Kristijonas Donelaitis (1714 m. sausio 1 d. - 1780 m. vasario 18 d.) - vienas iškiliausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs lietuvininkų tautos epą ir liuteronų kunigas. Jo gyvenimas ir kūryba atspindi Apšvietos epochos idėjas, tautinį atgimimą ir rūpestį paprasto žmogaus likimu.
Kilmė ir Jaunystė
Kristijonas Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės (dabartinis Gusevas), Prūsų Lietuvoje. Jis kilo iš lietuviškos laisvųjų valstiečių šeimos, kuri turėjo Kulmo teisę. Tai reiškė, kad jie nebuvo baudžiauninkai ir mokėjo mokesčius Prūsijos karaliui. Jo tėvas Kristupas, spėjama, buvo nagingas kalvis. Kristijonas buvo ne vienintelis gabus vaikas šeimoje - jo broliai taip pat pasižymėjo kaip meistrai: Pričkus (Frydrichas) tapo garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, Mykolas - juvelyru, o Adomas - kalviu. Pats Kristijonas amžininkų buvo vadinamas „kiekvienam žinomu“ meistru ir „labai didžiu mechaniku“.
Būdamas šešerių, Kristijonas neteko tėvo, todėl vaikystė ir jaunystė prabėgo skurdžiai. Brolio dukters liudijimu, poetas senatvėje pasakojo, kad mokydamasis labai sunkiai vertėsi ir net kartą, bado išsekintas, bejėgis susmuko žemėn.
Mokslai Karaliaučiuje
Apie 1731 m. Donelaitis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą - lotyniškąją kolegiją. Čia jis mokėsi ne tik religijos, bet ir iškalbos, antikinės literatūros, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Baigęs mokyklą 1736 m., tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur iki 1740 m. studijavo teologiją. Jis mokėsi stropiai ir vėlesniuose užrašuose minėjo, kad studijų metais „įtemptai dirbęs“.
Universitete Donelaitį supo ta pati mokslinė ir kultūrinė aplinka, kuri brandino filosofą Imanuelį Kantą. Teologijos fakultetui ir Lietuvių kalbos seminarui vadovavo Kanto mokytojas, švietimo reformatorius profesorius Francas Albertas Šulcas. Senąsias ir naująsias kalbas dėstė profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, kuris rūpinosi lietuviškos Biblijos ir kitų lietuviškų knygų rengimu. Tarp Karaliaučiaus teologų liuteronų tuo metu plito pietizmo sąjūdis, kuris skatino asmeninį pamaldumą, kuklų gyvenimą ir darbštumą. Manoma, kad pietizmas paveikė ir Donelaitį.
Taip pat skaitykite: Donelaičio biografija
Universitete Donelaitis tęsė antikinės literatūros, retorikos, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbų studijas. Lankė karališkąjį Lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos - giedoti ir groti. Kaip Kantas bei kiti Apšvietos intelektualai, domėjosi mechanika, kitais gamtos mokslais, filosofija. Vėliau rašyti vokiški ir lietuviški Donelaičio tekstai rodo, kad jis gerai išmanė Antikos filosofų ir rašytojų kūrybą, Vergilijaus Eneidą lotyniškai galėjo cituoti iš atminties. Taigi Karaliaučiaus universitete būsimasis būrų švietėjas įgijo gana visapusišką, Apšvietos žmogui būdingą išsilavinimą.
Darbas Stalupėnuose ir Tolminkiemyje
Baigęs studijas, Donelaitis buvo paskirtas kantoriumi - choro vadovu, vargonininku ir giedojimo mokytoju - į Stalupėnų pradžios mokyklą. Stalupėnuose (dabartinis Nesterovas), greta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, jis gyveno ir dirbo 1740-1743 m. Tapo mokyklos vedėju - rektoriumi. Kaip liudija jo senatvėje rašyti autobiografiniai užrašai, savo mokinius mylėjo, nenorėjo jų palikti.
1743 m. Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu ir juo išbuvo iki mirties. Tolminkiemio parapiją tuo metu sudarė du karališkieji dvarai ir du jų skyriai, du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai. Po maro ir krašto kolonizavimo tik apie pusė parapijos gyventojų buvo lietuviai - maždaug pusantro tūkstančio iš trijų tūkstančių. Parapijai priklausė penkios kaimo mokyklos. Donelaitis savo užrašuose yra pažymėjęs net miško keliukus, kuriais kaimo vaikams į šias mokyklas teko eiti.
Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė ir tuo, sakė, džiaugęsis, nes gausesnės šeimos nebūtų turėjęs iš ko išlaikyti. Klebono pareigas atliko stropiai: rūpinosi žmonių sielomis ir jų apšvieta. Sekmadieniais ir per šventes bažnyčioje sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus: pastaruosius, kaip pastebėjo vizitatorius, - „su labai dideliu meistriškumu“.
Donelaičiui teko prižiūrėti kaimo mokyklas, rūpintis statybomis. Jam klebonaujant, Tolminkiemyje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, buvo rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė klebonų našlių namus. Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis pianinus ir neseniai išrastą fortepijoną. Mėgo sodininkystę - turėjo užsiauginęs rinktinių vaismedžių sodą, kuriame plušėjo ir senatvėje, siekdamas „palikti ką nors ainiams“.
Taip pat skaitykite: Epo „Metai“ apžvalga
Asmenybė ir Pasaulėžiūra
Donelaitis buvo jautrus, tiesos ieškantis ir už ją kovojantis žmogus. Bažnytinėse knygose įrašytame vokiškame eilėraštyje pats sau skyrė tokius moralinius priesakus:
Kiekvienam daryti geraSavo darbu ir žodžiu,Visad elgtis taip, kaip dera,Ir teisingas būt geidžiu.
Nekerštauti niekada,Gyvo padaro gailėti,Dievą, žmones jo mylėti -Mano priedermė šventa.
Tolminkiemio klebonas vertino draugystę - savo klebonijoje priimdavo kaimynus, skambindavo jiems pasidirbtais instrumentais, dainuodavo paties sukurtas dainas, skaitydavo lietuviškas eiles. Vieną tokią Tolminkiemyje vykusią bičiulių puotą Donelaitis mini laiške savo draugui, jaunam mokslininkui Jonui Gotfrydui Jordanui. Pasak laiško, suvažiavę kaimynai prie vaišių stalo kalbėjęsi tokiomis filosofinėmis temomis: apie įvairius didvyrių pasaulio dalykus, apie Biblijos herojų Dovydo ir Jonatano draugystę, apie pirmųjų žemės žmonių ūkininkavimą, apie laimę, nelaimę ir rūpesčius, apie viltį. Po šio filosofinio pokalbio šeimininkas skaitęs svečiams Metų ištraukas. Donelaičio užrašuose esama tokio įrašo: „Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir pianinu, bet skambindamas bei dainuodamas buvau moralus ir prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau.“
Savo bičiulių buvo branginamas ir mylimas. Vienas jų po poeto mirties nekrologe apibūdino Tolminkiemio kleboną kaip „sąžiningą žmogų“ ir „ištikimą draugą“, su kuriuo gyvenę tarsi Dovydas ir Jonatanas.
Taip pat skaitykite: Asmenybė ir kūrybos bruožai
Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės - tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai - kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Skirtingai negu į kraštą suvažiavę kolonistai, dauguma lietuvių valstiečių privalėjo eiti baudžiavą. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į juos žvelgė su pašaipa ir panieka - kaip į kitokius, mažiau išprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis stojo greta tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, skatinti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą.
Donelaitis taip pat nevengė pabrėžti savo lietuviškojo patriotizmo. Bičiuliui Jordanui, tuo metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei - „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“ Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai.“ Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą - išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“. Būtent iš tokio imperatyvo kilo jo paties lietuviškoji kūryba.
Tačiau Prūsijos provincijoje pažinojo kitą Donelaitį, nervingą, greitai užsiplieskiantį, pažeidžiamą, bet be galo išsilavinusį ir įvairiapusišką žmogų. Jeigu šiandien kas pakviestų Donelaitį į medicinos komisiją - ekspertizę, pavyzdžiui, vairuotojo teisės gauti, tai kokia nors ambicinga poliklinikos psichiatrė, išprovokavusi diskusiniam pokalbiui apie Ruigį, poetą išmuštų iš pusiausvyros. Ta ekspertė iš karto pasakytų: sustokite, pone! Viskas!
Kūrybinis Palikimas
Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro:
- Šešios lietuviškos pasakėčios: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“.
- Du ankstyvieji Metų fragmentai, kuriuos autorius yra pavadinęs „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsiniu“.
- Poema Metai.
- Trys vokiški eilėraščiai: „Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti gera“ ir „O greit slenką laikai“.
Žinoma, kad Tolminkiemio klebonas yra kūręs religines giesmes bei dainas - pastarosioms pats rašęs ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę. Donelaitis yra lietuviškai perpasakojęs ir 1769 m. išleidęs vokišką knygelę apie žemės reformos naudą, kurioje jau citavo Metus, taip pat išsakė tokį švietėjišką paraginimą valstiečiams: „Ak, bent Proto imkitės! Ir bandykit, o ne vis abejokit.“
Svarbūs poeto asmenybei pažinti yra du mūsų dienas pasiekę bičiuliui Jordanui rašyti laiškai - vienas vokiškas, kitas lietuviškas; įpėdiniui palikti užrašai - Žinios; įrašai bažnyčios krikšto metrikų knygose, jo bylos su Tolminkiemio dvaro valdytoju medžiaga.
Manoma, kad lietuviškas pasakėčias Donelaitis parašė dar jaunystėje. Didįjį darbą - Metus, kaip Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) Faustą, kūrė visą gyvenimą. Šis lietuvių literatūros kūrinys iki šiol gaubiamas neįmintų paslapčių. Spėjama, kad šiandien turimą poemos tekstą Donelaitis greičiausiai bus parašęs per dešimtmetį - nuo 1765 iki 1775 m. Mūsų dienomis atlikta rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė - greičiausiai pats rengė juos spaudai. Apie šį jo kūrinį žinojo amžininkai - ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Pasak vieno jų - Karaliaučiaus archyvaro Georgo Pisanskio, Donelaitis metų laikams skirtu „hegzametro eilėraščiu […] pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“.
Vis dėlto pačiam poetui savo gyvenimo darbo išleisti nepavyko, ir tik atsitiktinumų grandinė lėmė, kad visi Metai pasiekė mūsų dienas. Donelaičiui mirus, bevaikė našlė perdavė vyro rankraščius jau minėtam šeimos bičiuliui Jordanui, kuris tuo metu buvo gretimo Valtarkiemio klebonas. Kitos kaimyninės parapijos - Gerviškėnų - klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūryba, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus. Būtent šie nuorašai vėliau leido atkurti poemos visumą. Mat Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza, ketinęs išleisti Donelaičio kūrybą, iš Jordano spėjo gauti tik dviejų Metų dalių - „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ - autografus. Kitos dvi poeto ranka rašytos dalys - „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ - žuvo per 1812 m. karą. Išlikusius originalus ir nuorašus Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino. Pirmasis Metų leidimas buvo dedikuotas žinomam vokiečių mokslininkui, Berlyno universiteto kūrėjui, Vilhelmui Humboltui.
Donelaičio rankraščiai iš Rėzos archyvo vėliau pateko į Karaliaučiaus slaptąjį archyvą. Išsyk po Antrojo pasaulinio karo, 1945-aisiais, netoli Karaliaučiaus buvusioje Laukstyčio pilyje šiuos rankraščius pavyko atrasti Lietuvos mokslininkams. Šiandien Donelaičio ranka rašyti tekstai - „Tęsiniu“ pavadintas poemos fragmentas, „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“ bei du laiškai Jordanui - saugomi Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
"Metai": Tautinio Pasipriešinimo Manifestas
Lieka mįslė, kodėl Metai, nepaisant „žinovų pritarimo“, nebuvo išspausdinti Donelaičiui gyvam esant, kodėl to nepadarė su Karaliaučiaus mokslininkais bendravęs jo bičiulis Jordanas. Iš dalies šią mįslę padeda įminti Rėzos paskelbta kūrinio redakcija: joje praleisti ne tik šiurkštesni žodžiai, bet ir visos prieš vokiečių ponus nukreiptos eilutės. Taigi galime spėti, kad Metai savo laiku buvo per daug maištingas kūrinys: atvirai išsakytos socialinės ir politinės autoriaus nuostatos galėjo tapti pagrindine kliūtimi epui paskelbti. Matyt, nei tiesaus būdo Donelaitis, nei artimai jį pažinojęs „geras lietuvis“ Jordanas nesutiko svarbių kūrinio eilučių išbraukti. Tai ryžosi padaryti tik poeto asmeniškai nepažinęs Rėza.
Iš tiesų Metai - politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi - dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas. Su vyžomis neleista eiti į bažnyčią, dvarą ir baudžiavą, o jeigu kas su vyžomis ateitų į miestą, tas „per budelį […] tur ant subinės plaktas būti“. Tuo metu Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą. Tolminkiemio klebonas, kaip ir Mikalojus Daukša, laikė tautiškumą prigimties dalyku ir glaudžiai susijusiu su kalba.
Pasakėčios: Būrų Gyvenimo Veidrodis
Manoma, kad lietuviškas pasakėčias Donelaitis parašė dar jaunystėje. Jis skyrė jas paprastiems žmonėms - būrams, gal kai kas tiko ir mokyklai. Lietuvių literatūroje pasakėčių rašymo tradicijų beveik nebuvo. Taigi K. Donelaitis sukūrė pirmąsias originalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias.
Žanro taisyklės reikalavo, kad pasakėčia turėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę (vaizduojamąją) ir moralą - trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. Kristijono Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys, paukščiai ar augalai- urvuose, lizduose ir pan. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
Išliko šešios K. Donelaičio pasakėčios: „Lapės ir gandro česnis“ (vaišės), „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“ (teisėjas), „Ąžuolas gyrpelnys“ (ąžuolas pagyrūnas).
tags: #kristijonas #donelaitis #asmenybe