Įvadas
Kristijonas Donelaitis - viena ryškiausių XVIII amžiaus asmenybių lietuvių literatūroje, kurio kūryba, ypač poema „Metai“, laikoma vienu iš lietuvių grožinės literatūros pamatų. Šis straipsnis siekia apžvelgti K. Donelaičio asmenybę, jo gyvenimo aplinkybes ir kūrybos bruožus, remiantis istoriniais šaltiniais ir literatūros tyrinėtojų įžvalgomis. Yra parašyta nemažai knygų, straipsnių ir mokslinių veikalų, kurie atskleidžia tikrąjį K. Donelaičio kelią.
Biografija: Gyvenimo Kelias ir Aplinka
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės (dabartinė Kaliningrado sritis, Rusija). Jo tėvai buvo laisvieji valstiečiai, neturėję prievolės dirbti dvaro žemėje, tačiau mokėję mokesčius Prūsijos karaliui. Šeima nebuvo turtinga, o tėvo mirtis, kai Kristijonui buvo šešeri, dar labiau pablogino materialinę padėtį.
Vidurinį išsilavinimą K. Donelaitis įgijo Karaliaučiuje, kur baigė kolegiją ir 1736 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologiją. Universitete jis mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno ir įgijo muzikinį išsilavinimą. Taip pat lankė lietuvių kalbos seminarą.
Po universiteto baigimo 1740 m. K. Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, vėliau tapo šios mokyklos vadovu. 1743 m. jis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat mirties 1780 m. vasario 18 d.
Tolminkiemyje K. Donelaitis pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai sudarė tik trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos.
Taip pat skaitykite: Epo „Metai“ apžvalga
Asmenybė: Bruožai ir Charakteristika
Kristijonas Donelaitis buvo temperamentingas, kritiškas, guvus, sąmojingas, jautraus charakterio žmogus. Literatūra apie jį leidžia teigti, kad jis buvo ne romus ir nuolankus bažnytkaimio protestantų pastorius, o didelių gabumų, didelio intelekto, turtingos dvasios ir sudėtinga asmenybė. Jis buvo pilnas kūrybinės energijos praktinei veiklai, tiesus ir drąsus, jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs savo garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir švelniu žodžiu prakalbinti draugą.
Poetas mylėjo gyvenimą ir buvo subtilus, bet drauge labai demokratiškas žmogus. Jis buvo aukštos moralės žmogus, troško atsidėti kūrybai, mokslui, mokėjo tausoti draugystę ir buvo labai sąžiningas. Savo artimiesiems ir draugams jis buvo labai rūpestingas ir švelnus, visą savo sielą atiduodąs tam, kurį pamilsta.
Poetas buvo labai jautrios prigimties, greitai į viską reaguojąs, skaudžiai ir giliai viską išgyvenąs. Kaip pats sakė, dėl įtemptų studijų jaunystėje tapęs hipochondriškas. Todėl poetas kartais būdavo net liguistai jautrus ir piktas, ūmus ir nesusivaldąs, priekabus. Po hipochondriško susierzinimo, stiprių išgyvenimų, nervinimosi ir pykčio poetą ištikdavo sunki dvasinė depresija, po kurios apnikdavo liūdesys, nusivylimas, dvasinis nuovargis, apatija.
K. Donelaitis paprasčiausią darbelį atlikdavo labai kruopščiai ir rūpestingai. Nuo pat ankstyvos jaunystės įpratęs būti tvarkingas, sąžiningai dirbti, uoliai atlikti pareigas, asketiškai susilaikyti nuo lengvų pramogų, toks liko ir visą gyvenimą. Labai griežtas K. Donelaitis buvo ne tik sau, bet ir kitiems, todėl jo užrašuose nemaža pabarimų, pamokymų, nusiskundimų, kad ne taip padaryta, ne taip pasielgta. Jo polinkis moralizuoti, mokyti nėra vien tik jo profesinis bruožas, o kyla iš poeto charakterio, iš jo paties labai didelio dorovingumo.
Poetas visą gyvenimą degė neapykanta tam, kas žmogų žemina, liepsnojo karšta meile tiesai, gėriui ir grožiui, pasižymėjo didžiu širdies taurumu, jausmų skaistumu, troškimų kilnumu. Jis visą gyvenimą atkakliai kovojo su savo amžininkų ir savo paties ydomis bei silpnybėmis, kruopščiai ir rūpestingai diegė į žmonių širdis bei protus šviesesnio gyvenimo troškimus ir viltis.
Taip pat skaitykite: Donelaitis: Asmenybė ir Palikimas
Kūryba: Žymiausi Darbai ir Stilius
Svarbiausi Kristijono Donelaičio kūriniai, parašyti lietuvių kalba, yra šešios pasakėčios ir keturių dalių poema „Metai“. Ne visi K. Donelaičio kūrinių rankraščiai išliko. Dalis jų žuvo per karus ir žinomi tik iš nuorašų, kuriuos padarė XVIII a. pabaigoje Mažosios Lietuvos kunigas J. F.
Pasakėčios
Pasakėčia - vienas seniausių literatūros žanrų. Kristijonas Donelaitis savo kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis, matyt, apie 1750 metus. Jas skyrė paprastiems žmonėms - būrams, gal kai kas tiko ir mokyklai. Lietuvių literatūroje pasakėčių rašymo tradicijų beveik nebuvo. Taigi K. Donelaitis sukūrė pirmąsias originalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias.
Žanro taisyklės reikalavo, kad pasakėčia turėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę (vaizduojamąją) ir moralą - trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. Kristijono Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys, paukščiai ar augalai - urvuose, lizduose ir pan. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
Išliko šešios K. Donelaičio pasakėčios: „Lapės ir gandro česnis“ (vaišės), „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“ (teisėjas), „Ąžuols gyrpelnys“ (ąžuolas pagyrūnas).
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tiek didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos, todėl mėgstami ilgi moralai. Jos artimesnės galbūt Baroko epochos literatūrai, kuri nesiekia išreikšti loginės disciplinos. Kartu jose jau mezgasi tie stiliaus bruožai, kurie visiškai atsiskleidžia „Metuose“: aštri ponų kritika, priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
Taip pat skaitykite: Donelaičio biografija
Poema „Metai“
XVIII a. lietuvių literatūroje iškyla Kristijono Donelaičio kūryba. Jai išvysti prireikė pusės šimto metų istorinės perspektyvos. XVIII a. jo kūrybos negalima buvo pamatyti nei eilutės. Svarbiausias šio garbaus autoriaus kūrinys - idilinė poema „Metai“, kuri suteikė Donelaičiui didžiausiojo poeto vardą lietuvių literatūroje, − pirmą kartą išspausdinta XIX a. pradžioje.
Lietuvių literatūroje Donelaitis savo „Metais“ pradėjo naują periodą. Ligi jo lietuvių literatūra buvo grynai religinio turinio. Donelaitis pirmasis davė pradžią lietuvių pasaulietinei literatūrai. Jo „Metai“ iškyla tarp visų tų katekizmų, giesmynų, pamokslų ir kitokių religinio pobūdžio knygų. Nors ir K. Donelaičio poemoje dar apstu didaktinių motyvų, kurie ją iš dalies jungia su ta religine literatūra, tačiau jie čia paskęsta pačioje, gilioje ir viską apimančioje srovėje, kuria Donelaičio kūrinyje plaukia gyvenimas.
Epiškas platumas ir ramumas vaizduojant tiek gamtą, tiek žmones yra būdingiausias K. Donelaičio meninis poemos požymis. Nuostabaus ryškumo ir realumo vaizdais K. Donelaitis rodo savo poemoje XVIII a. lietuvių baudžiauninkų, vadinamųjų būrų, gyvenimą su visais jų vargais ir nedaliomis, bėdomis ir džiaugsmais.
„Metus“ sudaro keturios idilės: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Nėra žinių ar Donelaitis pats šias idiles sujungė į vieną poemą bendru pavadinimu „Metai“. K. Donelaičio poemoje, nors ją ir sudaro keturios idilės, nėra nieko idiliško, pasaldinto, dirbtinio ir sentimentalaus. Donelaitis savo „Metuose“ daugiausia aprašo tikruosius Lietuvos darbo žmones - būrus, tikrą jų gyvenimą, nieko jų buityje nepagražindamas ir neiškreipdamas.
Kūrybos bruožai
Daugiausia Kristijono Donelaičio kūrybos svarbiausių bruožų atsiskleidžia jo viename geriausiai žinomų kūrinių - didaktinėje poemoje „Metai“. Daugiausiai Donelaitis laiko skiria ypatingiems gamtos aprašymams, vaizdingiems posakiams, sužadinantiems skaitytojo lakią vaizduotę. Jis taip pat daug rašo apie tuomečius gyventojų, t.y. būrų, papročius, tradicijas, pomėgius ir net kasdienę veiklą. Pabrėžiama atskirtis tarp ponų ir paprastų būrų, kurie dirba ponams. Aptariama užsieniečių imigrantų pozicija kasdieniniame kaimo vaizde. Kristijonas Donelaitis kūryboje pasitelkė tautosakinius elementus, pavyzdžiui, pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą. Taip pat poeto kūrinių stilistiką veikė teologija ir muzika.
K. Donelaičio Kūrybos Tyrinėjimai
K. Donelaičio kūrybos fragmentai ir recenzijos buvo skelbiamos 1820 m. leidinyje „Leipziger Literatur-Zeitung“, taip pat anglų žurnale „The Saturday review“, vokiečių žurnale „Blater fur literarische Unterhaltung“ 1871 m. „Jenaische Allgemeine Literatur Zeitung“ laikraštyje buvo įdėta palanki Rėzos išleistų „Metų“ recenzija, parašyta Jenos universiteto profesoriaus J. A.
Tyrinėtojas K. Doveika (1912-1999) 1963 m. parašė knygą „Kristijonas Donelaitis“, taip pat daugybę straipsnių, kuriuose nagrinėja K. Donelaičio gyvenimą ir kūrybą. Jis kartu su kitu K. Donelaičio tyrėju A. Jovaiša (1931-2006) parengė K. Donelaičio archyvinę medžiagą. Leonas Gineitis (1920-2004) - lietuvių literatūros, filologijos daktaras parašė keletą mokslinių veikalų apie K. Donelaičio gyvenimą ir kūrybą. Kostas Korsakas (1909-1986) taip pat daugelyje savo straipsnių įvairiais aspektais nušviečia K. Donelaičio gyvenimą ir kūrybą. Šiuo garsiu mūsų rašytoju domėjosi Jurgis Lebedys (1913-1970) - lietuvių literatūros, filologijos daktaras. Francas Tecneris (1863-1919) - vokiečių tautosakininkas, etnografas, Leipcigo universiteto profesorius. K. Donelaičio kūrybos tyrėjai buvo ir Vydūnas (1868-1953), Jonas Kabelka (1914-1986), Elena Lebedienė (1919-1986), Vincas Kuzmickas (1936-1982), Meilė Lukšienė (1913-2009), Vanda Zaborskaitė (1922-2010). Kristijono Donelaičio kelią apžvelgė ir tuometinės VDR nacionalinės mažumos - sorbų istorikas ir rašytojas F. Metškas iš Bunceno. Jo manymu, literatūros tyrinėtojams įdomu pažvelgti į skirtingose Prūsijos valstybės vietose gyvenusių lietuvių bei sorbų valstiečių gyvenimą ir jo atspindį literatūroje. Tautos kentė tokią pat nacionalinę ir socialinę priespaudą, todėl yra įdomių paralelių. K. 2015 metais knygą apie Kristijoną Donelaitį išleido ir Jonas Riškus - filosofijos mokslų daktaras. Leidinyje pasakojama apie Kristijono Donelaičio gyvenimą, to meto aplinką, jo asmenybę.