Įvadas
Antanas Baranauskas (1835-1902) - iškili XIX a. Lietuvos asmenybė, poetas, kalbininkas, matematikas, vertėjas ir Seinų vyskupas. Jo veikla apėmė daugybę sričių, palikusių gilų pėdsaką lietuvių kultūroje ir moksle. Šiame straipsnyje išnagrinėsime A. Baranausko biografiją, jo indėlį į kalbotyrą, literatūrą ir kitas mokslo sritis.
Biografija
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščių Jurzdike, karališkųjų valstiečių šeimoje. Jo vaikystė prabėgo gamtos apsuptyje, tačiau šeima patyrė finansinių sunkumų. Pirmųjų mokslo žinių A. Baranauskas gavo iš tėvo, o 1841-1843 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba. Vėliau, 1845-1848 m., lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai.
Dėl lėšų stygiaus A. Baranauskas 1848-1849 m. tarnavo Gelvonų klebonijoje, o 1849-1851 m. dirbo tėvų ūkyje. Vis dėlto, Anykščių klebono Ferdinando Stulginskio raginama, šeima išleido A. Baranauską 1851-1853 m. mokytis valsčiaus raštininkų mokykloje Rumšiškėse. Čia jis gerai išmoko rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo.
Po mokslų Rumšiškėse A. Baranauskas dirbo raštininku Vainute (1853-1854 m.), Raseiniuose (1854-1855 m.), Sedoje ir Skuode (1855-1856 m.). Šiuo laikotarpiu jis lenkų kalba rašė dienoraštį, kuriame pirmą kartą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose paminėjo papuoštą kalėdinę eglutę.
1855 m. Telšiuose A. Baranauskas susipažino su poete Karolina Praniauskaite, kuri paskatino jį rašyti gimtąja kalba ir padėjo pažinti lenkų literatūrą. Jos remiamas, A. Baranauskas 1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
1858 m. Žemaičių vyskupija A. Baranauską išsiuntė į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, kur jis studijavo 1858-1862 m. 1862 m. pavasarį su pagyrimu baigęs studijas teologijos magistro laipsniu, jis gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864 m. jis studijavo teologiją Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universitete, 1863 m. vasarą praleido, lavindamasis Insbruke ir Levene. 1864 m. balandžio-gruodžio mėnesiais jis tęsė studijas Romos katalikiškame universitete.
1865 m. sausio 7 d. A. Baranauskas buvo paskirtas Dvasinės akademijos kapelionu ir bibliotekininku, pastoralinės teologijos dėstytoju. 1866 m. grįžo į Lietuvą ir 1866-1884 m. buvo Kauno Žemaičių kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1867 m. sausio 7 d. dėstė klierikams moralinę teologiją, bažnytinį giedojimą ir bažnytines apeigas. Šalia šių pareigų nuo 1871 m. kovo 1 d. jis buvo ir Kauno kalėjimo kapelionas.
1879 m. balandžio 13 d. A. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos kanauninku, 1883 m. rugsėjo 2 d. - prelatu scholastiku. 1884 m. kovo 24 d. popiežius Leonas XIII paskyrė jį tituliniu Tespijos vyskupu ir Žemaičių vyskupijos sufraganu. Pasitraukęs iš seminarijos, 1884-1897 m. A. Baranauskas buvo Žemaičių vyskupijos vyskupo ordinaro Mečislovo Leonardo Paliulionio padėjėjas (sufraganas), nuo 1885 m. sausio 16 d. - Telšių dvasinės konsistorijos oficiolas.
1897 m. rugpjūčio 2 d. A. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu, Seinų ir Augustavo vyskupijos ordinaru. 1897-1902 m. buvo Seinų ir Augustavo vyskupijos valdytojas.
Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose. Palaidotas Seinų katedros Švč.
Taip pat skaitykite: Psichikos negalios ir užkalbėjimai
A. Baranauskas kaip kalbininkas
A. Baranauskas reikšmingai prisidėjo prie lietuvių kalbos mokslo. Dirbdamas Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje, jis susidomėjo lietuvių kalbos mokslu, tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kuri buvo išleista rusų kalba 1898 m. Sankt Peterburge pavadinimu "Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną" ("Zametki o litovskom jazyke i slovare"), padėdamas pagrindus lietuvių kalbos dialektologijai. 1878 m. Sankt Peterburgo mokslų akademijoje jis apsigynė disertaciją apie lietuvių kalbos žodyną ir rašybą.
A. Baranauskas parengė gramatiką "Kalbamokslis lietuviškos kalbos" (išleista nepilna 1896 m.), sukūrė kalbotyros terminų ir bendrinę rašto kalbą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. Pagal jo principą lietuviška rašyba turinti būti bendra, o šnekamoji kalba - tarmiška. Jis išvertė į lietuvių kalbą A.
A. Baranauskas sukūrė nemažai lingvistinių terminų, kai kurie vartojami iki šiol (būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, sakinys, tarmė…). Ėmėsi kurti lietuvių bendrinę rašomąją kalbą, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai (mokslui, tiriančiam tarmes). Kalbotyros klausimus svarstė su žymiais savo meto kalbininkais, baltistais: Augustu Šleicheriu, Frydrichu Kuršaičiu, Jonu Boduenu de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay, 1845-1829). Susirašinėjo su vokiečių filologu Hugo Vėberiu (Hugo Weber), kartu su juo sudarė leidinį Rytų lietuvių tekstai (Ostlitauische Texte, Weimar, 1882), kuriame paskelbė autorizuotą poemos Anykščių šilelis tekstą dviem variantais - aukštaičių anykštėnų tarme ir perrašytą bendrine kalba.
Literatūrinė veikla
A. Baranauskas labiausiai žinomas kaip poetas. Jo kūryba didžiąja dalimi nulėmė kultūrinio tautinio atgimimo pobūdį. Pirmieji eilėraščiai pasirodė dar Rumšiškėse.
Svarbiausi A. Baranausko kūriniai:
Taip pat skaitykite: Ką reikia žinoti apie psichologinius testus kariuomenėje?
- Keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858 - 1859m.)
- Poema „Anykščių šilelis“ (1858 - 1859m.) - vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Pirmą kartą išleista 1860 m. (pirmas atskiras leidimas - 1905m. ), poema laikoma lietuvių literatūros klasika.
- „Pasikalbėjimas Giesminynko su Lietuva“
- „Dievo rykštės ir malonės“
A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ yra plačiausiai pasklidęs po pasaulį lietuvių literatūros kūrinys, pripažintas labiausiai verčiamu į kitas kalbas (Lietuvos rekordas nuo 2009 m.). Ji buvo išversta ir išleista lenkų, rusų, anglų, latvių, vokiečių, ukrainiečių, italų, armėnų, esperanto ir ispanų kalbomis.
Matematikos mokslas
Nuo 1884-1900 m. A. Baranauskas itin žavėjosi matematika, kaip matematikas mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai padarė daug atradimų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, mokslininkams jau buvo žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik "Baranausko formulė" pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Nuo 1891 m. A. Baranauskas labiau domėjosi geometrija, mėgino tikslinti skaičiaus "pi" reikšmę, o apie 1897 m., gilindamasis į begalybės sąvoką, sukūrė ir paliko lietuvių matematinės filosofijos pagrindus. Jis taip pat sukūrė ir 1892 m.
Nors dalis jo siūlytų terminų ir neprigijo ("ratas" vietoj "skritulio", "ratlankis" vietoj "apskritimo" ir panašūs), tačiau šiais matematikos terminologijos darbais A. Baranauskas įėjo į lietuvių mokslo istoriją.
Sąsajos su Lietuva
A. Baranauskas visada išliko artimas Lietuvai ir jos kultūrai. Jis pradėjo dėstyti lietuvių kalbą, tyrinėjo lietuvių tarmes ir kūrė lietuvišką terminologiją. Nors vaizduodamas senovės laikus, poetas lietuvių tautos istorinį kelią parodo iškreiptai, jo kūryba įkvėpė tautinį atgimimą ir padėjo pagrindus lietuvių kalbos mokslui.
Anykščiuose 1927 atidarytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Pastatyti paminklai Anykščiuose (1993, skulptorius A. Sakalauskas) ir Seinuose (1999, skulptorius G. Jokūbonis), biustai Anykščiuose (1957, Šv. Mato bažnyčioje, skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1909-96; 1985, muziejuje prie klėtelės, skulptorius Arūnas Kazys Kynas, g. 1942), Sedoje (2003, skulptorius Osvaldas Neniškis, g. 1958), paminklinis akmuo su bareljefu Rumšiškėse (1967, skulptorius V. Žuklys), memorialinė lenta su bareljefu Kaune (1973, skulptorius Kazimieras Švažas, 1924-2018).
Antano Baranausko vardu pavadinta: mokyklos Rumšiškėse (1938) ir Anykščiuose (1992), tiltas per Šventąją Anykščiuose (1932), krateris Merkurijuje (2015).
tags: #A. #Baranausko #mokslinė #veikla