Psichologija, nors ir sparčiai besivystanti, vis dar laikoma jaunu mokslu. Tai ypač akivaizdu, kai žvelgiame į visuomenės požiūrį į jaunus suaugusius ir jų patiriamus iššūkius. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl psichologija laikoma jaunu mokslu, kaip ji padeda suprasti jaunų suaugusiųjų patirtis ir kokią reikšmę turi psichologinė pagalba šiame svarbiame gyvenimo etape.
Įžanga: Jaunystės Idealizavimas ir Tikrovės Sunkumai
Visuomenėje jauni suaugusieji (tai vystymosi amžiaus tarpsnis nuo vėlyvosios paauglystės iki visiškos suaugystės) dažnai laikomi džiaugsmingu nevaržomos laisvės, saviraiškos ir naujų patirčių tyrinėjimo laikotarpiu. Tačiau po šiuo idealizuotu paveikslu slypi sudėtingas ir pažeidžiamas gyvenimo etapas. Žmogaus raidą tyrinėjantys psichologai jau seniai nustatė, kad jauna suaugystė yra ne šiaip sparčių, bet sparčiausių nei bet kada gyvenime vykstančių pokyčių laikas, kurių akivaizdoje žmonės tampa labiau pažeidžiami psichologinių sunkumų patyrimui.
Jaunystės Iššūkiai: Pokyčiai ir Pažeidžiamumas
Šiame gyvenimo etape jaunuoliai dažnai keičia gyvenamąją vietą, aplinką, draugus, tolsta nuo šeimos, plečiasi jų atsakomybių laukas, prasideda studijos ir profesinio kelio paieškos. Šie savarankiško gyvenimo žingsniai yra ne tik naujų atradimų, bet ir iššūkių laikas kiekvienam jaunam žmogui, o psichologinės sveikatos užtikrinimas šiame etape yra itin svarbus uždavinys.
Europos studentų apklausa atskleidė, kad beveik pusė jaunuolių pripažįsta, jog studijų pradžia buvo emociškai sunkesnė, nei jie tikėjosi. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, net 35-40 proc. studentų pirmųjų studijų metų metu patiria didesnio ar mažesnio lygio nerimą ar depresijos simptomus, o apie 15 proc. nurodo rimtai svarstę studijų nutraukimą dėl psichologinių sunkumų. Lietuvos studentų sąjungos 2023 m. atlikto tyrimo duomenimis, net 62 proc. studentų teigė, kad pirmuose kursuose labiausiai stokojo psichologinės sveikatos palaikymo priemonių. Psichologai yra pastebėję, kad studijų pradžios stresą jaunimas neretai patiria panašiai kaip emigrantai: juos ištinka „kultūrinis šokas“, nes tenka adaptuotis prie visiškai naujų taisyklių, socialinių vaidmenų ir gyvenimo ritmo.
Balanso Svarba Vietoj Tobulumo
Intensyvūs mokslo metai dažnai užklumpa studentus dar nespėjus pakankamai apsiprasti, todėl itin svarbu stebėti savo psichologinę savijautą ir į ją atsižvelgti. Balanso paieškos tarp mokslų, darbo ir asmeninio gyvenimo tampa vienu svarbiausių tikslų, tačiau tai padaryti tikrai nelengva.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės medicinos psichologė Kornelija Ona Dovydaitytė pastebi: „Dažnai į psichologus jauni žmonės kreipiasi tikėdamiesi konkretaus atsakymo, galinčio išspręsti jų turimą problemą. Deja, psichologinės sveikatos klausimai yra kur kas kompleksiškesni negu gali pasirodyti. Todėl ir konkretaus, universalaus atsakymo, kaip išlaikyti balansą, nėra. Svarbiausia - nuolat stebėti savo savijautą ir atkreipti dėmesį į jos pokyčius.“
Vis dėlto, balanso paieškose galėtų pagelbėti kelios gairės, galinčios pravesti mokslo metus pradedantiems studentams. Visų pirma, svarbu realistiškai įvertinti savo galimybes suderinti daug skirtingų ir neretai nemažai įvairių resursų reikalaujančių veiklų. Ir visai nesvarbu, kiek daug skirtingų veiklų pajėgia suderinti draugai ar pažįstami, kiekvieno iš mūsų vidiniai ištekliai yra skirtingi. Taip pat vertinga planuoti savo laiką, nes tai padeda užtikrinti laiko skyrimą ne tik darbui, studijoms ar kitoms veikloms, bet ir poilsiui. Galiausiai, visuomet vertinga prisiminti, jog balanso tarp darbų, studijų ar asmeninio gyvenimo išlaikymui itin svarbūs yra socialiniai santykiai. Artimi ryšiai ne tik stipriai prisideda prie mūsų gyvenimo džiaugsmo, bet gali būti labai reikšmingi ir sunkumų metu. Glaudūs santykiai su šeimos nariais, draugais, o kartais ir pagalbos specialistais, gali būti svarbiu ištekliu sunkumų akivaizdoje, būti ramsčiu, kai kas nors nepavyksta, nesiseka, jaučiamės prislėgti ar pervargę.
Psichikos sveikatos ekspertai pabrėžia, kad net trumpi, bet reguliarūs poilsio momentai gali turėti didelę reikšmę - tyrimai rodo, jog vos 20 minučių pasivaikščiojimas gamtoje sumažina streso hormono kortizolio lygį ir pagerina dėmesio koncentraciją.
„Svarbu prisiminti, kad balansas nėra apie tobulą dienotvarkę. Tai - apie gebėjimą atpažinti, kada reikia sustoti, kada galima pasitempti, o kada - paprašyti pagalbos“, teigia psichologė.
Streso Signalai: Ką Sako Kūnas ir Psichika?
Kartais, kai balanso išlaikyti nepavyksta, kai patiriame daug streso, pervargstame, persistengiame, kūnas pats ima kalbėti apie poreikį pailsėti. Galime susidurti su fiziniais, emociniais ar elgesio pokyčiais. Streso metu mūsų širdis gali plakti net iki 20 kartų greičiau nei ramybės būsenoje, o miego trūkumas vos per kelias naktis stipriai sumažina dėmesio koncentraciją - tiek, kad ji prilygsta lengvam apsvaigimui nuo alkoholio.
Taip pat skaitykite: Skirgailos vaidmuo Krėvės kūrinyje
Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti tyrimai rodo, kad nuolatinį miego trūkumą patiriantys studentai turi 60 proc. didesnę riziką patirti nerimo ar depresijos epizodų. Be to, pervargimo sukeltos sveikatos problemos kasmet lemia apie 20 proc. studentų praleistų paskaitų.
Nuvargę galime darytis irzlesni, dirglesni, mažiau pakantūs aplinkiniams. Gali prasidėti tam tikri kūno negalavimai, pavyzdžiui, galvos skausmas, virškinimo problemos, energijos stoka, miego sutrikimai. Gali stipriai pasikeisti mūsų įpročiai: nebenorime susitikti su draugais, vengiame socialinių situacijų, pradedame stipriai atidėlioti darbus. „Jei visai apleidžiame poilsio poreikį, nereta kūno reakcija į pervargimą yra sirgimas. Juk liga visuomet paguldo mus į lovą bent kelioms dienoms, leisdama atgauti jėgas ir pailsėti. Psichologai visada primena, kad svarbu nuolat stebėti savo savijautą ir stengtis nenualinti kūno per stipriai, juk lengviau nesusirgti, nei gydytis“, - primena psichologė K. Dovydaitytė.
Psichologinė Pagalba: Kada Kreiptis?
Psichologinės pagalbos verta ieškoti visuomet, jei jaučiate, kad jos reikia. Nors daug gyvenimiškų sunkumų mums pavyksta įveikti patiems arba su draugų ir artimųjų pagalba, kartais to nepakanka. Jei patiriate didelį stresą, pastebite užsitęsusius pokyčius savo emocinėje būsenoje, mąstyme ar elgesyje, pokalbis su specialistu gali būti labai naudingas.
Svarbu prisiminti, kad susitikimai su psichikos sveikatos specialistu nėra vien apie ūmių krizių sprendimą. Skandinavų šalyse, kur psichologinė pagalba studentams yra lengvai prieinama, pastebimas ne tik geresnis jaunimo emocinis klimatas, bet ir aukštesnis studijų baigimo rodiklis - studentai rečiau meta mokslus dėl psichologinių sunkumų. Tyrimai rodo, kad apie 80 proc. studentų, ieškančių psichologinės pagalbos, patiria teigiamų pokyčių.
Psichologė K. Dovydaitytė patikslina: „Pagalba gali būti naudinga tiesiog tiems, kurie jaučia psichologinės paramos poreikį. Kartais objektyvesnis žvilgsnis iš šalies gali padėti pamatyti naujas perspektyvas, atrasti užmirštus savo resursus, o kartais - tiesiog išsikalbėti saugioje aplinkoje. Džiugina tai, kad į mūsų Pirminės psichikos sveikatos priežiūros centrą kasmet kreipiasi vis daugiau pirmakursių - jie drąsiai laužo visuomenėje vis dar gyvuojančią stigmą, kad ieškoti pagalbos yra gėdinga. Centre dirbantys psichologai, psichiatrai ir medicinos psichologai kiekvienais metais padeda vis daugiau žmonių, o tai rodo, kad jauni žmonės tampa atviresni savo emocijoms ir labiau rūpinasi psichikos sveikata.“
Taip pat skaitykite: Nuostatų pokyčių priežastys
Svarbu žinoti ir tai, kad konsultacijai šeimos gydytojo siuntimas nereikalingas - tai padeda greičiau patekti pas specialistą.
Karo Psichologo Patirtis: Pagalba Kariams ir Jų Šeimoms
Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu, bet labai anksti susidomėjo psichologo profesija. Šie planai išsipildė. Tačiau netikėtai jos gyvenimo dalimi tapo ne tik psichologija, bet ir kariuomenė. Prieš dvidešimt metų ji ėmėsi būtent karo psichologės pareigų.
Šiandien Danutė - Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė, NATO psichikos sveikatos specialistų veikloje dalyvaujanti psichologė, dirbusi tarptautinėse misijose Irake ir Afganistane, o laisvalaikiu prisidedanti prie karių pasirengimo santuokos sakramentui.
Psichologijos Pasirinkimas ir Mokytojo Įtaka
- Sakoma, kad geram psichologui reikia mokytojo talento, nes turės mokyti žmogų pažinti save. Kodėl psichologiją pasirinkote Jūs?- Pirmą kartą su psichologijos mokslu susidūriau dar būdama moksleive, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Tuo metu psichologas mokykloje buvo labai pažangu ir mūsų gimnazijoje, vienoje iš nedaugelio šalyje, dirbo psichologė Regina Grėblikienė. Žaidybinis psichologinių žinių perteikimas moksleiviams, užsiėmimai grupėse buvo nauja ir įdomu. Pedagogė mokėjo sudominti, gebėjo užmegzti artimą kontaktą. Prisimenu tą gerą jausmą, kada esi įkvėptas.
Mokytojos asmenybė, o ne pati disciplina, užkabino. Manau, kad ši mokytoja nulėmė mano profesijos pasirinkimą, ji pati, kaip asmenybė, imponavo eiti tuo pačiu keliu.
Buvau gal dešimtokė, kai grįžusi iš mokyklos pareiškiau, kad studijuosiu psichologiją. Nors suvokimas apie psichologiją dar buvo miglotas, bet jau supratau, kad šis mokslas gali padėti pažinti žmogų, kad labai įdomu pažinti kitą žmogų ir save patį. Šiandien, po dvidešimties darbo metų, tai tebėra įdomu.
Uniformuota Šeima ir Vaikystės Patirtys
- Jūsų sesuo - priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnė, Jūs pati esate kariuomenės žmogus. Ar tokių profesijų pasirinkimas gali būti atsitiktinis?- Vienintelė civilė mūsų šeimoje - mama. Bet ji juokauja esanti generolė, nes mums visiems vadovauja. Tėtis į atsargą išėjo užtarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, abi su sese esam uniformuotos pareigūnės, majorės.
Prisipažinsiu, kad baigus psichologijos magistro studijas, minčių apie kariuomenę net nebuvo. Bet dabar manau, kad mano kelias į kariuomenės struktūrą su vaikystės patirtimi yra susijęs visu šimtu procentų. Iki keturiolikos metų su tėvais gyvenome kariniame miestelyje Čeliabinske (Rusija). Kone visų bendramokslių tėčiai, mamos, abu tėvai arba senelis buvo kariškiai. Toks gyvenimo scenarijus ir man natūraliai buvo labai artimas.
Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, su šeima iš karto grįžome į Lietuvą. Baigusi mokslus, dairiausi darbo ir, pasiūlius kurso draugui, sudalyvavau karo psichologės konkurse. Tai buvo vienas iš mano pasirinktų konkursų, tuomet jį laimėjau.
Toks jausmas, kad į kariuomenę patekau atsitiktinai. Bet gerokai vėliau, pačiai dalyvaujant asmeninėse terapijose, labiau save pažinusi, supratau savo pasirinkimus - jie nėra atsitiktiniai, mes nesąmoningai einame tarsi pramintu taku. Kariuomenės gyvenimas man artimas ir savas, pažįstamas. Darbo vietoje iš karto pasijutau komfortiškai.
Psichologo Pagalba Kariuomenėje: Stereotipai ir Pokyčiai
- Ar psichologo pagalba kariuomenėje paklausi, ar vis dar tenka susidurti su stereotipais, kad į psichologą kreipiasi tik silpnas žmogus?- Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad taip nėra. Kariuomenėje juk tie patys žmonės, nėra jie iš kažkokios kitos planetos. Bet galiu palyginti, kaip keitėsi padėtis per dvidešimt metų. Tas skirtumas yra didžiulis, sakyčiau, kad įvyko tikras proveržis.
Ypač jaunimas, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai - šauktiniai ateina su kitokiu požiūriu. „Noriu save labiau pažinti, tobulėti kaip asmenybė“, - su tokiais pasakymais ateina šauktiniai pas karo psichologus. Ir nuo vado labai priklauso, jie užduoda toną. Jei vadas pasako, kad mes turim nerealią galimybę - galime gauti psichologo pagalbą, ji yra šalia - tai labai didelė paskata. Dažniausios šauktinių problemos yra adaptacija naujoje aplinkoje, stresas.
Bet ir profesinės karo tarnybos kariai nevengia kreiptis į mane ar koleges. Teikiam pagalbą sistemoje dirbantiems civiliams, karių šeimoms.
Pagalba Šeimoms ir Vaikams
- Minite šeimas, o ar tenka ir su vaikais susitikti? Kaip vaikas priima tą kitonišką šeimos gyvenimą, su nuolatinėmis kelionėmis, vis nauja aplinka?- Vaikams, esant poreikiui, padeda specialiai pasirengęs psichologas. Tenka pagelbėti kariškių vaikams, iškilus elgesio, mokymosi problemų. Kartais vaikams būna sunku adaptuotis naujoje arba dažnai besikeičiančioje aplinkoje. Tarkim, tėčiui tarnaujant NATO padalinyje, reikia prisitaikyti vis kitoje šalyje, prie kitos kultūros.
Šiuo metu pradėjome nuotolines konsultacijos, tai labai palengvina galimybę pasiekti kiekvieną, kai tik prireikia. Visais atvejais įveikti sunkumus padeda komandinis darbas - reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas.
Krizių Psichologija ir Misijų Patirtis
- Jūsų veiklos sritis labai plati: mokymai, psichologinė pagalba. Kur jaučiatės reikalingiausia, save labiausiai realizuojate?- Be abejonės, ta sritis yra krizių psichologija ir savalaikė pagalba kariams, jų kolegoms ar šeimos nariams. Krizę sukelti gali bet kokia nelaimė: netikėta kario žūtis, savižudybė, sunki trauma, nepagydoma liga. Įvairiausių dalykų nutinka. Manau, kad čia didžiausia mano darbo prasmė.
Daug metų su kolege vedu netekčių grupę, irgi itin atsakinga sritis. Vykstame į misijas, padedame mūsų kariams psichologiškai. Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos metu, o pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš svarbių dalių yra psichologinis pasirengimas.
Dirbame ir mobilioje krizių reagavimo komandoje. Esame tie žmonės, kurie prireikus vyksta į bet kurią vietą, kur yra mūsų kariai.
- Teko dirbti misijose Irake ir Afganistane. Ar skiriasi psichologo darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?- Būnant savo šalyje ir išvykus, problemos keičiasi. Žmonės ilgą laiką nemato šeimos, vaikų ir netenka labai svarbaus palaikymo šaltinio. Nors dabar yra plačios galimybės palaikyti ryšį, net jei skiria didžiulis atstumas, bet nebelieka tiesioginio kontakto. Kai esi už tūkstančių kilometrų, gali tik patarti, jeigu kokia problema šeimoje. Bet, kita vertus, kariai tokiomis sąlygomis yra atviresni, mažiau gynybiški ir lengviau priima pagalbą.
Beje, dirbant misijoje, tarptautinėse operacijose, paties psichologo laukia didesni iššūkiai: reikia ne tik su savo emocijomis susitvarkyti, bet ir resursų sukaupti, kad kitam galėtum padėti, juk būtent tu pats, tavo asmenybė ir yra pagrindinis įrankis, galintis pagelbėti kariui.
Dvasinė Kelionė ir Pasirengimas Santuokai
- Įdomu, kad lydite mūsų karius ir dvasinėje kelionėje, padedate pasirengti santuokos sakramentui.- Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia rūpinasi mūsų karių sielovada. Su kolege čia vedu vieną mokymą iš devynių programoje būsimiems sutuoktiniams. Ši mokymų dalis orientuota paruošti kariškius ir jų būsimas(-us) sutuoktines(-ius) galimiems gyvenimo iššūkiams, ilgiems išsiskyrimams. Reikia padėti iš anksto suprasti, kad neišvengiamai teks susidurti su tokiais momentais, kai tavo žmogaus šalia nebus šešis mėnesius arba ilgiau. O tuo metu gali nutikti įvairių dalykų. Tam reikia pasiruošti. Civiliams ši mokymo dalis nėra privaloma, bet kartais jie ateina smalsumo vedini.
Pridursiu, kad savo darbe matau daug jaunų žmonių. Mane žavi šiuolaikinio jaunimo laisvė ir drąsa, mokėjimas apginti savo nuomonę. Matau išsiskleidusias ir kūrybiškas asmenybes, kurioms artima savanorystė, dvasinės vertybės.
Asmenybės Formavimasis ir Vaikystės Prisiminimai
- Kas formavo Jus pačią kaip asmenybę?- Tėvai, be abejonės. Jų suteikta laisvė ieškoti savęs, palaikymas. Iš jų ir sąmoningai, ir nesąmoningai perėmiau labai daug vertybių. Abi močiutės buvo nuostabios, išmintingos. Taip pat draugai visada užėmė svarbią vietą. Manau, kad paauglystėje ir jaunystėje draugai labai paveikia vieni kitus. Bendraudami tarsi perimam vieni iš kitų vertybes, kurias iš šeimos atsinešėm į bendrą buvimą. Man tas pasidalijimas su draugais šeimos vertybėmis, požiūriu visada buvo aiškus, matomas.
O kariškas gyvenimas išmetė iš komforto zonos ir mokė nuolankumo. Juk turi vykdyti komandas, turi paklusti. Tai nėra lengva. Tuo pačiu įgijau drąsos, gebėjimą apsiginti ir kitą apginti. Buvau kur kas ramesnė ir tylesnė, dabar vadovauju per dvidešimties karo psichologų grupei, esu atsakinga ne vien už save, keičiuosi.
- O koks pats spalvingiausias Jūsų vaikystės prisiminimas?- Labai ryškiai ir šiltai prisimenu savo močiutės kiemo sūpynes, padarytas iš ant beržo šakų užmestų virvių. Labai daug praleisdavau ten laiko, žaisdavome, bendraudavome su kaimynais, pusseserėmis ir pusbroliais. Kadangi nuo tos vietos gerai matydavosi keliukas, kuriuo atvykdavo pas močiutę svečiai mašinomis arba dviračiais, nekantriai laukdavau prie sūpynių. Ši vieta net ir dabar dažnai man iškyla kaip saugumo, ramybės, jaudulio, artėjančio nuotykio, vaikystės ir paauglystės svajonių vieta. Sugrįžtu į ją mintimis, kai noriu jaustis saugi ir rami.
Profesijos Pasirinkimas: Tėvų Įtaka ir Gabumų Įžvelgimas
Profesijos pasirinkimo tema kalbiname Gitaną Salickienę, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistę.
- Gitana, kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme?- Vaikai auga su tėvais nuo gimimo ir tik tėvai gali jausti, į kur atžala linksta: sportą, meninius užsiėmimus, domina ramesnė ar aktyvesnė veikla ir pan. Tačiau neretai būna, kad kai kurie dalykai lieka nepastebėti. Todėl nevenkime pasikalbėti šia tema su mokytojais, draugais, jie gali ateiti mums į pagalbą, pasidalyti savo pastebėjimais apie matomus vaiko gabumus. Nereikėtų baimintis, auginant vaiką, išbandyti daugiau skirtingų užsiėmimų, tai padės įžvelgti, kas vaiką domina, kokia veikla teikia pasitenkinimą.
Veiklų Kaita: Ar Tai Problema?
- Kaip elgtis, kai vaikas itin dažnai keičia veiklas? Ar derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų vaiko savybių ugdymą, pavyzdžiui, kantrybę?- Manau, kad normalu, kai vaikai nori keisti būrelius - vieno atsisako, kitą pradeda lankyti. Tik išbandęs veiklą, vaikas gali suprasti - patinka ar nelabai. Normalu yra ir persigalvoti, net kai lankytas būrelis buvo kelis metus, pasiekimai matomi. Tėvai neturėtų savo atžalų versti, spausti ar įsakyti tęsti būrelio lankymą. Tokiu būdu ardomas santykis tarp tėvų ir vaikų, mažėja pasitikėjimas tarp abiejų pusių. Be to, priverstinė veikla niekada nebus kūrybiška ir neatneš jokios naudos. Tačiau, žinoma, reikia pratinti vaiką įveikti sunkumus ir nemesti veiklos vien todėl, kad reikia įdėti pastangų.
Brandos Amžius ir Tėvų Pavyzdys
- Koks amžius laikomas brandžiu galvoti apie profesinę karjerą ir kokie veiksniai jam turi įtakos? Ar skatinti vaiką pomėgius sieti su studijų krypties pasirinkimu?- Šeimoje turėtų būti palengva diskutuojama ir svarstoma, kokia veikla yra artimiausia vaikui, kokios galimos darbo kryptys, koks reikalingas išsilavinimas ir darbiniai gebėjimai. Laikui bėgant tai persvarstyti, įsivertinti.
Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus ar kitų ribų.
Vaikas labai anksti pradeda identifikuoti save su kažkokia profesija, tik to, žinoma, dar negeba įvardyti. Todėl pasirinkimuose svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie reaguoja į savo ir kitų darbus, kaip apie tai kalba. Juolab kad šiuo laikotarpiu dauguma dirba iš namų, tad ir vaikai daugiau mato tėvus dirbančius ir jų požiūrį į darbą.
Vaikas turi sulaukti tėvų paramos priimant sprendimus dėl būsimos karjeros. Dera atsižvelgti ne tik į biologinę vaiko brandą, bet ir psichosocialinę, kuri rodo, kad vaikas pasiekia savo tapatumą ir yra apsisprendęs kuo nori ateityje užsiimti.
Tėvų Profesijos Pasirinkimas: Užkoduota Meilė
- Kokios priežastys paskatina vaikus pasirinkti savo tėvų profesiją?- Pakalbinę mokytoją, policininką, mediką, aktorių, tikrai neretai išgirstume, kad tos pačios profesijos atstovai buvo ir tėvai ar net seneliai. Kad vaikas rinksis tėvų specialybę yra tarsi užkoduota daugumoje šeimų, jeigu augdamas vaikas mato meilę tai veiklai.
tags: #kodel #psichologija #jaunas #mokslas