Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - lietuvių grožinės literatūros pradininkas, gyvenęs XVIII a. Mažojoje Lietuvoje. K. Donelaitis - vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas. Jis sukūrė Prūsijos lietuvių bendruomenės - lietuvininkų tautos - epą. Donelaitis buvo kūrėjas, puikiai pažinęs valstiečių gyvenimą, nes jis buvo pastorius, o pastoriai turi mokyti valstiečius, tad susipažįsta ir su buitimi. Kristijonas Donelaitis į lietuvių kalbą vertė giesmes, parengė mokomąją knygelę, o giesmėse atsispindi žmonių gyvenimas.
„Metų“ reikšmė ir pasaulis
„Metai“ - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma.
Donelaičio „Metai“ vadinami ir filosofine poema, ir didaktiniu epu. 1977 m. Klasicizmui būdingą keturių metų laikų vaizdavimą Kristijonas Donelaitis aptaria kaip gamtos ir žmogaus sąsają. Gamta, nuo kurios priklauso būrų gyvenimo ir darbų ciklas, suasmeninama, mitologizuojama. Besikeičiantis „Metų“ gamtos pasaulis judrus, skambus. Poemos dalių pavadinimai („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) nusako žmogaus nuotaiką, darbus, egzistenciją (gimimą, buvimą ir mirtį), visa tai kiekvienais metais vis kartojasi: „Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą / Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys, / Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.“ Skirtingi metų laikai ne tik diktuoja žmogaus darbus (sėją, sodinimą, šienapjūtę, mėšlavežį, bulviakasį, kūlimą, gėrybių rinkimą ir apsirūpinimą žiemai), bet ir poilsį, šventes (vestuvių apeigas, aprašytas „Rudenio gėrybėse“).
Kūrinio pasakotojas nėra pats K. Donelaitis ar pastorius, tai poeto išgalvotas asmuo, kartais pamokslauja teigiami poemos veikėjai. Jie gyvena Vyžlaukio valsčiuje (Mažojoje Lietuvoje), yra skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu požiūriu - lietuvius ir kitataučius.
XVIII a. Mažoji Lietuva priklauso Vokietijos imperijai būdinga tautinė diskriminacija- norėta tautą priartinti prie vokiečių kultūros. Prūsijoje paplitęs pietizmas- protestantiškas judėjimas, akcentuojantis darbštumą, dorumą kaip tikėjimo pagrindą. 4 metų laikai pasirinkti, nes taip galima geriau pavaizduoti būrų kasdienybę, gyvenimo aspektus, nes gyvenimas sukasi ratu.
Taip pat skaitykite: Donelaitis: Asmenybė ir Palikimas
Poemos „Metai“ pirma dalis „Pavasario linksmybės“ pradedama bundančios gamtos aprašymu. Pirmiausia iš gilaus žiemos miego bunda augalija: žolelės, krūmai, šilai. Vėliau iš žiemos miego keliasi gyvūnai: žiurkės, šeškai, bitės, vorai, meškos, vilkai. Iš šiltųjų kraštų grįžta gandrai. Grįžę randa suniokotą lizdą, todėl jį pirmiausia susitvarko, o tik baigę darbą skrenda ieškoti maisto. Epizodo pabaigoje pasakotojas žmonėms primena, kad ir mes turėtume mokytis iš paukščių darbštumo. Daug dėmesio pirmoje metų dalyje skiriama ir lakštingalai, kuri savo balsu šlovina Dievą, yra kukli. Lakštingalos paveikslu atskleidžiama, koks turėtų būti doras krikščionis. Vėliau pasakotojas leidžia prabilti žmogui. Pirmiausia prabyla būras Lauras, jis smerkia Milkų, kuris išpuiko. Po to kalba Pričkus, jis sako, kad visi vaikai gimsta vienodi, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, apmąsto, kiek daug kvailysčių pridaro jaunas žmogus, teigia, jog išmintis ateina su amžiumi. Be to, Pričkus primena, jog nereikia gėdytis būriškos prigimties, nes tik dirbdamas žmogus gali išgyventi (taip paskirta Dievo). Taip pat jis kalba ir apie tai, kad žmonės kenčia dėl Adomo ir Ievos padarytos nuodėmės. Blėkiui padejavus, jog nebeliko maisto atsargų, Pričkus ragina jį eiti dirbti: sėti miežius, pupas, žirnius, grikius. „Pavasario linksmybėse“ vienas epizodas yra skirtas ir būrui Slunkiui, kuriam liūdna, jog atėjo pavasaris, nes vėl reikės pradėti dirbti. „Pavasario linksmybės“ yra baigiamos pamąstymu apie moteris. Jis džiaugiasi moterų darbštumu, gerbia jų amatą (giria jų audinius), bet ragina padėti stakles ir eiti į daržus sėti morkų, kopūstų ir kitų daržovių.
Literatūra > ApšvietaDonelaitisKristijonas Donelaitis (1714 01 01-1780 02 18) - vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs Prūsijos lietuvių bendruomenės - lietuvininkų tautos - epą, liuteronų kunigas, Tolminkiemio (dabar Čistyje Prudy) klebonas. Gimė Lazdynėlių kaime, greta Gumbinės (dab. Gusevo), Prūsų Lietuvoje. Buvo kilęs iš lietuviškos laisvųjų valstiečių šeimos. Tėvas Kristupas, matyt, buvo nagingas: spėjama, kad galėjęs verstis kalvio amatu. Mat jo sūnūs buvo geri meistrai: vyriausiasis Pričkus, arba Frydrichas, tapo visoje Prūsijoje garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos bei fizikos instrumentų dirbėju, Mykolas - juvelyru, Adomas - kalviu, pats Kristijonas amžininkų buvo vadintas „kiekvienam žinomu“ meistru, „labai didžiu mechaniku“. Penktasis sūnus Jonas ir trys seserys ūkininkavo. Šeimos pavardė greičiausiai kilusi iš biblinio Danieliaus vardo. Kristijonas Donelaitis savo darbus pasirašinėjo lotyniška pavardės forma - Donalitius, taip išsakydamas pagarbą Antikos tradicijai. Į Karaliaučiaus universitetą poetas buvo įrašytas suvokietinta pavarde - Donaleitis. Tačiau universiteto Teologijos fakulteto studentų sąrašuose išlikusi ir lietuviškai užrašyta pavardė - Donelaitis. Būdamas vos šešerių, Kristijonas neteko tėvo. Vaikystės ir jaunystės metais gyveno skurdžiai. Yra žinomas brolio dukters liudijimas: poetas senatvėje „pats pasakojo, kad mokydamasis jis labai sunkiai vertėsi ir net kartą, bado išsekintas, bejėgis susmuko žemėn“. Apie 1731 m. Donelaitis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą - Kneiphofo, arba Knipavos, centrinės miesto dalies, lotyniškąją kolegiją. Čia greta religijos buvo mokoma iškalbos ir antikinės literatūros, be lotynų, mokytasi graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. 1736 m. baigęs mokyklą, Donelaitis tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame iki 1740 m. studijavo teologiją. Mokėsi stropiai: vėlesniuose užrašuose pats mini, kad studijų metais „įtemptai dirbęs“. Universitete jį supo ta pati mokslinė ir kultūrinė aplinka, kuri brandino filosofą Imanuelį Kantą. Teologijos fakultetui ir Lietuvių kalbos seminarui vadovavo Kanto mokytojas, švietimo reformatorius profesorius Francas Albertas Šulcas. Senąsias ir naująsias kalbas dėstė profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, rūpinęsis lietuviškos Biblijos ir kitų lietuviškų knygų rengimu, gana gerai mokėjęs lietuvių kalbą, vadintas „lietuvių dvasiniu tėvu“. Tarp Karaliaučiaus teologų liuteronų tuo metu plito pietizmo sąjūdis (lot. pietas - pamaldumas). Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pamaldas, vadintas „surinkimais“, jie rengė žmonių namuose. Pietizmo išpažinėjai pasisakė prieš religijos formalizavimą ir pasaulietines pramogas, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Pietizmas mokslo metais bus paveikęs ir Donelaitį. Universitete jis tęsė antikinės literatūros, retorikos, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbų studijas. Lankė karališkąjį Lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos - giedoti ir groti. Kaip Kantas bei kiti Apšvietos intelektualai, domėjosi mechanika, kitais gamtos mokslais, filosofija. Vėliau rašyti vokiški ir lietuviški Donelaičio tekstai rodo, kad jis gerai išmanė Antikos filosofų ir rašytojų kūrybą, Vergilijaus Eneidą lotyniškai galėjo cituoti iš atminties. Taigi Karaliaučiaus universitete būsimasis būrų švietėjas įgijo gana visapusišką, Apšvietos žmogui būdingą išsilavinimą.
Baigęs studijas, Donelaitis buvo paskirtas kantoriumi - choro vadovu, vargonininku ir giedojimo mokytoju - į Stalupėnų pradžios mokyklą. Stalupėnuose (dabar Nesterovas), greta Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės sienos, gyveno ir dirbo 1740-1743 m. Tapo mokyklos vedėju - rektoriumi. Kaip liudija jo senatvėje rašyti autobiografiniai užrašai, savo mokinius mylėjo, nenorėjo jų palikti. 1743 m. buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Juo išbuvo iki mirties. Tolminkiemio parapiją be klebonijos žemės tuo metu sudarė du karališkieji dvarai ir du jų skyriai - palivarkai, du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai. Po maro ir krašto kolonizavimo tik apie pusė parapijos gyventojų buvo lietuviai - maždaug pusantro tūkstančio iš trijų tūkstančių. Parapijai priklausė penkios kaimo mokyklos. Donelaitis savo užrašuose yra pažymėjęs net miško keliukus, kuriais kaimo vaikams į šias mokyklas teko eiti. Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė ir tuo, sakė, džiaugęsis, nes gausesnės šeimos nebūtų turėjęs iš ko išlaikyti. Klebono pareigas atliko stropiai: rūpinosi žmonių sielomis ir jų apšvieta. Sekmadieniais ir per šventes bažnyčioje sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus: pastaruosius, kaip pastebėjo vizitatorius, - „su labai dideliu meistriškumu“. Donelaičiui teko prižiūrėti kaimo mokyklas, rūpintis statybomis. Jam klebonaujant, Tolminkiemyje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, buvo rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė klebonų našlių namus. Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis pianinus ir neseniai išrastą fortepijoną. Mėgo sodininkystę - turėjo užsiauginęs rinktinių vaismedžių sodą, kuriame plušėjo ir senatvėje, siekdamas „palikti ką nors ainiams“. Donelaitis buvo jautrus, tiesos ieškantis ir už ją kovojantis žmogus. Bažnytinėse knygose įrašytame vokiškame eilėraštyje pats sau skyrė tokius moralinius priesakus:Kiekvienam daryti geraSavo darbu ir žodžiu,Visad elgtis taip, kaip dera,Ir teisingas būt geidžiu.Nekerštauti niekada,Gyvo padaro gailėti,Dievą, žmones jo mylėti - Mano priedermė šventa.(vertė Aleksys Churginas)Tolminkiemio klebonas vertino draugystę - savo klebonijoje priimdavo kaimynus, skambindavo jiems pasidirbtais instrumentais, dainuodavo paties sukurtas dainas, skaitydavo lietuviškas eiles. Vieną tokią Tolminkiemyje vykusią bičiulių puotą Donelaitis mini laiške savo draugui, jaunam mokslininkui Jonui Gotfrydui Jordanui. Pasak laiško, suvažiavę kaimynai prie vaišių stalo kalbėjęsi tokiomis filosofinėmis temomis: apie įvairius didvyrių pasaulio dalykus, apie Biblijos herojų Dovydo ir Jonatano draugystę, apie pirmųjų žemės žmonių ūkininkavimą, apie laimę, nelaimę ir rūpesčius, apie viltį. Po šio filosofinio pokalbio šeimininkas skaitęs svečiams Metų ištraukas. Donelaičio užrašuose esama tokio įrašo: „Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir pianinu, bet skambindamas bei dainuodamas buvau moralus ir prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau.“ Savo bičiulių buvo branginamas ir mylimas. Vienas jų po poeto mirties nekrologe apibūdino Tolminkiemio kleboną kaip „sąžiningą žmogų“ ir „ištikimą draugą“, su kuriuo gyvenę tarsi Dovydas ir Jonatanas.
Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės - tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai - kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Skirtingai negu į kraštą suvažiavę kolonistai, dauguma lietuvių valstiečių privalėjo eiti baudžiavą. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į juos žvelgė su pašaipa ir panieka - kaip į kitokius, mažiau išprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis stojo greta tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, skatinti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą. Tokios kai kurių Prūsų Lietuvos kunigų nuostatos išryškėjo jau XVIII a. pradžioje. Pirmajam Prūsijos karaliui Frydrichui I 1701 m. per vainikavimo iškilmes įteiktą lietuvišką Naująjį Testamentą lydėjo Frydricho Zigmanto Šusterio lietuviška pratarmė. Joje lietuvių kunigas aukštino lietuvių kalbą ir teigė, kad ji esanti panašiausia į senąją graikų kalbą: „lietuviškas liežuvis sutinka didžiausiai su grekišku liežuviu.“ Lietuvių kalbą tyrinėjęs ir lietuvių tautosaką skelbęs Valtarkiemio klebonas Pilypas Ruigys 1747 m. išleisto Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno pratarmėje smerkė siūlymus germanizuoti lietuvius, aiškino, kad tokie projektai atitinka ne Dievo tvarką, bet senąją Kryžiuočių ordino politiką. Biblijos vertėjas ir lietuviškų giesmių kūrėjas Papelkių klebonas Adomas Frydrichas Šimelpenigis šlovino lietuvius eiliuotoje 1755 m. išleistos lietuviškos Biblijos pratarmėje. Pasak jo, Dievas myli vargšų lietuvininkų sielas taip pat, „kaip karalių didelių“. Todėl nėra teisūs vokiečiai, peikiantys „mielą mūsų Lietuvą“:Rods tūlasis vokietis,Didiai pasipūtęsis,Pastatydamas zūbus [lūpas],Niekina lietuvninkus,Tar‘: „Kas yr‘ lietuvninkas?Argi Dievs ir jo bojąs [paisąs]?“Todėl jie taip neverti,Vos per kiaulę laikomi. Nėra abejonės, kad kunigui Donelaičiui buvo gerai žinomi šie lietuviškieji leidiniai bei jų autorių patriotinės nuostatos. Su savo kaimynu Valtarkiemio klebonu Ruigiu Tolminkiemio klebonas tikrai bendravo, yra pas jį lankęsis. Donelaičio bibliotekoje būta įrištos knygos su Ruigio žodynu, lietuvių kalbos gramatika ir Lietuvių kalbos tyrinėjimu, kuriame skelbtos ir lietuvių liaudies dainos. Šią knygą greičiausiai poetui bus dovanojęs pats autorius. Donelaitis taip pat nevengė pabrėžti savo lietuviškojo patriotizmo. Bičiuliui Jordanui, tuo metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei - „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“ Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai.“ Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą - išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“. Būtent iš tokio imperatyvo kilo jo paties lietuviškoji kūryba. Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro: šešios lietuviškos pasakėčios - „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“; du ankstyvieji Metų fragmentai, kuriuos autorius yra pavadinęs „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsiniu“; poema Metai; trys vokiški eilėraščiai - „Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti gera“ ir „O greit slenką laikai“. Žinoma, kad Tolminkiemio klebonas yra kūręs religines giesmes bei dainas - pastarosioms pats rašęs ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę. Donelaitis yra lietuviškai perpasakojęs ir 1769 m. išleidęs vokišką knygelę apie žemės reformos naudą, kurioje jau citavo Metus, taip pat išsakė tokį švietėjišką paraginimą valstiečiams: „Ak, bent Proto imkitės! Ir bandykit, o ne vis abejokit.“ Svarbūs poeto asmenybei pažinti yra du mūsų dienas pasiekę bičiuliui Jordanui rašyti laiškai - vienas vokiškas, kitas lietuviškas; įpėdiniui palikti užrašai - Žinios; įrašai bažnyčios krikšto metrikų knygose, jo bylos su Tolminkiemio dvaro valdytoju medžiaga. Manoma, kad lietuviškas pasakėčias Donelaitis parašė dar jaunystėje. Didįjį darbą - Metus, kaip Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) Faustą, kūrė visą gyvenimą. Šis lietuvių literatūros kūrinys iki šiol gaubiamas neįmintų paslapčių. Spėjama, kad šiandien turimą poemos tekstą Donelaitis greičiausiai bus parašęs per dešimtmetį - nuo 1765 iki 1775 m. Mūsų dienomis atlikta rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė - greičiausiai pats rengė juos spaudai. Apie šį jo kūrinį žinojo amžininkai - ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Pasak vieno jų - Karaliaučiaus archyvaro Georgo Pisanskio, Donelaitis metų laikams skirtu „hegzametro eilėraščiu […] pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“. Vis dėlto pačiam poetui savo gyvenimo darbo išleisti nepavyko, ir tik atsitiktinumų grandinė lėmė, kad visi Metai pasiekė mūsų dienas. Donelaičiui mirus, bevaikė našlė perdavė vyro rankraščius jau minėtam šeimos bičiuliui Jordanui, kuris tuo metu buvo gretimo Valtarkiemio klebonas. Kitos kaimyninės parapijos - Gerviškėnų - klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūryba, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus. Būtent šie nuorašai vėliau leido atkurti poemos visumą. Mat Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza, ketinęs išleisti Donelaičio kūrybą, iš Jordano spėjo gauti tik dviejų Metų dalių - „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ - autografus. Kitos dvi poeto ranka rašytos dalys - „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ - žuvo per 1812 m. karą. Išlikusius originalus ir nuorašus Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino. Pirmasis Metų leidimas buvo dedikuotas žinomam vokiečių mokslininkui, Berlyno universiteto kūrėjui, Vilhelmui Humboltui. Donelaičio rankraščiai iš Rėzos archyvo vėliau pateko į Karaliaučiaus slaptąjį archyvą. Išsyk po Antrojo pasaulinio karo, 1945-aisiais, netoli Karaliaučiaus buvusioje Laukstyčio pilyje šiuos rankraščius pavyko atrasti Lietuvos mokslininkams. Šiandien Donelaičio ranka rašyti tekstai - „Tęsiniu“ pavadintas poemos fragmentas, „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“ bei du laiškai Jordanui - saugomi Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Lieka mįslė, kodėl Metai, nepaisant „žinovų pritarimo“, nebuvo išspausdinti Donelaičiui gyvam esant, kodėl to nepadarė su Karaliaučiaus mokslininkais bendravęs jo bičiulis Jordanas. Iš dalies šią mįslę padeda įminti Rėzos paskelbta kūrinio redakcija: joje praleisti ne tik šiurkštesni žodžiai, bet ir visos prieš vokiečių ponus nukreiptos eilutės. Taigi galime spėti, kad Metai savo laiku buvo per daug maištingas kūrinys: atvirai išsakytos socialinės ir politinės autoriaus nuostatos galėjo tapti pagrindine kliūtimi epui paskelbti. Matyt, nei tiesaus būdo Donelaitis, nei artimai jį pažinojęs „geras lietuvis“ Jordanas nesutiko svarbių kūrinio eilučių išbraukti. Tai ryžosi padaryti tik poeto asmeniškai nepažinęs Rėza. Iš tiesų Metai - politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi - dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas. Su vyžomis neleista eiti į bažnyčią, dvarą ir baudžiavą, o jeigu kas su vyžomis ateitų į miestą, tas „per budelį […] tur ant subinės plaktas būti“. Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą. Tolminkiemio klebonas, kaip ir Mikalojus Daukša, laikė tautiškumą prigimties dalyku ir glaudž…
Taip pat skaitykite: Donelaičio biografija
Taip pat skaitykite: Asmenybė ir kūrybos bruožai
tags: #kristijonas #donelaitis #metai #teksto #suvokimas #atsakymai