Sėkmingai įveikiantis išbandymus, pasitikintis savimi, motyvuotas, atkaklus, siekiantis tobulėjimo ir užsibrėžtų tikslų. Toks, anot švietimo specialistų bei psichologų, galėtų užaugti kiekvienas vaikas, jei nuo mažens būtų kryptingai mokomas savarankiškumo. Ši savybė lemia ypač didelę įtaką asmenybės augimui ir tvirto bei ambicingo charakterio ugdymui. Tačiau neretai tėvai arba mokytojai patys imasi iniciatyvos spręsti mažiesiems kylančius iššūkius, taip jiems padarydami meškos paslaugą. Todėl ekspertai pataria, kokių klaidų vengti mokant vaikus savarankiškumo, ir dalijasi naudingomis įžvalgomis, kurios leis jau nuo mažų dienų auginti ateities lyderius.
Savarankiškumo Ugdymo Privalumai
Norimas pasiekti tikslas ir veiksmai, lydintys kelionę jo link. Tokios, anot privačių vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ugdymo vadovės Giedrės Rusteikaitės, yra pagrindinės kiekvienos asmenybės ugdymo sudedamosios. Todėl, jos teigimu, esminė šio proceso dalis yra mažųjų savarankiškumo mokymas.
„Norėdamas tobulėti, kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus turi gebėti spręsti konfliktus. Taip pat - mokėti patirti nusivylimus ir nesėkmes. Dėl to jau nuo mažų dienų svarbu suprasti, kad sėkmė aplanko tuos, kurie stengiasi, nepasiduoda, yra atkaklūs bei siekia savo tikslo visais būdais. Nesvarbu, ką vaikai nori padaryti - patys pasiimti maisto, užsirišti batus ar perskaityti knygą. Kiekvienas net mažiausias tikslas, kurį mokome išsikelti ir atkakliai bei kryptingai jo siekti, jau yra laimėjimas. Suaugusiesiems - galbūt nedidelis, tačiau vaikams - reikšmingas asmeninio augimo šuolis“, - akcentuoja G. Rusteikaitė.
Todėl, ugdymo specialistės nuomone, išmokus savarankiškumo, galima pradėti atsakingai bei laiku atlikti pateiktas užduotis. Tai ypač svarbu švietimo procesui. Tačiau, pasak G. Rusteikaitės, savarankiški vaikai yra pastebimai pranašesni ir kasdieniame gyvenime.
„Jie drąsiau priima sprendimus, susidoroja su kylančiomis problemomis. Kartu - turi tvirtą savo nuomonę, moka pastarąją taikliai argumentuoti. Tokie vaikai ir supranta pasekmes už daromus veiksmus, todėl stengiasi elgtis apgalvotai, racionaliai, taip numatydami, kas gali įvykti priešingu atveju. Savarankiškumas taip pat yra vėlesnis gebėjimas atsiriboti nuo per didelės priklausomybės tėvams, būdas išvengti destruktyvių asmeninių santykių. Tokie vaikai užaugę sėkmingai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, lengviau mezga naujus ryšius“, - apie ankstyvo savarankiškumo ugdymo privalumus kalba ekspertė.
Taip pat skaitykite: Kultūros formavimas per asmenybes
Ankstyvas Savarankiškumo Ugdymas
Nors savarankiškumo ugdymo nauda - akivaizdi, ne visi tėvai gali žinoti, koks laikas to mokyti savo atžalas yra pats tinkamiausias. Todėl Šeimos terapijos centro gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Aušra Dovydaitytė sako: pradėti reiktų jau nuo ankstyvos kūdikystės.
„Dar pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais svarbu pamatyti jo siunčiamus signalus, sukurti tokią dienotvarkę, kuri atlieptų individualius poreikius. Tėvai turi būti šalia, kai vaikas pradeda pažinti pojūčius, tokius kaip alkis, nuovargis, kiti pamatiniai fiziniai poreikiai. Jei tai padaryti pavyksta, kūdikiai pradeda jaustis saugūs, pasitiki greta esančiais suaugusiaisiais. Tuomet jie tampa saugia vieta, nuo kurios prasideda pasaulio tyrinėjimas, autonomijos ir savarankiškumo formavimasis. Vėliau kūdikis ieško naujų potyrių, tačiau, patenkinęs savo smalsumą, gali grįžti pas tėvus. Ten jam saugu ir ši aplinka neverčia nerimauti“, - pasakoja A. Dovydaitytė.
Visgi psichologė pastebi - jeigu šiame raidos etape kūdikis vengia tyrinėti aplinką, yra nuolat neramus, verksmingas ir prašosi ant rankų, tai yra pirmasis įspėjimo signalas. Jis, tikina A. Dovydaitytė, rodo, kad vaiko savarankiškumo įgūdis pradeda formuotis ne visai tinkama linkme, todėl reiktų užbėgti galimoms neigiamoms pasekmėms ateityje, kurios, tikėtina, atsilieps pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.
„Dėl to svarbu, kad mažiesiems net ir paaugus tėvai susitaikytų su situacijomis, kai jų atžalos, leidus atlikti net mažas kasdienes užduotis, vis bando, patiria nesėkmes, nusimena ar supyksta. Suprantama, į puodelį bandytas įpilti pienas, kuris atsiduria ant stalo, gali suaugusiuosius suerzinti, kadangi streso lygis dabar aukštas, toleravimo riba netvarkai kritusi. Tačiau puldami viską daryti už vaikus, tėvai slopina pirmuosius savarankiškumo norus“, - teigia psichologė.
Klaidos, Kurių Reikia Vengti
Psichologės pastebimi nederami tėvų veiksmai ugdant vaikų savarankiškumą yra dalis vengtinos kasdienės praktikos, kuri trukdo pasiekti norimą rezultatą. Todėl G. Rusteikaitė priduria - didžiausios suaugusiųjų klaidos daromos tuomet, kai iš mažųjų tikimąsi daugiau, nei jie gali pagal savo amžių. Anot ugdymo specialistės, tėvams būtina atsižvelgti į realius mažųjų gebėjimus ir neužkelti savo atžaloms per didelių lūkesčių naštos.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
„Tuomet vaikai vis rečiau patiria sėkmę atlikdami vienas ar kitas užduotis, o toks nusivylimas mažina motyvaciją, norą stengtis, imtis savarankiškų sprendimų. Taip rezultatas tampa atvirkštinis. Puikiai suprantama, kad tėvai nori, jog trimetis apsirengtų per penkias minutes. Tačiau, jeigu to padaryti nepavyksta, suaugusieji imasi vaiką rengti patys, atimdami iš jo gebėjimo pojūtį. Verčiau derėtų atkreipti dėmesį į sėkmę, pastarąja pasidžiaugti, o ne skubėti viską padaryti patiems arba rodyti klaidas“, - pabrėžia G. Rusteikaitė.
Todėl raginimas vaiką elgtis greitai ir teisingai, perdėtas skubinimas gali turėti neigiamą efektą. Taip mažieji pradeda jausti nerimą, įtampą, ima priešintis. Ne veltui, G. Rusteikaitės teigimu, ugdant vaikų savarankiškumą, tam reiktų skirti daugiau laiko nei įprastai.
„Vertėtų paskatinti tikėjimą, kad viskas pavyks. Sakyti, jog vaiku tikime, siūlyti pabandyti darkart, motyvuoti, kad jis tai daryti sugeba. Galima sutarti, kiek kartų atlikti užduotis mažieji bandys savarankiškai, o kada jau padės tėvai. Tada, išgirdus vaikų dvejones, kad nepavyksta, dar kartą dera priminti apie susitarimą“, - pataria ugdymo specialistė.
Praktiniai Patarimai Ugdymui
Patarimais, kaip ugdyti vaikų savarankiškumą, dalijasi ir A. Dovydaitytė. Anot pašnekovės, daug naudos suteikia dienotvarkės sudarymas. Psichologė sako - vaikai, žinodami, kaip atrodys jų diena, būna jau iš anksto pasiruošę prisiimti atsakomybes. Todėl nuolatinei dienotvarkei kartojantis mažieji išmoksta numatyti, kas jų laukia. Taip vaikai suplanuoja ir sprendimus.
„Dar vienas svarbus savarankiškumo ugdymo būdas - duoti galimybę rinktis. Vaikai turėtų patys spręsti, ką rengsis, kokius žaidimus žais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mažieji turi visišką laisvę. Pasirinkimą vertėtų apriboti dviem, trimis pasiūlymais. Tuo tarpu matydami, kad užduotis vaikui - per sunki, tėvai galėtų jos neatlikti visos, bet imtis pastarąją palengvinti. Svarbu prisiminti - susidurdami su iššūkiais, bet savo jėgomis sunkumus įveikdami, mažieji išmoksta tvarkytis su nusivylimu, ugdo gerus problemų sprendimo įgūdžius. Todėl tėvams reiktų girti ne galutinį rezultatą, o įdėtas pastangas“, - pažymi A. Dovydaitytė.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Su tuo sutinka ir G. Rusteikaitė. Anot jos, ši praktika ypač pasiteisina tiek kasdieniame šeimos gyvenime, tiek vystant kryptingą ugdymo procesą. Todėl, pabrėžia G. Rusteikaitė, „Vaikystės sodas“ vaikus savarankiškumo moko siekdamas tėvų, jų atžalų ir pedagogų partnerystės.
„Šiuos įgūdžius formuojame drauge jau nuo mažų dienų ir tai darome vaikams priimtiniausiu būdu: kasdienėmis veiklomis ar žaidimais. Svarbiausia - sudarome vaikams galimybę patirti sėkmę. Tą padaryti pavyksta kuriant palankią ugdymosi aplinką, kurioje mažieji geba rinktis, aktyviai kurti, įvertinti savo rezultatą. Mūsų ugdymo įstaigose vaikai skatinami eksperimentuoti, kelti klausimus, bandyti, klysti ir vėl pasitaisyti. Tai atsakymų ir atradimų paieškos kelias. Būdas ugdyti vaikus, kurie turi savo nuomonę, geba ją argumentuoti, kritiškai mąstyti. Mokytojas siekdamas plėtoti vaiko galias kuria kontekstus, tiek grupėje, tiek lauke ar netradicinėje aplinkoje. Šis modelis skatina holistinį vaikų ugdymą, kuris apima ne tik akademinius gebėjimus, bet ir socialinius, emocinius, fizinius bei kūrybinius aspektus. Grupės aplinka padalinta į įvairaus dydžio saugias, jaukias, estetiškas, artimas namų aplinkai erdves. Aplinka pertvarkoma atsižvelgiant į vaikų amžių, poreikius ir ugdymo tikslus. Grupėse gausu bendro naudojimo priemonių, skirtų kūrybiniams - siužetiniams žaidimams, vaikų vaidybai, dailei, muzikai, judėjimui, pažintinei -tiriamajai veiklai. Vaiko veikla plėtojama už grupės, darželio ribų. Salė pritaikyta vaikų meninei ir judriai veiklai. Lauke įrengtos kiemo aikštelės vaikų žaidimams. Ikimokyklinio ugdymo programa apima šias vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymo(si) sritis: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ankstyvasis ugdymas yra itin naudingas vaiko vystymuisi ir tolesniam asmens gyvenimui, tad pastaruoju metu dauguma Europos šalių privalomąjį mokymosi amžių yra linkusios ankstinti. Šiuos mokslo metus Lietuvoje pasitikome su naujove - privalomuoju priešmokykliniu ugdymu. Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto (LEU UMF) Vaikystės studijų katedros vedėja dr. Birutė Autukevičienė tvirtina, kad pokyčių bijoti nereikėtų. Daugumoje Europos šalių 6 metų ar net jaunesni vaikai privalo pradėti lankyti ugdymo įstaigą. Vienose šalyse tokio amžiaus vaikai lanko pradinę mokyklą, kitose privalomai dalyvauja ankstyvajame ugdyme. „Pažangios šalys turi privalomą ugdymą nuo 5 metų, kai kuriose įvestas privalomas ikimokyklinis ugdymas jau nuo 3 metų“, - sako ji, ir tai, pasak mokslininkės, yra teigiami pokyčiai pasaulyje, kartu ir mūsų šalyje. Priešmokyklinio ugdymo tikslas yra padėti vaikui pasirengti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Jos nuomone, vienas iš nerašytų priešmokyklinio ugdymo tikslų yra ugdyti motyvaciją mokytis: „Tai be galo svarbu: jei vaikas norės eiti į mokyklą, norės sužinoti kažką naujo, jis ir ieškos būdų tai padaryti, bet jei motyvacijos mokytis nebus, jam labai sunkiai seksis mokytis arba tam reikės daug pastangų.“ Visa priešmokyklinio ugdymo grupės aplinka kuriama taip, kad motyvuotų: joje yra daugybė skaičių ir raidžių ant sienų, baldų ir kitur. Grupėje kabo daug plakatų, yra žaidimų, raginančių sudėti žodį, ir panašių priemonių, skatinančių vaiką mokytis. Motyvuoja ir grupės draugai: kai vaikas pamato, kad kitas domisi raidėmis, varto knygeles, gal net skaito, jis taip pat nori lygiuotis į draugą. Vaikui ruošiantis į mokyklą labai svarbu ugdyti jo socialinę kompetenciją: tinkamai bendrauti su kitais, draugais ir suaugusiais, mokėti elgtis artimiausioje aplinkoje, gerbti kitų žmonių jausmus, toleruoti jų pomėgius, charakterio savybes, laikytis tam tikrų socialinio gyvenimo taisyklių, ugdytis tautinį, kultūrinį tapatumą. Svarbu, ar vaikai tinkamais būdais sprendžia konfliktus, reiškia savo mintis, ar išklauso draugą, ar pastebi, kai draugui negerai, paguodžia jį? „Socialinė kompetencija yra labai svarbi. Jeigu vaikas išmoks bendrauti su kitais, jam bus paprasčiau ir mokykloje susirasti draugų“, - įsitikinusi mokslininkė. Labai svarbu ir tai, kaip vaikas reiškia savo emocijas, ar susilaiko nuo impulsyvaus elgesio, geba susikaupti. „Labai svarbi ir sveikatos kompetencija, kuri apima vaiko fizinę, emocinę ir socialinę sveikatą“, - pabrėžia B. Priešmokyklinio ugdymo specialistai vadovaujasi naująja „Priešmokyklinio ugdymo bendrąja programa“, kuri patvirtinta 2014 m. Joje apibrėžtos pagrindinės vaiko kompetencijos, būtinos priešmokyklinio amžiaus vaikui: socialinė, pažinimo, komunikavimo, meninė ir sveikatos. Taip pat joje integruotos kūrybiškumo, verslumo, mokėjimo mokytis kompetencijos, o tai, pasak B. Priešmokyklinio ugdymo pedagogas padeda vaikui darniai augti ir ugdytis atsižvelgdamas į kiekvieno vaiko individualią patirtį. „Vaikai yra labai skirtingi. Vieni vaikai labiau domisi vienais dalykais, kiti - kitais. O pagalbos kiekvienam vaikui taip pat reikia skirtingos. Auklėtoja stebėdama vaikus mato, kuo jie domisi, kaip elgiasi, kaip bendrauja ir nusprendžia, kokie ugdomieji poveikiai būtų veiksmingiausi. Priešmokyklinio ugdymo grupėje dirba aukščiausios kvalifikacijos pedagogas, gebantis įvertinti kiekvieno vaiko pasiekimus, ugdymą modeliuoti atsižvelgdamas į vaikų galimybes, poreikius, derinti organizuotą, kryptingą ugdomąją pedagogo ir vaiko spontanišką veiklas, - tikina mokslininkė. - Pedagogas turi išmanyti vaiko psichologiją ir amžiaus tarpsnio ypatumus, t. y. kaip tokio amžiaus vaikai mokosi, kaip geriausiai priima informaciją: ne sėdėdami prie stalo ir vykdydami pedagogo nurodytas užduotis, o aktyviai veikdami, tyrinėdami, žaisdami, atsidurdami pedagogo sukurtose iššūkių situacijose su naujomis priemonėmis ar kitose erdvėse. „Priešmokyklinio ugdymo pedagogas ugdo taip, kad vaikai ne pedagogo duotas spalvinimo ar kitokias užduotėles atliktų, o turėtų įvairių galimybių kūrybiškai veikti. Jis organizuoja vaikams įvairiausias išvykas: į tėvų darbovietes, muziejus, į parką ar vaistinę, į mokyklą“, - pasakoja edukologė. Ankstyvoji vaikystė - ypatingas laikotarpis, kai ugdymas labiausiai veikia vaiko raidą ir turi įtakos sėkmingam mokymuisi, socialinei integracijai. „Priešmokykliniai metai vaikams labai naudingi, jeigu vaikai ugdomi pedagogų profesionalų tinkamoje aplinkoje ir, žinoma, aktyviai dalyvaujant tėvams“, - teigia B. Dalyvavimas ankstyvajame instituciniame ugdyme labiausiai naudingas vaikams, augantiems socialinės rizikos ir socialinės atskirties sąlygomis. Būtent šie vaikai šeimose negauna visaverčio ugdymo. „O šeimos, kurios rūpinasi savo atžalomis, gauna dar vieną pagalbininką ugdydami savo vaikus - pedagogą, - šypsosi mokslininkė. - Ar tikrai vaikas gali įgyti tiek daug visapusiškos patirties būdamas namuose? Buvimas kartu su bendraamžiais ir motyvuojančios aplinkos kūrimas priešmokyklinio ugdymo grupėje tikrai duoda vaikui labai daug. Priešmokyklinės grupės gali būti ir mokyklose, ir darželiuose. Vienareikšmiškai atsakyti, kur geriau, kaip sako pašnekovė, sunku, nes tai yra individualu - priklauso nuo pedagogo profesionalumo, ugdymo turinio, naudojamų ugdymo(si) metodų, priemonių, sąlygų ir kitų priežasčių. LEU UMF Vaikystės studijų katedros vedėjos dr. B. Autukevičienės teigimu, įteisindama privalomąjį priešmokyklinį ugdymą valstybė įsipareigoja užtikrinti kokybiško priešmokyklinio ugdymo prieinamumą visiems vaikams ir nesvarbu, kur vaiko ugdymas vyks: darželyje ar mokykloje. Jam antrina ir raidos terapeutė, vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, kurios teigimu, per didelis laisvės kiekis, ribų, taisyklių neturėjimas vaikui atneša žalos, tačiau labai svarbu, jog matytume vaiką kaip asmenybę, kuri nėra mūsų nuosavybė. Galiausiai, šiuos principus reikia taikyti tiek namuose, tiek mokykloje, nes tik šių dviejų stovyklų bendradarbiavimas gali lemti kryptingą vaiko judėjimą pirmyn.
Leisti Klysti - Svarbu!
Psichologijos instituto dekanas A. Valantinas pasakoja, kad pirmo kurso studentams sunku suprasti ir priimti, kad psichologijoje nėra vienos tiesos. Psichologų bendruomenėje daugiau ginčų sukelia svarstymai, kaip siekti laimingos vaikystės. „Išsaugoti ar susikurti laimingą vaikystę? Mano galva, ir išsaugoti, ir susikurti, nes vaikas yra aktyvus. Jam reikia sąlygų, kurios įgalintų, išskleistų jo galias. Čia kaip toje pasakėčioje, kur ateina žmogelis pas sodininką ir sako - „noriu savo kieme pasodinti medį. Gal gali patarti, kaip geriau tai padaryti?“. Na, pasakė jam sodininkas, ką ir kaip daryti. Po kiek laiko žmogelis ir vėl ateina pas sodininką. „Viską padariau kaip ir sakei. Ką man toliau daryti?“ Sodininkas pažiūrėjo į jį ir atsakė: „Na, o dabar pasitrauk ir netrukdyk medžiui. Laistyk tik tada, kai tai yra būtina ir tiek, kiek yra būtina. Toliau jau pats medis susitvarkys“, - dėstė doc. dr. A. Valantinas. Yra toks ironiškas pasakymas: niekada nėra vėlu padaryti savo vaikystę laimingą. Pašnekovo teigimu, nėra ir nebus taip, kad vaikas nepatirs jokių iššūkių savo vaikystėje. Jis juos patiria ir turi patirti, turi įveikti. Ir įveikia, jei suaugusieji neiškrečia kvailysčių. Šioje kelionėje svarbūs tiek tėvai, tiek mokytojai. „Atsakomybė čia pasiskirstoma 50:50. Tik tos pusės dalies gylis tėvams ir edukologams yra skirtingas. Edukologai daugiau atsakingi už tikslingo ugdymo kokybę, o tėvams tenka sujungti ir tai, kas daroma ugdymo institucijoje, ir tai, be ko vaikas negali sėkmingai augti: saugumo, šilumos, adekvačių reikalavimų ir bendradarbiavimo su edukologais. Vaiko gyvenimas ne vieškelis, kurį galima atskiromis dalimis asfaltuoti, o jei ne ten pasukom, išarti ir iš naujo pakloti“, - metaforiškai tęsė dekanas. Dėl ugdymo klaidų jis siūlo taip pat per daug nesijaudinti - klysti yra žmogiška, o kiekvieno vaiko istorija skirtinga - joje ir klaidos, ir laimėjimai, ir tai daro jį unikalų. Svarbiausia, kaip tos klaidos taisomos, kas ir kaip yra daroma po to. A. Valantinas pats yra keturių vaikų tėvas ir, kaip juokiasi, vaikų auginimo teorija niekada nesutaps su praktika - pastaroji visada yra turtingesnė ir dinamiškesnė. „Mano mažieji vaikai gerokai išklibino mano raidos psichologijos žinias. Daug ką teko iš naujo įprasminti“, - pabrėžė vienas parodos „Mokykla 2019“ pranešėjų. Būtent todėl siekiant suderinti teoriją su praktika 9-ojoje švietimo inovacijų parodoje „Mokykla“ ir vėl susitinka, mokosi ir gerąja patirtimi dalijasi tiek mokyklų steigėjai, švietimo centrų ir mokyklų vadovai, administracija, švietimo pagalbos ir kiti specialistai, verslo įmonių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, tiek ir mokytojai, mokiniai bei jų tėvai.
Suprasti Vaiką, O Ne Elgtis Kaip Patogiau Tėvams
Vaikų psichologė, raidos terapeutė ir VšĮ „Laimingas vaikas“ vadovė Milda Karklytė-Palevičienė sako, kad norint užaugint laimingą vaiką, reikia įdėti darbo. „Jei ant aukšto kalno pirmą kartą užsodintume vaiką ant dviračio ir paleistume važiuoti - kokia tikimybė, jog vaikas išmoktų važiuoti ir viskas baigtųsi sėkmingai? Ji yra, tačiau labai nedidelė.“ Iš kitos pusės, jei visą laiką laikysime vaiką už dviračio sėdynės, neleisdami bandyti važiuoti savarankiškai - jis to niekada ir neišmoks ir pats dėl to jausis blogai. Taip pat ir gyvenime, pačiam vaikui augti, pasirinkti tinkamus sprendimus, ugdytis yra per daug sunku. Per didelis laisvės kiekis, ribų, taisyklių neturėjimas vaikui atneša žalos. Šioje vietoje jam būtina suaugusiųjų pagalba, taip pat pagalba būtina ugdant svarbius asmenybės įgūdžius“, - kalbėjo specialistė. Iš kitos pusės, labai svarbu, jog matytume vaiką kaip asmenybę, suprastume, jog vaikas nėra mūsų nuosavybė - jis atskiras žmogus, per mus atėjęs į šį pasaulį. Tad būdami šalia turime jam padėti tapti geriausia savo paties versija. Psichologės manymu, didis trukdis vaiko laimei - tinkamo pavyzdžio stoka šeimoje, ugdymo įstaigoje, visuomenėje. Be to, svarbu išmanyti bent esminius raidos psichologijos ypatumus - tik taip galima teisingai suprasti vaiko elgesį ir savijautą bei parinkti tinkamą suaugusiojo reakciją, elgesį. Vaikas, jos teigimu, dažnai nesielgia patogiai, tačiau suaugusieji vis vien turi jį girdėti, matyti, suprasti. „Kartais to „nepatogaus“ elgesio šaknys paprastos - vaikas didelę dalį dienos praleidžia ugdymo įstaigose, būreliuose, prie informacinių technologijų, o tikrojo buvimo kartu su svarbiausiais gyvenime žmonėmis jis turi vis mažiau. Vaikams tai kelia daug sunkių emocijų, o tai stabdo ir kitų sričių ugdymą“, - kalbėjo raidos terapeutė. Todėl laimingas vaikas pagal M. Karklytę-Palevičienę yra žmogus, kurio poreikiai yra suprantami ir atliepiami, kuris turi gerą emocinę ir fizinę sveikatą bei sąlygas ugdyti jam būtinus socialinius, emocinius ir akademinius įgūdžius. „Dėl to tėvai ir mokytojai dar turi labiau padirbėti. Labai norėčiau pasakyti, jog jų bendradarbiavimas yra pakankamas. Džiaugiuosi, jog yra puikių pavyzdžių, kuomet pedagogai ir tėvai sudaro darnią komandą ir pasiekia puikių rezultatų. Deja, daug dažniau matome kovos lauką - atrodo, kad suaugusieji pradeda kovoti dėl savo galių, palikdami pati vaiką nuošalyje, ir „pergalė“ ar „tiesos įrodymas“ tampa svarbiau už vaiką“, - dėstė pašnekovė.
Vaiko Elgesio Kultūros Ugdymas Namuose
Vaiko elgesio kultūros ugdymas namuose yra esminis procesas, formuojantis jo asmenybę, vertybes ir požiūrį į pasaulį. Tai ne tik apie taisyklių laikymąsi, bet ir apie dorovinių principų, socialinių įgūdžių ir atsakomybės jausmo diegimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai gali sėkmingai ugdyti vaiko elgesio kultūrą, kad jis užaugtų sėkminga, laiminga ir atsakinga asmenybė.
Priešmokyklinio Amžiaus Ypatumai ir Pasirengimas Mokyklai
Vaiko ėjimas į priešmokyklinę klasę tėvams dažnai sukelia prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės jie džiaugiasi matydami, kiek daug jau moka ir geba jų vaikas, koks jis gali būti įdomus pašnekovas, turintis besiformuojantį savo pasaulio matymą. Iš kitos pusės, tėvai jaučia didelę atsakomybę norėdami parinkti geriausiai vaiko esamus gebėjimus, pomėgius ir individualius bruožus atitinkančią ugdymo įstaigą, kurioje jis ne tik akademiškai tobulėtų, bet galėtų visapusiškai formuotis kaip sėkminga ir laiminga asmenybė.
Pagrindinė priešmokyklinio ugdymo funkcija - diegti ir lavinti pasirengimo mokyklai įgūdžius, tam, kad vaikas galėtų sėkmingai įsitraukti į formalųjį švietimą. Tyrimai rodo, kad šiam lavinimui sąlygos yra palankesnės priešmokyklinėje grupėje mokykloje, o ne namų aplinkoje. Taip yra todėl, kad nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su tos pačios amžiaus grupės vaikais bei mokytojais, padeda lavinti vaiko kalbinius įgūdžius, gerina klausymo bei supratimo, dėmesio valdymo įgūdžius ir svarbiausia - pradeda formuotis teigiamą vaiko požiūrį į patį mokymosi procesą, parengia jį mokyklos tvarkai ir rutinai.
Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai, gyvenantys kaime, pasiekė žemesnį brandumo mokyklai lygį. Viena iš pagrindinių to priežasčių - dauguma, net 75 proc., kaimo priešmokyklinukų buvo ugdyti namuose, o 79 proc. miesto vaikų lankė ikimokyklinę įstaigą. Tai lėmė, kad kaimo ir miesto šešiamečiai į priešmokyklinio ugdymo grupes atėjo įgiję skirtingą emocinių ir socialinių gebėjimų lygį. Kita svari priežastis - skirtingos ugdymo(si) sąlygos priešmokykliniais metais. Sėkmingam vaiko ugdymui(si) reikalinga tokia aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi proceso dalyviu, galėtų laisvai tyrinėti, atrasti, ieškoti problemų sprendimo būdų. Ikimokyklinėse grupėse mokyklose tam sudarytos kur kas palankesnės sąlygos nei namų aplinkoje.
Norint nustatyti priešmokyklinio amžiaus vaikų socialinės kompetencijos raišką ugdyme, Lietuvoje buvo atlikti priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdytinų kompetencijų lygio nustatymo tyrimas. Jis buvo skirtas įvertinti vaikų socialinius gebėjimus.
#