Lietuvių literatūra, kaip ir bet kurios kitos tautos, yra turtinga įvairių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką kultūroje ir visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip išskirtinės asmenybės atsispindi lietuvių literatūroje, apžvelgsime įvairius kūrėjus ir jų kūrinius, analizuodami, kaip jų unikalūs bruožai ir pasaulėžiūra paveikė jų kūrybą.
Kęstutis Navakas: Išskirtinė Asmenybė Kūrybos Lauke
Kęstutis Navakas, poetas, eseistas ir vertėjas, buvo išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje. Jo netektis palietė daugelį menininkų ir kūrybos gerbėjų. Rašytojas Donaldas Kajokas prisiminė K. Navaką kaip kuklią ir ypatingą asmenybę, kurios kūryba tapo moderniąja klasika. D. Kajokas teigė, kad K. Navako eilėraščių rimai jau tapo legenda menininkų bendruomenėje.
D. Kajokas prisiminė paskutinį pokalbį telefonu su K. Navaku ir teigė supratęs, kad Kęstučio nevarginti, nes jis jau tik lūkuriuoja. Jam įstrigo ir K. Navako humoro jausmas, taip pat anksčiau buvęs skeptiškumas. Pasak D. Kajoko, tokio savito humoro jausmo Lietuvoje reikėjo paieškoti, o antroje gyvenimo pusėje K. Navakas pasidarė daug minkštesnis.
Kultūros leidinio „Nemunas“ vadovė, rašytoja Erika Drungytė, teigė, kad K. Navako indėlis į lietuvių literatūrą yra neeilinis, o poeto kūryba liks visiems laikams. Pasak E. Drungytės, visi žinojo, kad tai nuostabus iš pašaukimo poetas, kuriam buvo palankūs visi kūrybos dievai. Ji pridūrė, kad šiandien galime didžiuotis, kad lietuvių literatūra yra turtinga K. Navako poezija, eseistika ir kitais darbais.
E. Drungytė prisiminė paskutinį susitikimą su K. Navaku, kai vyko į poezijos festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“. Ji pasakojo, kad Kęstutis paprašė jos pagalbos, nes jau sunkiai vaikščiojo, todėl jie kartu nuvažiavo į Druskininkus. E. Drungytė teigė, kad ir gyvenime, ir kūryboje K. Navakas buvo estetas, o jai įspūdį paliko puikus poeto humoro jausmas. Pasak jos, viskas, su kuo jis bendravo, tai buvo kūrybinis laukas - muzika, literatūra, užsienio literatūra, kurią jis puikiai vertė. Jis nebuvo tas žmogus, kuris lipdavo ant tribūnų ir kažkaip save ypatingai rodė, bet saviškių, bičiulių rate jis buvo išskirtinė asmenybė, visada kupinas sąmojo, giliai ir eruditiškai suvokto humoro.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie išskirtines asmenybes
Premjeras Saulius Skvernelis užuojautoje teigė, kad K. Navako kūryba plačiai skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai buvo unikali asmenybė, palikusi ryškų įspaudą lietuvių literatūroje.
Meno Žmogaus Vaizdavimas Lietuvių Literatūroje
Menininkai - išskirtinės asmenybės, o menas yra kūrėjo sielos istorija, kurioje jaučiama ne tik meilė pasauliui, bet ir tobulybės troškimas, ir savotiškas protestas prieš pasaulį. Lietuvių literatūroje gana dažnai vaizduojamas meno žmogus, bandantis pritapti greitai besikeičiančiame pasaulyje. Vienas iš tokių menininkų yra išeivijos rašytojo Antano Škėmos romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva, kuris siekė realizuoti savo talentą tikėdamasis palikti pėdsaką literatūros istorijoje.
Vinco Krėvės Individualizmas ir Išskirtinės Asmenybės
Vincas Krėvė (1882-1954) - reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių. Pasak Alberto Zalatoriaus, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. […] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.
Krėvei svarbiausia vertybė yra individualizmas, kurį atskleidžia įvairaus žanro kūriniuose. Daugelis jo veikėjų - išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo. Aistra peržengti savojo pasaulio ribas galima paaiškinti ir Krėvės trauką Rytų kultūrai, ir stiliaus eksperimentus, liaudies dainas transformuojant į prozos tekstą, kuriant pakilų lyrinį tekstą, kokio lietuvių literatūroje iki tol nebuvo.
Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau - valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. 1912 m. išleidus Dainavos šalies senų žmonių padavimus, Krėvė aiškiai suvokia savo kūrybos tikslą - „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“.
Taip pat skaitykite: Asmenybės Lietuvos teatro istorijoje
Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius). Tautosakos stilių Krėvė susiejo su tragiškais siužetais, kurių veikėjai psichologizuoti, supoetinti.
Krėvės sukurtame meniniame pasaulyje veikia herojai, kurie sudrumsčia konservatyvią ramybę, iš nesąmoningumo kylantį pasitenkinimą savo nykia buitimi (Šarūnas), išjuokia susmulkėjimą (aukščiausio rango dvasininkų paveikslai Skirgailoje), nugali „gyvybinį instinktą“, pasirinkdami mirtį, o ne prisitaikymą (Dainavos šalies senų žmonių padavimai).
Pagal senųjų epų tradiciją Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos, riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija. Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekia savo tikslo, Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi.
Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“ (V. Kubilius). Tautosakos stiliaus dainiškumą Šarūne Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. Šarūnas - pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį.
Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas (Rytų pasakos, Dangaus ir žemės sūnūs). Neoromantinėje prozoje Krėvės sukurti kaimo išminčiai - Skerdžius, Vainorus, Jonas Gugis gerai jaučia ir supranta gamtos kalbą, pirmapradę kaimo žmogų supančių reiškinių prasmę. Atskleisdamas lietuviško kaimo žmonių pasaulėjautą, Krėvė siekė atskleisti tautos dvasią ir jos ryšį su gamta.
Taip pat skaitykite: Asmenybių pavyzdžiai
Ambicingos ir Įtakingos Moterys Lietuvos Istorijoje
Žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės ir istoriko Eimanto Gudo knygoje „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ žvelgiama į kilmingo kraujo moterų pasaulį. Moteris - šeimos ir namų židinio kurstytoja. Tokias pareigas XVI-XX amžiuje moterims suteikė vyrai. Vis dėlto kai kurioms, ypač ambicingoms aukštuomenės damoms, pavykdavo išsiveržti iš keturių namų sienų ir netgi užimti vyrų vietą - tapti gabiomis dvarų valdytojomis, menininkėmis, netgi - politikėmis.
Knygos autorius teigia, kad tarp jo pasirinktų herojų nėra pačių garsiausių, kad ir Sofijos Tyzenhauzaitės, kurios istorija plačiai nagrinėta. Aristokratės ir didikės įvairiais istorijos tarpsniais reiškė vieną ir tą patį. Daugelis jų norėjo aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir vienaip ar kitaip realizuoti savo talentus. Pavyzdžiui, Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė Nesvyžiaus pilyje buvo įkūrusi privatų teatrą, Liudvika Karolina Radvilaitė rėmė Lietuvos evangelikų reformatų literatūros leidybą, testamentu paskyrė pinigų Biblijai lietuvių kalba, talentingus studentus siuntė studijuoti į Oksfordą. Apie už Lietuvos didiko ištekėjusios ir Radviliene tapusios lenkės Marijos Rožės Branickytės įtaką kalbėjo visa Europa.
Knygos autorius mini ir Teresės Gosievskytės Sluškienės-Sapiegienės istorinį vaidmenį. Grįžusi iš Versalio, kur jai buvo suorganizuotas karališkas priėmimas su opera, ponia užmezgė romantinį ryšį su Lietuvos didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada Kazimieru Jonu Sapiega. E. Gudas teigia, kad anuomet moterys sumaniai administruodavo savo vyrų dvarus, aktyviai prekiavo, plėtė vyrų verslus, statė bažnyčias ir ligonines, rėmė mokyklas, špitoles ir menininkus.
Po Liublino unijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje daugumos pilietinių teisių, kurios šiandien atrodo įprastos ir nediskutuotinos, moterys neturėjo. Net karališkojo kraujo kunigaikštytės paveldėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto negalėjo. Todėl istorijoje nėra nė vienos valdančiosios didžiosios kunigaikštienės. Visos jos buvo tik konsortės, tai yra valdančių didžiųjų kunigaikščių žmonos be realios valdžios. Tiesa, buvo šiokia tokia išimtis. Po Žygimanto Augusto mirties jo sesuo Ona, paskutinė Jogailaitė, buvo paskelbta Lenkijos ir Lietuvos infante - tai jau titulas, artimas valdančiajai didžiajai kunigaikštienei.
Nors savo valdas didikės dažniausiai administruodavo tik de jure, kai kurios Bonos Sforcos temperamento ir ambicijų moterys teismuose pačios, kaip savarankiški teisiniai subjektai, stodavo ginti savo teisių į žemes ir dvarus. Iš išlikusių teismų dokumentų matyti, kad XVI-XVIII amžiuje kilmingos moterys dažniausiai siekė užginčyti, atimti turtus iš savo sūnų. Pasiryžusios bylinėtis didikės žinojo, kad jų skundai bus nagrinėjami kuo priekabiausiai. To meto teismų pasaulis buvo griežtai vyriškas, nei teisėjomis, nei teisėjų pavaduotojomis, nei raštininkėmis moterys negalėjo būti. Kaip ir skiriamos ar renkamos į kitas valstybines pareigas. Net jei didysis kunigaikštis ir būtų labai to norėjęs.
Moterims besąlygiškai buvo pripažįstama tik teisė kurstyti šeimos židinį. Ir tik pačios ambicingiausios išsiverždavo iš šių griežtai nustatytų rėmų. Užsiauginti šias ambicijas irgi nebuvo lengva. Vilniaus universitetas, veikiantis nuo XVI amžiaus pabaigos, moteriškajai lyčiai atsivėrė tik XX amžiuje. Tačiau namų mokytojų (tais laikais dažniausiai vyrų, kiek vėliau ir moterų) kiek pralavintų kilmingų panelių širdys pačios tiesėsi link kultūros ir meno. Jos piešė, muzikavo, rašė. Ir sugebėdavo sužibėti vyrų menininkų pasaulyje. Tiesa, labai garsių, turinčių meninę vertę kūrinių autorių moterų daug nerasime. Gal dėl to, kad jų kūrybai durys į plačiąją visuomenę buvo užtrenktos, talentingos aukštuomenės damos tegalėjo reikštis mėgėjiškose savo namų erdvėse - oficialiais dvarų muzikantais, kompozitoriais, architektais, poetais tais laikais samdyti tik vyrai.
tags: #isskirtines #asmenybes #lietuviu #literaturoje #rasinys