Asmenybės tyrinėjimai apima ne tik empirinį aspektą, bet ir įvairias disciplinas, įskaitant filosofiją. Asmenybės teorijos liečia pamatinius filosofinius klausimus apie žmogų, kuriuos galima išreikšti dichotomijomis: laisvė - determinizmas, įgimta - įgyta, aktyvu - reaktyvu, unikalu - universalu. Viena įdomiausių asmenybės teorijų yra Carlo Gustavo Jungo teorija.
Jungo asmenybės teorijos struktūra
Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis.
Sąmonė ir ego
Sąmonės centru, bet ne asmenybės, Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reguliuojančioji, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu. Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introversijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį. Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas svarbus raidos procesams.
Asmeninė pasąmonė
Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos pirmiausia su Zigmundo Froido pavarde, kuris buvo vienas pirmųjų akcentavęs pasąmoninius psichikos procesus mūsų suvokimui, mąstymui ir elgesiui. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Froido teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais pastebėjo, kad jie pasakoja sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais ar nutikimais, tačiau turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja skirtingose mitologijose ir kultūrose. Šie pastebėjimai Jungui sukėlė daug apmąstymų ir vėliau leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje visgi egzistuoja ne vienas, o du sluoksniai. Tie du sluoksniai yra asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas dar buvo pavadinęs antasmenine pasąmone (Jung, 2012).
Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažniausiai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje susiformuoja neigiamas motinos kompleksas, kuris lengvai persikelia ir į kitas gyvenimo situacijas, ne tik susijusias su santykiais su motina. Toks žmogus gali tiesiog turėti susiformavusią bendrą nuostatą apie save, kad jis yra nieko vertas.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti nervinę įtampą
Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Anaiptol, žmogus dažnai suvokia, kad turi kompleksą arba, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios.
Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai
Antrasis pasąmonės sluoksnis - kolektyvinė pasąmonė - kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais (Jung, cit.
Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų - archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991). Taip suvokiant archetipą galima imti manyti, kad jis yra labai panašus į instinktą ar net nuo jos nesiskiria. Visgi čia Jungas irgi deda skirtį ir tai paaiškina: „…tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais“ (Jung, 1991). Taigi, archetipas ir instinktas yra panašūs, tačiau archetipą nuo instinkto skiria tai, kad jo raiška stebima per fantazijas ir simbolines reiškmes.
Svarbiausi archetipai
Jungas (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus.
Persona
Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius. Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui).
Taip pat skaitykite: Mokslinė A. Baranausko veikla
Anima ir animus
Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose.
Šešėlis
Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).
Savastis
Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).
Apibendrinimas
Apibendrinant ir išskiriant esminius elementus, Jungas asmenybės struktūrą suvokia kaip susidedančią iš sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Jungo asmenybės teorija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, tačiau ji suteikia vertingų įžvalgų apie žmogaus psichikos struktūrą ir dinamiką.
Jungo idėjų taikymas ir kritika
Karlas Gustavas Jungas, šveicarų gelmių psichologijos pradininkas, vienu metu buvęs Sigmundo Freudo draugas, mirė 1961 metais, tačiau jo idėjos nemiršta. Daugybė žmonių atsiskyrę nuo pasaulio studijuoja Jungą ar sako kalbas jungizmui skirtose konferencijose, leidžiamos knygos, rašoma straipsnių ir netgi tam tikslui yra įkurtas vienuolynas. Pats Jungas nėra iš tų mąstytojų, kurį būtų galima apibūdinti dviem žodžiais. Jo rinktiniai raštai sudaro 18 tomų, o jo idėjas dažnai sunku aiškiai išdėstyti. Sunku apibendrinti ir krikščioniškąjį jungizmą. Parašyta begalė knygų bei straipsnių (katalikiškų knygų leidykla „Paulist Press“ savo kataloge po antrašte „Jungo dvasingumas“ išvardija septyniolika knygų). O krikščionys pasinaudoja Jungo mintimis įvairiais būdais ir skirtingu mastu. Taigi viename straipsnyje neįmanoma įvertinti nei Jungo idėjų, nei to, kiek krikščionys juo naudojasi.
Taip pat skaitykite: Psichikos negalios ir užkalbėjimai
Pasąmonė ir sapnai
Pasąmonei paties Jungo mąstyme skiriamas didžiausias dėmesys. Jungas manė pasąmonę esant gyvybės, gydomųjų simbolių saugykla. Anot Jungo, didžioji pasąmonės dalis susideda ne iš individo prisiminimų ir potroškių, o iš instinktų ir vaizdinių, bendrų visai žmonijai. Todėl Jungas teigė, kad ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į pasąmonės indikatorius, tokius kaip sapnai ir fantazijos. „Nuolatinis stebėjimas atiduoda pasąmonei duoklę, o tai daugiau ar mažiau garantuoja jos bendradarbiavimą, - rašė Jungas. - Viena iš svarbiausių psichinės higienos užduočių [yra] kreipti pastovų dėmesį į pasąmonės turinio ir procesų simptomatologiją“.
Krikščioniškieji Jungo sekėjai imasi šios užduoties su religiniu įsitikinimu. Betsy Caprio ir Thomas M. Hedbergas, Romos katalikų kunigas, rašė: „Jėzaus pasakymas ‘užmeskite tinklus’ gali būti išgirstas kaip kvietimas eiti žvejoti toje gilioje jūroje, kad iškeltume ten glūdinčius turtus. Pasąmonės turinys, kaip žuvys ir kiti vandenynų gyvūnai, yra gausus, įvairus ir gyvybę palaikantis“. [2] Tarp ženklų, „kylančių kaip burbuliukai iš vidaus“ yra „nuotaikos, sapnai, prisiminimai, maldos, fiziniai pokyčiai, netikėtas elgesys“. Ypač svarbus sapnų tyrinėjimas. Jungo sekėjams visi sapnai turi psichologinę reikšmę. Kaip žinutės, perduodamos mums iš pasąmonės, „sapnai niekada nemeluoja,“ rašo Chesteris P. Michaelas, Romos katalikų kunigas ir Marie C. Norissey. „Į savo sapnus žiūrėkite rimtai, - rašo episkopalinės Bažnyčios kunigas Mortonas Kelsey *. - Su sapnais reikia elgtis kaip su gyvomis būtybėmis. Kuo daugiau sapnams skirsi dėmesio, tuo daugiau jie tau skirs dėmesio“ (išskirta autoriaus).[5] „Dėl švelnaus dėmesio ir ištikimybės jų vaizdiniams, sapnai galiausiai nuveda mus į naują asmenybės centrą“ (išskirta mūsų).
Archetipai ir asmenybės aspektai
Jungas teigė atradęs žmogaus mąstyme pasąmonės struktūras, kurios sukelia tam tikrus vaizdinius. Jis juos pavadino archetipais. Pavyzdžiui, jis teigė, kad kiekviename vyre užslėptas moteriškasis pradas (anima); kiekvienoje moteryje glūdi vyriškasis pradas (animus). Kiekviename žmoguje yra tamsioji pusė (šešėlis) ir pilnatvės bei vientisumo vaizdinys (Dievas). Jungas kartais kalbėdavo apie tuos vidinius asmenybės aspektus, lyg jie būtų ryškūs subjektai, kuriuos reikia atpažinti ir kuriais reikia rūpintis [7]. Sekdami jo pėdomis, Caprio ir Hedbergas įsivaizduoja įvairius asmenybės pasąmonės aspektus kaip „nesibaigiančią vidinių veikėjų gretą“, laukiančių savo eilės pakilti į sąmonės lygį ir būti išreikštiems.
Kritika dėl per didelio dėmesio sau
Krikščioniškųjų Jungo sekėjų požiūris į sapnų, nuotaikų ir asmenybės fragmentų tyrinėjimą nukenčia nuo bendros jungiško mąstymo tendencijos skatinti per didelį žvalgymąsi į vidinį pasaulį. Howardas Clinebellas rašė: „Kai kurie žmonės, kurie jau ir taip linkę į vidinį gyvenimą, tapę Jungo sekėjais, su dar didesne energija be paliovos tyrinėja vidinę tikrovę“.
Vargu ar būtų galima pasakyti, kad mes neįvertiname žmogiškosios asmenybės lakios vaizduotės, simbolizmo ir intuicijos. Tiek knygose, tiek ir konferencijose vienas kuris iš mūsų yra palietęs prarastą Bažnyčios supratimą apie širdies sugebėjimą simbolizuoti, o galvos sugebėjimą būti informuotai apie tai, kas glūdi širdyje. Krikščioniškojo jungizmo tendencija nukreipti besaikį dėmesį į save kyla iš giluminės problemos, t.y. Pagal Jungą individo „saviraiškos poreikis“ yra „varomoji jėga“, neišvengiamas dinamizmas, su kuriuo žmogus turi bendradarbiauti arba sustabdyti savo dvasinį augimą. Tai „biologinis faktas…, per kurį kiekvienas gyvas organizmas tampa tuo, kuo jam buvo lemta tapti nuo pat pradžios“. Tas procesas suverenus. Jungas kalbėjo apie pasąmonę kaip apie autonomišką sritį, kur „gamtos ir jos paslapčių negalima nei patobulinti, nei pagadinti, kur galime tik klausytis, o ne kištis“. [11] Jei ignoruodami pasąmonę nepadedame tam procesui, jis bando atitaisyti tą disbalansą.
• „Mumyse taip pat glūdi mūsų pačių vientisumo žymė, - rašo Caprio ir Hedbergas, - ir esame verčiami (Jungo žodis) ją įgyvendinti.
• Siekti vientisumo, kaip rašo Johnas Sanfordas, episkopalinės Bažnyčios kunigas, reiškia „pripažinti savyje glūdinčią aukštesnę jėgą, kuriai reikia nusileisti“, o ji „veda mus į neišvengiamą vidinį tobulėjimą“.
• „Kadangi mumyse glūdinčios pasąmonės jėgos tokios galingos, - rašo Michaelas ir Norissey, - būtent žmogaus vidinis Aš galų gale nulemia, kokia kryptimi pasuks mūsų gyvenimas“ (p.
Taigi krikščionys Jungo sekėjai apibūdina procesus, vykstančius žmoguje tokia kalba, kokią krikščionys paprastai vartotų, kalbėdami apie Dievą. Psyche natūraliai siekia vientisumo, kuris suteikia „prasmę ir ramybę“ ir „vadovauja mūsų vidiniam tobulėjimui“. Šis netiesioginis Dievo identifikavimas su natūralia asmenybės dinamika akivaizdus krikščionių Jungo sekėjų darbuose. Tačiau žodis „akivaizdus“ šiame kontekste nereiškia „aiškus“. Pats Jungas teigė, kad asmenybė turi harmonizuojantį centrą, kurį jis pavadino „Aš“, suderinantį sąmoningojo ego ir pasąmonės poreikius. Jis taip pat teigė, kad tarp proto archetipinių vaizdinių egzistuoja vientisumo vaizdinys, kurį jis pavadino „Dievo archetipu“ - tai, kaip protas įsivaizduoja Dievą. (Ar Jungas tikėjo, kad Dievas egzistuoja už žmogiškojo proto ribų, - klausimas, kurio čia nenagrinėsime). Jungas manė, kad harmonizuojantį centrą (savąjį Aš) ir vientisumo vaizdą (Dievo archetipą) sunku atskirti vieną nuo kito. „Savasis Aš, - rašė jis turėdamas galvoje šį harmonizuojantį centrą, - yra Dievo įvaizdis, arba bent jau jo negalima atskirti nuo tokio“ (išskirta mūsų). Šis „Aš“ ir „Dievo“ sutapatinimas psichikoje leidžia suprasti, kad Dievas gyvena pasąmonėje be jokio maloningo, gelbstinčio veiksmo. Pasąmonė iš prigimties apdovanota dieviška išmintimi ir galia. Protas turi „save išlaisvinančią galią“, - rašė Jungas. Tai, ką krikščionys priskirtų Dievui, Jungas priskyrė pasąmonei, dažnai vartodamas religinės kalbos priemones. Jis kalbėjo apie pasąmonę kaip apie „maloningo vandens“ šaltinį ir teigė, kad psichologinis augimas priklauso „nuo pasąmoninės psyche arba ‘Dievo malonės’ - nesvarbu, kaip pavadinsi (išskirta mūsų). Ir toliau mąstydami ta linkme, krikščionys Jungo sekėjai linkę užlyginti ribą tarp Dievo ir Aš įvairiais būdais.
• Sanfordas traktuoja archetipinį vientisumo įvaizdį pasąmonėje kaip Dievo valios pasireiškimą žmogui. „Pasąmonėje glūdi vientiso žmogaus, kuriuo mes turime tapti, vaizdinys, - ‘žmogumi Dievo galvoje’“. Tokiu būdu pasąmonė turi sugebėjimą „realizuoti mumyse ‘dieviškąjį žmogų’“ (p.
• Nagrinėdamas XVI amžiaus ispanų mistiko Kryžiaus Jono teologiją, Russellas Holmesas, Romos katalikų kunigas ir Jungo tyrinėtojas, rašo: „Kryžiaus Jono kontempliatyvios maldos tikslas atskleidžiamas kaip kelionė, kurioje ego, apsišarvavusi viltimi savęs pažinimo procese, turi užmegzti ryšį su sielos centru, su Dievu, arba su savuoju Aš“.
• Suvokti Dievo buvimą ir suvokti Aš buvimą iš esmės tas pats. „Žinoti, kad turi savyje vidinius namus ir kad tų namų centras yra Dievas, - rašo Caprio ir Hedbergas, būtent tai ir reiškia suvokti Dievo buvimą“ (p.
Krikščionys Jungo sekėjai tuomet linkę manyti, kad individo saviraiškos poreikis ir jo harmonizuojantis asmeninis centras turi savyje ir išreiškia Dievo tikslą. Krikščionys Jungo sekėjai neneigia, kad žmoguje egzistuoja blogis. Tačiau jų nuomone, blogis priklauso tik sąmoningajam ego. Atmetus sąmoningo egotizmo blogybes, kaip rašo Michaelas ir Norrisey, „reikia surasti mūsų gyvenimui naują centrą - tokį, kuris kontroliuotų tiek mūsų pasąmoningą, tiek ir sąmoningą gyvenimą, tokį, kuris slypi mūsų esybės gelmėse… Šventajame Rašte dažnai kalbama apie vidinį Aš kaip apie žmogaus ‘širdį’… Tik vidinis Aš yra patikimas visos mūsų prigimties kontrolierius… Mes tai vadiname ‘mūsų sąžine’“ (p. Čia klaida manyti, kad blogis puolusio žmogaus prigimtyje apsiriboja vienu lygmeniu, kai tuo tarpu jis dabar įsigalėjęs visoje žmogiškoje prigimtyje. Ne tik kad mūsų sąmoningas mąstymas paveiktas, bet ir mūsų vientisumo aspiracijos, vaizduotės, intuityvūs, emociniai ir simboliniai gebėjimai, kylantys iš pasąmonės, yra paveikti. Širdis, visos mūsų prigimties kontrolierius, paprasčiausiai nėra patikima. Atskirta nuo Dievo, žmogaus širdis prarado savąją dievišką didybę ir tapo „nepataisomai pasiligojusi“ (Jer 17,9). Todėl kvailystė sutapatinti Dievo viziją apie žmogaus gyvenimą su neatpirktos žmogaus širdies potroškiais ir vaizdiniais. Jei prieš nuopuolį, būdamas pirmykštėje sąjungoje su Dievu, žmogus galėjo pažvelgti į savo širdį ir pamatyti ten tik Dievo šviesą, atsispindinčią skaidriame veidrodyje, kaip kad Dievas jį sukūrė, tuomet jis būtų pasielgęs teisingai paprasčiausiai sekdamas tuo, ką jam kužda širdis. Puolusiam žmogui reikia Dievo tiesos šviesos, kad galėtų atpažinti gėrį ir teisti blogį savo širdyje. Jam reikia atperkamojo įsikūnijusio Kristaus buvimo, kad jo širdis transformuotųsi. Būtent šiuo esminiu klausimu krikščioniškasis jungizmas toks painus. Suteikdamas natūraliems psichologiniams potroškiams ir vaizdiniams dieviškąją galią ir neklystamumą, jis nukreipia Dievo žodį, kuris ateina „teisti širdies sumanymų bei minčių“ (plg. Hbr 4,12). Michaelas ir Norrissey sukelia tokio pobūdžio painiavą, kai parašę tiek daug apie tai, kaip įveikti savanaudiškumą ir tobulėti meilėje, jie pataria, kad „turime daug padirbėti, kad sukoncentruotume savo sąmoningą ir pasąmoningą gyvenimą į mūsų vidinį Aš, kad jis taptų tikruoju mūsų esybės karaliumi ir centru… Autentiškumas čia pasireiškia ta prasme, kad sąmoningas gyvenimas atitinka pasąmoningąjį ir paslėptą savąjį Aš“ (p. Dar painesni Caprio ir Hedbergo pareiškimai, kad ego privalo „atiduoti pirmenybę“ viduje esančiam Dievui, o tai tas pats, ką Jungas vadina savuoju Aš. „Buvimas ‘egocentriškam’ reiškia, kad stabilus ego leidžia sau tapti viduje glūdinčio aukštesniojo gyvenimo principo tarnu ar tarnaite ir kad tas Aš ar Dievas, ar Visuotinė Tiesa, ar Meilės Galia, ar Jėga (ar bet kokie kiti žodžiai, kiekvienam išreiškiantys tai) dabar ima valdžią“ (p.
#