Psichikos sutrikimai yra sudėtinga ir daugialypė problema, kurią lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Šiame straipsnyje nagrinėjamas biopsichosocialinis modelis, kaip holistinis požiūris į psichikos sutrikimus, ypač Lietuvos kontekste. Taip pat aptariama, ką reiškia gyventi Lietuvoje turint psichikos sutrikimą, kokie iššūkiai kyla dėl stigmos ir kokios gydymo galimybės yra prieinamos.
Įvadas
Ką reiškia gyventi Lietuvoje ir turėti psichikos sutrikimo diagnozę arba psichologinių problemų? Atsakyti sudėtinga, nes jau pačiame klausime užkoduota dar daugiau klausimų, pavyzdžiui, kas yra psichikos sutrikimas? Kodėl vartojame būtent tokią formuluotę? Kas ir kuo remdamasis diagnozuoja? Šiame tekste daug tokių ir panašių esminių klausimų neliesiu - ne į visus ir aš turiu atsakymus. Vietoj to pamėginsiu prabėgomis peržiūrėti, kas svarbiausia ir opiausia būtent Lietuvos kontekste.
Stigma ir savistigma
Stigmos terminas vartojamas kalbant apie tam tikros žmonių grupės pažymėjimą gėdos ženklu. Stigmatizuojama grupė iš tolo atpažįstama, atskiram individui priskiriant išankstines neigiamas nuostatas.Pavyzdžiui, psichikos sutrikimą turintis žmogus atrodo silpnavalis, našta kitiems, nemalonus, grėsmingas, neprognozuojamas, negrįžtamai sugadintas. Visuomenė, remdamasi tomis nuostatomis, dažnai tyčia arba nejučiomis diskriminuoja visą stigmatizuojamų žmonių grupę. Kraštutiniais atvejais linkstama ir į žmogaus teisių pažeidimus.
Neatskiriama antroji stigmatizavimo pusė yra savistigmatizacija. Logiška: jeigu viskas, kas pažymėta psich etikete, yra taip sutepta, aš, padorus žmogus, nenoriu su tuo turėti nieko bendro. Apskritai aš neturiu teisės turėti psichikos problemų, jau geriau tyliai nusižudysiu, nei kreipsiuosi pagalbos. Arba: jei aš pastebiu savyje kokį nors psichikos sutrikimą, vadinasi, aš silpnavalis, našta kitiems, nemalonus, grėsmingas, neprognozuojamas, negrįžtamai sugadintas.
Lietuvos kontekste psichikos sutrikimų stigma yra didelė ir ryški dėmė. Ji aiškiai atsispindi užterštoje terminologijoje: psichas, psichinis, šyzikas, ligonis, daunas, atsilikęs, debilas, maniakas, psichopatas. Tai vis žodžiai, kurie kaip satelitai sukasi arba anksčiau sukosi psichiatrijoje, tačiau šiaip jau vartojami visai kitomis aplinkybėmis - nurodant į morališkai neteisingą, nemalonų arba žiaurų psichiškai sveikų žmonių elgesį. Ne veltui psichiatrija bėga nuo tokių terminų pervadindama savo diagnozes, pavyzdžiui, iš depresinės maniakinės psichozės į bipolinį sutrikimą.
Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis
Viena ryškiausių stigmos Lietuvoje vėliavų vis dėlto yra nuostata, kad psichikos sutrikimų turintys asmenys yra pavojingi. Ši nuostata itin palaikoma žiniasklaidos. Kiekviename straipsnyje būtina paminėti, kad visi žmonės, kurie vagia kalašnikovus ar meta vaikus į šulinį galbūt (!) turi psichikos sutrikimų. Tokiu būdu psichikos sutrikimai lipniai susiejami su nuožmiausiu, mums protu nesuvokiamu žiaurumu. Pavyzdžiui, klausiama: negi psichiškai sveikas žmogus gali sukapoti ir suvalgyti kitą žmogų? Nusikalstamumo statistika rodo: didesnė tikimybė, kad tai padarys psichiškai sveikas žmogus. Taip pat nereikėtų psichikos sutrikimų klausimo painioti su moralės klausimu. Lygiai kaip ir kiekvienas kitas žmogus, psichikos sutrikimą turintis asmuo gali elgtis moraliai arba nemoraliai. Norvegijos psichiatrai po ilgų diskusijų paskelbė Breiviką, išžudžiusį visą salą žmonių, esant psichiškai sveiką.
Taigi psichikos sutrikimų stigma Lietuvoje gyvuoja dėl žinių stokos ir menko supratimo apie tai, kas yra psichikos sutrikimai ir kas jiems būdinga. Nieko keista, turint omenyje vis dar besivelkantį sovietinių nuostatų šleifą ir tai, kad Lietuvoje psichikos sutrikimų turintys asmenys yra vis dar paslėpti nuo visuomenės (arba uždarose institucijose, arba įkalinti savo pačių namuose). Gąsdina tai, ko nematome ir nepažįstame.
Kas yra psichikos sutrikimas?
Šiuolaikinis psichiatrijos pasaulis taip įnikęs į diagnozavimą ir diagnozių klasifikavimą, kad koks nors psichikos sutrikimas gali būti potencialiai diagnozuojamas kiekvienam. Liaudyje sutrikimų klasifikavimas paprastesnis - iš esmės sutrikimu laikoma viskas, kas keista. Pavyzdžiui, balsų girdėjimas galvoje daugumai atrodytų kaip baisus rimto sutrikimo simptomas. Vis dėlto gana didelė žmonių dalis, girdinti balsus, nėra psichiškai sutrikusi ir savęs nestigmatizuojantys žmonės tai gali laikyti žavia išskirtine savybe. Kas tuomet yra tikroji psichikos sutrikimo esmė? Supaprastintas atsakymas galėtų būti - sutrikęs funkcionavimas, t. y. ilgalaikis negebėjimas palaikyti santykių, patirti džiaugsmo, užsiimti darbine veikla ir pan. Netektis to, kas įprastai gyvenimą daro prasmingą. Šią netektį dažnai lydi įvairūs simptomai, tačiau jie savaime dar nereiškia sutrikimo, jei tik sugeba įsipinti į turtingą ir įvairų gyvenimo audinį.
Juk sutrikimas visada turi kokį nors kontekstą. Totalitarinėje visuomenėje psichikos sutrikimas yra kritikuoti valdžią. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti - Sovietų Sąjungoje rezistentai buvo gydomi psichiatrinėse ligoninėse. Šiandienė visuomenė irgi formuoja sutrikimus, pavyzdžiui, užkraudama individui milžinišką naštą pačiam būti visiškai atsakingam už savo gyvenimą, pačiam vienam sugebėti būti laimingam ir galų gale būtinai būti aukšto intelekto. Užtat individas, kuris gali gyventi tik kitų padedamas, tik bendruomenėje, iškart yra sutrikęs. Tas, kuris gali tik taisyti batus ir niekada nepajėgtų būti programuotoju, - sutrikęs. Lygiai taip pat sutrikę yra ir amžini melancholikai. Tačiau labiausiai iš visų sutrikę yra tie, kurie stigmos valdomame pasaulyje yra gydomi nuo kokio nors sutrikimo. Gydymas, kaip išmetimas iš mums įprasto gyvenimo, formuoja jų esmę, vis tolstančią nuo to, kas mums įprasta.
Biopsichosocialinis modelis: holistinis požiūris
Savo darbe vadovaujuosi biopsichosocialiniu psichikos sutrikimų diagnostikos bei gydymo modeliu. Biopsichosocialinis modelis - tai supratimas, jog žmogaus sveikata priklauso nuo biologinių (genetinių, fiziologinių, biocheminių), psichologinių (elgesio, nuotaikų, asmenybės savybių) ir socialinių (šeimos, kultūros, sveikatos priežiūros sistemos ir politikos, ekonomikos ir kt.) priežasčių. Jis taip pat teigia, kad sveikatai svarbu ne tik pačios ligos nustatymas ir gydymas, bet ir sveikatos stiprinimo bei prevencijos priemonės, kad liga neištiktų (iki ligos), ir tinkama reabiliacija bei sveikatos stiprinimas po to, kai gydymas baigtas (po ligos), taip pat visuose trijuose - bio, psicho ir socio - sluoksniuose.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, apsaugantys psichikos liga sergančių asmenų teises darbe
Pagal šį modelį psichikos sutrikimai kyla veikiant daugeliui ir įvairių veiksnių, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes. Tai yra biologiniai veiksniai (medžiagų apykaitos sutrikimai galvos smegenyse), psichologiniai (asmenybės raidos, santykių šeimoje, tarpasmeninių santykių, gyvenimo prasmės paieškos problemos) ir socialiniai (prisitaikymo darbe, mokymosi įstaigoje, kitų asmenų aplinkoje problemos). Tenka gydyti žmones, gyvenančius skirtingose socialinėse sąlygose - nuo prabangaus gyvenimo sostinėje iki gyvenančių užmirštuose rytinio Lietuvos pakraščio kaimuose arba esančių visuomenės "užribyje". Tačiau esminiai psichikos sutrikimų raidos mechanizmai yra bendri visiems žmonėms. Artimi minėtiems psichologiniams, sielos, veiksniams, tačiau visgi priklausantys kitai kategorijai, yra žmogaus dvasiniai išgyvenimai, kurie, be abejonės, turi įtakos žmogaus psichikai. Šiuos aspektus aptariame su pacientais, kuriems dvasingumas yra aktualus.
Manau, jog privati psichiatro praktika leidžia veiksmingai pritaikyti biopsichosocialinį psichikos sutrikimų diagnostikos bei gydymo modelį. Privačios psichiatro praktikos netrikdo didelis darbo apskaitos dokumentų kiekis, tam reikalingas laikas skiriamas svarbiausiam tikslui - pacientui. Gydytojo ir paciento bendradarbiavimo nevaržo dažnai nelankstūs gydymo algoritmai. Be to, privačios konsultacijos leidžia pasiekti didesnį konfidencialumą.
Sveikatos psichologija plečia savo tyrinėjimų lauką, apimdama pačius įvairiausius šeimos, organizacijos, bendruomenės ir visuomenės sveikatos klausimus. Per trumpą savo gyvavimo laikotarpį sveikatos psichologija taip išsiplėtojo, kad be jos jau sunkiai įmanoma įsivaizduoti bet kokių su žmonių sveikata ir gerove susijusių procesų, politinių sprendimų ar poveikio priemonių planavimą.
Gydymo galimybės Lietuvoje
Lietuvoje psichikos sutrikimų turintys asmenys yra gydomi: psichiatrinėse ligoninėse ar lankydamiesi psichikos sveikatos centruose. Ligoninėse jie pirmiausia gydomi gulėjimu lovose (taip ir sakoma: paguldė į ligoninę). Lietuvoje yra lovų, kuriose gulima dešimtis metų, iš nevilties nagais rausiant sieną. Be gulėjimo lovose, kitas esminis oficialus institucinio gydymo būdas yra psichotropiniai (psichiką veikiantys) vaistai.
Psichotropiniai vaistai, deja, patys savaime neprisiliečia prie sutrikimo esmės ar priežasčių, tik slopina vienokius ar kitokius simptomus (lygiai kaip saridonas malšina galvos skausmą, bet negydo galvos auglių, o alus kartais pataiso vieno vakaro nuotaiką nepataisydamas viso gyvenimo). Vienų jų rykštė yra greitai išsivystanti priklausomybė (pvz., raminamųjų), kitų - gausūs šalutiniai poveikiai: nuo palyginti nekalto svorio priaugimo iki įvairiausių nevalingų judesių (kai kurie jų atrodo tikrai groteskiškai), stipraus nerimo, įvairiausių fizinių negalavimų ir mirties. Nepaisant visų tų bjaurių šalutinių poveikių, vaistai gali būti labai veiksminga priemone gydant itin sunkias būsenas. Kraštutinis pavyzdys - žmogui, kuris net nebepajėgia atsimerkti ar kalbėti, būtų sunku padėti kaip nors kitaip. Taip pat vaistai gali būti reikalinga sudėtinė gydymo dalis, naudojama kartu su psichologine pagalba, artimųjų įtraukimu, prasminga veikla, galbūt įvairiomis meno terapijomis ar socialinių įgūdžių palaikymu, pagalba įsidarbinant. Tai visuotinai pripažintas biopsichosocialinis gydymo modelis. Lietuvoje jis įgyvendinamas nebent formaliai, nes liūto dalis atitenka bio dedamajai arba, kaip dažnai sakoma, - vaistukams. Visos kitos dalys irgi dažnai atrodo varganai, neskoningai. Psichiatrinėse ligoninėse tik intensyviai diagnozuojant bei gydant vaistais ir pačiu gulėjimu, skatinti pažangą turi kokie nors pavieniai privatūs psichologai ir terapeutai.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos
Vakarų pasauliui vis labiau nusiviliant vaistų galimybėmis, būtent psichologinė pagalba (talk therapy) įgyja vis didesnės reikšmės. Dėl šios pagalbos psichikos sutrikimai įkontekstinami (perkeliami iš vadovėlio į konkretų gyvenimą), o simptomai įprasminami. Terapeutas nenuvertina kliento patyrimo, jo neredukuoja į diagnozę, neduoda patarimų sąrašo. Pagrindinis jo gydymo įrankis - buvimas palaikančiame santykyje, kuriame jie kartu tyrinėja kliento gyvenimo realybę. Yra psichikos sutrikimų (pvz., panikos priepuoliai), kurių atveju gali padėti tik psichologinė pagalba, o vaistai tebūtų trukdys.
Deja, psichiatrizuotos Lietuvos kontekste psichologinė pagalba nėra rimtas užsiėmimas ir dažnai net neįtraukiama į gydymą arba įtraukiama pernelyg epizodiškai. Lietuvoje psichologinės ir psichoterapinės pagalbos srityje yra puikių profesionalų, teikiančių kokybišką pagalbą. Daugumą žmonių vis dėlto nuo tokios pagalbos atgraso jau tai, kad šiems specialistams už darbą reikia mokėti. Kita vertus, geriausi specialistai viešai nesireklamuoja, o mažiau žinomi dažnai patys sau pakiša koją susikurdami neskoningus, pseudodvasingus interneto puslapius (gal todėl, kad neužsidirba profesionalių dizainerių paslaugoms). Galų gale nelengva jiems vykdyti savo misiją stigmos žemėse. Ypač tuomet, kai koks nors ekstrasensas ima ir pasivadina psichologu (tai teisiškai vis dar legalu) ir, švelniai tariant, šiek tiek pakenkia tikrųjų psichologų vardui. Todėl renkantis psichologą privaloma būti budriam ir pasidomėti: kokius mokslus šis žmogus baigė? Ar jis yra Lietuvos psichologų sąjungos narys?
Socialiniai ir ekonominiai veiksniai
Šiandien psichikos sveikata suprantama, kaip biopsichosocialinis modelis, t.y. ji priklauso ne tik nuo somatinės (fizinės) būklės, įtakos jai turi ir psichologiniai bei socialiniai veiksniai. „Pasaulyje vyrauja bendra nuomonė, kad asmens ekonominis statusas (vertinamas pagal jo pajamas) ir sveikata yra tampriai susiję. Galima teigti, kad pajamas ir sveikatą sieja „dozės-atsako“ santykis, pajamos daro įtaką materialinėms sąlygoms su tiesioginėmis pasekmėmis sveikatai. Nėra tikėtina, kad pinigai tiesiogiai veikai sveikatą, greičiau pinigai ir turtas leidžia įsigyti sveikatą stiprinančias prekes ir paslaugas. Didesnės pajamos leidžia įsigyti kokybiškesnio maisto, gyventi geresnėmis namų sąlygomis, naudotis paslaugomis, kurios tiesiogiai (sveikatos priežiūros paslaugos, laisvalaikio užsiėmimai) ir netiesiogiai (išsilavinimas) veikia sveikatą. Rasos Savičiūtės daktaro disertacijoje „Sveikatos ir socialinių veiksnių sąsajų tyrimas“ nustatyta, kad didėjant pajamoms gerėja ir žmonių sveikatos vertinimas: vidutiniškai vertinamos sveikatos dažnis mažėjo nuo 48,3 proc. iki 32,3 proc., o gerai vertinamos sveikatos dažnis atitinkamai didėjo - nuo 37,4 proc. iki 49,8 proc. Taigi žmonės esantys ties ar už skurdo ribos neturi galimybių skirti pajamų kokybiškoms gyvenimo sąlygoms ir sveikatai gerinti.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. žemiau skurdo ribos (skurdo lygis) mūsų šalyje gyveno 21,9 proc. žmonių. Didžiausias skurdas yra kaimuose - 34,8 proc., mažiausias didžiuosiuose šalies miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) - 11,6 proc. Lietuva, deja, yra tarp tų valstybių, kurioje stebimi didžiausi pajamų nelygybės rodikliai ir jų didėjimo tendencijos.
Djuko universiteto tyrėjai išaiškino, kad žmonių, augusių neturtingose šeimose, smegenys jautriau reaguoja į gąsdinančius vaizdus. Nustatyta, kad tokia reakcija susijusi su geno SCL6A4, atsakingo už neuromediatoriaus serotonino paskirstymą smegenyse, ekspresijos pokyčiais. Mažas serotonino kiekis dažnai skatina depresijos ir kitų psichikos sutrikimų vystymąsi.
Mokslininkai kelerius metus rinko duomenis apie elgesį, smegenų veiklą ir genų ekspresiją 132 paauglių, gyvenančių skirtingo turtingumo šeimose. Dėl patikimumo tos pačios procedūros jiems buvo kartojamos kelis kartus per visą tyrimo laikotarpį. Galiausiai buvo nustatyta, kad pagal duomenis gautus išanalizavus psichologinius klausimynus, paaugliai iš neturtingų šeimų buvo labiau linkę į depresines reakcijas nei vaikai, kurių tėvų pajamos buvo aukštos. Tačiau įdomiausiu tapo kitas atradimas. Paaiškėjo, kad paauglių iš vargingų šeimų smegenyse stipriau veikia SLC6A4 geno metilinimo mechanizmas. Metilinimas yra pagrindinis genų įjungimo/išjungimo „mygtukas“. Vykstant metilinimui (išjungimui) genų ekspresija nutildoma, baltymai nesigamina, o vykstant įjungimui (demetilinimui) genų ekspresija skatinama ir baltymų gamyba atsinaujina. Taigi grįžkime prie SLC6A4 geno, kuris koduoja baltymą, susijusį su serotonino pernešimu į nervų ląsteles. Metilinimas išjungia šio geno aktyvumą, todėl SLC6A4 neuronai gauna mažiau serotonino nei įprastai, ir serotonino receptorių skaičius nervų ląstelėse sumažėja. Taigi vaikų iš neturtingų šeimų smegenyse dažnai yra sumažėjęs serotonino kiekis. Be to, jie yra labiau jautrūs bauginančioms ir grasinančioms paskatoms.
Iniciatyvos ir iššūkiai
Pastaraisiais metais buvo galima stebėti tam tikrą vilčių teikiantį pagyvėjimą. Aktyviau būrėsi ir savo nuomonę garsiau reiškė nepriklausomi ekspertai, pažangių nevyriausybinių organizacijų atstovai, skirdami savo laiką teikti konkretiems, aiškiai suformuluotiems strateginiams pasiūlymams (pvz., koalicijos „Psichikos sveikata 2030“ veikla). Atsiranda pavienių savanoriškų, tačiau mokslu pagrįstų ir veiksmingų iniciatyvų (pvz., savižudybių mažinimo iniciatyva Kupiškyje). Deja, valdžios atsakymas į visus pasiūlymus žlugdantis: psichikos pagalbos sistema Lietuvoje jau dabar puikiai veikia (mitas), savižudybių skaičius mažėja (mitas), tokia šalis kaip Lietuva turi orientuotis į kitas sritis, ji yra per skurdi rūpintis psichikos pagalba (mitas), viskas bus gerai (mitas?).
Nesu tikra, kad visos problemos slypi valdžioje. Stigmos problema vienodai žymi ir valdžią, ir visuomenę. Ir būtent ta visuomenė, kiekvienas asmuo po vieną, kasdien nustumia į šalį psichikos pagalbos klausimą kaip atgrasų, neaktualų, nesuprantamą.
tags: #psichikos #sutrikimu #poveikis #biopsichosocialinems #funkcijoms