Emocijos yra neatsiejama žmogaus patirties dalis. Jos veikia mūsų mintis, elgesį ir net fizinę sveikatą. Šiame straipsnyje aptarsime emocijų biologinį pagrindą, nagrinėdami panikos priepuolius, pyktį ir teigiamų emocijų poveikį.
Panikos Priepuoliai: Biologinė Grandininė Reakcija
Panikos priepuolis yra intensyvios baimės epizodas, lydimas įvairių fizinių simptomų. Žmogus patiria įvairius nemalonius fizinius jutimus, nesupranta kas su juo vyksta, nežino kaip jam elgtis, kviečia greitąją, važiuoja į ligoninę. Tokia situacija labai išvargina, sukelia daug įvairių katastrofiškų minčių ir neigiamų emocijų. Po tokios patirties žmogus dažnai pradeda nerimauti dėl savo sveikatos ir bijoti priepuolių pasikartojimo. Nerimas, baimė, gėda, bei su šiomis emocijomis susijusios mintys tampa kasdienio gyvenimo palydovais.
Panikos priepuolio modelį galima apibūdinti taip:
- Fizinis pojūtis: Žmogus pastebi smarkiau plakančią širdį, širdies permušimą, galvos svaigimą ar kitą nemalonų fizinį jutimą. Šie jutimai savaime nėra blogi, tačiau dėl išsiderinusios autonominės nervų sistemos jie dažnai pasireiškia ne laiku ir ne vietoje.
- Katastrofinė mintis: Pajutus simptomą kyla jį vertinanti mintis - "Kažkas negerai!".
- Nerimo emocija: Ši mintis sukelia atitinkamą emociją - kyla nerimo jausmas. Nerimas yra emocija, kitaip tariant hormonų kokteilis, pranešantis kūnui jog reikia pasiruošti galimam pavojui.
- Fiziologinis atsakas: Išsiskiria adrenalinas ir kiti su nerimu susiję hormonai, tiesiogiai veikiantys visą kūną - vidaus organus, raumenis ir t.t., įskaitant ir širdį. Gavusi adrenalino širdis pradeda plakti dar smarkiau.
- Simptomų sustiprėjimas: Sustiprėjusius jutimus smegenys vėl bando įvertini ir suteikti jiems prasmę, vardindamos visus įmanomus katastrofinius scenarijus. Emocijos stiprėja, streso hormonų daugėja, simptomai ryškėja. Tokios psichofiziologinės grandininės reakcijos viršunėlė, kai nerimas pasiekia 100%, ir yra panikos priepuolis.
Pasikartojantys Panikos Priepuoliai
Panikos priepuoliai turi tendenciją kartotis. Po ištyrimo ligoninėje ar vėliau gydytojo kabinete žmogus sužino jog jo širdis sveika ir nėra jokio pagrindo infarktui ar kitoms rimtoms problemoms. Iš dalies lyg palengvėja, tačiau klausimas "Tai kas gi man tada nutiko?" lieka neatsakytas. Jeigu žmogus negauna teisingos informacijos bei aiškaus paaiškinimo apie tai kas įvyko ir nesiima teisingų žingsnių užkertančių kelią problemos pasikartojimui, jis rizikuoja patirti pasikartojančius panikos priepuolius, alinti savo organizmą nuolatiniu nerimu ir galvojimu apie juos, bei pradėti riboti savo veiklą ir taip smarkiai sumažinti gyvenimo kokybę.
Pasikartojančių panikos priepuolių grandinė:
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
- Simptomo pastebėjimas: Pastebėjusios net menkiausius simptomus, žmogaus smegenys primena apie baisųjį nutikimą.
- Katastrofinė interpretacija: Smegenys interpretuoja simptomus katastrofiškai ir vėl užsuka panikos mechanizmą.
Taip neturi būti ir net patiriant nuolatinius panikos priepuolius galima pasinaudoti psichoterapinėmis technikomis sugriaunant užburtą panikos ratą. Nuolat tykodamos pavojaus, smegenys pačios iššaukia priepuolius.
Mintys Ir Emocijos Kaip Biologiniai Procesai
Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jos nuolat generuoja mintis ir ieško paaiškinimų. Kai situacija yra susijusi su grėsme ir yra kažkoks neužtikrintumas, smegenys visada linkusios kurti blogiausias išeitis, tam kad mus apsaugotų nuo blogiausio - geriau būti saugiam negu gailėtis. Jeigu po pirmojo panikos priepuolio žmogus negavo aiškios informacijos, paaiškinančios pirmojo priepuolio priežasčių ir mechanizmo, informacija jog širdis sveika smegenų iki galo gali neįtikinti. Kyla didelė rizika pasikartojantiems epizodams, kurių scenarijus būna beveik identiškas. A + B = C. Žmogus vėl yra panašioje arba toje pačioje aplinkoje (A) + vėl pastebi anksčiau patirtus fizinius simptomus (B) = panikos priepuolis kartojasi (C).
Suvokti panikos mechanizmui mums būtina įsisąmoninti jog mintys, emocijos ir fiziniai jutimai yra neatsiejami ir vienas kitą veikiantys biologiniai procesai.
Mintys ir emocijos yra biologiniai išgyvenimo procesai. Paeksperimentuokime. Užsimerkite ir įsivaizduokite kažkokią neseną stresą sukėlusią situaciją. Nemalonus pokalbis, išgąstis, viešas kalbėjimas, įžeidimas ar kitas nemalonus įvykis. Pamėginkite atsiminti tos situacijos detales - aplinką, žmones, save, kaip jautėtės toje situacijoje, kokie buvo fiziniai pojūčiai, kokios buvo emocijos? Kokios emocijos dabar? Ar jaučiate panašų virpulį viduje, sunkumo jausmą? O gal tiesiog sumažėjo gera nuotaika? Jūs ką tik savo mintimis įtakojote emocijas ir fizinius pojūčius. Tai nėra kažkoks stebuklas - mintys, emocijos ir fiziniai jutimai yra sąveikaujantys biologiniai procesai.
Emocijos yra lyg "recepto" pavadinimai, pasakantys kūnui kiek ir kokių hormonų išskirti, kokiai situacijai pasiruošti ir kaip reaguoti. Emocijos yra išgyvenimui būtinas biologinis procesas. Kiekviena smegenų sugeneruota mintis turi ją lydinčią emociją, pranešančią kūnui kokiu greičiu ir stiprumu turi veikti kiekvienas organas, į kuriuos raumenis gabenti daugiausia kraujo, iš kurių vietų kraują "evakuoti" ir t.t. Dėl šios priežasties panikos priepuolio metu galime jausti "švinines" kojas (jos priplūsta kraujo, tam, kad galėtume greičiau išnešti kudašių) ir "vatines" rankas (dėl sumažėjusio kraujo rankų galūnėse, tam, jog nenukraujuotume greitai kovoje susižeidus rankas).
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Mums jaučiant laimę, pasitenkinimą, džiaugsmą ar kitas teigiamas emocijas išskiriamas hormonų kokteilis kuriame vyrauja dopaminas, serotoninas, endorfinai ir kiti gerai mus jaustis priverčiantys hormonai. Nerimas, baimė, panika yra hormonų kokteiliai, kuriuose vyrauja adrenalinas, kortizolis ir kiti fiziologinį streso atsaką sužadinantys hormonai. Visos emocijos reikalingos ir visos turi savo paskirtį. Visas emocijas mes reguliuojame mintimis. Bėda ta jog ne visada mūsų mintys atitinka realybę - dažnai mūsų smegenys situaciją interpretuoja klaidingai, taip ne laiku ir ne vietoje įjungdamos streso atsaką, virstantį panikos priepuoliu.
Migdolo Įtaka Emocijoms
Neigiamos mintys generuoja neigiamas emocijas. Neigiamos, baisios ir apskritai visos mintys apie grėsmę ir stresą sukelia neigiamas emocijas smegenų centre, atsakingame už kasdienį potencialiai grėsmingų situacijų monitoravimą. Migdolas yra mažas riešuto dydžio neuronų mazgelis sekantis visus išorinius ir vidinius įvykius ir viską interpretuojantis katastrofiškai. Ši smegenų dalis yra viena seniausių smegenų struktūrų, turinti dvi pagrindines funkcijas. Migdolas reguliuoja neigiamas emocijas ir fiziologinio streso atsako įjungimą. Antra funkcija - atsiminti ir kaupti informaciją apie visas grėsmę keliančias situacijas. Migdolo darbas - visada būti pasiruošusiam žaibiškai reaguoti ir susikauti arba nešti kudašių. Migdolas niekada nepavėluoja į darbą, nes jo klaidos gali lemti gyvybės ar mirties situacijos išeitį.
Aktyvus ir reaktyvus migdolas leido mums išgyventi tūkstančius metų iki šių dienų. Šiais laikais migdolo hiperaktyvumas dažnai pakiša koją. Modernioje visuomenėje mažėja gyvybės ar mirties situacijų, tačiau migdolas savo darbą dirba toliau ir nuolat aktyvuoja streso atsaką ne tik gyvybės ar mirties klausimais, bet ir dėl psichologinių priežasčių. Nuolat įjungdami fiziologinį streso atsaką dėl psichologinių priežasčių (viršininko kritikos, viešo pasisakymo baimės ir t.t.) aliname savo organizmą. Kaip sako Robertas Sapolskis, vienas žymiausių šių laikų streso tyrinėtojų, tapome pakankamai protingi patys save susargdinti, nuolat įjunginėdami streso atsaką dėl netikro pavojaus. Pavojus nebūtinai yra stimulas iš aplinkos, pavojus gali būti apie pavojų kilusi mintis. Vien mintis arba vaizdinys apie panikos priepuolį sukelia atitinkamas emocijas, į kurias reaguojant galime "sėkmingai" išsišaukti realų panikos priepuolį. Tyrimais įrodyta jog žmonių, nuolat patiriančių aukštą nerimo lygį, panikos priepuolius, bei sergančių panikos sutikimu, migdolas yra nuolatos labiau aktyvus ir nuolat generuoja daugiau neigiamų minčių ir emocijų.
Kaktinės Smegenų Skiltys Kaip Kontrolės Mechanizmas
Paniką galime efektyviai kontroliuoti pasitelkdami kitas smegenų dalis. Hiperaktyvų migdolą ir jo neigiamas emocines reakcijas kontroliuojame pasitelkus kaktines smegenų skiltis. Šios struktūros yra naujausias smegenų "priedas", kurį gavęs žmogus pradėjo mažiau elgtis automatiškai (varomas seniausių smegenų dalių skirtų išgyvenimui) ir pradėjo elgtis labiau apgalvotai, sąmoningai ir racionaliai.
Priekinės smegenų dalys yra skirtos sąmoningam mąstymui ir sprendimų priėmimui ir yra pagrindinis raktas į susitvarkymą su nerimu, fobijomis ir panika. Įsivaizduokime kas būtų jeigu dabar už lango išgirstumėme pavojaus sirenas, o per radiją praneštų jog tai nėra pratybos. Vien nuo tokios minties migdolas atsibunda ir tampa aktyvus, laukia daugiau informacijos, daugiau patvirtinimo. Bet čia kyla mintis - nesąmonė, dabar tikrai jokios sirenos neįsijungs, gyvename saugioje zonoje, jokio pavojaus nėra. Įsijungė priekinės smegenų skiltys, greitai surinko faktus ir adekvačiai įvertino situaciją. Mes, protingieji žmonės (homo sapiens), turime gebėjimą vertinti savo mintis, rinkti faktus ir koreguoti automatines migdolo reakcijas, keisdami savo mąstymą. Šio gebėjimo lavinimas yra pagrindini įrankis tvarkantis su nerimu, baime ir panikos priepuoliais.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Kognityvinė Elgesio Terapija
Kognityvinė elgesio terapija yra vienas iš efektyviausių būdų susitvarkyti su panika. Kognityvinė elgesio terapija yra labiausiai klinikiniais tyrimais ištirta bei populiariausia psichoterapijos rūšis Europos Sąjungoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Panikos priepuoliai ir panikos sutrikimas yra viena iš problemų, kurias ši psichoterapijos kryptis spendžia labai efektyviai.
Kognityvinės terapijos pagrindas yra kognityvinis modelis, kuris remiasi hipoteze, teigiančia jog žmonių emocijos ir savijauta priklauso nuo to, kaip jie suvokia įvykius. Tai, kaip žmonės jaučiasi, lemia ne pati situacija, bet jos interpretacija.
Kognityvinės elgesio terapijos sesijoje dirbant su panikos priepuoliu yra mokomasi atpažinti klaidingas migdolo interpretacijas bei lavinamas įgūdis laiku įjungti priekines smegenų skiltis, kurios greitai ir efektyviai užkirstų kelią panikos priepuolio pasikartojimui.
Pyktis: Biologinis Impulsas Ir Jo Valdymas
Pyktis - tai jausmas, svarbus išlikimui. Jis padeda sukaupti energiją, ryžtingiau ginti tai, kas brangu. Kai būname nepatenkinti, dažnai protinė veikla suaktyvėja ir net drovūs žmonės tampa iškalbingais, o studentai geriau išlaiko egzaminus. Pyktis padeda suvokti, ko mes iš tikrųjų norime, ir įspėja, kad būtina susitarti dėl svarbių dalykų. Tačiau jis ne visada kyla tada, kai to tikrai reikia. Pavyzdžiui, pyktį dažnai sukelia baimė. Kuo jaučiamės silpnesni, tuo labiau bijome, kad mums pakenks, tuo labiau ima vaidentis, kad su mumis kiti nesiskaito, tuo smarkiau esame linkę gintis iš anksto, profilaktiškai. Po pykčiu gali slypėti ir skausmas: „Viešpatie, koks aš nelaimingas, kaip manęs nesupranta, nevertina“. Dėl šios priežasties ypač sunku valdytis šalia tų žmonių, kurie mūsų nuomone privalo mus mylėti. Taip pat greičiausiai ant mūsų supyksta tie žmonės, kurie iš mūsų daug tikisi. Sunku jausti, kad tave paliko, pykti yra lengviau.
Jau kas kas, o psichologai gerai žino, kiek iš tikrųjų žmonės pyksta. Tūlas pilietis ne taip jau retai įkyriai priekaištauja, ginčijasi, rėkia, o kartais net mėto daiktus, stumdosi ar mušasi. Akivaizdu, kad nei tokiam pykstančiajam nei aplinkiniams tai tikrai neišeina į naudą. Specialistai atsiraitoję rankoves rašo straipsnius, rengia pykčio valdymo seminarus, tačiau supykus visa psichologija kažkodėl vis vien nueina perniek. Kodėl psichologinės žinios šiuo klausimu tokios neveiksmingos? Šiame straipsnyje pabandysiu išdėstyti svarbiausius pykčio valdymo dėsnius. Tik nereikia trokšti susivaldyti vieną kartą visiems laikams.
Biologinis Pykčio Pagrindas
Pykčio fenomenas daug labiau biologiškas, nei norėtųsi. Mokslininkai išmatavo, kad bepigu save kontroliuoti tiems, kurių emocijos kyla lėtai, o ką daryti jei tavo organizmo reakcijos tokios, jog emocijos įsižiebia greitai ( nors ir greitai atlyžta)? Pykstant pasikeičia hormonų pusiausvyra ir ima veikti už emocijas atsakingos smegenų dalys. Šio stipraus jausmo gamta nepritaikė objektyvaus mąstymo skatinimui, jis turi sukoncentruoti jėgas gynybai. Biologinis pagrindas pasireiškia dar vienu klastingu būdu. Psichologai ilgai tyrinėjo su kuo siejasi konfliktai šeimose. Gal tai lemia skirtingi charakteriai? O gal intelekto lygis? Pasirodo, kad ne. Po ilgų tyrimų jie rado tik vieną akivaizdų skirtumą - taika šeimoje labiausiai susijusi su „teigiamu bagažu“. Kitaip tariant, jei žmonės visą mėnesį nesipyko, tai daug didesnė tikimybė, kad nesipyks ir kitą mėnesį. Tai išryškina svarbų dalyką - norint suvaldyti pyktį, reikia ne tik blaivaus proto, bet ir valios bei sveikos, pailsėjusio žmogaus pusiausvyros. Akivaizdu, kad kartais žmonės taip išvargsta, arba jaučiasi tokie nelaimingi, jog gali „sprogti“ bet kuriuo momentu, o po atostogų žmonės dažniausia būna daug taikesni.
Pykčio Priežastys Ir Išraiškos
Pyktis dažniausiai išreiškiamas per kaltinimus: „tu mane nervini“, „tu mena vedi iš proto“, „tu mane kankini“, „tu visad mane išprovokuoji!“. Tarp kaltinimo ir žeminimo riba nėra aiški :„tu svoločius!“, „ vyro tavyje nė už kapeiką!“, „idiotas nelaimingas!“. Daugelis žmonių supykę kartoja: „tu, tu“ , o „aš“ tarsi neegzistuoja. Tačiau, kas beišprovokuotų pyktį -paskutinis lašas, aplinkybių sutapimas - tai dar nereiškia, kad kas nors iš tiesų kaltas. O jei kaltininkas ir yra, kažin ar bus geriau, jei jį sunaikinsime. Tarp pykčio ir puolimo yra esminis skirtumas. Įsiklausykime: „Viešpatie, aš nesutinku! Aš labai pykstu, tiesiog einu iš proto! Aš jaučiuosi toki vieniša, tokia bejėgiška, aš tiesiog nebegaliu!“ ir: „Tau nuslydo stogas! Tu tiesiog menkysta!
Pykčio Valdymo Strategijos
Niekada nėra taip naudinga delsti, kaip pykstant. Nerasime žmogaus, kuris nėra nors kartą gailėjęsis, kad supykęs paskambino, parašė laišką, išsiliejo. Tačiau kaip sustoti, jei situacija jau kaista? Pagalvokime apie paskutinį kartą, kai įpykome. Kaip atrodė prieš tai buvusi diena? Ar jau kurį laiką nebuvo nuovargio, nelaimingumo jausmo? Kokie pirmi pojūčiai pranešė, kad jau pykstame? Gal pradėjo kilti mintys apie kokią nors neteisybę, o gal pasijuto įtampa, karštis ar neįprasta drąsa ir ryžtas? Ypač verta apgalvoti besikartojančias iš pusiausviros vedančias situacijas ir joms ruoštis. Pavyzdžiui, daugelis moterų praranda savitvardą, kai vyras namo grįžta girtas. Arba vienas mano klientas taip susirezdindavo vairuodamas, kad pradėdavo rodyti kitiems vairuotojams nešvankius ženklus ir šie jį porą kartų pagavę primušė. Tokia analizė dar labiau reikalinga tam, kad pajutę pirmus pykčio požymius, išmoktume nelaukdami galutinio momento, tuojau pat nuleisti garą - juk galbūt iki sprogimo liko tik kelios minutės. Tuoj pat įvardinkime: „man tai nepatinka!“. Labai svarbu be pykčio užtaiso paklausti mus suerzinusio žmogaus, kodėl jis negerai pasielgė . Kartais to ir užtenka, kad viskas baigtųsi. Pavyzdžiui, vyras nepasisveikina su namo grįžusia žmona, nes žiūri krepšinio rungtynes. Žmona kaip mat nusprendžia: „jis manęs nemyli“. Kita mąstymo klaida - perdėjimas. Kai esame suirzę, atrodo, kad kito žmogaus blogo elgesio pakelti nebeįmanoma, nors iš tiesų taip nėra- pavyzdžiui, tikrai įmanoma įkalbinti besiožiuojantį vaiką elgtis tinkamai, palaukti vėluojančio draugo ir t. t., tik , žinoma, reikia kantrybės.
Kognityvinės psichologijos atstovai teigia, kad piktas mintis įmanoma sustabdyti. Tarkime, susivaldyti pavyko. Tačiau ką daryti toliau? Pyktis - ne nuovargis ir skirtingai negu lietus, savaime į žemę nesusigeria. Nuslopintas pyktis ardo organizmą, gamina įkyrias mintis apie neteisybę ir didėja tikimybė, kad kitą kartą jau tikrai sprogsime. Nuoskaudų išsakymas po kurio laiko - abejotinas sprendimas, galime būti pagrįstai apkaltinti, kad veidmainiavome ir nerodėme, jog nesutinkame su kito nuomone ar poelgiu laiku. Esama tokio dalyko, kaip pykčio kanalizavimas. Nesąmoninga kanalizavimas - t.y. pykčio energijos nukreipimas į kitą žmogų ar kokią nors veiklą vyksta nuolat. Internete mačiau kaip panda nulūžta su visa šaka ir iš pasiutimo ją sulaužo ir sudrasko. Viršininkas aprėkia pavaldinį, šis grįžęs namo duoda velnių žmonai, o galiausiai dėl visko lieka kaltas koks nors trečias atpirkimo ožys - pavyzdžiui, vienas iš vaikų. Kadangi savo gyvenime aš kažkodėl beveik neturėjau progos laisvai išsilieti, jau vaikystėje atradau kaip „išvirti“ pyktį vienai: labiausiai mėgau ir tebemėgstu fantazuoti, kaip atitraukiu skriaudiką nuo savo gyvenimo, o pati imu klestėti. Neseniai radau, kad labai efektyvu piktas mintis užrašyti popieriuje, na ir be abejo kaip ir visi nuoskaudomis pasiskundžiu draugams. Mano klientai kūrybiškesni: pamenu vienas klientas pasakojo, kaip jis garsiai rėkdavo mašinoje arba miške, kita klientė vonioje daužydavo lėkštes (ji pirkdavo pačias pigiausias lėkštes). O kai kurie dvasingi žmonės net ir pyktį sugeba kanalizuoti estetiškai, pavyzdžiui kai vieną vienuolį apimdavo pyktis, jis tapšnodavo per kelius, kartodamas: “vaje, vaje“.
Atleidimas
Tačiau pyktis vis tiek gali susikaupti. Jis kaupiasi dėl įvairiausių priežasčių: norime atrodyti geri, bijome būti atstumtais, bijome keršto, objektyviai priklausome nuo pikto žmogaus - tėvų ar viršininkų. Kai jausdami sukaupto pykčio nevaldomą galią, bandome atsiriboti, nes jeigu ją paleistume tai jau tikrai nesusivaldytume. Išsilaisvinti nuo jos darosi vis sunkiau. Kartais išvalyti „kuprinę“ pačiam nebeįmanoma ir verta kreiptis psichologo pagalbos- šis žmogus tam kaip tik puikiai tinka. Iš tikrųjų nustojama pykti tik atleidę. Ką reiškia atleisti? Tai reiškia pažiūrėti į žmogų naujai, tačiau jo nenuvertinti ir išlikti tokiu pat artimu. Tokiam stebuklui reikia laiko, ir ne visiems pavyksta jį patirti. Tam, kad galėtume atleisti, turime pasikeisti patys : pabandyti suvokti ir suprasti skriaudiko vidinę logiką, o svarbiausia - atsigauti ir išmokti apsiginti. Pasyviai laukdami ir pykdami, pripažįstame savo bejėgiškumą ir priklausomybę nuo skriaudiko. Ko gero, svarbiausias yra pats nusiteikimas atleisti - tada galima pradėti judėti į priekį, tapti stipresniu.
Konfliktų Sprendimas
Daugiausia laimi tas, kuris apie savo nepritarimą pasako be pykčio, o jei to nebegali, sukilus įtūžiui, padaro pertraukėlę. Konstruktyviai elgtis konflikto metu sugeba pailsėjęs ir gerai pažįstantis save žmogus. Toks žmogus greičiau susigaudo, kas jį iš tiesų supykdė, ir liaujasi pykęs, jei kiti niekuo dėti. Norint gerai konfliktuoti - reikia mokėti „nukanalizuoti“ kuo daugiau pykčio vienam ar padedamam draugų, kad jo kuo mažiau liktų ėmusis spręsti konflikto. Gero konflikto metu sakoma ne „tu“, o „aš“. Pavyzdžiui, ne „Kaip tu galėjai! Koks tu baisus!“, o „Aš labai pykstu!“ Gero konflikto metu svarbiausia ne bet kokia kaina įrodyti, kad esi teisus, bet kuo greičiau nustoti mesti į laužą malkas. Po gero konflikto nekaupiama nuoskaudų skrynelė, o stegiamasi pasikeisti ir naujai pažiūrėti ir į esamą ar tarimą skriaudiką, ir į save.
Depresija: Pasaulinė Problema Ir Jos Biologiniai Aspektai
Depresija (lot. depressio - prislėgtumas) - tai liguistas emocijų sutrikimas, kurį medikai diagnozuoja pagal jai dažniausiai būdingus klasikinius požymius:
- Prislėgta, bloga nuotaika.
- Apetito stoka, pykinimas arba bulimija.
- Sulėtėjęs mąstymas, judesiai.
- Spaudimo jutimas krūtinės srityje.
- Vidaus organų veiklos sutrikimai (širdies, žarnyno, kvėpavimo ir kt.).
- Nemiga, išsekimas.
- Ilgesys ir neviltis.
- Sunku susikaupti, dirbti.
- Nebedžiugina jokia veikla.
- Vargina kaltės bei beviltiškumo jausmas, savigrauža.
- Žema savivertė.
- Gyvenimas ima atrodyti betikslis.
- Apima nerimas ir baimė, panikos atakos.
- Būdingas ydingas mąstymas, dažnos mintys apie savižudybę.
- Atsiranda emocinio balanso sutrikimas, pervargimas.
Priklausomai nuo vyraujančių simptomų kiekio, depresija skirstoma į lengvą, vidutinio sunkumo bei sunkią. Užsitęsusi neigiama emocinė būklė pradeda trukdyti ne tik kasdieniniame buitiniame gyvenime, sprendžiant įvairias problemas, bet ir trukdo mokytis bei dirbti. Kai kurie žmonės, niekur nesikreipdami, įpranta gyventi su tokia bloga savijauta gana ilgai ir net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Statistika byloja, kad pasaulyje tik mažiau kaip pusė žmonių (daugelyje šalių tik 10 proc.), kenčiančių nuo depresijos, gauna tinkamą gydymą.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje skelbiama, kad depresija tampa pasauline problema - nuo šios ligos kenčia apie 350 mln. žmonių visoje planetoje. Ji yra ketvirtoje vietoje tarp ligų, užkraunančių didžiulę ekonominę naštą visuomenei. Dėl klastingos išraiškos depresija dažnai lieka nepastebėta, nors tai sunki, ilgai trunkanti, lemianti didelį mirštamumą ir kančias liga.
Depresijos Rizikos Veiksniai
Pasak mokslininkų, psichikos ligoms išsivystyti didelę įtaką turi biologiniai, psichologiniai, socialiniai faktoriai bei jų tarpusavio sąveika. Juos sudaro nedarbas, skurdas, migracija, socialinė atskirtis, socialinių ryšių praradimas, socialinis-ekonominis nestabilumas, neužtikrintumas, politinis nestabilumas.
Pastaruoju metu psichinių sveikatos problemų rizikos veiksnių (endogeninių ir egzogeninių) skaičius nuolat didėja. Juk žinome, kad gyvenimo kokybę lemia asmens fizinė, dvasinė būklė, nepriklausomybės lygis ir socialinis ryšys su aplinka. Jei to nėra, tuomet pradeda kamuoti liūdesys, prislėgta nuotaika, nebedomina įprastinė veikla, sutrinka miego režimas, nuolat jaučiamas nuovargis, įtampa, padidėja irzlumas, atsiranda nerimas, sunku susikaupti, o kai kurie žmonės tampa priklausomi nuo žalingų įpročių (alkoholis, rūkymas, vaistai, narkotikai, azartiniai žaidimai ir kt.). Mąstymas pasidaro impulsyvus, ekstremalus ir radikalus, o jausmai ir veiksmai - riboti bei suvaržyti.
Mokslininkai nustatė, kad polinkis į įvairius psichikos sutrikimus bei depresiją gali būti užkoduotas bei perduodamas ne tik genetiškai, bet ir yra sąlygojamas įvairių neigiamų aplinkos rizikos veiksnių, kurie paskatina cheminius ir hormoninius pokyčius žmogaus smegenyse bei organizme.
Galvos smegenyse yra daugybė veikliųjų medžiagų (serotonino, adrenalino, dopamino ir kt.), kurios reguliuoja psichinę žmogaus savijautą, o jų trūkumas gali daryti įtaką žmonių sveikatai. Sutrikus medžiagų apykaitai galvos smegenyse atsiranda įvairūs psichikos pokyčiai - nuotaikos svyravimai, stiprus nerimas, baimė, įtampa, nemiga, minčių nenuoseklumas, aplinkos suvokimo sutrikimai (gali padidėti avarijų tikimybė). Taip pat nustatyta, kad sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis (cukrinis diabetas, onkologinės, širdies ligos ir kt.), patiriant daug neigiamų gyvenimiškų situacijų (skyrybos, darbo praradimas, artimojo netektis, skolos bankams ir kt.), greitėjant gyvenimo tempui, gali atsirasti ne tik ilgalaikiai nuotaikos sutrikimai, bet ir išsivystyti depresija.
#