Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamas kognityvinio disonanso fenomenas, remiantis asmenine patirtimi, socialine psichologija ir fotografijos teorija. Siekiama išanalizuoti, kaip susidaro prieštaravimai tarp asmeninių išgyvenimų ir viešai demonstruojamų vaizdų, ypač šeimos fotografijose, ir kaip šie prieštaravimai gali būti interpretuojami.
Kognityvinis Disonansas ir Šeimos Fotografijos
Mintis apie šį straipsnį gimė susidūrus su prieštaravimu - kodėl tos nuotraukos tokios gražios, nors gyvenime yra buvę visko? Kaip atsitinka, kad nuotraukos reprezentuoja tik dalį, dažniausiai pozityvią, patirties? Kur nugula visa kita ir ar tai apskritai įmanoma užfiksuoti? Gal tai jau užfiksuota, tik neperskaitoma? Šie klausimai paskatino gilintis į šeimos fotografijų reprezentaciją ir jų ryšį su asmenine patirtimi.
Fotografijos Istorija ir Moterų Role
1888 m. „Kodak“ kompanijos įkūrėjas George’as Eastmanas paleido reklamą su šūkiu „Jūs spaudžiate mygtuką, o mes padarome visa kita“. Šis šūkis atspindėjo technologijų pažangą ir fotografijos prieinamumą. Kaip nurodo amerikiečių istorikė Nicole Hudgins, ryškinimo ir spausdinimo darbus „Kodak“ laboratorijose dažniausiai atliko moterys. „Kodak“ kūrėjai siekė populiarinti fotografiją tarp moterų, vaizduodami moterį su lengvai valdomu fotoaparatu. 1928 m. reklama buvo nukreipta į namų šeimininkes bei motinas, ragindama jas fiksuoti šeimos gyvenimo akimirkas. „Kodak“ agresyviai susiejo šeimos fotografiją su atmintimi ir praradimu, vidurinės klasės vertybėmis bei sentimentais.
Asmeninė Patirtis ir Motinystės Fotografijos
Daugelis motinystės tinklaraščio nuotraukų sulaukia komentarų: „Kokios tikros!“, „Kaip tikra!“, „Gražu. Labai nuoširdu!“ Tačiau man susidarydavo šioks toks kognityvinis disonansas, nes žinojau, kaip sunku būdavo kai kuriais gyvenimo momentais.
Humanistinė Fotografija ir „Įtrūkiai“
Fotografijos istorikė Margarita Matulytė atkreipė dėmesį į „įtrūkius“ - kadro elementus, kurie pertraukia pasakojimo naratyvą. Pavyzdžiui, prakirpti batų priekiai, atskleidžiantys skurdą. Pagrindinės humanistinės fotografijos idėjos dažnai buvo siejamos su bendražmogiškomis vertybėmis, niveliuojant socialinius skirtumus. Tačiau mano fotografijose įtrūkių tarsi nėra. Nėra už ko užsikabinti siekiant papasakoti nepagražintą motinystės istoriją.
Taip pat skaitykite: Kognityvinio deficito požymiai
Spragos ir Nepavaizduota Realybė
Pradėjau galvoti apie spragas - tai, kas nepavaizduota kadruose. Apie tam tikro elemento (-ų) nuotraukoje trūkumą galime kalbėti tik tuomet, kai darome prielaidą, jog tas elementas (-ai) ten turėtų ar galėtų būti. Pastebėti ir įvardyti spragas galime tik žinodami platesnį kontekstą, kaip, kodėl, kada ir kokiu tikslu konkrečios nuotraukos buvo padarytos. Spragų šeimos fotografijose pastebėjimas, artikuliavimas ir įkontekstinimas yra būdas, kuris leidžia atskleisti mažiau pastebimus, rečiau įgarsinamus motinystės naratyvus.
Autoetnografinė Tyrimo Strategija
Pasirinkau autoetnografinę tyrimo strategiją, nes esu fotografijos praktikė ir teoretikė. Apie šeimos albumą galiu pasakoti mažiausiai dviem, o kartais - trimis balsais: mokslininkės, fotografuojančios mamos, kurios žvilgsnis yra šeiminis, dokumentuojantis atminimui, dienoraščio tipo ir remiasi unikaliu santykiu su vaikais. Man atrodė svarbu fiksuoti, kaip auga vaikai, nes niekas kitas taip arti jų, taip intensyviai su jais nebūna, ir tik aš galiu tai padaryti. Net pakvietus profesionalų (-ią) fotografą (-ę) to užfiksuoti nepavyktų, nes jo (jos) buvimas jau veiktų santykius namuose.
Fotografijos Autentiškumas ir Normos
Roland’o Barthes’o teigimu, fotografijoje niekas negali paneigti, kad daiktas ten buvo, referentas tikrai egzistavo. Tai skatina tikėjimą nufotografuotų įvykių autentiškumu. Anot Marianne Hirsch, šis tikėjimas prisideda prie kultūrinių praktikų natūralizavimo. Vaizdą nuotraukoje laikome savaime suprantamu, retai susimąstydami, kad fotografuodami esame veikiami tam tikrų nusistovėjusių normų.
Kasdienybės Fiksavimas
Lyginant su tipiškomis šeimos albumo nuotraukomis, mano kadrai yra profesionalesni: teikiu daugiau dėmesio estetiniam vaizdui. Dalį skirtumų nulemia fotografavimas juostiniu fotoaparatu. Dėl lėtesnio ir dėmesingesnio fotografavimo proceso kadrai veikiau planuoti nei atsitiktiniai. Vienas ryškesnių skirtumų turinio požiūriu - sąmoningas sprendimas fiksuoti būtent kasdienybę.
Šeimos Fotografijos Kritika
Kurį laiką šeimos fotografija buvo į akademinio tyrinėjimo pakraščius išstumta tema. Ji nebuvo laikoma pakankamai svarbia tema dar ir todėl, kad buvo asocijuojama su namų ir moterų veikimo sfera, o menas namuose nekuriamas. Feministinės krypties analitikai teigia, kad „šeimos albumai perteikia apgaulingą ir iškreiptą šeimos gyvenimo vaizdą, kuriame dominuoja laimės ir poilsio akimirkos […]“, ir taip prisideda prie moterų fizinio ir emocinio išnaudojimo maskavimo, sankcionuoja priespaudą moterų atžvilgiu.
Taip pat skaitykite: Apie Kognityvinį Visatos Modelį
Spragų Analizė
Kodėl šioje analizėje akcentuoju spragas ar nesatis? Visu pirma, fotografijos kaip medijos išradimas siejosi su noru užčiuopti tai, kas yra, o ne tai, ko nesama. Kita vertus, nebūtis yra pamatinis fotografijos bruožas, tarsi išvirkštinė jos pusė. Pati prieiga - skaitymo per tai, ko nėra, - nenauja, aptinkama įvairiose mokslo disciplinose ir teorijose. Įvairiausio pobūdžio spragų analizė yra gana dažnai naratyvinėje analizėje taikomas būdas, padedantis išryškinti užslopintus pasakojimus.
Personos ir Šešėlio Archetipai
Carlas Gustavas Jungas yra kalbėjęs apie personos, mūsų viešo, kitiems reprezentuojamo veido, ir šešėlio, užslopintos, ignoruojamos, dažnai nepageidaujamos, nepriimtinos psichikos dalies, archetipus. Šeimos fotografijų albumą matyčiau kaip labiau susijusį su personos archetipu. Į jį patenka nuotraukos, reprezentuojančios tokią šeimos istorijos versiją, kokią norime išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Nebuvimai ir Galios Dinamika
Paulas Froshas taikliai reflektuoja spragas šeimos nuotraukose ir galios dinamiką tarp namudiškumo ir viešumo: „Žinoma, ne viskas, kas vyksta namuose, atsiduria šeimos nuotraukose.“ Joanne Leonard sureikšmino spragas: „Mane traukia tyrinėti nežiūrėjimo, nematymo ir nedokumentavimo gestus, taip dažnai pasitaikančius fotografijoje, tačiau retai teaptariamus.
Spragų Pavyzdžiai Šeimos Fotoarchyve
Atkreipiu dėmesį į tai, ko fotoalbumuose nėra arba yra mažai. Mano nuotraukose nėra daug ko: beveik nepasitaiko skausmingų akimirkų (nevilties, susižeidimų ir pan.); dominuoja privačios, namų erdvės, o viešoji aplinka į kadrą patenka retai; nėra man nepatinkančių žmonių - paprastai vaizduojama branduolinė šeima; nedaug degalinių, vizitų pas gydytoją ir darbo nuotraukų, kas sudaro įspūdį, jog motinystė yra išskirtinai privati patirtis; dėl senosios fototechnikos naudojimo fotografijoje yra palyginti mažai laikmečio ženklų - tai veikiau „belaikė“ fotografija. Nėra ir pačių albumų fiziniu pavidalu, nes didžioji dalis nuotraukų saugoma kompiuteryje. Kadruose nėra arba retai nufotografuojama mama, nes tai aš laikau fotoaparatą rankose.
Fotografuojančios Mamos Galia
Tradiciskai žmogus su fotoaparatu traktuojamas kaip tas (-a), kuris (-i) turi galią savo rankose. Aš renkuosi, ką užfiksuoti, aš saugau nuotraukas. Taigi esu pagrindinė šeimos kolektyvinės atminties archyvarė. Mano atveju įdomu tai, kad nėra albumo kaip fizinio daikto - dauguma nuotraukų saugoma kompiuteryje. Esu archyvarė, kuri archyvu dalijasi labai selektyviai. Kai nėra albumo, šeimoje nesiformuoja nuotraukų peržiūrėjimo bei kalbėjimo apie jas tradicija. Nors neturime albumo kaip fizinio daikto, nuotraukomis dalijuosi motinystės tinklaraštyje. Taip jos tampa savotišku viešu albumu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir abejonėmis.
Taip pat skaitykite: Mini-Mental State Examination
Psichoanalitinės Interpretacijos
Motina su fotoaparatu rankose atrodo įtartina. Pirma, fotografija siejasi su mirtimi - nufotografuotas žmogus paverčiamas objektu, nuotrauka, mikromomentui praranda savo subjektiškumą. Antra, būdinga asocijuoti fotoaparatą su ginklu, tad fotografuojančios mamos intencijos įgauna dar ir žudymo konotaciją. Pasak Hirsch, abiem atvejais „yra maitinamos fantazijos apie motinos fotografės visagalybę, kuri atskiria ją nuo vaiko ir pabrėžia neišmatuojamą motinos galią vaiko pažeidžiamumo akivaizdoje“.
Socialinė Psichologija ir Suvokimo Klaidos
Socialinė psichologija siekia suprasti psichikos reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant, sąveikaujant grupėse arba kai žmogus tampa grupės nariu. Žmogaus elgesio pilnai suprasti neįmanoma, jei nebus atsižvelgta į tai, kokią įtaką daro situacija, socialinė situacija.
Įspūdžio Susidarymas
Renkama informacija iš aplinkos nėra klaidinga, ji nėra objektyvi. Mes esame šališki, atrenkame tik tam tikrą informaciją. Įspūdį žmogus susidaro pakankamai greitai. Dažniausiai, tai, kokį įspūdį susidarome atitinka realybę ir nebūtinai būna klaidinga. Tai supaprastina socialinį gyvenimą, palengvina sprendimų priėmimą.
Pirmumo Efektas
Solomon Asch (1946) pirmasis atkreipė dėmesį į šį reiškinį. Jis pademonstravo eksperimentu kokią įtaką suvokimui turi informacijos pirmumas - tai vadinama pirmumo efektu. Pirmas įspūdis, informacijos pirmumas sukuria šališkumą, t.y. vėliau ateinanti informacija nėra objektyviai priimama, ko pasekoje atsiranda suvokimo klaidos, iškreiptas realybės suvokimas.
Išvaizdos Įtaka
Psichologijos profesorius Liggett (1974) atliko tyrimą, kuriame parodė, kad apie 90 % studentų buvo linkę suvokti patrauklesnius žmones kaip labiau laimingesnius, inteligentiškesnius, šiltesnius, socialesnius, įdomesnius, geresnio charakterio, nei subjektyviai nepatrauklūs žmonės.
Socialinės Schemos
Kai mes renkame informaciją ar požymius apie kitą žmogų, norėdami susidaryti apie jį nuomonę, šalia jau minėtų procesų veikia kitas - aktyvuojasi socialinės schemos. Sąvoka “schema” nurodo, kad tai - kognityvinė struktūra, kuri organizuoja turimas žinias pagal specifines objektų kategorijas. Socialinėje psichologijoje sąvoka “schema” suprantama kaip tam tikra kognityvinė struktūra, kuri kategorizuoja informaciją, charakteristikas apie kitą individą sociume. Kai schema susiformuoja, ji ima įtakoti ne tik mūsų suvokimą, bet ir informacijos atsiminimą apie tą žmogų.
Lūkesčių Išsipildymas
Rosenthal (1977) darė tyrimą, kuriame demonstruoja save išpildančios pranašystės mechanizmą. Mokytojų lūkesčiai skatino vaikus geriau mokytis, ėmė žiūrėti į juos kaip į gabius. Toks mokytojų požiūris taip atsiliepė ir mokiniuose - jie ėmė labiau gerbti mokytojus ir ėmė dar labiau stengtis mokytis. Golemo efektas pasireiškia išsipildant neigiamiems lūkesčiams.
Atribucija
Atribucija - tai kognityvinis procesas, kurio pagalba individas interpretuoja ir priskiria elgesio priežastis kito žmogaus arba savo elgesiui. Tyrinėdami atribucijos procesą, socialiniai psichologai pastebėjo, kad egzistuoja polinkiai klaidingai priskirti elgesio priežastis.
Atribucijos Klaidos
1) Fundamentali atribucijos klaida (Heider, 1958). Ji pasireiškia tendencija pervertinti vidines elgesio priežastis arba asmenybės įtaką elgesiui ir nepakankamai įvertinti išorinius veiksnius arba situacijos įtaką elgesiui. 2) Vertinimai iš veikėjo ir stebėtojo pozicijų (Jones & Nisett, 1971). Veikėjas arba elgesio autorius turi tendenciją daryti labiau situacinę atribuciją, nei dispozicinę, kai stebėtojas atvirkščiai - labiau dispozicinę nei situacinę. 3) Aukos kaltinimas ( Lerner, 1978) - tai padidėjęs polinkis priskirti vidines elgesio priežastis, t.y. aplinkiniai bus linkę kaltinti auką dėl atsitikusio įvykio. 4) Savęs pateikimo klaida (Miller, 1975). Ši klaida pasireiškia tendencingu savo elgesio aiškinimu, kuomet yra siekiama sudaryti kuo geresnį įspūdį apie save aplinkiniams.
Nuostatos
Nuostata - tai įsitikinimas ir kartu jausmas, kurie parengia tam tikru būdu reaguoti į daiktus, žmones, įvykius. Kaip nuostatos susiformuoja? 1) klasikinis sąlygojimas. 2) operantinis sąlygojimas. 3) modeliavimas. 4) tiesioginis patyrimas.
Nuostatų Keitimo Teorijos
Egzistuoja keletas teorinių modelių siekiančių paaiškinti kaip keičiasi nuostatos ir kokie faktoriai tai lemia. Ši teorija, kitaip nei Yale modelis, gilinasi į kognityvinį lygmenį, t.y. kas vyksta mąstymo procese, kad nuostata pasikeičia. Šios teorijos autoriai akcentuoja, jog už nuostatos pasikeitimą atsako ne pranešimo turinys pats savaime (kaip kad Yale modelyje), bet mąstymas, atsirandantis kaip atsakas į tą pranešimą. Todėl ši teorija vadinama kognityvinio atsako teorija. 1) periferinis kelias. Esant šiam atsakui, yra mažai gilinamasi arba visai nesigilinama į ateinančios informacijos turinį, yra užimama pasyvi pozicija, nesigilinama į argumentaciją, informacija neanalizuojama. 2) centrinis kelias. Šiam atsakui būdingas sąmoningas informacijos apdorojimas, užimama aktyvi pozicija ateinančios informacijos atžvilgiu. Priėmėjas aktyviai ieško argumentų, analizuoja.
Kognityvinio Disonanso Teorija
Kognityvinio disonanso sąvoką pasiūlė L. Festinger (1958). Kognityvinis disonansas - tai nemaloni būsena ar jausmas, kylantis pastebėjus nesutapimą tarp mūsų nuostatų arba tarp mūsų nuostatų ir elgesio. Pagal Festinger, kognityvinis disonansas - lyg potraukis, turintis tokią pat motyvacinę galią. Jis verčia mus kažką daryti, kad tik neliktumėm tokioje būsenoje, kad susilpnintum disonansą.
Stereotipai
Stereotipas - sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiškinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai. Skiriami 3 pagrind stereotipų komponentai: KOGNITYVINIS ir RACIONALUSIS-itvirtinimas ir reiskiamas vertinanciais teiginiais. Stereotipo strukturine dalis yra VAIZdusis komponentas,jis egzistuoja psichikoje kaip apibendrintas vaizdinys. EMOCINIS komponentas.
Pokalbis su Eliju
Pokalbio metu Elijas atvirai dalijasi savo patirtimi, atskleisdamas kognityvinį disonansą, susijusį su jo vardu, šeimos istorija ir kūryba. Jis pabrėžia žaidimo svarbą gyvenime, atvirumą patirtims ir norą pajudinti žmones per savo kūrybą. Elijo istorija iliustruoja, kaip asmeninės patirtys, traumos ir atradimai formuoja žmogaus identitetą ir kūrybinį kelią.
Vardas ir Identitetas
Elijas pasakoja apie savo vardo susigrąžinimą ir kognityvinį disonansą, susijusį su tuo, kaip jis buvo vadinamas vaikystėje. Šis prisiminimas atskleidžia jo asmeninės istorijos ir identiteto paieškų svarbą.
Santykis su Motina
Elijas pripažįsta, kad jam sunku rašyti ir kalbėti apie savo motiną, nes tai yra sakralus dalykas. Jis nenori atskleisti per daug intymių detalių, nes tai yra per daug asmeniška.
Tikėjimas ir Misija
Elijas tiki, kad jo misija yra žaidimas. Jis mano, kad visos patirtys, įskaitant išdaigas, nusikaltimus ir gerus momentus, suteikia laisvę ir leidžia sąmonei suvokti save.
Naujausia Knyga „Praeis“
Elijas cituoja Vytautą Mačernį, sakydamas: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“. Šie žodžiai atspindi jo požiūrį į patirtį ir ego svarbą. Jis tiki, kad žmogus negali būti įskaudintas, jis tik įsiskaudina pats.
Skausmas ir Emocijos
Elijas mano, kad skausmas yra gerai, nes tai yra informacija, kuri padeda pasitraukti nuo skausmo šaltinio. Jis pastebėjo, kad jo veidas darosi asimetriškas dėl dažno bandymo suprasti.
Mėgstamiausi Autoriai ir Knygos
Elijas mini Tuve Janson, Jalalį Ad Din Rumį, Marcelijų Nastaravičių, Milaną Kunderą, Johną Steinbecką ir Donaldą Kajoką kaip savo mėgstamiausius autorius.
Poezija ir Kūryba
Elijas aiškina žodžio „poezija“ etimologiją, teigdamas, kad tai yra veiksmas, kurio metu poetas pašaukia į būtį tai, ko iš tiesų nėra. Jis taip pat mini procesą, kuris vadinasi hemopoezė, reiškiantis kraujo ląstelių gamybą.
Performatyvioji Literatūra
Elijas apibūdina performatyviąją literatūrą kaip džiazo, gatvės kultūros, repo, hiphopo, stendupų, lyrinės poezijos ir oratorinių elementų susidūrimą. Jis pabrėžia, kad tekstai kiekvieną kartą kinta nuo adresato.
Patirtys, Įkvepiančios Kūrybai
Elijas mini gaisrą, tėvo įvykdytą žmogžudystę, draugų savižudybes, paauglystės traumas, hipoglikemines komas, darbą baruose ir striptizo klubuose, eksperimentus su psichoaktyviomis medžiagomis kaip patirtis, įkvepiančias kūrybai.
Močiutės Įtaka
Elijas pasakoja apie savo močiutę, kuri buvo fašistė ir labai jo nemėgo. Iš jos elgesio jis labai aiškiai ir anksti suprato, kas yra neapykanta.
Laimė ir Prasme
Elijas mano, kad laimė yra susijusi su pilnakraujiškumo jausmu ir prasme. Jis gali nesidžiaugti, bet gali susitelkti tarnystei kitam ir tame yra prasmės.
Teatras ir Vaidmenys
Elijas mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo aktorių kurse. Jam teatras yra stebuklinga erdvė. Jis norėtų suvaidinti bet kokį vaidmenį, nes kiekvienas vaidmuo yra labai įdomus.
Vaidmuo Šarūno Barto Filme
Elijas vaidina Šarūno Barto filme apie partizanus. Jo vaidmuo yra jaunas partizanų ryšininkas, ūkininko sūnus, kuris vaikšto į mišką pas partizanus. Per jo prizmę, per jo šeimą parodomas tragizmas.
tags: #kognityvinis #disonansas #pradininkas