Ne paslaptis, kad emocijos yra itin svarbios bendraujant. Iš emocijų sprendžiame, kokį įspūdį pašnekovui daro mūsų žodžiai, emocijomis reaguojame į replikas. Tačiau kartais atrodo, kad emocijos labiau trukdo nei padeda. Kaip yra iš tikrųjų? Kodėl protas prieštarauja emocijoms? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl neigiamos emocijos gali būti naudingos, kaip jas valdyti ir kodėl svarbu priimti visas emocijas, o ne tik teigiamas.
Emocijų kilmė ir paskirtis
Manoma, kad emocijos yra per evoliuciją gyvūnų mums perduotas gebėjimas reaguoti į tam tikras situacijas. Gyvūnai negeba vadovautis protu, todėl į išorės dirgiklius reaguoja emocijomis. Tai pakankamai primityvus prisitaikymo prie aplinkos mechanizmas: baimė verčia bėgti nuo pavojaus, pyktis - pulti ir kovoti už save, malonumas ragina jo siekti, nepaisant jokių kliūčių. Žmonės, patiriantys liūdesį, džiaugsmą, pyktį, taip pat į aplinką reaguoja ne protu, o emocijomis. Ir neretai pasielgia taip, kad paskui tenka ilgai gailėtis. Kitaip tariant, užvaldžius emocijoms sveikas protas nutyla.
Emocijos bendravime
Ne visada emocijų protrūkiai kenkia. Kartais pastebima, kad išlieti emocijas naudinga, jei tik tai netrunka pernelyg ilgai ir nesibaigia abipusiais kaltinimais ir priekaištais. Pasak psichologų, bendravimui kur kas daugiau žalos suteikia kitas kraštutinumas - emocinis šaltumas, dėl kurio bendravimas tampa nemalonus. Paprastame pokalbyje emocijų stoka parodo pašnekovo abejingumą, o artimuose santykiuose apskritai kliudo tarpusavio supratimui ir intymumui.
Emocijos visų pirma kyla kaip reakcija į realius gyvenimo įvykius, kurie anaiptol nesiklosto idealiai, todėl troškimas jas derinti su racionaliu protu retai kada įgyvendinamas. Psichologai nustatė, kad emocijos dezorganizuoja tą veiklą, dėl kurios jos ir kilo. Pavyzdžiui, baimė, atsiradusi prieš pavojingą kelio ruožą, sutrikdo judesius arba gali apskritai priversti sustingti. Beprotiškas džiaugsmas, kad aplankė sėkmė, gerokai sumenkina žmogaus kūrybinį potencialą.
Emocijų nauda
Atrodytų, emocijos tik sukuria papildomų kliūčių. Tačiau verta susimąstyti, kad ne veltui jos išliko per evoliuciją. Sutrikdydamos tam tikrą žmogaus veiklą, emocijos savaip palengvina perėjimą prie kito etapo, kuris jau iš anksto mums atrodo sudėtingesnis. Taip, baimė, sustabdžiusi prieš sudėtingą kliūčių ruožą, leidžia pailsėti ir sukaupti papildomos energijos. Pyktis priverčia beatodairiškai nušluoti visas kelyje pasitaikiusias kliūtis, kurių nepavyko aplenkti. Džiugesys suteikia progą pasimėgauti savo pasiekimais ir neleidžia gyvenimo paversti nuolatinėmis lenktynėmis.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Emocijos atsirado pirmiau nei gebėjimas mąstyti. Todėl jos ir renkasi paprastesnius gyvenimiškų sprendimų variantus. Emocijoms paklusęs žmogus pasikrauna energijos, nes emocijos, kitaip nei protas, glaudžiai susijusios su fiziologiniais žmogaus organizmo procesais. Paveiktas stiprių emocijų organizmas mobilizuoja jėgas - o šio proceso negalėtų paveikti net ir logiškiausias mąstymas, įsakymai, prašymai ar ultimatumas.
Emocijų valdymas ir aukso vidurys
Poreikis racionaliai valdyti emocijas žmogui kyla ne todėl, kad jo netenkina pati emocinė būklė. Normaliai veiklai ir bendravimui ne mažiau trukdo ir audringi, nevaldomi pojūčiai, ir abejingumas, ir emocijų stoka. Intuityviai žmonės puikiai jaučia aukso viduriuką, kuris užtikrina palankiausią atmosferą įvairiose bendravimo situacijose. Ne veltui liaudies išmintis nuolat primena pernelyg neišlaisvinti savo emocijų: „Neperšokęs griovio nesakyk „op“, „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“, „Nedžiūgauk, nes paskui teks verkti“ ir kt. Šiomis rekomendacijomis ir šiandien noriai dalijamės vieni su kitais, nes puikiai suprantame, kad nevaldomos emocijos gali pridaryti žalos ir tam, kas jas jaučia, ir tam, kas tampa jų liudininku.
Deja, kad ir koks išmintingas bebūtų patarimas, jo retai kada klausoma. Kur kas dažniau žmonės elgiasi atvirkščiai: užkrečia vienas kitą emocijomis. Sunku tikėtis, kad žmogus vadovautųsi svetimu protu tada, kai jo paties protas atsisako ką nors patarti. O ir tie svetimi patarimai - kažin, ar visada į sveikatą: „Suimk save į rankas. Nepasiduok akimirkos silpnumui.“ Paklusus įsakymui užgniaužti emocijas, susijaudinimas tik didėja, o silpnumas tampa nebepakenčiamas. Nesusitvarkydamas su savo išgyvenimais, žmogus stengiasi užslopinti bent jau išorinį tų emocijų proveržį. Tačiau už tai tenka brangiai sumokėti: įsisiūbavusios aistros, su kuriomis į kovą stoja jūsų organizmas, suduoda vis naujus smūgius, nuo kurių nepavyksta išsisukti. Ir jei žmogus yra įpratęs slopinti savo emocijas, jam gresia rimtos ligos. Amerikiečių psichologas Johnas P. Holtas įrodė, kad užgniaužtas pyktis lemia prastą savijautos ir sveikatos problemas. Nuolat slopinant pyktį gali pradėti vystytis tokios ligos, kaip hipertonija, skrandžio opaligė, migrena ir kitos. Todėl siūloma pyktį ir kitas savo emocijas reikšti, bet daryti tai konstruktyviai, bet tai įmanoma tik tuo atveju, jei žmogus nori atkurti arba išlaikyti pozityvius santykius su kitais. Jis kalba ir veikia taip, kad suteiktų sau galimybę išreikšti jausmus, išlaikyti jų intensyvumo kontrolę, kurios reikia norint įtikinti pašnekovą savo jausmų tikrumu. Bet kaip kontroliuoti savo jausmų intensyvumą, jei pirmas dalykas, kuris dingsta kilus stiprioms emocijoms, tai gebėjimas kontroliuoti savo būklę?
Malonumų vaikymasis ir pesimizmas
Malonumų vaikymasis mūsų sveikatai ir gerai savijautai ne mažiau pavojingas nei nuolat persekiojančios nesėkmės, kančia ir netektis. Moksliniai tyrimai parodė, kad mūsų organizmas teturi vieną vienintelį prisitaikymo prie pokyčių fiziologinį mechanizmą. Ir kuo intensyvesni tie pokyčiai, tuo didesnė rizika, kad jėgos išseks. Nepriklausomai nuo to, ar stresas malonus, ar ne. Džiugių permainų sukeltas stresas gali paveikti net stipriau nei nemalonus stresas. Taigi, gyvenimą pavertus nesibaigiančia švente, anksčiau ar vėliau jus ims persekioti organizmo išsekimas.
Pesimizmas retai kada pageidautinas. Tačiau pasyvus kančios vengimas - gana dažnas reiškinys. Pesimistiškai nusiteikę žmonės susitaiko su nuolatiniu savęs gniuždymu, jie tikisi, kad atsisakius aktyviai siekti laimės galima išvengti ir stipraus streso. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Fonas, kuriame dominuoja neigiamos emocijos, pastebimai mažina žmonių produktyvumą ir gyvybinį tonusą, bet jų neįmanoma išvengti. Ir nereikia. Pasak fiziologų, žmogus neturėtų leisti savo smegenims priprasti prie nemalonumų. Atvirkščiai, patyrus nesėkmę rekomenduojama atrasti kad ir mažą, bet vis dėlto džiuginančią atsvarą nemaloniems potyriams. Būtina sukoncentruoti dėmesį į teigiamus savo gyvenimo aspektus, dažniau prisiminti džiugias praeities akimirkas, planuoti veiksmus, kurie galėtų pagerinti padėtį. Gebėjimas atrasti džiaugsmą gyvenimo smulkmenose būdingas daugumai ilgaamžių.
Taip pat skaitykite: Skirgailos vaidmuo Krėvės kūrinyje
Emocijų nukreipimas pozityvia linkme
Valdyti savo emocijas - nelengva užduotis. Dažnai pačiam žmogui, be niekieno pagalbos, tai netgi pernelyg sudėtinga. Ir vis dėlto esama keleto būdų emocijas nukreipti pozityvia linkme.
- Emocijų paskirstymas. Pamėginkite išplėsti situacijų, kurių metu patiriate stipresnes emocijas, spektrą. Kai emocijos pasiskirsto įvairiose gyvenimo sferose, jų intensyvumas šiek tiek nuslopsta. Štai kodėl namuose vieniša besijaučianti namų šeimininkė kur kas intensyviau išgyvena aistras, verdančias seriale, nei dirbanti, keliaujanti ir hobį turinti moteris. Lygiai tas pats pasakytina ir apie darboholiką: užsisklendęs mintyse ir pasinėręs į darbo rūpesčius, jis gali pratrūkti dėl menkiausios savo klaidos - ten, kur kitas nekreiptų dėmesio. Taigi semkitės įspūdžių kur tik galite: skaitykite knygas, tapykite, šokite, sportuokite, keliaukite, bendraukite su draugais. Kuo daugiau ir įvairesnių emocijų patirsite, tuo lengviau bus jas suvaldyti.
- Koncentracija. Vis dėlto pasitaiko situacijų, kai visą savo veiklą būtina nukreipti viena linkme ir maksimaliai susikoncentruoti. Tokiu atveju žmogus sąmoningai išjungia kitas savo emocijas, vengia situacijų, kurios galėtų atitraukti nuo privalomosios veiklos. Įvairių būdų, kaip nukreipti emocijas viena linkme, galima rasti garsių menininkų, mokslininkų autobiografijose. Daugybė menininkų, ėmęsi reikšmingų kūrinių, vienaip ar kitaip atsiribodavo nuo pasaulio, sąmoningai vengdavo buitinių rūpesčių ir visas mintis nukreipdavo į tai, kas tuo metu atrodė didinga ir svarbu.
- Perjungimas. Tai būdas neutralizuoti neigiamas ir destruktyvias emocijas - pyktį, įsiūtį, agresiją. Pajutus jų antplūdį būtina laikinai šias situacijas pakeisti iliuzinėmis arba socialiai nereikšmingomis (buitiškai tariant, susirasti atpirkimo ožį) - pavyzdžiui, jei kilo labai stipri pagunda trenkti pašnekovui - emocijai neutralizuoti užtektų trinktelėti į stalą. Taikant šį metodą prireiks ir valios pastangų, ir vaizduotės bei išradingumo.
Tolerancijos langas
„Emocijos leidžia suprasti, kas su mumis vyksta, ko mums reikia, kas tinka, o kas - ne. Pavyzdžiui, liūdime, kai ilgimės brangių žmonių ir džiaugiamės, kai galime užsiimti patinkančia veikla.
Kartais dėl netikėtos stresinės situacijos arba net be aiškios priežasties emocijų kompaso rodyklė gali pradėti blaškytis: vieną akimirką būdami ramūs, kitą jau galime pratrūkti apimti pykčio ar liūdesio. „Susidūrę su nepastoviomis emocijomis galime išgyventi bejėgiškumą, nerimą, paniką, į situaciją sureaguoti tokiu būdu, dėl kurio vėliau gailėsimės, jausimės sutrikę ar net išduoti savo pačių kūno ir proto. Nereguliuojamos emocijos gali reikšmingai paveikti mūsų pasitikėjimą savimi ar kitais“, - atkreipia dėmesį V.Rekienė.
Pasak psichologės, tam, kad emocijos neužplūstų mūsų tarsi viską pakeliui nušluojanti cunamio banga, nuo mažų dienų svarbu mokytis įvairiausių emocijų reguliavimo būdų. Psichologinėje literatūroje, o ypač grįstoje neuromokslo įžvalgomis, užuot sutelkus dėmesį į atskirus emocijų reguliavimo įgūdžius, siūloma pažvelgti į emocijų reguliavimą per „tolerancijos lango“ (angl. Window of tolerance) prizmę.
Kas yra tolerancijos langas?
Tolerancijos langas yra metafora, kurią 1999 m. sukūrė psichiatras ir knygų autorius Danielis J.Siegelis. Šis terminas apibūdina kiekvienam žmogui skirtingą optimalią ir komfortabilią zoną, ją sudaro įvairaus intensyvumo emocinės patirtys, kurias tas asmuo gali ramiai išgyventi, analizuoti bei priimti. „Būdami savo tolerancijos lango ribose, galime aiškiai mąstyti, pastebėti, kaip ir kodėl kyla įvairios emocijos, kaip jos atsispindi mūsų kūne, veikia mintis bei reakcijas. Tolerancijos lango ribose galime lanksčiai prisitaikyti, gebame priimti tinkamus, racionalius, kūrybiškus sprendimus ir sugebame adekvačiai reaguoti“, - pasakoja psichologė. Ji atkreipia dėmesį, kad buvimas tolerancijos lange yra itin svarbus tėvams ir kitiems suaugusiesiems, kurie dirba su vaikais, nes ramūs, kantrūs suaugusieji yra geriausia pagalba vaikams, kai jie mokosi suprasti bei reguliuoti savo emocijas. Būdami savo tolerancijos lango ribose, galime aiškiai mąstyti, pastebėti, kaip ir kodėl kyla įvairios emocijos.
Taip pat skaitykite: Nuostatų pokyčių priežastys
V.Rekienė atkreipia dėmesį, kad kiekvieno žmogaus tolerancijos lango dydis yra skirtingas, nes jis glaudžiai susijęs su tokiais individualiais veiksniais, kaip asmens temperamentas (ar būdingas dirglumas, irzlumas ir pan.), socialinis ir kultūrinis kontekstas (pavyzdžiui, artimų ir patikimų žmonių buvimas ar nebuvimas), emocinis raštingumas (savo emocinių poreikių žinojimas ir gebėjimas juos patenkinti), fizinės būsenos (nuovargis, alkis, skausmas ir t. t.), įgytos patirtys (išgyventos traumos, netektys ir pan.).
Kas nutinka išėjus už tolerancijos lango ribų?
Psichologė atkreipia dėmesį - buvimas tolerancijos lango ribose nereiškia, kad tada patiriame tik malonias emocijas. Lygiai taip pat galime jausti stresą, įtampą, būti nusiminę: „Buvimas tolerancijos lango ribose reiškia, kad, nepaisant išgyvenamų emocijų ar streso, mūsų protas ir kūnas išlieka pakankamai ramūs, todėl galime efektyviai bei sėkmingai susidoroti su iššūkiais.“
Kas nutinka išėjus už tolerancijos lango ribų? Kai susiduriame su intensyvia baime, pykčiu, emociniu apleistumu, išdavyste, traumomis ir kitomis itin stiprias emocijas keliančiomis situacijomis, patenkame į zoną, esančią aukščiau tolerancijos lango viršutinės ribos - tai padidėjusio emocinio susijaudinimo zona. „Patekę į šią zoną, susiduriame su stipriai išreikštu kūno bei proto aktyvumu, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis formomis - nerimu, panika, įniršiu, priešiškumu, padidintu budrumu, minčių chaosu. O taip pat ir sutrikusiu gebėjimu atsipalaiduoti - galime jaustis tarsi nerandantys sau vietos, gali sutrikti miego, valgymo režimas. Būnant padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje mūsų smegenys aktyvuoja „kovok arba bėk“ išlikimo mechanizmą“, - pasakoja V.Rekienė.
Ji pabrėžia, kad pernelyg ilgai pabuvę padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje ir viršiję stiprių emocijų lygį, kurį gali toleruoti mūsų kūnas bei protas, mes patenkame į priešingą zoną, esančią žemiau tolerancijos lango apatinės ribos - tai sumažėjusio emocinio susijaudinimo zona. „Patekę į sumažėjusio emocinio susijaudinimo zoną, susiduriame su susilpnėjusiu kūno bei proto aktyvumu. Jis gali pasireikšti emociniu ir protiniu sąstingiu, išsekimu, tuštumos bei bejėgiškumo jausmais, apatija, sumažėjusiu budrumu ar net atsiskyrimo nuo savo kūno pojūčiu. Būnant šioje zonoje mūsų smegenys aktyvuoja „sustink“ išlikimo mechanizmą“, - sako psichologė.
Anot jos, tiek sumažėjusio, tiek padidėjusio emocinio susijaudinimo zonos yra evoliuciškai labai senos mūsų kūno ir proto išlikimo strategijos - jų pakeisti negalime, todėl išgyvendami šias būsenas neturėtume būti sau pernelyg griežti. Vis tik, anot psichologės, šį tą padaryti galime - padidinti savo tolerancijos lango ribas, tam, kad gyvenimo iššūkiai ne taip lengvai „išsviestų“ iš tolerancijos lango zonos ribų.
Kaip padidinti savo tolerancijos lango ribas?
V.Rekienė pateikia kelis patarimus, kaip galima padidinti asmeninio tolerancijos lango ribas.
- Pažinkite savo tolerancijos langą. Labai svarbu suprasti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia buvimas idealioje emocinėje zonoje, kai galime ramiai būti „čia ir dabar“, lanksčiai prisitaikyti prie netikėtumų. Vienas iš būdų tai padaryti - geros ir sėkmingos dienos analizavimas, apmąstymas, apgalvojant tokius dalykus, kaip: kokios buvo mano šios dienos reakcijos, mintys ir jausmai? kuo didžiuojuosi? už ką esu dėkingas? ką apie save supratau? kas man padėjo susitvarkyti su dienos metu iškilusiais iššūkiais?
- Pastebėkite, kada atsiduriate už tolerancijos lango ribų. Verta suprasti, kokie signalai, detalės ir užuominos išduoda, kad esame nutolę arba tolstame nuo savo idealios emocinės būsenos. Galima sau užduoti tokius klausimus: ką aš galvoju ir darau, kai jaučiuosi išmuštas iš vėžių, kai sumažėja gebėjimas kontroliuoti save ir situaciją? kokius dalykus galiu kontroliuoti, o kurie yra nepavaldūs mano kontrolei? kokioms aplinkybėms esant jaučiuosi prarandantis ramybę ir kaip į tai reaguoju? kaip mano kūnas parodo, kad išgyvenu emocinį diskomfortą - gal padidėja pulsas, įsitempia raumenyse ar pan.?
- Atraskite jums tinkamus būdus sugrįžti į tolerancijos langą. Sugrįžti į tolerancijos langą, kai esame padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje, gali padėti tokios technikos, kaip gilus ir lėtas kvėpavimas, rašymas, ritmiški šokiai, mėgstamos muzikos klausymas, bėgiojimas, sąmoningas gamtos stebėjimas, dainavimas, šilta vonia arba dušas, užsiklojimas sunkia antklode, savimasažas, joga ir kiti švelnūs tempimo pratimai. Grįžti į tolerancijos langą, kai esame sumažėjusio emocinio susijaudinimo zonoje, gali padėti balansavimo pratimai, tapymas, šaltas vanduo, šokiai, pažintinių funkcijų sužadinimas, pavyzdžiui, pažiūrėjimas į dešinę, paskui - į kairę ir įvardijimas trijų daiktų, kuriuos matau kiekvienoje pusėje. Svarbu išbandyti keletą dalykų, nes tik taip galime atsirinkti, kas veikia.
- Esant poreikiui, kreipkitės pagalbos. Pokalbis su psichologu arba psichoterapeutu gali būti geras būdas geriau pažinti savo emocijų pasaulį saugioje, priimančioje aplinkoje tam, kad paskui šias žinias, patirtis, įžvalgas būtų galima išbandyti kasdienybėje.
Emocijos pandemijos ir karo metu
Nuovargis po pandemijos, karas ir jo padariniai bei daugelis kitų priežasčių iššaukė daugiau nemalonių emocijų ir paveikė lietuvių psichologinę sveikatą. Stresas, nerimas, baimė, beprasmybės jausmas - tokios emocijos šiuo laikotarpiu aplanko dažną žmogų. Gydytojas psichoterapeutas D. Jakučionis sako, kad emocinę krizę išgyvenančiam žmogui svarbu suprasti, jog visos emocijos, net ir nemalonios, yra normalios. Vis dėlto, patiriant daug nemalonių emocijų organizmas gali pradėti siųsti signalus ir ilgainiui pasimato lėtinio streso pasekmės.
„Daugelis mūsų dabar patiria lėtinį stresą, esame nuolatinėje nesaugumo būsenoje. Nors gali atrodyti, kad krizei pasibaigus bus geriau, iš tiesų tada tik pajausime didžiausias pasekmės, jei patirdami ilgalaikį stresą kasdien nebandysime sau padėti. Taip yra todėl, kad organizmas ilgą laiką buvo įsitempęs, tad staiga atsipalaidavus viskas grįžta su kaupu“, - sako D. Jis sako, kad dažniausiai vengiame tų emocijų, kurios yra nemalonios, bet balansas būtinas: „Turime turėti balansą tarp emocijų, nes visos emocijos yra svarbios: nerimas sako, kad tai, dėl ko nerimauju, man yra svarbu; liūdesys sako, kad netekau kažko svarbaus; baimė reikalinga tam, kad apsisaugotume. Net šleikštulys gali gelbėti gyvybę, kai pamatome supuvusį vaisių ir jo nesuvalgome. Čia yra paradoksas: kuo daugiau emocijų vengiame, tuo daugiau jų jaučiame.
Anot D. Jakučionio, susikaupusios nemalonios emocijos gali virsti „emociniu perdegimu“, kuris pasireiškia ir tam tikrais fiziniais simptomais. Žmogui gali sutrikti miegas, dėmesio sutelkimas, atsirasti spaudimo jausmas krūtinėje: „Gali atrodyti, kad niekaip nesusikaupiame, šokinėjame nuo vieno darbo prie kito - tai parodo, kad nervų sistema yra persikrovusi. Tačiau gali būti ir taip, kad jautėme daug emocijų, pergyvenimą, siaubą, ir atėjo laikas, kai visos emocijos dingsta.
Gydytojas priduria, kad tiek nerimas, tiek baimė yra nemalonios, tačiau gyvybę gelbstinčios emocijos. „Baimė ir nerimas yra normalios ir reikalingos emocijos, tačiau reikėtų mokėti jas atskirti. Baimė yra atsakas į realų pavojų prieš akis, o nerimas - baimės simptomas. Supainioti šiuos jausmus lengva, nes abu pasireiškia panašiais simptomais: padidėjusiu širdies ritmu, išmušančiu prakaitu, įsitempusiais raumenimis. Tačiau nerimo metu mes dažniausiai nežinome šios emocijos priežasties, nes akivaizdžios grėsmės nėra, ji numanoma ateityje“, - tikina D.
Psichoterapeutas pastebi, kad ilgalaikis nerimas gali iššaukti ir panikos atakas - būseną, kai kūnas nebesusidoroja su patiriama įtampa ir pereina į stipriau išreikštus fizinius simptomus: „Tai yra didelis ir intensyvus nerimas. Daugelis žmonių iki panikos atakos jautė didelį nerimą, tik ne visi suprato, kad tą nerimą jaučia. Neretai tokiais atvejais išsigandę žmonės net kreipiasi į greitąją pagalbą, o ji jiems parekomenduoja apsilankyti pas psichiatrą ar psichologą. Baimė, panikos atakos yra labai nemalonios emocijos, bet nereikia nuo jų bėgti.
Pasak D. Jakučionio, norint sau padėti reikėtų vertinti visą save kaip kūno ir proto sąveiką, tad svarbu rūpintis tiek emocine, tiek fizine savo gerove. Psichoterapeutas rekomenduoja skirti dėmesio miego kokybei, prieš miegą neskaityti neigiamų naujienų, geriau rinktis lengvesnę grožinę literatūrą. „Kita savijautos dalis yra emocinė. Būkite su savo partneriu ar artimu žmogumi, papasakokite jam kaip jaučiatės, išsakykite emocijas. Pavyzdžiui, karo akivaizdoje susiduriame su kaltės jausmu, savęs kaltinimu ir kritikavimu.
Jis priduria, kad šiuo laikotarpiu normalu jausti ir neapykantą, kurios slopinti taip pat nereiktų: „Yra du skirtingi dalykai: emocijų jautimas ir emocijų išraiška. Jausti emocijas normalu. Galiu jausti neapykantą, kerštą, bet negerai tą emociją išreikšti į veiksmą, kuris bus nukreiptas prieš kažką kitą. Visos emocijos yra normalios, tik labai priklauso, ką mes su jomis darysime.
D. Jakučionis tikina, kad nors gali aplankyti bejėgystės jausmas, iš tiesų susidoroti su nemaloniomis emocijomis yra įmanoma, jei jų nevengiama ir naudojami tinkami įrankiai. „Pavyzdžiui, noras, kad panikos atakos nebepasikartotų, dažniausiai tik padidina atakų skaičių. Kai žmogus patiria panikos ataką jis jaučia tikrą baimę ir sunku suvokti, kad tas jausmas nenužudys. Tokiu atveju reikia ramiai atsigulti, leisti sau su tuo jausmu būti, susitelkti į ramų kvėpavimą, stebėti, kaip pilvas kyla, neleisti sau daryti greito kvėpavimo.
Perdėto pozityvumo pavojai
Daugelis esame girdėję raginimus nenukabinti nosies, neprarasti ūpo iš šeimos narių ar aplinkinių. Jiems gal būt atrodo, kad esame nusiminę, liūdni, pikti, nusivylę, bet kartais tokius padrąsinimus iššaukia ir kitos emocijos, pavyzdžiui, nežinia, pasimetimas. „Būti pozityviems tapo norma, kurios privaloma laikytis. Užgniaužti emocijas ar laikyti jas yra blogai. Tai kenkia mūsų sveikatai ir visiškai nesvarbu, ar tos emocijos yra teigiamos, ar neigiamos. Žala darome abiem atvejais. Tai ką reikėtų daryti? Niekada nereikia bandyti nustumti šalin emocijas, kurios galbūt kartais mums atrodo, kad nėra pozityvios. Perdėtas pozityvumo kišimas visur tik pablogina situaciją. Reikia išmokti dirbti su įvairiomis emocijomis: labai dažnai mes matome paveikslą, kuris yra juodai baltas. Nėra jokios kitos spalvos. Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie stresą, tai jis nėra tik juodas. Taip, mes galime jausti stresą, nes esame nusivylę, tačiau galima jausti tą pačią emociją, jei dirbame darbą, kuris mums nepatinka, jei studijuojame ne tą, ko norime, esame santykiuose, tačiau jie neteikia mums pilnatvės. Būtent čia labai svarbu yra išmokti sudėlioti tas emocijas į stalčius, suteikti joms vieną ar kitą veidą, nes tai mums padeda indikuoti emocijos sukėlėją. Jei mes žinome ir suprantame, kas kelia blogą emociją, tai labai tikėtina, kad kitas žingsnis - imtis veiksmų, kad šaltinis būtų pašalintas.
Kitas labai svarbus momentas, anot S.David, susiekite emociją su užuojauta. Užuojauta sau. Dažnai mūsų visuomenėje yra priimta manyti, kad jei užjauti kitus arba save, tai esi silpnas, tinginys ir šiaip visoks kitoks pašlemėkas. Neapsigaukite. Mokėkite atjausti save, nes tuomet rasite saugią vietą, kur galite daugiau rizikuoti, daryti tai, ko bijojote, nedrįsote ar atidėliojote. Jūs tuomet žinote, kad jei kažkas nepavyks, jei nenutiks taip, kaip norėjote ar stengėtės, kad užjausite save, palaikysite ir būsite geras sau. Galiausiai, stebėkite savo emocijos istoriją. Pabandykite atsiriboti ir į save pažvelgti iš šalies, pažvelgti, kodėl jaučiatės vienaip ar kitaip, kodėl elgiatės taip, o ne kitaip. Venkite pirmojo asmens, kuomet kalbate apie savo būseną. Pavyzdžiui, esu nusiminęs. Keisite į trečiąjį asmenį lyg save stebėtumėte iš šalies, pavyzdžiui, atrodo, kad jaučiuosi nusiminęs. Būtent tokiu metodu yra akcentuojamos ir pasąmonėje išnyra mūsų vertybės, norai, troškimai. Būtent kalbant apie save iš kitos perspektyvos leidžia atsiriboti nuo emocijos ir jai jus valdyti.
„Svarbu yra ne faktas, ar jūsų gyvenime yra apstu negatyvių emocijų ar ne, o tai, ar jus jos valdo ir esate jų marionetės. Esame tarsi įpratę savo emocijas skirstyti į kategorijas - vienas vadiname „geromis“, o kitas - „blogomis“. Visgi, vaikų ir paauglių psichologė įspėja - toks emocijų skirstymas ir jų slopinimas gali būti žalingas vaiko emocinei gerovei ir vieną dieną „sprogti su trenksmu“.