Netikėta artimojo netektis - ypač savižudybės atveju - sukrečia visą šeimą ir kelia daugybę klausimų. Kaip pranešti vaikui apie įvykusią tragediją? Kaip jam padėti išgyventi šį sunkų laikotarpį? Kokius žodžius parinkti ir kaip elgtis, kad nepakenktume? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė dalijasi patarimais, kaip kalbėtis su vaiku apie artimojo savižudybę, kodėl svarbu to neslėpti ir kaip padėti jam priimti netektį.
Kodėl svarbu neslėpti fakto nuo vaiko?
Psichologė Kristina Lekavičiūtė pabrėžia, kad staigus šeimos nario pasitraukimas iš gyvenimo neabejotinai sukrečia visą šeimą. Likę šeimos nariai patiria skausmą, stresą, neviltį, nežinomybę. Svarbu paties fakto neslėpti ir nuo mažiausių šeimos narių, nes negavęs konkrečios informacijos, vaikas gali imti fantazuoti, susigalvoti sau įvairių paaiškinamų ar net prisiimti sau kaltę, jausti pyktį. Svarbu atsakyti vaikui į tuos klausimus, susijusius su netektimi, kurie jam kyla.
Kaip pranešti vaikui apie netektį?
Pasak psichologės, pranešti apie tai, kad asmuo mirė, reikėtų paprastais, vaikui suprantamais žodžiais, pavyzdžiui: „Šiandien įvyko kai kas liūdno. Mirė tavo tėtis.“ Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir brandos, vaikai skirtingai suvokia mirtį. Mažesnieji dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso ir tuo labiau nesieja jos su asmeniu, o vyresni jau suvokia, kad mirtis tai, kas negrįžtama, todėl su šeimos nariu jis daugiau nebepasimatys.
Vaikui nebūtina iškart sakyti visų faktų, kaip buvo, bet jokiu būdu negalima ir meluoti. Vaikai paprastai jaučia melą, todėl tai gali tik sustiprinti jo nerimą ir nepasitikėjimą suaugusiaisiais. Svarbu sakyti atvirai tiek, kiek vaikas klausia, būti pasirengus atsakyti į klausimus. Po kiekvieno atsakymo, stebėti vaiko reakciją. Jeigu vaikas domisi įvykio detalėmis, galima jam trumpai nupasakoti tai, kas įvyko. Jei mirties priežastimi įvardijama savižudybė, o vaikui tai nėra aišku, galima paaiškinti, ką šis žodis reiškia. Būtina vaikui pabrėžti, kad kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už savo gyvybę, o kartais kai kurie žmonės apsisprendžia, kad nebenori gyventi.
Vaiko nereikia versti klausti, geriau stengtis sudaryti palankias sąlygas, kad jis pats norėtų atsiverti, pasidalinti išgyvenimais. Galima paraginti vaiką prieiti ir pasikalbėti tada, kai jis to norės. Tačiau svarbu ir suaugusiems nevengti mirties tema kalbėti tarpusavyje. Jeigu suaugusieji išreikš savo jausmus, emocijas, o ne užsisklęs savyje, tai bus pavyzdys vaikui, kad ta tema nėra vengtina, ir paskatins jį inicijuoti kalbą. Nereikia bijoti parodyti natūralių reakcijų į netektį, paaiškinti jas vaikui ir pakalbėti su juo.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Kaip pateikti išsamesnę informaciją vaikui pageidaujant?
Kaip teigia K. Lekavičiūtė, jeigu vaikas smalsus, galima jam išsamiau papasakoti, kodėl žmonės kartais pakelia prieš save ranką. Galima vartoti tokius žodžius: „Kartais žmonės būna liūdni ir nelaimingi. Kai tas liūdesys užsitęsia ilgą laiką, jiems ima atrodyti, kad gyventi nebėra prasmės. Jie mano, kad sužalodami save, išspręs visas problemas ir taip bus geriau. Sprendimas pakelti prieš save ranką vadinamas savižudybe arba gyvenimo nutraukimu.“
Vaikui pageidaujant išgirsti, kokiu būdu artimasis nusižudė, jį reikėtų įvardinti be detalių, tik paprastu, faktiniu pasakojimu, pavyzdžiui, „mama krito iš taip aukštai, kad mirė“, „dėdė taip smarkiai susižeidė, kad mirė“ ir pan. Kalbant su vaiku apie priežastis, kodėl asmuo pasirinko savižudybės kelią, būtina paminėti, kad dažniausiai tam būna ne viena priežastis, tai susikaupusių priežasčių pasekmė. Nors priežastis ir galima numanyti, dažnu atveju tikroji priežastis nebūna išaiškinta, todėl vaikui galima pasakyti: „Spėju, dėl ko tėtis buvo liūdnas. Jis tikriausiai galvojo, kad daugiau nėra jokių išeičių. Tėtis nežinojo, kur kreiptis pagalbos, nors padėti jam buvo galima.“
Kaip padėti vaikui priimti netektį?
Anot psichologės, visais atvejais vaikui svarbu pabrėžti, kad jo pasakyti žodžiai ir poelgiai nepaskatino artimojo nusižudyti. Sunkiu laikotarpiu taip pat reikėtų padrąsinti vaiką išreikšti visus jausmus, kurie jam kyla, o ne užgniaužti savyje. Dėl to tėvams būtina būti atviriems ir kuo daugiau bendrauti su vaiku.
Šiuo momentu svarbiau vaiką ne paguosti, o padėti jam priimti netektį ir ją išgyventi. Raminant vaiką, jis gali likti neišreiškęs savo jausmų ir neuždavęs rūpimų klausimų, o tai gali padaryti vaikui žalos. Kadangi kiekvienas netektį išgyvena skirtingai, tai ir išraiškos gali būti individualios. Vaikas gali išgyventi platų jausmų spektrą ir tai yra visiškai normalu. Svarbu vaikui pasakyti, kad jis gali jausti pyktį, kaltę, liūdesį, neigimą, baimę, gėdą, o gali ir nieko nejausti. Visa tai yra natūralios gedulo išraiškos. Vaikas neturėtų baimintis, kad kažkam jo emocijos bus nepriimtinos ar jis liks nesuprastas.
Psichosomatiniai sutrikimai ir jų įtaka vaikui
Svarbiausias faktorius vaiko vystymuisi, jo socialiniam elgesiui bei požiūriui yra šeima. Šeimos narių tarpusavio santykiai vaiko sveikatai yra didžiausią įtaką darantis veiksnys. Psichosomatiniai sutrikimai prasideda nevalingai ir nesąmoningai. Liga pirmiausia prasideda galvoje ir tik vėliau sunegaluoja kūnas. Psichosomatiniai sutrikimai atsiranda dėl neišreikštų jausmų ir veiksnių, kurie vaikams sukelia neigiamas emocijas. Šiuos sutrikimus tiek vaikams, tiek suaugusiems sukeliantys faktoriai - nerimas, baimė, įtampa, liūdesys, neviltis, bejėgiškumas, pyktis. Vaikai, slepiantys savo jausmus, dažniau gali patirti psichosomatinius negalavimus. Gyvenimiškos situacijos, pavyzdžiui, tėvų skyrybos, sukelia stiprų stresą vaikui. Dažnai vaikas imasi spręsti šeimos problemas, jis jaučiasi kaltas dėl skyrybų, gali bandyti per savo nusiskundimus sutaikyti tėvus. Šie sutrikimai taip pat yra glaudžiai susiję ir su kitais žmonėmis, savęs vertinimu. Psichosomatiniai negalavimai dažniausiai pasireiškia hiperglobojamiems, nesavarankiškiems, be draudimų augantiems arba, priešingai, nuolat drausminamiems ir vien liepimus girdintiems vaikams. Tėvams sužinojus, jog vaikas neturi fizinių negalavimų ir nustatyta, kad vaiko negalavimai - psichosomatiniai, vertėtų kreiptis į psichologą, kuris padėtų vaikui suprasti, dėl kokių priežasčių jis jaučia negalavimus. Taip pat tėvai turėtų suteikti galimybę išsakyti vaikui savo jausmus, mokyti juos reikšti. Taip pat patariama imtis kitų vaikui stresą mažinančių priemonių. Laikytis režimo, eiti miegoti visada tuo pačiu metu, sveikai maitintis, skirti laiką mokymuisi, kokybiškam laisvalaikiui, šeimos bendravimui. Naudingas gali būti ritualų taikymas. Ritualas, kurį gali išmėginti kiekviena mama ar tėtis, tai nuoširdus vaiko apkabinimas.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Kaip šeimos nariai išgyvena krizę?
Tuo metu, kai vaikas apgyvendinamas saugioje aplinkoje, dažniausiai šeima išgyvena krizę. Krizę išgyvena ne vien pavieniai šeimos nariai, bet ir visa šeima kaip visuma, todėl kalbame ne tik apie individualią, bet apie šeimos krizę. Krizė kyla kaip pagrindinė reakcija po to, kai šeimos nariai išgyvena traumuojantį įvykį ir streso įveikos įgūdžiai yra silpni. Šeimai sudėtingu laikotarpiu mobiliosios komandos specialistės padeda tėvams pamatyti ir suprasti priežastis, dėl kurių vaikai šiuo metu negali augti šeimoje. Konsultuodami šeimas aiškinamės, kas turi įtakos šeimoje atsitikusiai krizei. Kaip jaučiasi vaikai, kai šeima būna patekusi į krizinį laikotarpį? Vaikai krizinėse situacijose yra ypač pažeidžiami, taip pat jie yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnu atveju vaikas išgyvena krizę dėl suaugusiųjų netinkamo elgesio, tačiau taip pat svarbu žinoti, kad paprastai vaikai geriau įveikia krizes, jei šalia yra stabilūs ir ramūs suaugusieji. Konsultuodama šeimas dažnai pastebiu, kad šeimoje nėra ribų, kartais tėvai per daug nuolaidžiauja savo vaikams, taisyklės šeimoje yra, tačiau dažniau tėvų sukurtos, o ne kartu kuriamos su vaikais. Vaikams šeimoje suteikiama daug atsakomybės, vaikai dalyvauja tėvų barniuose, taip prisiimdami daug suaugusiųjų vaidmens.
Kaip elgtis, jei tėvai skyrybų procese?
Žinia apie skyrybas visiems šeimos nariams yra iššūkis. Skyrybos susijusios su didesne fizinės ir emocinės sveikatos sutrikimų rizika bei išaugusia… „Skyrybos tiek suaugusiųjų, tiek vaikų gyvenime yra didžiulė krizė, kuri siejasi su labai stipriais išgyvenimais ir pasikeitimais. Kiekvienam šeimos nariui skyrybos sukelia daug streso. Svarbu paminėti, kad suaugusieji skyrybų procese pradėtų galvoti ne tik apie save, bet ir apie vaiką. Pasitaiko, jog besiskiriančios poros į savo atžalas žvelgia kaip į turtą, kurį nori pasidalinti ir pamiršta svarbų dalyką, kad vaikas - asmenybė“, - patirtimi dalijasi Tarnybos psichologė K.Lekavičiūtė.
Pasak psichologės, būna idealių atvejų, kai besiskiriantys partneriai bendrauja su vaiku ir veikia kaip viena komanda. Tačiau pasitaiko, kad besiskiriančios pusės negeba susitarti ir išlaikyti pagarbą vieni kitiems, o tuo pačiu ir vaikui. Tokioje konfliktuojančioje atmosferoje vaikas dažnai tampa skyrybų įkaitu, o tėtis ir mama bandydami patenkinti savo asmenines ambicijas, tik apsunkina ne tik savo, bet ir vaiko nelengvą išgyvenamą būseną.
K.Lekavičiūtė išskiria dažniausias skyrybų metu suaugusiųjų daromas klaidas:
- Bandymai įrodyti pranašumą prieš buvusį partnerį. Besiskiriantys tėvai kartais būna labai įsiskaudinę ir pradeda naudotis vaiku, siekdami įskaudinti buvusį partnerį, pavyzdžiui, mama, su kuria gyvena vaikas, neleidžia matytis su tėčiu, ir atvirkščiai. Tokia patirtis vaikui yra traumuojanti, gali ilgam palikti gilius kaltės ir/ar nuoskaudų pėdsakus.
- Vaiko tėčio ar mamos kritika. Vaiką labiausiai skaudina, kai tėtis ar mama jo akivaizdoje konfliktuoja, menkina, kritikuoja vienas kitą. Toks suaugusiųjų elgesys didina vaiko nerimą ir nesaugumą.
- Lojalumo konflikto skatinimas. Tokioje situacijoje dažnai vaikas yra verčiamas pasirinkti vieną iš tėvų. Vaikas pradeda bijoti mylėti juos abu arba išreikšti ar rodyti meilę vienam iš jų kito akivaizdoje. Stiprūs tėčio ir mamos tarpusavio nesutarimai, jų bandymai į konfliktus įtraukti ir vaiką kursto lojalumo konfliktą.
- Manipuliacijos vaiku siekiant susigrąžinti buvusį partnerį. Pasitaiko, kai tėtis ar mama bando primesti vaikui „šeimos taikytojo“ atsakomybę. Tai labai žalinga, kadangi vaikas labai greitai gali prisiimti šį vaidmenį ir nepasiekus norimo tikslo save gali labai kaltinti, o tai gali privesti ir prie destruktyvių poelgių.
Nelengva ir suaugusiesiems. Suaugę, taip pat kaip ir vaikai, skyrybų metu išgyvena netektį: turbūt vienam iš jų reikės ar teko išeiti gyventi kitur, pasidalyti viską, kas sukurta bendrai gyvenant. Buvę partneriai neišvengiamai patiria daug sudėtingų jausmų, juos kamuoja daug klausimų, užgriuvę pasikeitimai. Jeigu vaiko tėvai susituokę, bet vis dažniau pasigirsta žinia apie galimas skyrybas, vaikas gali juos matyti piktus, įsitempusius, galbūt net vienas kito nekenčiančius arba, priešingai, visai abejingus. Jie gali būti taip įsitraukę į tarpusavio nesutarimus, kad gali pradėti vaikui skirti mažiau dėmesio. Vaikas gali jausti, kad jie neberanda laiko su juo pasikalbėti, išklausyti, kas vyksta jo gyvenime, kaip jis jaučiasi dėl jų konfliktų. Suaugusieji taip gali elgtis ir todėl, kad patys jaučiasi pavargę nuo barnių arba tiesiog nežino, kokiais žodžiais vaikui viską paaiškinti.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Gali nutikti ir priešingai: vaikas gali jausti padidėjusį tėčio ir mamos dėmesį, kai jie pradės jam pasakoti apie tarpusavio nesutarimus, kaltins vienas kitą ir taip tarsi bandys jį patraukti savo pusėn, kad skyrybų metu jis palaikytų vieną iš jų ir po skyrybų liktų kartu gyventi. Tikėtina, kad suaugusieji taip elgiasi ne iš blogos valios, o tai lemia skausmas, baimė ir kiti tuo metu patiriami išgyvenimai. Kartais gali būti ir taip, kad nepaisydami juos užgriuvusių sunkumų vaiko tėtis ir mama sugebės tinkamai elgtis: kaip ir anksčiau rūpinsis vaiku, į tarpusavio nesutarimus stengsis jo neįtraukti, kol patys nepriims aiškaus sprendimo - skirtis ar ne. Jei nuspręstų skirtis, jie pasistengs vaikui tai paaiškinti tinkamu laiku bei jam suprantamais žodžiais. Kartais skyrybos paveikia priešingai - buvę partneriai gali jausti išsilaisvinimą ir palengvėjimą.
Normalu, jei po skyrybų tėtis ir mama išgyvena įvairiausius jausmus - jaučiasi vieniši, palikti, apleisti, nelaimingi, pavargę, išsekę. Kažkurį laiką bendraudami su vaiku jie gali tapti irzlesni, mažiau kantrūs. Tokiais atvejais vaikas gali norėti stengtis padėti ir pagerinti tėčio ir mamos savijautą, bet jam svarbu suprasti, kad tai gali būti nesėkminga. Būtina pabrėžti, kad tai ne vaiko kaltė, tiesiog po skyrybų natūralu kurį laiką dėl to išgyventi. Kartais skyrybos paveikia priešingai - buvę partneriai gali jausti išsilaisvinimą ir palengvėjimą. Taip nutinka, kai sutuoktiniai ilgą laiką ruošėsi tam žingsniui, nes gyventi kartu buvo nebeįmanoma“, - sako psichologė.
Su šeimomis dirbantys vaiko teisių gynėjai pastebi, kad neretai skirdamasi pora nesąmoningai įtraukia savo atžalą į neišspręstų tarpasmeninių konfliktų, neigiamų emocijų, nuoskaudų sūkurį. Vaikas pasitelkiamas kaip priemonė tėčio ar mamos asmeniniams poreikiams ir ambicijoms tenkinti. Tokioje situacijoje vaikas kenčia labiausiai ir ilgainiui jam gali kilti psichologinės problemos, pasireiškiančios skirtingomis formomis: savižala, uždarumu, agresyvumu ar destruktyviu elgesiu, fizinės sveikatos sutrikimais ir t. t. Tėtis ir mama taip pat dažnai nejausdami ima nuteikinėti antrą pusę prieš vaiką pabrėždami bet kokį, net vienkartinį lūkesčių neatitikusį poelgį, pavyzdžiui, vėlavimą į susitikimą su vaiku arba primena pažadus, kurių antra pusė neištesėjo. Kartais besiskiriantis ar išsiskyrusi pora net ima gąsdinti vaiką, kad jeigu šis nedarys ar nesakys to, kas paliepta, tai mama ar tėtis daugiau nesusitiks su juo. Vaiko teisių specialistai įspėja, kad tokie nurodymai daro vaikui traumą ir jis gali pradėti bijoti reikšti savo nuomonę, emocijas, nenorėdamas susipykti su tėčiu ar mama.
Svarbu paminėti tai, kad vaikas negali tapti buvusių sutuoktinių tarpininku. Rekomenduojama nevelti vaiko į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir neklausinėti jo apie tai, kaip dabar gyvena buvęs sutuoktinis. Kalbėtis vienas su kitu (buvę sutuoktiniai) turėtų tiesiogiai, be vaiko pagalbos. Negalima vaiko versti pasirinkti būti tėčio ar mamos šalininku.
Atliktais psichologiniais tyrimais įrodyta, kad namuose vyraujantys kivirčai ir emocinė įtampa vaikui daro didesnę psichologinę žalą nei pačios skyrybos, jeigu po jų vaikas turi galimybę bendrauti su abiem tėvais ir jie palaiko bent minimalų ryšį su vaiku. Būtent dėl to besiskirianti pora, siekdama išsaugoti vaiko gerovę, visų pirma, turėtų susitvarkyti su savo emocinėmis problemomis, išsivaduoti iš neapykantos, pykčio, pamiršti nuoskaudas ir brandžiai žiūrėti į šį gyvenimo etapą. Kalbėtis vienas su kitu (buvę sutuoktiniai) turėtų tiesiogiai, be vaiko pagalbos. Negalima vaiko versti pasirinkti būti tėčio ar mamos šalininku.
K.Lekavičiūtė linki kiekvienam tėčiui ir mamai žvelgti į situaciją išmintingai, keisti požiūrį, skirtis taikiai ir visuomet prisiminti svarbiausius vaiko poreikius šiame sudėtingame etape:
- Emocinis saugumas. Dažnai vaikai jaučiasi kalti dėl tėčio ir mamos skyrybų. Vaikui turėtų būti suprantamai ir įtikinamai pasakyta, jog jis nėra dėl to kaltas.
- Ryšys su abiem tėvais. Jie turėtų užtikrinti galimybes vaikui bendrauti, matytis ir su tėčiu, ir su mama.
- Fizinis stabilumas ir saugumas. Vaiko neįtraukimas į tėčio ir mamos derybas dėl išlaikymo.
Kaip paskatinti vaikus mokytis namuose?
Einant ketvirtai nuotolinio ugdymo savaitei, su įvairiais iššūkiais susiduria mokyklinio amžiaus vaikų tėvai. Tėvai teigia nieko negalintys padaryti, kad jų vaikai neatlieka mokytojų užduotų užduočių, dėl ko kyla nesutarimai namuose. „Paskatinti vaiką mokytis namuose galime. Viena iš priemonių yra pozityvus tėvų dėmesys, pastebėjimas to, kas vaikui sekasi. Priminkite jam, kokias teigiamas emocijas vaikas išgyveno, kai gavo norimą pažymį už įdėtas pastangas besimokant. Tėvai dirbdami kasdien mokosi įvairių dalykų, tad vaikui vertėtų akcentuoti, jog tėvai irgi yra nuolatiniame mokymosi procese. „Nedarykite už vaiką jam paskirtų užduočių, taip ugdysite vaiko savarankiškumą ir atsakingumą. Matydami, kad vaikui nesiseka, priminkite jam, kad jis gali ateiti ir paprašyti jūsų pagalbos. Svarbu, kad padėtumėte vaikui patirti kuo daugiau sėkmingų dalykų, tuomet vaiko išorinė motyvacija pamažu peraugs į vidinę motyvaciją. Įskiepyti vaikui vidinę motyvaciją - daug laiko, kantrybės ir pastangų reikalaujantis procesas“, - sakė K.
Karantinas ir šeimos santykiai
Karantino laikotarpiu rekomenduojama maksimaliai vengti socialinių kontaktų, saugiausia yra likti namuose ir būtinus reikalus tvarkyti nuotoliniu būdu, jeigu yra tokia galimybė, dirbti bei mokytis iš namų. „Kad namuose neįsivyrautų chaosas, būtų malonus emocinis klimatas, labai svarbu visiems šeimos nariams susidaryti aiškią dienotvarkę, kada jie dirba, mokosi, leidžia kartu laiką, o kada užsiima kita individualia mėgstama veikla, pavyzdžiui, knygų skaitymu, filmų žiūrėjimu, sportavimu namuose ir pan.
Kasdien skelbiama statistika apie naujus susirgimų COVID-19 ligos atvejus ir mirčių skaičių baugina visuomenę, kelia įtampą. Dėl to daugelis tėvų šiuo metu jaučia nerimą dėl ateities, jaudinasi dėl šeimos narių sveikatos, bando suderinti darbus, buitį, vaikų priežiūrą. Pasak specialistės, konfliktiškas bendravimas tarp suaugusiųjų namuose gali neigiamai paveikti vaikus. Kai tėvai pykstasi ar patiria stresą, vaikai nebeturi į ką atsiremti, nebežino, kas galėtų jiems padėti susitvarkyti su savo emocijomis. Tada jie pradeda jausti įtampą šeimoje, perima tėvų emocijas ir kartais net atsakomybę dėl kylančių konfliktų. „Kai bendraudami su šeimos nariais jaučiate pyktį ir stresą, padarykite 10 sekundžių pauzę arba informuokite šeimos narį, kad reikia truputį nurimti ir už 10 ar 15 minučių galėsite tęsti pokalbį. Penkis kartus lėtai iškvėpkite ir įkvėpkite, tai padeda valdyti emocijas. Nebijokite šeimos nariui įvardinti emocijas, kurias jaučiate ir kad tas emocijas sukėlė artimojo elgesys. Tokį tėvų elgesį matydami vaikai mokosi konfliktų bei sudėtingų situacijų sprendimo įgūdžių, taip pat ugdomas jų emocinis intelektas. Vėliau pamėginkite kalbėti ramiau, pozityviau“, - patarimais dalijasi K. Anot psichologės, naudinga susidaryti aiškų darbo ir poilsio tvarkaraštį, nes daugumai režimas ir dienotvarkės žinojimas padeda tinkamai atlikti įvairius darbus. Patariama susidėlioti laiką, kada dirbate, mokotės, leidžiate laiką kartu, o kada užsiimate kita individualia mėgstama veikla, pavyzdžiui, knygų skaitymu, filmų žiūrėjimu, sportu ir pan. Kai laikas leidžiamas drauge, tegu jis būna įdomus, aktyvus. K. Lekavičiūtė taip pat akcentuoja buities darbų pasidalijimo svarbą. Rūpintis vaikais ir kitais nariais šeimoje - sunku, bet kai našta pasidalijama, iškart tampa lengviau. „Pamėginkite namų ruošą, vaikų priežiūrą ir kitus darbus lygiai pasidalyti tarp šeimos narių. Už atliktus buities darbus psichologė skatina nepamiršti pagirti šeimos narius, padėkoti jiems už mažus dalykus, paskatinti. Giriami kiti, taip pat ir vaikai, jaučiasi įvertinti, labiau didžiuojasi savimi. Siekiant išlaikyti taikią šeimos atmosferą įtemptais laikais stenkitės empatiškai, aktyviai vieni kitų klausytis. „Atsiverkite ir parodykite, jog girdite, ką šeimos nariai sako. Jeigu vis dėl to jaučiate, kad nebesugebate išlikti ramūs, viskas pernelyg erzina, nedvejodami kreipkitės pagalbos į profesionalus. Visų pirma, galite kreiptis į savo sveikatos priežiūros darbuotoją. Pagalbos taip pat galite sulaukti pagalbos linijose“, - pasakoja K.
Ką galite patarti tėvams, kurie nesusitvarko su savo vaiku?
Svarbiausia, reikia aiškintis priežastis, dėl kurių pasikeitė vaiko elgesys, ir tai geriausia daryti pas specialistą - psichologą. Tačiau nuvedus vaiką pas psichologą nereikia tikėtis, kad vaiko elgesys akimirksniu pasikeis. Reikia suprasti, kad visai šeimai reikia lankytis pas specialistą ir kad norint, jog keistųsi vaiko elgesys, turi keistis ir pačių tėvų elgesys su vaiku. Reikia gebėti priimti savo vaiką besąlygiškai. Tai nereiškia, kad galima jam viską leisti ir toleruoti bet kokį jo elgesį, tačiau, kad ir kaip jis pasielgtų, reikėtų tikėti, jog vaikas yra geras, tik jo poelgis tuo metu yra netinkamas. Jeigu vaikas yra labai aktyvus, suteikite jam galimybę išsidūkti, pasportuoti ir pasiausti ten, kur jis niekam netrukdytų ir nieko neužgautų. Jeigu vaikas yra uždaras ir drovus, neverskite jo kalbėtis su pirmais sutiktais žmonėmis, nestumkite jo į kiemą, į būrelius, tegu pats pasirenka veiklą, kuri jam maloni, tegu pabūna atsiskyręs tiek, kiek jam norisi. Jeigu vaikas linkęs fantazuoti, turi lakią vaizduotę, paskatinkite kurti pasakas, istorijas, gal net knygą, jeigu pats nemoka rašyti, užrašykite jūs.
Pagalba ir konsultacijos
Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Rašyti el. Rašyti el. Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija - puslapyje www.krizesiveikimas.lt. skyrius. Veikia visą parą.
tags: #psichologe #kristina #lekaviciute