Šiame straipsnyje apžvelgsime psichologės Kristinos Ušackienės veiklą, jos teikiamas konsultacijas ir atsiliepimus apie jos darbą. Taip pat aptarsime gedėjimo procesą remiantis K. Ušackienės įžvalgomis, kurios padės geriau suprasti, kaip išgyventi netektį ir kaip padėti gedintiems artimiesiems.
Kristina Ušackienė - sveikatos psichologė
Kristina Ušackienė yra sveikatos psichologė, konsultuojanti įvairaus amžiaus žmones: vaikus, paauglius, suaugusius ir poras. Ji veda asmeninio augimo seminarus, skaito paskaitas ir domisi auklėjimo bei santykių temomis.
Konsultacijų prieinamumas
Šiais laikais, kai psichologinė pagalba tampa vis svarbesnė, prieinamumas prie specialistų yra itin reikšmingas. Platformos, tokios kaip Gydo.lt, leidžia pacientams rasti medicinos psichologus ir rezervuoti susitikimus tiesiogiai. Vidutiniškai, naudojantis Gydo.lt, pacientai gali rasti medicinos psichologą, rezervuoti susitikimą ir susitikti su specialistu per maždaug 24 valandas. Dažnai yra galimi ir tos pačios dienos susitikimai.
Gydo.lt yra nemokama platforma, leidžianti pacientams ieškoti medicinos psichologų pagal simptomus ar apsilankymo tikslą ir rezervuoti susitikimus tiesiogiai. Ieškant specialisto, visada galima filtruoti rezultatus pagal lytį ar kitus reikalavimus. Platformoje galima rasti medicinos psichologus, kurie yra aukštai įvertinti kitų pacientų, taip pat galima ieškoti rytais (iki 10 valandos ryto) arba vakarais (po 17 valandos) dirbančių specialistų.
Gedėjimo proceso etapai ir K. Ušackienės įžvalgos
Gedėjimas yra sudėtingas ir individualus procesas, kurį patiria kiekvienas žmogus netekęs artimo asmens. Psichologė Kristina Ušackienė remiasi psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross teorija, kuri apibrėžia kelias gedėjimo stadijas: šoką ir neigimą, depresiją, liūdesį, skausmą, pyktį, derėjimąsi ir galiausiai - pripažinimą bei susitaikymą.
Taip pat skaitykite: Artimojo savižudybė ir vaikai
Šokas ir neigimas
Pirmoji stadija - šokas ir neigimas. Šiuo etapu žmogui labai sunku suvokti mirties faktą. Mūsų smegenys linkusios apsaugoti mus, todėl negali iš karto priimti visos informacijos, tam reikia laiko. Šokas trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų ar net poros savaičių.
Depresija, liūdesys, skausmas ir pyktis
Kitos stadijos - depresijos, liūdesio, skausmo, pykčio, derėjimosi fazė. Pavyzdžiui, depresijos ir pykčio fazės gali kaitaliotis arba eiti kartu - kai žmogui liūdna, bet taip pat ir pikta. Esant pykčio stadijai, pyktis gali būti tiesiogiai nukreiptas į mirusįjį, jam užduodami klausimai: „Kodėl tu palikai, kodėl dabar taip sunku?“ Pyktis gali būti platesnis galvojant, kodėl tai atsitiko būtent man. Gali kilti pyktis ant Dievo. Depresijos, pykčio fazės gali trukti iki pusės metų ar aštuonių mėnesių.
Derėjimasis
Derėjimosi fazėje vyksta darbas su savo kaltės jausmu, mąstoma, kad, jeigu būčiau neišėjusi, gal būčiau išgelbėjusi jį ar ją, iškvietusi greitąją pagalbą. Daug galvojama, kad galbūt buvo galima kažką pakeisti.
Pripažinimas ir susitaikymas
Galiausiai ateina pripažinimas ir susitaikymas. Po maždaug aštuonių mėnesių galima pastebėti susitaikymo požymius. Tačiau, K. Ušackienės patirtis rodo, kad jeigu miršta labai artimas žmogus, tai tikėtina, jog visus metus bus gedulas. Taip prasisuka visi kalendoriniai metai: pirmos Kalėdos, Velykos, gimtadienis, atostogos be to žmogaus. Atrodo, žmogus lyg ir ramiau gyvena, bet reikšminga data priverčia vėl patirti nemalonius jausmus. Laikomasi nuostatos, kad normalu gedėti nuo metų iki dvejų.
Gedėjimo proceso individualumas
Pirmiausia, gedėjimo procesas yra labai individualus ir jį sunku apibrėžti labai tiksliai. Negalima tiksliai pasakyti, kiek gedėjimo fazės trunka, nebent apytiksliai. Būna atvejų, kai žinoma, kad žmogus serga nepagydoma liga, kai galima iš anksto numatyti ir tikėtis mirties. Galbūt tokiu atveju pirmoji stadija tarsi prašokama. Greičiausiai ši stadija įvyksta jau iki mirties, suvokiama, kad mirtis yra reali ir yra čia pat. Tačiau, vienaip ar kitaip, ta stadija irgi praeinama.
Taip pat skaitykite: Psichoterapija Vilniuje su Kristina Kuzmickaite
Svarbu pereiti visas stadijas
Labai dažnai pasitaiko, kad pyktis, depresija, neigiamos emocijos yra vengiamos. Sakoma, kad geriausias gydytojas yra laikas. Tačiau gedėjimo atveju taip nėra, pats laikas savaime negydo. Labai svarbu pereiti visą gedėjimo procesą, leistis į skausmą, sielvartą. Iki galo mes niekada nesusitaikome - labai artimo žmogaus netektis vis tiek skausmingai iškyla. Tačiau yra suvokimas, kad tai jau praeitis, o dabartyje gyvename be to žmogaus, galime pasidžiaugti nebent išlikusiais maloniais prisiminimais. Tas suvokimas yra ženklas, kad mirtis priimama. Susitaikymo ženklai yra net gebėjimas atsisveikinti su žmogaus daiktais. Esu turėjusi atvejį, kai viena mama, mirus jos vaikui, kambarį pavertė „mauzoliejumi“, kuriame nieko negalima judinti. Tai rodo, kad negali atsisveikinti ir paleisti. Galima pasilikti brangius, artimus daiktus, kurie primins, bet kai kuriuos daiktus reikia atiduoti. Kai yra susitaikymas, žmonės gali tai padaryti.
Kada kreiptis į specialistą?
Svarbus aspektas yra tai, ar žmogus turi su kuo kalbėtis apie netektį, nes jeigu viskas nešiojamasi tik savyje, tai irgi yra ženklas, kad reikalinga specialisto pagalba. Jeigu jaučiama, kad niekas negerėja, tarkim, po netekties atsiradusios miego problemos nedingo ar nepraeina atsiradę valgymo sutrikimai ir pan., tada taip pat vertėtų kreiptis į specialistą. Jeigu nutrūko santykiai ir nebeišeina sugrįžti ar sukurti naujų, tai rodo, kad tiek daug koncentruojamasi į tą žmogų, kad neleidžiama sau pilnavertiškai gyventi.
Santykis su mirusiojo daiktais
Esu girdėjusi, kad žmonės pasilieka ir labai brangina artimų mirusiųjų daiktus. Nėra to vieno atsakymo kaip taisyklės. Nėra, kaip turėtų būti. Vienam žmogui tas daikto pasilikimas gali būti kaip trigeris, kai dar labiau jautrina ir jis negali susitaikyti. O kitam kaip tik teikia ramybę, sugrąžina gražius prisiminimus. Per tokį simbolinį perkėlimą. Mūsų santykis su mirusiu žmogumi nenutrūksta, bet pereina į kitokį lygį, labiau vidinį santykį. Kartais yra ir kalbamasi, prisimenama, galvojama ir prašoma patarimo.
Jautrumas ir ryšys su mirusiuoju
Pirmiausia žmonės šiek tiek skiriasi pagal jautrumą bendrąja prasme. Vieni yra labiau jautresni, giliau išgyvena liūdesį, todėl natūralu, kad užtrunka ilgiau. Priklauso nuo santykio su mirusiu žmogumi, kuo santykis yra stipresnis, kuo žmogus yra artimesnis, tuo daugiau tikėtina, kad procesas užtruks ilgiau. Kai mes bendraujame su žmogumi, yra tiesioginis santykis ir mūsų viduje susikuria to žmogaus vaizdinys, mes jį nešiojamės savo viduje. Tas žmogus tampa mūsų dalimi. Jeigu tai yra mano mama, tai viduje aš esu savo mamos dukra. Kai miršta mama, tarsi kažkokia mano dalelė irgi miršta, atsiranda tuštuma toje vietoje. Tą tuštumą užpildyti reikia laiko ir galimybės išliūdėti. Jeigu yra labai artimas ryšys, mes gedime ilgiau. Kartais gedėjimas užtrunka ir tuo atveju, jeigu santykis yra artimas, bet negatyvus.
Verkimas ir emocijų išraiška
Vieni žmonės verkia, kiti neverkia. Bet kartais negalėjimas verkti yra dar gilesnės depresijos požymis. Išoriškai gali atrodyti, kad jeigu žmogus neverkia, tai jam neliūdna, jis neišgyvena. Ne visada tai yra tiesa. Žmogus gali sąmoningai nerodyti, ką jaučia. Gali užsitęsti neigimo ir šoko fazė, kai bėgama nuo emocijų. Tačiau yra netekties išgyvenimo grupės.
Taip pat skaitykite: Kristinos patarimai dėl skyrybų
Dalyvavimas laidotuvėse
Žinau žmonių, kuriems į laidotuves eiti yra per sunku. Kaip manote, ar šiuo atveju reikėtų neiti? Dažnai sulaukiu klausimo, ar vesti vaikus ar nevesti į laidotuves. Yra šermenų dalis ir pačios laidotuvės. Nuėjimas ir atsisveikinimas su žmogumi svarbus kaip mirties fakto priėmimas, kad žmogus tikrai mirė. Pasitaiko atvejų, kai žmonės dingsta be žinios, tai artimieji kaip ir neturi santykio su juo, bet nežino, kur jis yra. Tai dvigubas jausmas, kai žinoma, kad žmogaus nėra, greičiausiai jis miręs, bet jaučiama slapta viltis, nes trūksta įrodymų. Tada sunkiau susitaikyti. Ėjimas į laidotuves turi prasmę. Gedėjimas ir neturi būti lengvas procesas. Kai kurie žmonės negali važiuoti į kapines, net šalia kapinių būti, apsuka jas ratu. Pirmiausia reikėtų įsiklausyti į save, iš kur ateina tas poreikis. Ėjimas į kapines gali būti jausmų ventiliacijos priemonė. Žmonės ten dažnai verkia, neša laiškus, juos skaito, kalbasi. Tai kartais terapiškai labai svarbus momentas. Ypač jeigu ta mirtis įvyksta staiga, netikėtai ir kartais lieka kažkas nepasakyta, nepaklausta, žmonės nuėję į kapines lengviau tai gali padaryti, pasakyti ar mintyse paklausti. Iš kitos pusės, tai gali būti ir užstrigimo požymis, kai ėjimas į kapines tampa didžiausia realybe ir pabėgimu nuo realaus pasaulio. Kai žmogus atsiriboja nuo pasaulio, atsisako visų paiūlymų, su niekuo nebendrauja, tik eina į kapines.
Skausmo intensyvumas ir bendravimas su gedinčiu žmogumi
Skausmas niekada nedingsta, nes mes turime santykį ir daug prisiminimų su tuo žmogumi. Tačiau skausmas turėtų tapti nebe toks intensyvus. Nėra taip, kad visą laiką jaučiamos negatyvios emocijos, tačiau jos gali sugrįžti kartu su prisiminimais. Tai po truputį retėja ir intensyvumas mažėja. Kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kuris neseniai neteko artimojo? Pagrindinė taisyklė yra nuoširdumas. Užuojauta nebūtinai pareiškiama žodžiais, svarbu tiesiog pabūti kartu, apkabinti, tai irgi yra užuojautos forma. Užuojauta gali būti įvairi. Kai žmogus yra netekęs artimojo, jis yra labai jautrus. Dažnai žmonės sako, kad man nepatinka, kai kiti klausinėja, nori patenktinti savo smalsumą. Iš kitos pusės, jeigu niekas jų neklausia, irgi jaučiasi, kad niekam nerūpi. Labai svarbu nebėgti nuo tos temos ir, jeigu pats žmogus pradeda kalbėti, tada leisti jam išsipasakoti. Dažnai vengiama nemalonių, skausmingų emocijų ir stengiamasi skubėti pralinksminti. To daryti nereikia, reikia leisti žmogui praventiliuoti jausmus. Savo prisiminimų pasakojimas padeda susitaikyti.
Pagalba sau gedėjimo procese
Pagalba sau prasideda nuo labai paparastų dalykų. Pirmiausia reikia pasirūpinti savimi fiziškai, tai reiškia leisti išsimiegoti, nes dažnai būna sutrikęs miegas. Sveikai maitintis, tuo metu gali būti nebesvarbu, ar išvis aš valgau, tarsi pamirštu. Svarbi sportinė veikla, trys kartai per savaitę būtų rekomenduotina. Naujausi neurologiniai tyrimai rodo, kad bėgimas bent pusvalandį per dieną veikia smegenų lygmenį, išsiskiria seratoninas ir depresijos atveju tai veiksminga. Svarbu turėti galimybę su kažkuo pasikalbėti. Jeigu nėra artimo žmogaus, tada reikėtų kreiptis į psichologą, jis galėtų būti tuo žmogumi. Būna, kad žmogus gali atsiriboti ir nenorėti bendrauti, individualiai gali norėtis pabūti su savimi, bet ne per ilgai. Jeigu žmogus yra tikintis, malda irgi yra pagalba. Žmogui nesinorės labai linksmai būti, bet galima užsiimti kažkokia kultūrine veikla, dėmesio pakeitimas grąžina į realybę ir suteikia teigiamų emocijų.
Slapukų naudojimas internetinėse svetainėse
Šiuolaikinės technologijos leidžia internetinėms svetainėms prisitaikyti prie vartotojų poreikių ir norų. Slapukai (angl. Cookies) yra mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. Jie naudojami funkcionalumui užtikrinti, pavyzdžiui, prisimenant Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. Taip pat, slapukai naudojami tam, kad nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų.
Slapukai leidžia įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine, įskaitant informaciją, iš kur atėjote, datą ir laiką, naudotus paieškos žodžius ir kt. Tai padeda suprasti, kaip vartotojai naršo svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete.
"Pixel" žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas. vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę. atliekate mūsų svetainėje.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad svetainėse gali būti nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius, už kurių turinį ar privatumo užtikrinimo principus Bendrovė nėra atsakinga.
Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. Slapukai galioja skirtingą laikotarpį, priklausomai nuo slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai. susisiekę su mumis el.
tags: #kristina #usackiene #psichologe