Karas, pandemija, infliacija, nuolatinis informacijos srautas ir neapibrėžtumas - visa tai tapo kasdienybe, kurią vis daugiau žmonių išgyvena su nerimu ir nuovargiu. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinius iššūkius, su kuriais susiduria 50-mečiai, ir pateiksime įžvalgų, kaip įveikti šias problemas ir išsaugoti psichologinę gerovę šiame svarbiame gyvenimo etape.
Psichologinis atsparumas: įgūdis, kurį reikia ugdyti
Psichologė Rosita Kanapeckaitė sako, kad tokiame pasaulyje psichologinis atsparumas nebėra prabanga ar įgimta savybė - tai įgūdis, kurį reikia ugdyti sąmoningai. Anot R. Kanapeckaitės, ilgą laiką buvo manoma, kad psichologinis atsparumas yra įgimtas, tačiau šis požiūris pasikeitė. „Dabar jau turime pakankamai tyrimų, kurie rodo, kad atsparumą galima ugdyti. Problema prasideda tada, kai reikia prisiimti atsakomybę už savo būseną - suprasti, kur yra tavo stiprybės, o kur silpnybės“, - teigia ji. Kalbėdama apie psichologinio atsparumo sąvoką, ji pabrėžia, kad tai nereiškia nejautrumo ar abejingumo. „Psichologinis atsparumas - tai gebėjimas tvarkytis su kasdieniais iššūkiais, net jei jie išmuša iš vėžių ir sukelia labai sunkias emocijas. Tu vis tiek gyveni gyvenimą ir sieki savo tikslų, nepaisydamas konteksto, kuriame esi“, - aiškina R. Kanapeckaitė.
Pastarųjų metų įvykiai, anot psichologės, aiškiai parodė, kad stabilumas nėra garantuotas. „Pandemija, karas, energetikos krizė - visa tai rodo, kad rytoj gali atsirasti dar vienas sukrėtimas. Todėl psichologiniu atsparumu reikia rūpintis kaip kompetencija, o ne tikėtis, kad kažkada viskas nurims“, - sako ji. R. Kanapeckaitė atkreipia dėmesį, kad atsparumas nėra begalinis. „Iššūkių intensyvumas kartais tampa toks didelis, kad žmogus nebesusitvarko. Tuomet atsparumas lūžta, ir tai yra ženklas kreiptis pagalbos“, - sako ji. Kalbėdama apie praktinius būdus stiprinti psichologinį atsparumą, R. Kanapeckaitė sako, kad stebuklingų receptų nėra, tačiau svarbiausia - atpažinti, kas padeda būtent tau. „Žmonės dažnai jau turi būdų, kurie jiems padėjo sunkiausiais momentais, tik apie tai nepagalvoja. Vienas esminių dalykų, anot psichologės, yra gebėjimas išbūti su sunkumu. „Nebėgti, nesislėpti po kaldra, bet išbūti. Kita grupė - veiklos, orientuotos į rezultatą: kažkam paskambinti, užsiregistruoti, kreiptis į žmogų, kuris jau tai išgyveno. Tačiau ne visi būdai, kurie atrodo padedantys, yra naudingi ilgalaikėje perspektyvoje. „Alkoholis ar kitos priklausomybės gali trumpam palengvinti, bet reikia paklausti savęs - kaip tai atrodys rytoj? Ar tai man padeda, ar trukdo?“ - klausia R. Kanapeckaitė.
Ji pabrėžia, kad vienas svarbiausių atsparumo šaltinių yra santykiai su kitais žmonėmis. „Žmogaus gyvenimo kokybė labai priklauso nuo kuriamų santykių. Psichologė taip pat perspėja apie perteklinį informacijos vartojimą. „Jeigu tau trūksta neigiamos informacijos, užtenka atsidaryti bet kurį portalą - net antraščių pakaks. Kalbėdama apie knygos rašymo procesą, R. Kanapeckaitė pripažįsta, kad didžiausias iššūkis buvo kalbėti paprastai. „Norėjosi paaiškinti iki „kotleto lygio“, kad suprastų kiekvienas. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo“, - sako ji. Psichologė sako, kad knyga skirta žmonėms maždaug nuo 25 metų, kai prasideda savęs paieškos ir susidūrimas su realybe. „Kančia, sunkumai ir iššūkiai yra gyvenimo dalis ir jie niekada nesibaigs. Bet jeigu iki šiol milijardai žmonių su tuo susitvarkė, vadinasi, galime ir mes“, - sako R. Kanapeckaitė.
Dažniausios psichologinės problemos 50-mečių amžiuje
50-mečių amžius - tai laikotarpis, kai žmonės dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali turėti įtakos jų psichologinei gerovei. Šiame amžiuje gali išryškėti tokios problemos kaip depresija, nerimas, dėmesio sutrikimai ir priklausomybės.
Taip pat skaitykite: Nuo filosofijos iki psichologijos
Depresija
Depresija - tai rimta psichikos sveikatos būklė, kuri gali paveikti bet kokio amžiaus žmones, tačiau 50-mečiai yra ypač pažeidžiami. Depresijos simptomai gali būti sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“), sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ateities įsivaizdavimas, mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi, energijos stoka, silpnumas (ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas, miego sutrikimai (būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai). Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis.
Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių, disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Depresijos gydymas apima medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai), psichoterapinį (psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys) ir instrumentinį (šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.) metodus. Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD)
Įprasta manyti, kad ADHD (angl. - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) - tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc. suaugusiųjų, apie 50 proc. sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17 m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius - ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD (nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.); ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus; ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB; ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu; ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. (Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) . Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis, užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
Taip pat skaitykite: Kas yra šviesos depresija?
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas. Nedėmesingumas - nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, neatidumas; užmaršumas. Hiperaktyvumas - bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys. Impulsyvumas - negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; lengvas su(si)erzinimas; emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams, atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse - prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje). ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo. Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei: pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai; šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn., šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją; šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės (prasidėjo iki 12 metų). ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami.
ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai. Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija, apsinuodijimas švinu.
Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes. Stimuliatoriai - metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse). Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą. Kiti vaistai- atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai. Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
Taip pat skaitykite: Tarnybos sovietinėje kariuomenėje psichologija
Psichoterapijos tikslai: pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius, impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė, problemų sprendimo įgūdžių lavinimas, praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika, santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas. Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus. Taip pat gali padėti specialios dietos, vitaminų arba mineralų papildai, vaistažolių papildai ir nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3. Įvertinti simptomus gali padėti suaugusiųjų ADHD diagnostikai naudojamos skalės: CAARS, WURS, ASRSv1.1. Paskutinę skalę gali užpildyti pats pacientas. Reikia užpildyti A ir B testo dalis. Testo A dalis daugiau atskleidžia pagrindinius ADHD simptomus, B dalis - papildomus požymius. 4 ir daugiau teigiamų atsakymų tamsesnėje A testo dalyje parodo didelę tikimybę ADHD suaugusių amžiuje.
Nerimas
Nerimas yra normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia - jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti.
Nerimas tampa patologiniu tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo - pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju - žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį - trukdo užmigti, kartojasi sapnuose. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį.
Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų -raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.
Psichoanalitikų požiūriu, nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai, pavyzdžiui, darbas vadovaujant viršininkui, kuris yra nepagarbus, nevertinantis ar net agresyvus - kylantis noras jam priešintis, neapykanta ar panieka - natūralūs jausmai tokioje situacijoje, bet tiesiogiai juos reikšti pavojinga - gali prarasti darbą. Šie nuslopinti jausmai atlieka vidinio dirgiklio vaidmenį, kuris aktyvina vegetacinę nervų sistemą, tada jaučiami ir fiziniai nerimo simptomai. Genetinės teorijos kalba apie tai, kad nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai. Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa.
Pacientai blogai miega - jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus. Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas - dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas (atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.
Susirgimas yra lėtinis, jam būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei - depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys - alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.
Gydymas medikamentinis apima gydymą benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais. Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai, turi mažai nepageidaujamų poveikių, bet nešalina ligą palaikančio galvos smegenų cheminio disbalanso sutrikimo. Ilgiau juos vartojant, atsiranda pripratimo rizika, esama dozė tampa nebeefektyvi, nutraukimas sukelia tokius pačius, kaip ir ligos, simptomus. Tačiau šie vaistai yra nepamainomi, siekiant greito būklės stabilizavimo, o kartais tik jie vieni toleruojami. Antidepresantais gydymas yra ilgas, trunkantis mėnesiais, metais. Kartu gydoma ir esanti depresija, kitos nerimo formos, antidepresantų vartojimas leidžia atsisakyti benzodiazepinų arba juos vartoti tik retkarčiais. Įvairūs vaistų deriniai taikomi tada, kai gydymas vienu vaistu yra nepakankamai efektyvus. Šio sutrikimo gydymas yra visada ilgas ir sudėtingas, be to, po sėkmingo gydymo kurso praėjus kuriam laikui, liga linkusi pasikartoti.
Psichoterapinis gydymas skirtas pacientams, turintiems tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti. Jiems būdingas perdėtos atsakomybės jausmas („tik aš atsakau už savo vaikų ateitį“), savikontrolė („aš turiu visada būti ramus, mandagus“, „tik aš pats galiu išspręsti savo problemas“), perfekcionizmas („aš turiu būti geriausias“), baimė būti atstumtam, negalėjimas priimti kritikos.
Priklausomybės
Priklausomybėmis serga bet kokio amžiaus žmonės, tačiau vyresniems kovoti su jomis gali būti sunkiau. Bėgant metams, žmonės tampa atsargesni, nebe tokie lankstūs, jiems sunkiau keisti ankstesnį elgesį. Specialistų pagalbos vyresniems žmonėms sulaukti yra sunkiau. Pagyvenę žmonės dažniau serga įvairiomis lėtinėmis ligomis, o ūmūs susirgimai dažniau būna sunkesni dėl susilpnėjusio imuniteto ir prastesnio gijimo proceso. Dėl ligų vyresniame amžiuje patiriama daugiau diskomforto, todėl vartojama daugiau vaistų. Vaistų poveikis suteikia palengvėjimą, tačiau kartu sumažina motyvaciją keisti tokios būsenos priežastis. Kadangi vaistai įvairioms būsenoms gydyti yra lengvai prieinami ir plačiai taikomi, daugelis pagyvenusių žmonių net nesvarsto kitokių galimybių ir gyvena su nuostata, jog vaistai - būtini.
Pasak M. Kuzminskaitės, ne paslaptis, kad prasta nuotaika laikoma normalia pagyvenusių žmonių būsena. Depresiniai nuotaikos sutrikimai ir negatyvus ateities perspektyvų vertinimas vyresnius žmones iš tiesų ištinka dažniau. Tačiau net ir vartojant vaistus depresiją sukeliančios priežastys gali būti nesprendžiamos, nes remiamasi kita nuostata - „man jau gerai“ arba „aš jau nebepasikeisiu", o reikalinga psichoterapija gali būti atmetama, dažnai nepatikliai teigiant „ką jie man gali pasakyti“.
Nuostata, kad sveikatos saugoti ir stiprinti nebėra prasmės, kartais netgi sarkastiškai pažymint „negi dabar sveikas numirsiu“, tarsi suteikia leidimą pasiduoti sveikatą žalojančioms veikloms, iš kurių siekiama gauti malonumo, atsipalaidavimo ir bent laikino dėmesio perkėlimo nuo nerimą ar liūdesį keliančių minčių. Vystantis technologijoms, pagyvenusių žmonių neaplenkia ir įprastai jaunesniems „priskiriamos“ priklausomybės nuo žaidimų, lošimų ar pornografijos. Nuo lošimų gelbsti riboti finansiniai ištekliai, tačiau serialų žiūrėjimo, komentavimo socialiniuose tinkluose ir kompiuterinių žaidimų gali neriboti visiškai niekas. Šios veiklos yra laikomos „prasiblaškymu“, nors iš tiesų yra tikros priklausomybės, kurios sekina turimus psichologinius resursus ir nepadeda jų papildyti.