje literatūroje galima rasti rekomendacijų, patarimų, užduočių, skirtų rišliosios kalbos ugdymui ikimokykliniame amžiuje, tačiau vis dar trūksta pasakojimo kompetencijos integracijos gairių į platesnį ugdymo kontekstą. Be to, dauguma metodikų padeda formuoti bendriausius, bet ne konkrečius rišliosios kalbos gebėjimus, o pasakojimo gebėjimų esama įvairių. Šios rekomendacijos remiasi įvairiapusiu, didelės apimties tyrimu. Sudarant šias metodines rekomendacijas buvo remtasi įvairiais metodais, kurie labiausiai orientuoti į pasakojimo supratimo ir kūrimo kompetencijas. Ne tik kalbos (-ų) mokymosi srityje, bet ir formuojant pasakojimo įgūdžius, dažnai naudojamas komunikacinis metodas, nes gali išryškinti prasmingus realaus gyvenimo kontekstus, padedančius plėtoti pasakojimo gebėjimus. Svarbu paminėti pasakojimų pokalbius, kai galime paskatinti vaikus pasakoti apie asmenines patirtis, įvykius ar spontaniškai sukurti išgalvotas istorijas. Bendras knygų skaitymas svarbus dėl galimybės drauge aptarti veikėjus, įvykius, nustatyti ryšius ir prognozuoti įvykių eigą. Naratyvinis žaidimas, kai vaikai naudodamiesi žaislais ir įvairiomis priemonėmis čia ir dabar kuria pasakojimą savarankiškai ar su kitais vaikais bei suaugusiais, gali paskatinti plėtotis bendradarbiavimui, polilogo kūrimo bei kitiems įgūdžiams. Vykstant šioms sąveikoms, vaikui pasakojant istoriją, galima tą pasakojimą praplėsti, įsiterpiant ir pridedant daugiau detalių, performuluojant sakinius, rodant gramatikos ir žodyno platesnę įvairovę, taigi, per pavyzdžius plečiant gramatikos ir leksikos žinias. Kitas, pastaruoju metu ypač dažnai taikomas yra vizualinių pasakojimų žemėlapių metodas, padedantis vaikams suprasti pasakojimo struktūrą (pasinaudojus lenta, stendais ir kt. priemonėmis galima padėti vaikui identifikuoti pagrindinius istorijos veikėjus, aplinką, įvykius, išsiaiškinti problemas ir sprendimo būdus). O įvairių skaitmeninių pasakojimo įrankių, leidžiančių vaikams kurti skaitmeninius pasakojimus, jungiant tekstą, vaizdą ir garsą, pasiūla vis auga. Pastaraisiais metais, ypač kalbos terapijos srityje, taikoma įrodymais grindžiamos praktikos prieiga, atkreipianti dėmesį į konkrečių gebėjimų, patikrintų moksliniais tyrimais, formavimą. Įrodymais grindžiamos praktikos samprata ir teoriniai pagrindai į pedagogikos, vadinasi, ir į logopedijos sritį, atėjo siekiant taikyti veiksmingas ir moksliniais tyrimais pagrįstas intervencijas. Įrodymais grindžiamos praktikos logopedijoje apibrėžtį ir šiai sričiai aktualius reikalavimus. Viena iš įrodymais grindžiamos praktikos siekiamybių - mokslininkų, praktikų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimas ir atsakomybių dalijimasis. Šio modelio pritaikymo Lietuvoje galimybes nagrinėjusi S. Daniutė, remdamasi kitų šalių patirtimi ir savo disertacinio tyrimo rezultatais, pagrįstai teigia, kad iki šiol logopedijos srityje nėra įsitvirtinusi tyrimų tradicija, vyrauja nuostata veikti intuityviai. Greta siekiamybės grįsti praktiką mokslinių tyrimų rezultatais norėtume pabrėžti kitą aspektą - ugdymo veiklą atliekančių ir koordinuojančių šalių atsakomybių pasidalijimą. Siekiama, kad į ugdomąją veiklą įsitrauktų ne tik pedagogai, logopedai bei kiti specialistai, bet ir ugdymo įstaigų administracija, ugdytinio šeima, be to, svarbus ir motyvuotas paties vaiko dalyvavimas. Suprantama, kad kiekviena ugdomojoje veikloje dalyvaujanti šalis atlieka skirtingas funkcijas ir veikia skirtinguose lygmenyse.
Subalansuotos Logopedinės Pagalbos Modelis
Kaip pavyzdį galime paminėti Subalansuotos logopedinės pagalbos teikimo modelį, kuris siūlo išskirti tris ugdomosios veiklos ir (esant poreikiui) logopedinės pagalbos lygmenis: bendrąjį, tikslinį ir individualizuotą. Nors šis modelis labiau apibrėžia logopedinę sritį, o mes orientuojamės į daug platesnę vaikų populiaciją, t. y. tipinės raidos, dvikalbius ir vaikus, turinčius kalbos sutrikimų, atsižvelgusios į minėtas skirtingas kalbines vaikų patirtis, matome, kad aptartąjį modelį, integravus į jau paminėtuosius (pvz., komunikacinį), galima taikyti ir platesniame kontekste. Bendrasis ugdomosios veiklos lygmuo - tai visiems vaikams (nepriklausomai nuo kalbos raidos ypatumų) skirta ugdomoji veikla namų aplinkoje ir ugdymo įstaigose. Ji apima palankios ugdymo(-si) aplinkos užtikrinimą namuose, tėvų kartu su vaiku bei ugdymo įstaigose atliekamas veiklas. Tikslinis ugdomosios veiklos lygmuo reikalingas vaikams, kurie dėl specifinių veiksnių (socialinių-ekonominių sąlygų, dvikalbystės šeimoje, pasikartojančio kalbos raidos sutrikimo šeimoje ir kt.) patenka į netipišką kalbos raidos grupę (kartais - tai kalbos sutrikimo atvejai). Esant galimam kalbos sutrikimui (nors nėra nustatytas), rekomenduojama taikyti jo prevenciją atsižvelgiant į rizikos veiksnių kokybinius ir kiekybinius parametrus. Šiame lygmenyje didžiausia atsakomybė tenka pedagogui (ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo) ir logopedui, kurie pirmiausiai gali atpažinti tam tikrus rizikos požymius, tačiau rekomenduojama įtraukti į ugdomąją veiklą ir vaiko šeimą. Dvikalbių vaikų kalbinės raidos ypatumai dažniausiai skatina papildomą kurios nors kalbos ugdymą, nes neretai viena kalba būna silpnesnė, nepilnai įsisavinta. Individualizuotas ugdomosios veiklos lygmuo reikalingas vaikams, kuriems nustatytas kalbos sutrikimas.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Skaitymas Kartu Su Vaiku
Mokslinėje literatūroje ne kartą aptarta dvipusė sakytinio pasakojimo ir rašomosios kalbos sąveika. Viena vertus, geri sakytinio pasakojimo gebėjimai ikimokykliniame amžiuje padeda lengviau įsisavinti skaitymo ir rašymo gebėjimus, kita vertus, rašytinio teksto specifikos išmanymas padeda geriau suvokti ir pačiam kurti sakytinį pasakojimą. Tad šiuo požiūriu ypač svarbi yra kuo ankstesnė vaiko pažintis su rašto kalba. Neretai tėvams kyla klausimų, kada pradėti mokyti vaiką skaityti, kokius tekstus parinkti, kaip organizuoti skaitymą, o ikimokyklinio ugdymo specialistai šioje srityje galėtų būti patarėjais ir instruktoriais. Pirmiausia patartume kuo anksčiau pradėti formuoti įprotį skaityti, t. y. paversti skaitymą malonia kiekvienos dienos dalimi. Psichologai pataria kartu su vaiku (ar atsižvelgiant į individualias ypatybes) 1) nustatyti laiką, skirtą skaitymui, ir kasdien jo laikytis bei 2) sukurti jaukią skaitymo aplinką, kurioje vaikas galės ramiai skaityti ar klausytis suaugusiųjų skaitomos knygos ir pats klausti bei pasakoti. Priklausomai nuo amžiaus rekomenduojami skirtingi žanrai (pasakos, eilėraščiai, paveikslėlių knygos ir kt.) ir teksto apimtis bei sudėtingumas. 2-3 metų vaikams tinka tekstai, kuriuose gausu garsažodžių, aiški ritminė struktūra (eiliuotas tekstas), kiekviename knygos puslapyje yra iliustracijų. Vaikui augant, didėja skaitomo teksto apimtis, siužetinių linijų skaičius. Kalbant apie ikimokyklinį amžių, reikia prisiminti svarbią skirtį tarp suaugusiųjų skaitymo vaikui ir suaugusiųjų skaitymo kartu su vaiku. Skaitymo kartu su vaiku koncepcija teigia, kad vaikas yra toks pat aktyvus skaitymo veiklos dalyvis, kaip ir suaugusieji (priešingai nei įprasta situacija, kai suaugusysis skaito vaikui). 1) vaikas pats renkasi, kokį tekstą skaityti. 3) jeigu knygą garsiai skaito vaikas, adresatas turėtų būti ne suaugusysis, o, pvz., vaiko mylimas žaislas ar gyvūnas (labai tinka namų augintinis, ypač šuo), kad vaikas jaustųsi geriau žinąs skaitomą tekstą nei klausytojas.
Ugdomieji Žaidimai
Ikimokykliniame (įtraukiant ir priešmokyklinį) amžiuje dominuojanti veikla yra žaidimas. Valia (gebėjimas prisiversti atlikti neįdomią, nemėgstamą veiklą) dar tik formuojasi, todėl bet kokią ugdomąją veiklą rekomenduojama atlikti žaidimo forma. Pasakojimo gebėjimų formavimuisi šiuo požiūriu ypač palankūs yra vaidmenų žaidimai ir inscenizacijos. Ekspertai pataria žinomą (pvz., pasakos) siužetą atkurti inscenizacijos forma. Pasako įvadinį sakinį Vieną kartą pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Pastatykime ožkai namą. Išdėliojus figūrėles, suaugusysis ima ožkos figūrėlę / žaislą ir sako: Štai čia ožka. Ožka sako vaikams: Aš dabar eisiu parnešti šieno, o jūs, vaikai, niekam durų neatidarykite. Jeigu vaikas neįsitraukia į žaidimą, suaugusysis toliau tęsia: O ožiukai sako: mes nieko neįleisim, niekam durų neatidarysim. Ir išėjo ožka. Jeigu vaikas neįsitraukia į žaidimą, suaugusysis toliau tęsia: Atėjo vilkas. Tokiu principu pasakojama visa pasaka, sudarant vaikui galimybę bet kuriuo metu įsitraukti į inscenizaciją, tačiau jokiu būdu jo neverčiant ir neskubinant. Labai svarbu skatinti bet kokią vaiko iniciatyvą, sutikti su vaiko sugalvotu (pasakoje nesančiu) įvykiu, tęsti vaiko pasiūlytą siužetinę liniją, įtraukti vaiko pasiūlytą (pasakoje nesantį) veikėją (jeigu vaikas neįsitraukia, suaugusysis pats papasakoja visą pasaką). Toks pasakojimo kūrimas padeda vaikui geriau suprasti skirtingų pasakojimo veikėjų tikslus, norus, planus, matyti pasakojimo siužetą iš skirtingų perspektyvų (o tai, savo ruožtu, yra glaudžiai susiję su pasakojimo struktūros komponentais). Kuriant pasakojimus kartu su vyresniais vaikais, galima naudotis ne tik žaislais, bet ir paveikslėlių sekomis bei jau minėtais vizualiniais pasakojimo žemėlapiais. Paveikslėlių sekos gali būti naudojamos įvairiose erdvėse ir skirtingais būdais: pvz., prie magnetinės lentos pritvirtinus 4-6 siužetinius paveikslėlius galima pasiūlyti vaikui pačiam išdėlioti paveikslėlius norima seka (nebūtinai tokia, kaip numatyta autoriaus) ir pagal ją papasakoti istoriją.
Tikslinis Ugdomosios Veiklos Lygmuo
Tikslinis ugdomosios veiklos lygmuo skirtas vaikams, kurie patenka į daugiakalbės aplinkos, pilnai neįsisavintos arba kalbinės raidos sutrikimo rizikos grupę (nors sutrikimas ir nėra nustatytas). Žinant pasakojimo gebėjimų formavimosi ypatumus, galima prognozuoti, kurie iš pasakojimo struktūros (pradžia, dėstymas, pabaiga) ar kalbinio lygmens (žodynas, gramatika) elementų gali būti sunkiausiai įsisavinami. Mūsų ir kitų autorių moksliniai tyrimai rodo, kad net ir tipinės raidos vaikams sunku sukurti išplėtotą pasakojimo struktūrą, atsirinkti, kiek ir kokios informacijos būtina suteikti klausytojui, paminėti visus pasakojimo įvykius ir išdėstyti juos chronologine seka, susieti pasakojimo įvykius priežasties ir pasekmės ryšiais. Be to, vaikai retai praturtina pasakojimą veikėjų ir veiksmų apibūdinimais, dar rečiau nurodo pasakojimo veikėjų būseną, klysta įvardydami veikėjus (netinkamai formuluoja referenciją). Tikslinės ugdomosios veiklos lygmenyje didžiausia atsakomybė tenka pedagogui ar logopedui, mūsų atveju - dirbančiam ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pirmiausia patartume į ugdomąją veiklą dažniau įtraukti jau aptartus pasakojimo gebėjimų lavinimo būdus (skaitymą kartu su vaiku - individualiai ir grupėje, kai vaikas skatinamas užduoti klausimus, kurti inscenizacijas, vaidmenų žaidimus). Grupės aplinka taip pat turėtų sudaryti kuo daugiau galimybių kalbėti, klausytis, klausti ir skaityti: laisvai prieinamos vaikams knygų lentynos, paveikslėlių rinkiniai, magnetinės lentos ir kt. Pasakojimo lavinimui (kaip ir kitų gebėjimų ugdymui) svarbūs individualizacijos ir diferenciacijos principai: rekomenduojama skirti laiko individualiam darbui su kiekvienu vaiku, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir poreikius, o veiklos turėtų būti skirtingos, atitinkančios konkretaus vaiko gebėjimus ir pomėgius, kad kiekvienas vaikas galėtų tobulėti pagal savo galimybes.
Seriacijos (Sukcesyvinių Funkcijų) Lavinimas
Gebėjimas sukurti, įsiminti, atkurti, prognozuoti įvykių eiliškumą - ypač svarbus pasakojimo struktūrai, tačiau lavinti seriacijos funkciją galima pradėti ir nuo paprastesnių gebėjimų. Eiliškumą erdvėje suvokti padeda gebėjimas įsiminti realių daiktų sekas. Čia tinka žaidimai „Kas buvo ir ko neliko?“ ir „Kuo skiriasi?“. Pirmiausia …
Iškilios Asmenybės ir Idėjos Ugdymo Procese
Istorijos, kultūros lauke ypatingą vietą užima iškilios asmenybės ir jų skleidžiamos idėjos, propaguojamos vertybės. Didžios asmenybės (autoritetai) visuomenę telkia ir veda, keičia jos mentalitetą, akiratį ir lūkesčius, atveria naujus mąstymo horizontus. Iškilios asmenybės ir jų darbai įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Per ryškiausių asmenybių veiklą mokiniai geriausiai mato, kaip skleidžiasi idėjos - vyraujančios visuomenės gyvenimo ar tam tikro dalyko kryptys, kurios susiformavo veikiamos vienokių ar kitokių socialinių, mokslinių aplinkybių. Be idėjų nebūtų aišku, kur link eina žmonija vienu ar kitu laikotarpiu. Todėl deramą vietą ugdymo procese turėtų užimti tiek iškilios istorinės ir dabarties asmenybės (nusipelnę Lietuvos ir pasaulio menininkai, mokslininkai, išradėjai ir atradėjai, žymūs politikai, visuomenininkai ir kt.), tiek pagrindinės filosofinės (etinės, moralinės ir kt.) idėjos, darančios įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų ir technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
Taip pat skaitykite: Skirgailos vaidmuo Krėvės kūrinyje
Kalbos Kultūros Svarba
Dabartiniam mokiniui reikia pagarbaus santykio su kalba ir atsakingo jos vartojimo kultūros. Pagarbus santykis su kalba pasireiškia taisyklinga sakytinės ir rašytinės kalbos vartosena mokykloje, socialiniuose tinkluose ir visame viešajame gyvenime. Gimtoji kalba per visų dalykų pamokas yra bendravimo ir darbų pristatymo žodžiu ir raštu kalba, todėl labai svarbu vertinti ne tik pristatymų turinį, bet ir kalbos taisyklingumą bei tinkamumą: teiginių formulavimą, išvadų, citatų, šaltinių pateikimą, taip pat tartį, dalyko terminų kirčiavimą. Vertinant darbus raštu svarbu kreipti dėmesį į rašomo teksto taisyklingumą - taisyti gramatikos, rašybos ir skyrybos klaidas.
Skaitmeninės Priemonės ir Kalbos Taisyklingumas
Stengiamasi, kad kuriamas turinys būtų prasmingas ir aktualus, laikomasi taisyklingos kalbos normų. Mokomasi taisyklingai įvardyti pagrindinius kompiuterio įtaisus, kompiuteriu atliekamus veiksmus, stengiamasi visuomet vartoti taisyklingas sąvokas, domėtis technologijų ir kalbos naujovėmis. Kad laiško tekstas būtų taisyklingas, mokomasi naudotis lietuvių kalbai (ir savo gimtajai kalbai) tinkamomis koduotėmis.
Fizika ir Kalbos Etiketas
Sklandžiai ir suprantamai, laikydamasis etikos ir etiketo normų perteikia su fizika susietą informaciją. Atsižvelgia į adresatą. Tinkamai vartoja gamtamokslines sąvokas, terminus aiškindamas reiškinius. Laikydamasis etikos ir etiketo normų, vartoja bendrinę ir mokslinę kalbą perteikdamas kitiems gamtamokslinę informaciją. Lanksčiai pritaiko pranešimą adresatams.
#
Taip pat skaitykite: Nuostatų pokyčių priežastys