Statistika rodo, kad 1 iš 10 vaikų pasaulyje susiduria su elgesio ir emocijų sunkumais arba sutrikimais. Ekspertai teigia, kad dažna to priežastis - patologiniai vaikų santykiai su tėvais. Vaikai, stokodami meilės ir prisirišimo, gali nesugebėti suprasti savo kūno siunčiamų signalų ir reaguoti į juos visuomenei priimtinais būdais. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų elgesio normų pažeidimų priežastis, tipus ir galimus sprendimo būdus.
Kas yra emocijų ir elgesio sutrikimas?
Ergoterapeutė Giedrė Sasnauskienė aiškina, kad emocijų ir elgesio sutrikimas - tai žmogaus negebėjimas kontroliuoti savo emocijų. Tai dažnai pasireiškia vaikams, nes jų nervų sistema dar nėra pakankamai subrendusi. Suaugęs žmogus paprastai geba sureguliuoti savo jausmus, atpažįsta, pavyzdžiui, smarkiau plakant širdį, kad tai reiškia nerimą, baimę ar stresą.
Vaikų savireguliacija
Iš pradžių vyksta išorinė reguliacija: kai kūdikis verkia, tėvai reaguoja į jo poreikius. Jei vaiko raida vyksta gerai, savireguliacija turėtų prasidėti nuo 6-7 metų. Vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, turėtų gebėti susireguliuoti, suprasti, kad yra pavargęs ir jam reikia pertraukos.
Elgesio ir emocijų sunkumų požymiai
Olga Iljina, „Pagalbos vaikui centro“ vadovė, teigia, kad vaikų, negebančių kontroliuoti savo emocijų, pasitaiko daugiau, nei gali pasirodyti. Elgesio ir emocijų sunkumai pastebimi, kai vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų. Dažniausiai tai yra pasikartojantis reiškinys, ne vieną kartą. Sutrikimui būdinga, kad toks vaiko elgesys pasireiškia ne vienoje aplinkoje.
Pagrindinės elgesio ir emocijų sutrikimų priežastys
Anot O. Iljinos, elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių:
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto pasekmės
- Biologiniai sutrikimai ir ligos.
- Netinkama aplinka švietimo įstaigoje.
- Patologiniai santykiai šeimoje: nepakankamas prisirišimas prie tėvų, meilės stoka, dėmesio trūkumas, netinkami santykiai šeimoje, smurtas.
Tėvų įtaka vaiko emocijoms
Kristina Sadauskienė, „Vaiko emocijos“ įkūrėja, pabrėžia, kad tėvų santykiai su vaikais turi didžiulę reikšmę pastarųjų gebėjimui valdyti savo emocijas. Vaikai, jausdami tėvų emocinę būseną, ją perima. Jei tėvai jaučia susierzinimą, pyktį, pagiežą, vaikai pradeda jaustis taip pat. Kai tėvai geba susitvarkyti su savo emocine būsena, ją atpažįsta ir validuoja, vaikas šalia rimsta.
G. Sasnauskienė antrina, kad labai svarbu, kaip tėvai reaguoja į situaciją, ir kad vaikas žinotų, jog gali pasitikėti savo tėvais. Tėvai turi atliepti vaiko poreikį, pabandyti išsiaiškinti, kas slepiasi už to elgesio. Pavyzdžiui, jei vaikas parduotuvėje nukrenta ir verkia, svarbu atskirti vaiką nuo jo elgesio ir nesakyti, kad jis yra blogas vaikas.
Kaip reaguoti į vaiko emocijų protrūkius?
O. Iljina teigia, kad tais momentais, kai vaikas nekontroliuoja savo emocijų ir elgiasi netinkamai, tėvai gali jausti pyktį ir norą jį atstumti. Tačiau tokie vaikai labiausiai reikalauja meilės ir pagalbos. Svarbu tikėti tokiais vaikais ir suprasti, kad iššūkis yra tėvams, o ne vaikui. Tėvai turi surasti būdą, priemonę, žodį ir daugiau jausmo, nes šiems vaikams jo visada reikia daugiau.
Jei vaiko elgesys kartojasi ir įprasti veiksmai nepadeda, reikia kreiptis į specialistus. Tokiu atveju reikia dirbti ne tik su vaiku, bet ir su visa šeima, mokytis taikyti kitus pagalbos būdus.
Elgesio ir emocijų sutrikimų tipai
- Eksternalizuoti sutrikimai: agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas.
- Internalizuoti sutrikimai: nerimas, depresija.
Mergaitėms emocijų sutrikimai pasireiškia dažniau nei berniukams.
Taip pat skaitykite: Žalojantis elgesys: apibrėžimas ir prevencija
Nerimo sutrikimai
Nerimastingesni yra vaikai, kurių nervų sistema lengvai sujaudinama ir jautri. Vaikai gali išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė.
Kaip padėti vaikui, jaučiančiam nerimą?
- Skatinti vaiką kalbėti apie savo nerimą ir baimes.
- Modeliuoti situacijas, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai.
- Mokyti atsipalaiduoti.
- Skatinti fizinį aktyvumą.
- Informuoti apie tai, kas vyksta šeimoje.
Agresyvus elgesys
Agresyvų elgesį gali lemti fizinis smurtas prieš vaiką, agresyvaus elgesio modeliavimas, tėvų auklėjimo nenuoseklumas, suvokimo klaidos, sutrikusi moralinių normų raida, draugų įtaka ir bendraamžių atstūmimas.
Kaip padėti agresyviam vaikui?
- Padėti vaikui suprasti savo jausmus ir emocijas.
- Sukurti sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį.
- Mokyti atsipalaidavimo ir susivaldymo technikų.
- Paaiškinti vaikui, kas yra „auka“, kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia.
- Tinkamai reaguoti į situacijas, kai vaikas elgiasi netinkamai.
- Užsiimti su vaiku bendra veikla ir fiziniu aktyvumu.
- Ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi.
- Parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks yra.
Smurtas prieš vaikus
Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas ir didžiulė socialinė bei visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.
Smurto rūšys
- Fizinis smurtas: mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas.
- Seksualinė prievarta: suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
- Emocinė prievarta: vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žeminant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą ir ribojant normalias socialines sąveikas.
Vaiką žalojančio elgesio pasekmės
Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką.
Veiksniai, turintys įtakos pasekmėms
- Vaiko amžius.
- Vaiko genetinis pažeidžiamumas.
- Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas.
- Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas.
- Smurtautojo ir vaiko santykių artumas.
- Specialistų intervencijos pobūdis.
- Psichologinis atsparumas.
Pasekmės vaiko raidai
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės.
Taip pat skaitykite: Apžvalga ir analizė: PPT testavimas
Trumpalaikės pasekmės
Tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai.
Ilgalaikės pasekmės
Tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus. Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui, dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys, seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas (PTSS).
Patarimai tėvams
- Stenkitės paroje turėti bent vieną valandą, kurią kokybiškai praleisite su vaiku.
- Susidūrę su agresyviu vaiko elgesiu, jį iškart sustabdykite.
Paauglių elgesio nukrypimai
Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys - tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys- tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius. Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“(angl.
Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt. Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios (žr. aukščiau), kurių viena iš jų ir yra deviacija. Asocialios šeimos - tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai (Kvieskienė, G. Asocialus elgesys - tai sąvoka savyje apimanti visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų (Kvieskienė, G. Deviacija (angl. deviance - nukrypimas) - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. Pasak G.
Pagal statistinį kriterijų normalus, elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Devaintinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų. G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus. Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Delikvencija - (lot. delinquens- nusižengiantis) jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau - 8-10 metais. praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje.. delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti išanksto, profilaktiškai (Jovaiša, L.
Pasak G. Valicko (1997), delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos. Kriminalinis elgesys - apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus. Agresija - (angl. aggression) 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė - dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe (Psichologijos žodynas, 1993); 2) pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikt(Kučinskas, V. Agresija (socialinė) - priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. (Kučinskas, V. Agresyvus elgesys - agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Antisocialinis elgesys - ((angl.
Šiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras - mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų. Vieniems sekasi rasti savo gyvenimo kelią, kitiems - ne. Tie, kuriems nepavyksta, bėga iš namų, tarsi sugriauna A. Maslou poreikių piramidę. Norėdami patenkinti fiziologinius poreikius, vaikiai vagia, „parsiduoda“ homoseksualistams, mergaitės tampa prostitutėmis. Nepatenkinęs fiziologinių poreikių ir gyvendamas tokį gyvenimą, vaikas nesijaučia saugus. Apie meilę ir priklausomumą dažniausiai visiškai nekalbama, kadangi daugumas šių vaikų iš asocialių šeimų. Jeigu vaiko niekas nemyli ir jis tarsi niekam nereikalingas, kaip jis gerbs save ir kitus (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Žiniasklaidoje vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai - sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų - apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą. Eriksono nuomone, žmogus save realizuoja tik tuomet, kai priimtinu būdu įveikia gyvenimo krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Krizė yra laikotarpis, kai žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena iš jų tam tikru pavidalu egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento arba, jei sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Delikventiško elgesio vaikai būna agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Šiuos vaikus augino tie, kurie tuo metu nesuvokdavo, kad vaikas alkanas, sušalęs. Jie buvo tampomi iš landynės į landynę, paliekami visuomeninėse transporto priemonėse. Nebuvo patenkinti šių vaikų fiziologiniai poreikiai. Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje. Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Iš dalies į šį klausimą galima atsakyti neįprastais vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo kitų žmonių, pavyzdžiais. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma, tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Antra, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams. 1. 2. Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. 3. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. 4. 5. Nusikalsti linkę paaugliai savo gyvenime yra paveikti ištiso komplekso nepalankių rizikos faktorių, kurie, kartu paėmus, sudaro nepalankias prielaidas sėkmingai resocializacijai (Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai. Nevisavertė socializacija turi didžiule įtaka susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija.), kurių kiekvienas vaiko socializacijos procesui yra vienaip ar kitaip svarbus. Bet kuris iš tų komponentų turi didžiausią įtaką? Kokios priežastys iššaukia vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį? Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį (Piliponytė, J., 1999. Darbo sritis. Santykis su technologijomis. <.>. Ilgainiui, įsitvirtinus sovietiniam rėžimui, darbo vertė krito, todėl kad iš laisvo jis tapo priverstiniu. Individo socializacija, kuri anksčiau buvo grindžiama darbine veikla, tapo labiau „išblaškyta“, nevisavertė. Nes nesusiformavo kultūra savo įtaigumu galinti pakeisti darbo kultūrą. Santykis su etno kultūra. <.>. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai. Santykis su religija. <.>. Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan. Individas tapo vienišesnis, labiau pažeidžiamas, ieškantis socialinės-psichologinės jungties, pakaitalo abejotinuose erzacuose. Santykis su mokykla. <.>. Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla. Santykis su pasaulio kultūra. <.>. Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms. Santykis su vyresniaisiais šeimos nariais. Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat - ir vyresniųjų asmenų autoritetas. Ilgainiui jaunesniųjų ryšys su vyresniaisiais tapo labiau formalus, netgi dvelkiąs susvetimėjimu, Pagaliau, esmingai pakito ir skirtingas kartas jungusios vertybės. Valstybinis patriotizmas. <.>. Viduriniajai kartai (tėvams), kurią dar palietė ženkli tautinio patriotizmo dvasia, teko sunki prisitaikymo prie sovietinio okupacinio režimo našta. Nežiūrint „chamelioniškojo“ sindromo, ji suvaidino pagrindinį vaidmenį atkovojant ir atkuriant tautos n…
Smurtas mokykloje: reali situacija ir sprendimo būdai
Naujienų portalą kreipėsi Vanesa, savo dukrą vedanti į Kauno Vaišvydavos mokyklą. Ji pasakoja, kad išgyvena labai sunkų laikotarpį dėl dukros patiriamo smurto mokykloje, kuris, nepaisant visų institucijų ir kitų veiksmų, vis tiek tęsiasi. Anot moters, dukra klasėje patiria fizinį ir psichologinį smurtą, situacija yra pasikartojanti, o smurtaujantis klasiokas grėsmę kelia ne tik jos dukrai, bet ir kitiems klasės draugams. „Bandžiau visus oficialius kelius: kalbėjausi su mokytojais, vadovybe, kreipiausi į Vaiko teises ir net policiją. Deja, smurtas tęsiasi“, - guodžiasi mama.
#
tags: #vaika #nesilaikanti #visuotinai #pripazintu #elgesio #normu