Alberas Kamiu, nors ir atsisakęs filosofo etiketės, paliko gilų pėdsaką filosofinės eseistikos tradicijoje. Jo kūryba, nagrinėjanti žmogaus prigimtį, psichologiją ir elgseną, formuluojama paprastai ir suprantamai, skatina savarankišką mąstymą. Kamiu pasaulis - tai aplinka, kurioje gyvena „Svetimo“, „Nesusipratimo“ ir „Kaligulos“ herojai.
Filosofija ir Menas: Vienas Kito Papildymas
Filosofija ir meninė kūryba visada buvo artimos. Volteras, Lichtenbergas, romantikai, Solovjovo „Trijų pokalbių“ bei Nyčės „Taip kalbėjo Zaratustra“ - tai tik keli pavyzdžiai. Kamiu, jaunystėje brūkštelėjęs „Nori tapti filosofu - kurk romanus!“, pratęsė šią tradiciją, paversdamas meninius kūrinius filosofinių teiginių skelbėjais. Tačiau jis suvokė ir galimą pavojų - schematiškumą ir vaizdinių šabloniškumą.
Absurdo Suvokimas
Kamiu kūryboje svarbi absurdo tema. Tačiau jis nelaikė savęs „absurdo“ klasiku, o žaidimus su „neviltimi“ ir „pasaulio skausmu“ laikė intelektualios negalios produktu. Kamiu teigė, kad jo kartos žmonės matė per daug, kad pasaulis jiems išsaugotų „rožinės bibliotekos“ regimybę, kalėjimus ir bausmes švintant, nekaltybę, dažnai nužudomą, o melą, džiūgaujantį. Tačiau tai - ne neviltis! Tikra neviltis reikalauja vištakumo. Ji susitaiko su neapykanta, prievarta ir žudynėmis. Su tokios rūšies neviltimi aš niekada nesutiksiu.
Kamiu pasaulis
A. Kamiu gimė 1913 m. nedideliame Alžyro Mondovi miestelyje. Ši teritorija buvo apgyvendinta daugiau nei milijono pies-noires, juodakojų, persikėlėlių. Kamiu gimė žemės darbininkų šeimoje. Pačioje Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jo tėvas žuvo mūšyje prie Marnos. Ispanijai. sostinę. sūnums. Vyresnysis, kaip tai įprasta, anksti pradeda uždarbiauti. Tam reikėjo išsilavinimo. tik pradinį išsimokslinimą. 1924 m. rajone, Kamiu galėjo papildyti darbininkų gretas. Žermenas) pastebėjo berniuko gabumus ir jam išrūpino stipendiją. humanitarinį išsilavinimą ir suteikė teisę be egzaminų stoti į universitetą. o problemos buvo daugiau socialinės-psichologinės. mąstymo išdava, o gyvenimiška patirtis. Žanas Grenjė, vėliau tapęs Kamiu draugu. teatru. Baigęs licėjų, įstojo į vietos universiteto istorijos-filosofijos fakultetą. Židu, Monterlanu***), Malro. „Maištaujančiame žmoguje“. dogmas laikė mitais. manichėjams, katarams. Studentiškais laikais jis įstojo ir į komunistų partiją. situacija pasikeitė tik po Pasipriešinimo. m. iš jos pasitraukė, nors tebedalyvavo kartu su komunistais įvairiuose renginiuose. dramaturgas. 4-ojo dešimt. mažose, tam nepritaikytose salėse, beveik be dekoracijų. „Brolių Karamazovų“ Ivanas. Tai buvo Kamiu lūžio metas. filosofijos dėstytojus. Neleido laikyti egzaminų dėl tuberkuliozės. Subyra pirmoji santuoka. Kamiu skursta, paaštrėja liga - matyt iš to meto į „Sizifo mitą“ ir ateina savižudybės tema. Tačiau tuo metu jis ne tik vaidina ir daro „Kaligulos“ apmatus. 1938 m. įsisavinti dar vieną veiklos rūšį, žurnalistiką. savivalę, arabų badavimą, sukeldamas valdžios pasipiktinimą. „Respublikos Alžyru“ nutrūksta netrukus po Antrojo pasaulinio karo pradžios. savanoriu, tačiau jo nepriima dėl tuberkuliozės. neleidžia spausdinti Kamiu straipsnių. Galų gale laikraštis uždaromas. gauna techninio sekretoriaus vietą „Paris soir“. Kamiu pirmąkart atvyksta į Paryžių. karas“ netrukus baigiasi, Kamiu su laikraščiu persikelia į Klermon-Feraną, o vėliau Lioną. kapituliacijos lieka ti okupantus šlovinantys laikraščiai. Ten jį gerai žino - ir darbo laikraštyje jis negauna. Kurį laiką moko žydų vaikus. 1941 m. vasario mėn. 1942 m. Pia, tačiau, užimtas kitais Pasipriešinimo reikalas, tą darbą faktiškai perleidžia Kamiu. Pogrindinėje spaudoje spausdinami „Laiškai vokiečių draugui“. 1944 m. „Combat“ numeris su Kamiu vedamuoju „Laisvės kraujas“. tvarkos, socialinio neteisingumo ir eksploatacijos. teisingumo; ne dėl politikos, o dėl moralės“. O lapkričio 24 d. socializmą. Jis ne vienas ir „Combat“ kuriam laikui tampa populiariausiu laikraščiu. bendradarbiais tampa geriausi rašytojai, mokslininkai, publicistai. neįsivaizduojamą sėkmę. suskaldo Pasipriešinimo gretas. leidiniai. „Combat“ likimas nulemtas. tačiau, iš esmės, nutolsta nuo žurnalistikos. Iš „Combat“ straipsnių įdomiausias 1946 m. Kamiu patrauklumas dar ir tame, kad jis aiškiau išreiškė šiuolaikinė humanišką požiūrį į gyvenimą. netenkinančios jo poreikių. Jis tam suteikė absurdo įvardijimą. gyventi, nors dalį to absurdo sudaro žinojimas, kad mirtis laukia visų žmonių. malonumuose, kuriuos jis suteikia. Pasaulyje be Dievo žmogus priverstas ieškoti naujų vertybių. „Svetimas“ veikėjas galiausiai randa, kad gyvenimas neturi prasmės, bet jis yra viskuo, ką mes turime. sąlygas yra maištas prieš aklą Visatą, kurios vaizdinį Kamiu įkūnija Sizife, atliekantį besibaigiantį beprasmišką užduotį. spaudžia jo likimui tekusi neteisybė, tačiau Kamiu daro išvadą, kad „turime įsivaizduoti Sizifą laimingu“. tikrove, nieko bendra neturi su mūsų troškimais ir protu. Šopenhauerio „valia“ ar Bergsono „gyvybinis proveržis“. pasiekiamumą - tegu ir dėka tam tikros iracionalios intuicijos. pažinimą, mokslo metodus. kitos, labiau išvystytos. konstrukcija. Pasaulyje nėra galutinės prasmės, žmogus nėra skaidrus žmogaus protui. žmogui. egzistavimo tikslą ir visa ko prasmę mokslas neduoda jokio atsakymo. „Sizifo mite“ tiriami du išėjimo iš absurdo konstatavimo būdai. antrasis - „filosofinė savižudybė“. išnykimas reiškia ir absurdo sunaikinimą. akivaizdus dalykas mąstančiam protui. absurdu, jo likvidacija. per absurdo sienas“. meilė, gailestingumas ir pan. prasmę, tvarką. lemtimi. Platono idėjų pasauliu, Kjerkegoro, Šestovo ar Jasperso Dievu. Tačiau nėra ir mąstymo aiškumo. „pasilinksminimu“. „šuoliu“, sutaikančiu žmogų su egzistavimo beprasmybe. abejotini - iš Dievo idėjos egzistavimo neišvesime jo egzistavimo. 1943 m. „Absurdas turi daugiau bendrumo su sveiku protu. prarastojo rojaus gedėjimu. Be jos nėra absurdo. šviesa, melas - tamsa, dieviškumas - šviesos šaltiniu ar pačia šviesa. superprotinga) kosmine šviesa. įmesta į svetimą jai pasaulį. Tačiau iš absurdo seka ir universalių etikos normų neigimas. Kamiu priima išvadą iš absurdo - „viskas leista“. aiškumas ir išgyvenimų pilnumas. jį reikia maksimaliai išgyventi, patirti. realizuojančiam menininkui, užimtam atkakliu laikinų kūrinių kūryba. verte tėra savidisciplina, „efektyvi kentėjimo ir aiškumo mokykla“. Jau bebaigiant „Sizifo mitą“, Kamiu kilo abejonės dėl tokio estetinio savęs įtvirtinimo. Rokanteno maištas susivedė į „absurdišką kūrybą“. absurdo ir paprastų žmogiškų vertybių. taško išvadas ir tapo „dievo rykšte“, „maru“. labiau nepagrįstas, nei tirono piktadarystės. užkariautojams, kurie, kaip Kamiu rašė dar 1940 m. iškankintoje Europoje, kraštuose, kur neliko nė dvasios, pakibo niūri tyla“. Dalyvavimas Pasipriešinime buvo Kamiu kūrybos posūkio taškas. draugui“ jis suveda sąskaitas su 4 dešimtm. vadovauti milijonams vergų. žmonėmis. Daugelis intelektualų turėjo permąstyti Nyčės aforizmų reikšmę. gyvenimo. atrodančių labiau kvailais ir klastingais. naujo gėrio ir blogio moralinio bei religinio atskyrimo epochą“. pirmiausiai prieš tą mitologiją, kuri su savimi neša „purviną siaubą ir kraujo putą“. autentiško pasirinkimo transformavosi į politinius lozungus. nihilistinę filosofiją neįmanoma. Kamiu negali - aukštuomenės humanizmas, jo požiūriu, nepagrįstas. randantiems jėgų iškęsti ir mūsų nuo nihilizmo apkvaitusį amžių. likimo neteisingumą idėjos istorija. priimtinumą, tai čia - nuo nužudymo pateisinimo. faktas. Nužudęs aistros apimtas, stoja prieš teismą, kartais siunčiamas po giljotina. 20 a. žmogus atsidūrė priešais totalitarines ideologijas, pateisinančias žudynes. leidžiančia žudyti, kartu su Dievo įsakymais. nuodėmė. Mūsų amžiaus plokštėse išrėžta „Žudyk!“. šios maksimos genealogiją. suabejoti bet kokiomis vertybėmis. kokiu yra kiekvieno žmogaus gyvenimas. maištas. pranokstančia tikrove“, „žmogaus pasididžiavimo reginys“, „atsisakymas susitaikyti“. individualus maištavimas, o žmonių solidarumo reikalavimas. sako „ne“ engėjui, nubrėžia ribą, su kuria privalės taikstytis tasai, kuris laikė save šeimininku. Vergo likimo atmetikas automatiškai teigia laisvę, lygybę ir žmogaus garbę. kruvina diktatūra. Štirneris, Nyčė ir kt. Kartu su kosminiu visagaliu dievažudžiai neigia ir bet kokią moralinę pasaulio tvarką. pamažu susilieja su istoriniu maištu. kartu nužudomi ir ankstesni principai. apie giljotiną“ Kamiu rašė: „Nuo humanistinių XVIII a. kelias, ir, kaip mums žinoma, šiandienos budeliai - tai humanistai“. dievažmogiai, kyla teroras, kuris savo ruoštu į sostą pasodina naujus cezarius. metafizinio maišto sujungimas su istoriniu buvo sukeltas „vokiečių ideologijos“. ir Nyče… galybės viršūnę, o marksistinė teorija virto valstybine ideologija. karas Korėjoje - bet kurią akimirką ji galėjo įsiplieksti ir Europoje. sumokėti milijonais gyvybių. socializmą“. aukoti kelių kartų gyvybes vardan kažkokio žemiško rojaus. „žmogaus karalystę“ - sunaikinant laisvę, įvedant totalitarinius režimus. objektu tampa filosofijos, virtusios „pranašavimu“, terorą pateisinančia ideologija, tragedija. Kito ir Kamiu meno supratimas. trumpam užmiršti skausmus ir kančias. (nors jis ja rimtai ir neužsiėmė - be literatūros ir teatro jam artima buvo skulptūra ir tapyba). pasitenkinimo. Ši tema iškyla 5-6 dešimtm. kauko bokšte menininkas neišvengiamai netenka ryšio su realybe. laike viso dėmesio sutelkimą į techniką - priemonės tampa svarbiau nei tikslas. nevaisingumas gresia ir tada, kai menininkas tampa „sielų inžinieriumi“, ideologiniu „kovotoju“. abstrakcijoms. Žmogaus prigimtyje yra kažkas pastovu, jei ne amžina. istoriją: ji gelbsti nuo nihilizmo. skliautas, o realios kančios ir iš jų kylantis maištas. apaštalais yra visi maištininkai, teigiantys laisvę, pagarbą, grožį. Tad tai aukštuomenės humanizmo atmaina, kurios ištakos Antikoje, Atėnai. ir Prometėjas, ir Sokratas. su Sokratu. išsilaisvinimo, nei išsigelbėjimo. atsinaujina, kaip ir Sizifo darbas. tačiau nuo mirties ir užmiršimo neapsisaugosi. kosminės tvarkos pagerinimui. džiaugsmų, tiek ir kančių šaltinis. pasirinkimu“ negalime. impulsų. Tam reikia matymo aiškumo. visada gali pereiti į savivalę. Aplamai, Kamiu nesiekė sukurti naują etikos sistemą. Kai kuriose situacijose atsakymas „nieko“ į klausimą, ką galvoji, gali būti tik apsimestinis. Mylimos būtybės tai puikiai žino. Arba medžiai: žinau jų gruoblėtą žievę, sulą ir jaučiu jos skonį. jaučiu?! mano. Jūs man papasakosite apie jį ir išmokysite klasifikuoti. trokšdamas žinių, sutiksiu, kad jie yra teisingi. viltys augs. pats atomas iš elektronų. Visa tai - gerai, ir aš lauksiu, kad tęstumėte. apie nematomą, panašią į planetų pasaulį sistemą, kurioje elektronai sukasi apie branduolį. Jūs man pasakojate apie šį pasaulį vaizdais. aš niekada nepažinsiu. Ar man ne laikas pasipiktinti? Jūs jau pakeitėte teoriją. netikrumas pavirsta meno kūriniu. Kam man šios pastangos? glamonėjantis neramią širdį vakaras apie pasaulį pasako man daug daugiau. pasirašinėjo keliais pseudonimais) - vokiečių rašytojas, satyrikas, mokslininkas. Pasiūlė A4 kraštinių santykį (1:). „+“ ir „-“. 1778-99 m. leido kasmetinį laikraštį „Gottingischer Taschenkalender“. Išgarsėjo aforizmais („Aforizmai“, 5 t., 1902-08 m.) rašytais nuo 1764 m.). kurių paskelbta apie 800, komentuojant anglų teatrą. Buvo pirmuoju Prancūzijos kultūros ministru (1960-69). Kinijoje įspūdžiai. Karo metais dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinime. ***) Anri de Monterlanas (.Henry de Montherlant, tikr. prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas. 1936-39) ir eseistikos rinkinį „Olimpiečiai“ (1924). 5-me dešimtm. karalienė“, 1942 - 2009 m. ekranizuota, kaip ir keli kiti jo kūriniai; „Ispanijos kardinolas“, 1960, ir kt.). savo homoseksualų potraukį. T. Adornas. H. Hesė. A. Kamiu. P. Sloterdaikas. K. Jaspersas. R. Šteineris. A. Maceina.
Kaligula: Absurdo Valdovas Teatre
Spektaklio „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys) repeticija. Manoma, kad dėl to kalti gabūs menininkai, vieninteliam Kaligulai parodę nuoširdumą, atsidavimą ir įamžinę jį savo kūriniuose. Šiandien Albertʼo Camus „Kaligulos“ pastatymų galima rasti kone kiekviename pasaulio teatre, savo trupėje turinčiame aktorių, kuris amžininkus lenkia talentu ir charizma. J. „Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“, - konstatuoja jaunas kūrėjas, ir ši jo tezė gali tapti pretekstu pasidomėti, o ką gi teatras reiškė pačiam 1957-ųjų Nobelio premijos laureatui A. Camus. A. Camus gimė 1913 metais Alžyre, čia studijavo filosofiją, domėjosi Fiodoro Dostojevskio ir Friedricho Nietzscheʼs kūryba. 1936 metais įkūrė savo mėgėjų teatrą „Darbo teatras“ (pranc. Théâtre du Travail), po metų pervadintą Komandos teatru (pranc. Théâtre de l’Equipe), kuriame jis atliko Ivano Karamazovo vaidmenį. Alžyre rašytojas gyveno iki 1940-ųjų, per tą laiką spėjo pabūti kelių opozicinių laikraščių vyriausiuoju redaktoriumi ir kultūros centro direktoriumi. Tuo metu A. Camus daugiausia rašė esė ir straipsnius, o pagrindinius kūrinius sukūrė persikėlęs į Paryžių. Visą gyvenimą rašęs dienoraštį (jo „Užrašų knygelės“ yra išleistos ir lietuvių kalba), dar gyvendamas Alžyre apie 1936-uosius A. Camus užsirašė trumpą būsimos keturių veiksmų dramos planą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės laikysena "Svetimas"
„Kaligula - Lošėjas“
Dvidešimt trejų metų filosofo užrašų knygelėje išliko šio sumanymo pabaiga: „Kaligula praskleidžia uždangą ir išeina į avansceną - „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų. Jeigu jūs turėtumėte valdžią, jeigu turėtumėte išdidžią širdį, jei mylėtumėte gyvenimą, jūs pamatytumėte, kaip išsilaisvina šitas pabaisa arba angelas, kurį jūs nešiojatės savyje. Mūsų epocha miršta dėl to, kad tikėjo dorovinėmis vertybėmis, tikėjo, kad viskas gali būti nuostabu ir neabsurdiška. Režisierius Jokūbas Brazys. Spektaklio „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys) repeticija. Tuo metu teatras A. Camus buvo tapęs natūralia ir gyvybiškai būtina saviraiškos priemone. Savo jaunąjį trupės lyderį jo bendražygiai įsiminė kaip beatodairiškai įsimylėjusį tekstą, stilių ir grožį. Viena iš trupės aktorių prisiminimuose dalinosi: „Camus buvo aukštas, nenuilstantis jaunuolis, nors ir ligotas, bet visiškai pavergtas meilės teatrui.“ Jis pats yra prisipažinęs: „Dėl teatro aš atsikračiau nuobodulio savo rašytojo profesijoje. Visų pirma aš atsikračiau to, ką vadinu lengvabūdiška kliūtimi… Iš šios pusės žiūrint, teatras - mano vienuolynas. Jo užrašų knygelėse vis dažniau minimas Kaligula, nauja dramos pavadinimo versija skamba taip: „Kaligula - Lošėjas“. A. Camus „Kaligulos“ siužetas įkvėptas antikos rašytojo Gajaus Svetonijaus Trankvilo knygos „Dvylikos cezarių gyvenimai“. Pjesė parašyta 1937-aisiais, tačiau A. Camus daug kartų peržiūrėjo jos tekstą, o galutinį pavidalą tragedija įgavo tik po dvidešimties metų. Tai rodo svarbią vietą, kurią šis kūrinys užėmė rašytojo kūrybinėje biografijoje, ir siekį jį paversti tobula teatrine struktūra. Visi teatriniai A. Viename interviu paklaustas, kodėl nusprendė rašyti teatrui, ką būtent siekė išreikšti kaip dramaturgijos autorius, A. Camus atsakė: „Aš norėjau sukurti personažus ir emocijas, ir tragizmą. Vėliau daug mąsčiau apie šiuolaikinės tragedijos problemą. A. Camus drama „Kaligula“ pirmą kartą publikuota 1944 metų gegužę „Editions Gallimard“ leidykloje. Premjera įvyko 1945 metų rugsėjo 26 dieną Paryžiuje.
Kaligula: Maištas Prieš Absurdą
A. „XX amžiaus hekatombos A. Camus tapo vien priminimu apie kasdienį mirties siaubą, tykantį už kiekvieno kampo. Socialiniame absurde jis įžvelgė paties gyvenimo absurdą, siaubingą pasaulio tvarką, kurioje kiekvienas žmogus yra pasmerktas nebūčiai ir praradimui to, kas jam brangiausia. Camus Kaligula vylėsi absurdą nugalėti absurdu, įveikti mirties baimę pavertus mirtį rutinišku socialiniu ritualu, pažaboti alogišką lemtį, prisiėmus sau Lemties vaidmenį. Jis norėjo nepermaldaujamai pasaulio tvarkai priešpriešinti absoliučią žmogiškos valios laisvę. Intelektualinė tragedija „Kaligula“ atspindi pagrindinę A. Camus filosofijos temą - pasaulio absurdo suvokimas, maištas prieš jį ir taip įgyjama laisvė. „Kaligula“ siejasi su egzistencialistiniu romanu „Svetimas“ ir filosofine esė „Sizifo mitas“. Šie trys kūriniai A. Rašytojas Albert’as Camus Paryžiuje 1959 m. Albert’o Camus „Kaligulos“ pirmas leidimas. Kažką naujo pasakyti apie A. Camus pjesę „Kaligula“, kurią, atrodo, mintinai žino kiekvienas Lietuvos teatro žiūrovas, - tikras iššūkis. Juk apie tai, kaip jaunas imperatorius nusprendžia Romos senatorius priversti gyventi tokio paties žiaurumo, idiotiškumo, beprasmybės ir atsitiktinumų kupiname režime, kokiu, jo manymu, yra pats gyvenimas, lietuviai režisieriai spektaklius kuria nuo 1983-iųjų. Lietuvos teatre Kaligulos vaidmenį pirmieji įkūnijo du aktoriai - Regimantas Adomaitis ir Valentinas Masalskis, režisieriaus J. Vaitkaus 1983 metų pastatyme Kauno dramos teatre. Į Lietuvos teatro istoriją įrašyti dar du išskirtiniai Kaligulos vaidmens atlikėjai - Rolandas Kazlas, 2004-aisiais vaidinęs režisieriaus I. Jonyno spektaklyje, ir Ainis Storpirštis, Kaligulą įkūnijęs 2014 metų V. Bareikio spektaklyje. Būtent „Kaliguloje“ lietuvių žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklyje panaudotus dokumentinio kino vaizdus, teatrą, virtusį maištaujančio imperatoriaus arklidėmis, iš dangaus krintančius akmenis, žiūrovus, sodinamus scenoje. Naujausioje Vilniaus senojo teatro premjeroje Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Arturas Svorobovičius. Šis spektaklio režisieriaus J. Brazio sprendimas neįtikėtinai atliepia pirmojo lietuviško šios A. Camus pjesės pastatymo konceptą - į sceną atvesti jauną, trapų, impulsyvų, šiuolaikinį akceleratą, idealistą ir nihilistą, ne tiek į rankas trokštantį paimti mėnulį, kiek pats pakilti nuo šios šlykščios žemės iki paties Mėnulio. Taip legendinis kritikas Egmontas Jansonas rašė apie V. Masalskio suvaidintą Kaligulą, tarsi numatydamas stebėtiną istorijos cikliškumą, kuris po keturiasdešimties metų vėl į didžiąją Lietuvos sceną sugrąžina Kaligulą - Hamletą soste. …kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie mūsų darbo. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais. Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913-1960) gimė Alžyre. Čia 1930 m. baigė licėjų. 1936 m. Alžyro universitete apsigynė diplominį darbą “Krikščioniškoji metafizika ir neoplatonizmas”. Šis kraštas liko jam gimtasis. “Alžyre šunų lojimas naktį nuskardena dešimtį kartų toliau negu Europoje. Ir ten jį gaubia ilgesys, nepažįstamas šituos ankštuos kraštuos. Tasai šunų lojimas - tai kalba, kurią šiandien tik aš girdžiu prisiminimuose”, - vėliau rašys A. Camus “Užrašų knygelėse”. Studijuodamas Alžyro universitete susirgo tuberkulioze. 1933 m. vedė. Kitais metais išsiskyrė. 1934 m. įstojo į Komunistų partiją. Kitais metais išstojo. 1940 m. vedė Francine Faure. 1940 m. atvyko į Paryžių, po to vėl grįžo į Alžyrą, simpatizavo Alžyro musulmonų teroristiniam judėjimui. Netrukus vėl sugrįžo į Paryžių. S. de Beauvoir rašė, kad Paryžiuje A. Camus praleido keletą triumfo metų. Jo kova su liga, apie kurią žinojo tik artimiausi draugai, suteikė A. Camus laikysenai išskirtinumo. Jis patiko visiems, jį mėgo. Paryžiuje išleido romaną “Svetimas’, filosofinę esė “Sizifo mitas”. Redagavo žurnalą “Gallimard”. Sukūrė pjeses “Nesusipratimas”, “Kaligula”, romaną “Maras”. 1944 m. susipažino su J.-P. Sartre’u ir bendravo iki 1951 m. perskaitęs S. de Beauvoir romaną “Mandarinai”, suprato esąs herojaus prototipas, tad atsiribojo teigdamas, kad “Paryžius - tai džiunglės”. Skaitė paskaitas JAV, Pietų Afrikoje. Parašė romanus ir pjeses “Teisieji”, “Maištaujantis žmogus”, “Krytis”, “Karalius tremtyje”, “Apsėstieji”. 1959 m. pradėjo vadovauti eksperimentiniam teatrui, 1960 m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje. Vežėsi F. "Jeigu pasaulis man atrodytų turįs prasmę, aš nerašyčiau", - teigia A. Camus dienoraštyje. Kokią pasaulio prasmę įžvelgia A. Camus? Aišku tik, kur jos neįžvelgia. "Nieko negalima grįsti meile: ji bėgsmas, kančia, nuostabiausios akimirkos ar staigus nuopolis. Bet ji nėra…" - neužbaigia A. Camus staiga tvykstelėjusios minties. Šis klausimas persmelkia visą Camus kūrybą - ir filosofinę, ir grožinę literatūrą.
Svetimumo Pajauta
Kodėl žmogaus gyvenimo prasme abejojama? Žmogus smelkiasi į pasaulį - bando jį suvokti ir prisijaukinti. Tačiau susiduria su pasaulio tyla. Pasaulis, sako A. Camus, kurį, nors ir nevykusiai, galėtume paaiškinti, mums būtų savas. Tačiau jis nepaaiškinamas žmogaus protu. „Pasaulis mums išslysta, nes jis tampa pačiu savimi“. Todėl žmogus čia pasijunta svetimas. Svetimas ne tik pasaulis. Vieną dieną pažvelgę į savo atvaizdą veidrodyje ar į savo nuotrauką, galime sutrikti, nes pamatysime svetimą žmogų. Kas aš esu? A. [Parengta pagal J. Baranovos knygą „Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba. 2002. P. Literatūra > XX amžiaus literatūraKamiuAlberas Kamiu (Albert Camus, 1913-1960) - prancūzų rašytojas, eseistas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas. Vienas svarbiausių modernių mąstytojų. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti humanistinio tikėjimo. Iki šiol populiarus ir vertinamas visame pasaulyje ne tik dėl literatūrinės kūrybos, bet ir dėl autentiško kalbėjimo, dėl to, kad ieškojo vertybių, kurios kartėlio, netikėjimo ir XX a. žiaurumų iškankintai širdžiai būtų tikros ir savos.
#
Taip pat skaitykite: Romano „Svetimas“ psichologija
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas