Vinco Kudirkos vardas neatsiejamas nuo Lietuvos identiteto, o jo kūryba, ypač "Tautiška giesmė", yra nuolatinis priminimas apie tautos laisvės ištakas. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Vinco Kudirkos asmenybę, kūrybinį palikimą ir jo reikšmę Lietuvos kultūrai ir istorijai.
Vinco Kudirkos asmenybė
Vincas Kudirka - vienas pirmųjų ir ryškiausių intelektualų Lietuvos kultūroje. Nepaklusęs jokiai doktrinai, pasikliovė savomis nuostatomis, sąžine ir tapo tautos sąžinės simboliu. Tautinio sąjūdžio metais suvokta, kad tauta ir asmuo turi teisę rinktis. Vincas Kudirka rinkosi.
Gimęs 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčių valstiečių šeimoje, Vincas Kudirka išsiskyrė savo gabumais ir meniniais polinkiais. Jo tėvas buvo sąmojingas ir pastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Motina, kurios neteko anksti, paliko jam meninius polinkius. Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje prasiskleidė įgimti V.Kudirkos meniniai ir intelektualiniai gabumai, charakteris. Jaunasis Vincas mėgo meną, šokius salonuose, domėjosi lenkiška kultūra.
Kryžkelės ir pasirinkimai
Žinoma Marijampolės kryžkelė. Tai kryžkelė tarp savosios ir lenkiškosios kultūros. Gabiam, imliam jaunuoliui imponavo lenkų kultūra. Ji irgi buvo varžoma kaip ir lietuviškoji. Bet jau turėjo Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį. Seinuose atsidūrė ne savo valia. Tai ne pasirinkimas. Nusilenkė tėvo valiai. Bet būdamas Seinuose vėl galėjo rinktis. Rinkosi literatūrą. Peno dvasiai ieškojo per lenkų kalbą.
Didysis Vinco Kudirkos pasirinkimas - Varšuvoje. Apsispręsti pastūmėjo „Aušra“ (buvo ir daugiau priežasčių). Kai perskaitė Jono Basanavičiaus „Priekalbą“, jau lietuviškai pagalvojo: „Pranašas“. Autentiškas Vinco Kudirkos liudijimas: „Ėmiau skubiai vartyti „A u š r ą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Tai emocinė reakcija. Pozityvistinės orientacijos, loginio mąstymo Vincas Kudirka - ir jausmo žmogus. Jausmo stichija atpažįstama muzikinėse kompozicijose.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės gerbimas, sauga ir atsakomybė progimnazijoje
Studijos ir visuomeninė veikla
Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurioje lietuvybė buvo nuvertinta. Po poros metų V.Kudirka buvo pašalintas iš seminarijos. Dėl to netekęs tėvo paramos grįžo į Marijampolę baigti mokslų gimnazijoje. 1881 m. išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Ten jis patyrė daug vargo, skurdo, bet nestokojo įprasto jam merginų dėmesio.
1885 m. V. V. Kudirka buvo pašalintas Varšuvos iš universiteto už socialistų literatūros vertimą ir net atsidūrė kalėjime. Tačiau tai nenumarino kovinės V. Kudirkos dvasios. Kai 1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą, jis jame įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva”. V. Kudirka su bendraminčiais 1889 m. išleido pirmąjį „Varpo“ žurnalo numerį. Nuo 1890 m. greta „Varpo” V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“.
Meilės istorijos
V. Kudirkos asmenybės portretą paryškina dviejų kilnių moterų siluetai. Vienos jos, Valerijos, minimas V. Kudirkai būnat gimnazistu. Antroji mergina, kurios gyvenime V. Kudirka paliko gilius pėdsakus, buvo Amelija. Su ja jis susipažino studijuodamas Varšuvoje mediciną, pasirinkęs profesiją, leidusią jam po studijų pasilikti Lietuvoje. Būsimasis gydytojas, Varšuvoje tapęs Artichovičių nuomininku, krito į akį jų dukrai gimnazistei Amelijai. Ji karštai pamilo jauną žavų kambario nuomininką iš Lietuvos. Nebuvo jai abejingas ir V.
„Varpo“ leidyba ir pražydusi meilė Lietuvai išskyrė Ameliją su V. Kudirka. Beje, 1892 m. pavasario dienos V. Varšuvoje likusi Amelija labai išgyveno išsiskyrimą su V.Kudirka, tačiau ilgainiui ištekėjo ir Antrojo pasaulinio karo sūkuryje su vyru atklydo į Lietuvą, į Vilniaus kraštą. Pasibaigus karui, Amelija mokytojavo Nemenčinėje.
Štai šioje vietoje, Šakiuose, dera grįžti prie Valerijos, į kurios jausmus neatsakė V. Kudirka, būdamas gimnazistu. Ištekėjusi už nemylimo dvarininko K. Kraševskio, Valerija susilaukė su juo dukters Marijos. Po vyro mirties Valerija pardavė praskolintą dvarą ir su dukra grįžo gyventi į Šakius pas tėvą. Čia ji vėl susitiko su V. Kai sergantis džiova V. Kudirka dėl politinių motyvų pateko į Kalvarijos kalėjimą, Valerija jį iš ten išlaisvino, parašiusi laišką Palangos ir Kauno gubernijos žandarų valdybos padėjėjui ir garantavusi už jo deramą elgesį ateityje. Išlaisvintą iš kalėjimo V. Kudirką Valerija išsiuntė gydytis prie Juodosios jūros.
Taip pat skaitykite: Kudirkos idealizmas
1894 m. Valerija apsigyveno Naumiestyje, įkūrė krautuvėlę, kurios antrajame aukšte apsigyvenęs V. Kudirka toliau rašė, kūrė satyras - jis laikomas satyrinio žanro kūrėju.
Nesulaukdama V. Kudirkos pasiūlymo sukurti šeimą, Valerija pati pasipiršo, bet V. Didysis varpininkas - taip V. Kudirką pavadins atgimusi Lietuva - mirė ant Valerijos rankų. Likimas lėmė būtent jai, Valerijai, būti šalia V.
Paskutinieji gyvenimo metai
Baigęs universitetą jaunas gydytojas V. Kudirka 1890 m. rudenį dirbo Šakiuose, kur parašė didžiąją savo publicistikos dalį, išvertė Bairono „Kainą”, subūrė styginių instrumentų ansamblį.
Pusmetį prieš mirtį jis gyveno nedideliame name, į kurį jį, sunkiai sergantį, draugai perkėlė po to, kai Valerijos krautuvėlė (dabar toje vietoje stovi V. Kudirkos muziejus) bankrutavo ir moteris grįžo į Šakius. Iš ten ji važinėdavo į Naumiestį lankyti sunkiai sirgusio savo mylimo žmogaus. Jį prižiūrėjo tame mažame namelyje (dabar jo vietoje stovi paminklinis akmuo) gyvenusi Petronėlė Krūzaitienė su dukra Marija.
Beje, V. Kudirka labai mėgo pasivaikščioti Meištų šilelyje, į kurį jis eidavo drauge su Valerija ir jos dukra tiltu, apglėbusiu Šešupę. Iki V. Kudirkos gyvenimo pabaigos jį šelpęs Vilniaus veterinarijos gydytojas bakteriologas E. Nonevičius prie Rasų kapinių už kelis šimtus rublių nupirko nulaužto ąžuolo pavidalo paminklą, pasirūpino iškalti jame „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir nusiuntė ant V. Kudirkos kapo. V. Kudirkos gyvenimas liepsnote liepsnojo ir tose liepsnose pats anksti sudegė.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Didysis varpininkas mirė vos sulaukęs 40-ojo gimtadienio - 1899 m. lapkričio 16 d. Vladislavove (dabar Kudirkos Naumiestis).
Vinco Kudirkos kūryba
Kalbos mokytis nereikėjo. Ji išbuvo Vinco Kudirkos prigimties slėpinyje. Tai graži kapsų su zanavykiškais atspalviais kalba, kuria kalbėjo vaikystėje. Išbuvo kaip motinos žodis. Iš emocinių paskatų susiklostė „Laisvos valandos“. Akivaizdi ir kudirkiška nuostata: eilių negalima bet kada ir bet kur rašyti, žodžio menas ne iš molio, iš sugniaužytų žodžių ir eilės išeina molinės. Eilėraščiui reikia didelės idėjos ir tikslaus žodžio. Tik tada ji atkreips akis nuo „bjaurybių“. Rašantiems eiles „vyručiams“ reikia susipažinti ir su gramatika. Ypač tiems, kurie rašo „ant dailos dėl dailos“.
Vincas Kudirka liudijo, kad lietuviai išgali ne tik verkšlenti. Moka ir juoktis. Pasijuokti iš kitų ir iš savęs (iš Žagaro „blekių“, Kruglodurovų, Nikčemnickių, Merzavcevų, Kopeikoliubovų). Satyrų veikėjai ir įvykiai yra laikmečio ženklai. Siekdamas, kad lietuvių poezija neužsidarytų savame „lakštingalyne“, o lietuvių kultūra savame „garde“, Vincas Kudirka ėmėsi vertimų. Ir rinkosi ką versti. Tai tautos atminčiai ir rašytojo interesams artima lenkų literatūra (žinoma, Adomas Mickevičius), ir ironiškomis intonacijomis persmelktos Ivano Krylovo pasakėčios. Michailo Saltykovo-Ščedrino nedrįso versti. Jis - didžiausias pasaulio „rašėjas“. Iš Europos kultūros lobyno rinkosi Fridrichą Šilerį, Džordžą Gordoną Baironą. Imponavo stiprios, maištingos asmenybės.
Reikšminga V. Kudirkos literatūrinio palikimo dalis - grožinė kūryba. 1888-97 parašė eilėraščių, skirtų svarbiems savo gyvenimo įvykiams: pirmajam žurnalo Varpas numeriui to paties pavadinimo agitacinį simbolistinį eilėraštį, alegorinį eilėraštį Labora!, sukurtą Varšuvos universiteto baigimo proga, vėliau tapusį moksleivių himnu, eilėraštį Gražu, gražiau, gražiausia, parašytą Lietuvos draugijos įkūrimo proga, eilėraštį Ne tas yra didis, apmąstantį kovos už demokratinę visuomenę, teisingumo, minties laisvės ir lygybės idėjas, lietuvių inteligentijai skirtą auklėjamojo pobūdžio eilėraštį Lietuvos šviesuoliams, po Kražių įvykių - eilėraštį Maniemsiems. Sukūrė alegorinių pasakėčių - politinių pamfletų (Žvirbliai ir kaliausė, Šiaučius ir gizelis) ir meilės sonetą Valerijai (visi paskelbti eilėraščių rinkinyje Laisvos valandos 1899). Prieš pat mirtį parašė eilėraštį (ir sukūrė jam muziką) Tautiška giesmė (išspausdinta 1898 09 15 žurnale Varpas nr. 6; 20 a. V. Satyrose Viršininkai (1895), Lietuvos tilto atsiminimai (1896), Cenzūros klausimas (1897), Vilkai (1898) derinami realūs faktai, groteskas ir absurdo dramaturgijos elementai, išjuokiami caro valdininkai Lietuvoje, spaudos draudimas, lietuvių inteligentų bailumas, mokoma savigarbos, valstiečiai skatinami pilietiniam nepaklusnumui, raginami vienytis, ieškoti teisingumo.
V. Kudirka - žymiausias 19 a. V. Kudirka komponavo muziką, rinko lietuvių liaudies dainas (rinkinys Kanklės 2 sąsiuviniai 1895-99), vienas pirmųjų jas harmonizavo, parūpino lenkų muzikų harmonizacijų. Parašė pramoginės šokių muzikos - polkų, valsų, mazurkų.
"Tautiška giesmė" - Lietuvos himnas
Be abejo, svarbiausias Vinco Kudirkos kūrinys yra "Tautiška giesmė", tapusi Lietuvos valstybės himnu. Šis eilėraštis pirmą kartą išspausdintas 1898 m. "Varpo" žurnale. Giesmėje jaučiamas begalinis tikėjimas Lietuvos buvimu ir graudulys. Ir šiandien jį jaučiame. Gal tai ir yra giesmės gyvybė ir sugestija?
Publicistika ir satyra
Dar ir šiandien iškyla aštrūs kudirkiški „kampai“. Jie itin akivaizdūs „Tėvynės varpuose“, kuriuose atsišvietė vaizduojamoji „gadynė“, įvairiatautė Lietuva. Vincas Kudirka diferencijavo tautas (jos ne bespalvės tautinės mažumos). Tai lenkai (mylima moteris buvo Valerija Kraševska) ir „paiklenkai“, „lenkpalaikiai; rusai ir maskoliai (pastarajam terminui suteikė itin neigiamą prasmę, anksčiau tokią prasmę turėjo „gudas“). Dar šiandien sunku tiesiai ir atvirai kalbėti apie Vinco Kudirkos požiūrį į žydus. Vytautui Kavoliui atrodė, kad jaučiamas Vinco Kudirkos moralinis provincializmas. Matyt, būta ne vienos priežasties, gal ir asmeninės nuoskaudos (situacija, atvažiavus dirbti į Šakius). Žvelgdamas į Lietuvą, Vincas Kudirka kritiškiausias vis dėlto saviesiems, ypač inteligentams. Rūpinosi, kad „neišsivažinėtų“ Lietuva („Liaukime bėgę į Ameriką“). Ir skaudus paradoksas - jo šeimos dalis atsidūrė būtent Amerikoje ir net šiandien tebėra.
Satyrose Viršininkai (1895), Lietuvos tilto atsiminimai (1896), Cenzūros klausimas (1897), Vilkai (1898) derinami realūs faktai, groteskas ir absurdo dramaturgijos elementai, išjuokiami caro valdininkai Lietuvoje, spaudos draudimas, lietuvių inteligentų bailumas, mokoma savigarbos, valstiečiai skatinami pilietiniam nepaklusnumui, raginami vienytis, ieškoti teisingumo.
Vertimai
Siekdamas, kad lietuvių poezija neužsidarytų savame „lakštingalyne“, o lietuvių kultūra savame „garde“, Vincas Kudirka ėmėsi vertimų. Ir rinkosi ką versti. Tai tautos atminčiai ir rašytojo interesams artima lenkų literatūra (žinoma, Adomas Mickevičius), ir ironiškomis intonacijomis persmelktos Ivano Krylovo pasakėčios. Michailo Saltykovo-Ščedrino nedrįso versti. Jis - didžiausias pasaulio „rašėjas“. Iš Europos kultūros lobyno rinkosi Fridrichą Šilerį, Džordžą Gordoną Baironą. Imponavo stiprios, maištingos asmenybės.
Vinco Kudirkos reikšmė Lietuvai
V. Kudirka per Varpą lietuvių tautinį atgimimą susiejo su Vakarų Europos liberalizmo sąjūdžiu ir demokratijos idėjomis, ugdė lietuvių tautos kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuviškų politinių srovių - varpininkams (iš jos vėliau susikūrė Lietuvos demokratų partija).
Jo gyvenimu V. Kudirka suaktyvino Lietuvos visuomenę, ir tas jo dvasios aktyvumas kartojasi metai iš metų. Pretekstas konferencijoms, koncertams, jubiliejiniams leidiniams. V. Tačiau problema yra tokia: šitą tekstą turėjau parašyti ne aš, nes proginių kalbų niekada nerašau, neprisiverčiu - man tiesiog trūksta pamaldumo, ypač užsakomo. Chronologinių reikšmių prievartai nemoku paklusti.
Įamžinimas
1934 Naumiesčiui suteiktas Vinco Kudirkos vardas. 1991 Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija įsteigė Vinco Kudirkos premiją (už humanistines, etines vertybes ir pilietinės, patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius bei valstybingumą stiprinančius spaudos, radijo, televizijos ir fotožurnalistikos autorinius darbus). V. Kudirkos paminklai pastatyti Šakiuose (1998, skulptorius S. Žirgulis), Kudirkos Naumiestyje (1934, skulptorius V. Grybas), Paežeriuose (1965, skulptorius V. Pleškūnas). Kudirkos Naumiestyje pastatytas ir įrengtas rašytojo muziejus (1998), Paežeriuose - memorialinė klėtelė muziejus (1965). 2000 įkurtas Labdaros ir paramos fondas Vinco Kudirkos vardui įamžinti (fondo valdybos pirmininkas J. Galdikas).