Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316-1341) kova su Vokiečių ordinu, apimanti politinius, diplomatinius ir karinius aspektus. Gedimino valdymas buvo paženklintas nuolatiniais konfliktais su Vokiečių ordinu, tačiau jis pasižymėjo ne tik karinėmis pergalėmis ir pralaimėjimais, bet ir sumania diplomatija, siekiant išvaduoti Lietuvą iš politinės izoliacijos ir užkirsti kelią kryžiuočių agresijai. Gediminas gerai suprato krikšto teikiamas perspektyvas Lietuvai, siekė jomis pasinaudoti. Tačiau apsikrikštyti, modernizuoti valstybę bei visuomenę nepavyko - visuomenė tam buvo nepribrendusi ir pasipriešino.
Gedimino Jaunystė ir Įsigalėjimas
Gedimino Šeima
Gediminas buvo Pukuvero-Butvydo sūnus, priklausęs Gediminaičių dinastijai, kuri vėliau tapo viena įtakingiausių Lietuvos valdovų giminių. Manoma, kad Skalmantas - pirmasis žinomas iš Gedimino giminės. Jo palikuoniai - Lietuvos didieji kunigaikščiai Butigeidis ir jo brolis Butvydas. Gediminas turėjo brolius Vytenį ir Vainių.
Gediminas - Lietuvos Submonarchas (1305-1315 m.)
Kai Lietuvą valdė Vytenis, Gediminas galėjo būti jo submonarchu. Iki 1316 jis valdė Trakus ir veikė Žemaitijoje. Nuo 1305 Pagraudės valsčiuje minima Gedimino pilis buvo jo atramos punktas Žemaitijoje.
Gediminas ir Vakarai
Gedimino Įsigalėjimas Lietuvoje. Pirmieji Mūšiai su Kryžiuočiais (1316-1322 m.)
Gediminas į sostą atėjo turėdamas apie 40 metų ir valstybinės veiklos patyrimą. Jis paveldėjo lietuvių žemes susivienijusią pagonišką valstybę, besiplečiančią į Rusios stačiatikių žemes. Gediminas valdyti pradėjo labai aktyviai politiškai veikdamas rytuose. Vakaruose tebesitęsė karas su Vokiečių ordinu. Šis tarp 1316 ir 1320 metų kasmet rengė žygius ir siaubė panemunę bei Žemaitiją.
Gediminas, skirtingai nei jo pirmtakai, aktyviai siekė ne tik karinių pergalių, bet ir diplomatinių susitarimų su Vakarų valstybėmis. Jis suprato, kad karas vien tik su ginklais negali užtikrinti ilgalaikės Lietuvos saugumo ir stabilumo.
Taip pat skaitykite: Nuteistųjų elgesio kontrolė
1323-1324 m. Gedimino Planas Lietuvos Politinei Blokadai Pralaužti
Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmėsi kontrpropagandinių priemonių prieš vokiečių feodalų agresiją. Laiškuose popiežiui jis teigė, kad vokiečių riteriai siekią ne Lietuvos krikšto, o ją užgrobti. Pareiškė norą krikštytis, jei bus nutraukta ekspansija į Lietuvą. Norėdamas pralaužti Lietuvos blokadą, išleido už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo, kariaujančio su Vokiečių ordinu, savo dukterį; kvietė svetimšalius per Mazoviją keliauti į Lietuvą.
1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas su Livonijos atstovais sudarė taikos ir prekybos sutartį (jos turėjo laikytis ir Vokiečių ordinas). Ją 1324 rugsėjį patvirtino atvykę popiežiaus įgalioti legatai. Tuo Lietuva pirmąkart pripažinta tarptautiniu mastu. Krikšto reikalu 1324 lapkritį į Vilnių atvyko popiežiaus pasiuntiniai, tačiau Gediminas, spaudžiamas žemaičių ir rusų stačiatikių opozicijos, laikinai atsisakė priimti krikščionybę.
Gedimino planams priešinosi Vokiečių ordinas - jis galėjo tapti nereikalingas. Pats Vokiečių ordinas 1324 m. tebepuolė Lietuvą, papirkinėjo Žemaitijos didžiūnus, kad jie priešintųsi krikštui. Popiežius tik 1324 m. vasarą atsakė Gediminui, pritardamas jo norui krikštytis. Į Vilnių atvykę popiežiaus pasiuntiniai rado pasikeitusią padėtį - Gediminas troško palaikyti taiką su Ordinu, bet krikštytis atsisakė. Bene svarbiausias buvo permainų nenorinčių pagonių, ypač Žemaitijoje, pasipriešinimas. Popiežiaus pasiuntiniai 1324 m. Lietuvos padėtį stiprino Gedimino sėkmingai plėtojami santykiai su kitais kaimynais.
Gedimino Lietuva Politinės Izoliacijos Metais (1328-1341)
1326 ir 1324 metų pabaigoje Vilniuje lankėsi Aukso Ordos chano Uzbeko pasiuntiniai. LDK buvo svarbu suartėti su Lenkija. 1323-1324 m. Gediminas net atsisakė sūnaus Liubarto pretenzijų į Haličą-Volynę, užleisdamas jį Vladislavo Lokietkos remiamam Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui Jurgiui. Santykiai su susiskaldžiusia Mazovija greitai komplikavosi, - jos kunigaikščiai suartėjo su Ordinu. Tai kompensavo 1325 m. sudaryta sąjunga su Lenkija prieš Vokiečių ordiną, sutvirtinta Gedimino dukters Aldonos ir Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero santuoka. Lietuva buvo įtraukta į Europos politiką: 1326 m. dalyvavo Lenkijos, remiančios popiežiaus kovą su Vokietijos imperatoriumi, suorganizuotame žygyje į Brandenburgą.
1328 metais Ordinas vėl pradėjo pulti Lietuvą. 1329 m. į Ordino valstybę atvyko Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas. Prieš Lenkiją nukreipta Ordino ir Čekijos sąjunga veikė ir prieš Lietuvą. Abiejų sąjungininkų pajėgos įsiveržė į Žemaitiją. Palanki Ordinui tarptautinė padėtis ir 1329 ir 1336 metų laimėjimai paskatino jį 1337 m. išsirūpinti Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro raštą, atiduodantį jam nukariautą Lietuvą. Buvo įvardyti Ordino tikslai Lietuvoje, rengiamas jų įgyvendinimo planas. 1338 m. Lietuvos padėties nepagerino Gedimino žygis į Ordino žemes. Jis pasibaigė pralaimėjimu Galialaukio mūšyje. 1338 m. buvo sudaryta LDK ir Livonijos ordino 10 metų prekybos sutartis.
Taip pat skaitykite: Kaip liaudiškai įveikti nerimo priepuolį?
Naujas Gedimino Ketinimas Krikštytis (1341 m.)
Kaip sakyta, 1340 m. Vokiečių ordino puolimai nurimo. Mat yra žinių, kad Gediminas 1341 m. kvietėsi vienuolius pranciškonus ir vėl ketino krikštytis. Ir šįsyk krikšto bandymas nepavyko, o kai kurie šaltiniai praneša net apie vienuolių nužudymą, Gedimino valdinių nepasitenkinimą ir net paties kunigaikščio nužudymą. Iš tiesų - 1341 metais Gediminas mirė. Pasak Benešo, 1341 m. "Lietuvos kunigaikštis buvo pasirūpinęs, kad pas jį atvyktų 10 kunigų ir daug krikščionių, nes norėjo pagaliau priimti krikščionių tikėjimą. Ir čia pat priduria: "Savieji dėl to susirūpinę kunigaikštį nunuodijo”.
Gedimino Rytų Politika
Gedimino valdoma valstybė tapo galingiausia Rytų Europoje, jos interesų buvo priverstos paisyti ir Vidurio Europos valstybės. Plėsdamasi į Rusią, LDK galėjo daugiau jėgų skirti svarbiausiam reikalui - kovai su Ordinu. Tačiau Rusioje susidūrusi su Maskva ir Lenkija bei Vengrija. LDK XIV a. 4 ir 5-ojo dešimtmečių sandūroje įsivėlė į ilgalaikes, daug jėgų atėmusias, kovas. 1340 m. Gedimino valdymo metais Lietuva plačiai skverbėsi į rytus, į slavų žemes Dauguvos aukštupio ir Dnepro link. Šiaurėje buvo Algirdo valdomas Vitebskas, pietuose nuo Lietuvos priklausomas Kijevas, kur prieš 1331 m. įsitvirtino Gedimino brolis Teodoras. Gedimino įtaka žinoma Severėnų žemės kunigaikštystėse į rytus nuo Dnepro.
Gedimino Mirties Aplinkybės
Apie Gedimino mirties aplinkybes žinoma nedaug. A. Šapokos Lietuvos istorija lakoniškai išsireiškia: "Gediminas mirė apie 1341 m.”. I. Jonynas ir J. Jakštas, rašę Liet. enc-joje, mėgina kiek išsamiau aprašyti Gedimino mirtį. Jie atkreipia dėmesį į J. Dlugošo paskleistą klaidingą versiją, jog Gediminas žuvęs 1337 m., ginant Veliuonos pilį. Kad ši versija negali būti teisinga, matyti jau iš to, jog Gediminas dar 1338 metų gale pasirašė su Livonijos ordinu prekybos sutartį.
Tačiau atidi išlikusių istorijos šaltinių analizė mus verčia visą tą aiškinimą apie Gedimino žuvimą prie Veliuonos nedvejojant atmesti. Lietuviams nesėkmingas Bajerburgo apgulimas, kuriam vadovavo pats Gediminas, iš tikrųjų įvyko 1337 metais. Bet ten žuvo ne Gediminas, o kitas lietuvis kunigaikštis, kurio vardas nežinomas.
Yra išlikusi žinia apie Gedimino mirtį Naugardo I metraštyje. Ten pažymėta: "tą žiemą mirė didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pagonis”. Kadangi ten pat greta įrašyta, jog mirė totorių chanas Uzbekas, o šis, kaip iš kitur žinoma, mirė 1342 m. pradžioje, tai reikia manyti, kad ir Gediminas mirė tą 1341-42 metų žiemą.
Taip pat skaitykite: Apie Gediminą Žemaitį
Čekijos kronikininkas Benešas iš Veitmilės (z Weitmile) nurodo Gediminą mirus 1341 metais. Be to, jis vienintelis iš mus pasiekusių šaltinių pažymi ir Gedimino mirties priežastį. Pasak Benešo, 1341 m. "Lietuvos kunigaikštis buvo pasirūpinęs, kad pas jį atvyktų 10 kunigų ir daug krikščionių, nes norėjo pagaliau priimti krikščionių tikėjimą”. Ir čia pat priduria: "Savieji dėl to susirūpinę kunigaikštį nunuodijo”. Išeitų, Gediminas mirė ne sava mirtimi ir ne kovose su priešais, bet buvo klastingai savųjų nunuodytas.
Pasak Nikžentaičio, "visiškai įmanoma, kad Jaunutis [o ne Algirdas ar Kęstutis] iškilo todėl, kad turėjo tam tikrų ryšių su antikrikščioniškąja koalicija - buvo jos vadovu ar bent statytiniu”. Krikščionybės priešams paėmus viršų, galėjo žūti ir anie du pranciškonai, kitiems gal suspėjus laiku pasitraukti.
Išvados
Gedimino valdymas buvo dinamiškas ir sudėtingas laikotarpis Lietuvos istorijoje. Gedimino diplomatijos dėka keleriems metams pavyko įveikti Lietuvos politinę izoliaciją. Vis dar neprarandant teritorijų buvo atremiamas Vokiečių ordino puolimas. Kartu Gediminas gerai suprato krikšto teikiamas perspektyvas Lietuvai, siekė jomis pasinaudoti. Tačiau apsikrikštyti, modernizuoti valstybę bei visuomenę nepavyko - visuomenė tam buvo nepribrendusi ir pasipriešino.
Gediminas sugebėjo atremti vokiečių feodalų agresiją ir gerokai išplėsti savo valdas į rytus, drauge sulaikydama mongolų-totorių ekspansiją. Prijungus prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nemažai Rusios žemių, Lietuva sėkmingiau priešinosi vokiečių feodalams, o tų žemių priklausomybė Lietuvos valstybei buvo kur kas lengvesnė nei mongolų totorių jungas. Be to, tai sustabdė feodalinio susiskaldymo laikotarpiui būdingas vidaus kovas tarp atskirų kunigaikščių. Gedimino valdymo laikais tai buvo pažangus reiškinys.
Gedimino veikla padėjo pamatus tolimesnei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtrai ir įsitvirtinimui regione.
tags: #kokiomis #priemonemis #gediminas #bande #iveikti #vokieciu