Įvadas
Asmenybės laisvė yra viena iš pamatinių žmogaus egzistencijos sąlygų, nuolat aptariama filosofų, politikų ir psichologų. Laisvė suteikia galimybę veikti be apribojimų, tačiau kartu kelia klausimus apie atsakomybę, saviraiškos ribas ir įtaką visuomenei. Šiame straipsnyje nagrinėjama asmenybės laisvės samprata, apžvelgiamos įvairios jos interpretacijos, problemos ir iššūkiai.
Laisvės sampratos įvairovė
Laisvė yra daugiabriaunė sąvoka, apimanti įvairius aspektus - nuo metafizinės patirties iki ekonominės nepriklausomybės. Filosofas Arvydas Šliogeris savo veikale „Transcendencijos tyla“ išskiria kelias laisvės sampratas:
- Metafizinė laisvė: suprantama kaip patirties branduolys.
- Psichologinė laisvė: galimybė siekti ir elgtis "kaip nori", būti motyvų šeimininku.
- Socialinė laisvė: galimybė pasirinkti profesiją, gyvenimo būdą, elgtis nepaisant prietarų ar viešosios nuomonės.
- Ekonominė laisvė: materialinė nepriklausomybė nuo bendruomenės, siejama su turtu ir verslo laisve.
- Politinė laisvė: bendruomenės svarba individo laisvei, įstatymo viršenybė.
- Egzistencinė laisvė: prigimtinė žmogaus duotis, sutapatinama su atsakomybe.
Psichologinė laisvė ir savivalė
Psichologinė laisvė dažnai tapatinama su savivale - daryti, ką nori, mąstyti, ką nori, jausti, ką nori. Tačiau kaupiant patirtį, žmogus vis labiau suvokia savo minčių ir veiksmų reguliarumą, neišvengiamybę, todėl vis dažniau tenka elgtis "prieš savo valią".
Socialinė laisvė ir individo anarchija
Socialinė laisvė suprantama kaip galimybė nepriklausyti jokiai interesų grupei, elgtis nepaisant moralės ar etiketo reikalavimų. A. Šliogeris teigia, kad šioje sampratoje laisvė tampa individo anarchija, o individas, kuris jaučiasi esąs "asmenybė", dažnai turi originalo ir maištininko sindromą.
Ekonominė laisvė ir turtas
Ekonominė laisvė siejama su turtu ir įsitikinimu, kad kuo individas turtingesnis, tuo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės ir yra laisvesnis. Tačiau, kaip pastebi A. Šliogeris, turtas ne tik išlaisvina, bet ir sukausto žmogų.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Politinė laisvė ir bendruomenė
Politinė laisvė remiasi prielaida, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę.
Egzistencinė laisvė ir atsakomybė
Egzistencinė laisvė, pasak A. Šliogerio, kyla iš unikalios žmogaus padėties esinijoje suvokimo ir žmogaus laisvę konstatuoja kaip prigimtinę duotį. Šią sampratą raiškiausiai nusakė J. P. Sartre'as, teigdamas, kad žmogus yra pasmerktas laisvei, nes negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus. Laisvė egzistencinėje filosofijoje neatsiejama nuo atsakomybės.
Hegelio pono-vergo dialektika ir laisvės siekis
Hegelis savo filosofijoje nagrinėjo laisvės idėją per pono-vergo dialektiką. Vergas nesuvokia savo esmės, laisvės, nemąsto savęs. Savimonė, kuri suvokia save kaip esmę, yra teisės, moralės ir dorovės principas. Hegelis neigė romantines laisvės teorijas, teigdamas, kad valia yra laisva tik kaip mąstantis intelektas.
Hegelis teigė, kad savimonė yra tik paprasta būtis-sau, o jos esmė yra "Aš". Individai stovi vienas priešais kitą kaip paprasti objektai, tačiau kiekvienas turi save įtvirtinti žūtbūtinėje kovoje. Tik rizikavimas gyvybe patvirtina laisvę. Hegelis išskyrė du priešingus sąmonės pavidalus: savarankišką sąmonę (poną) ir nesavarankišką sąmonę (vergą).
Sartre'o laisvės interpretacija
Sartre'as savo veikale "Būtis ir niekis" atskleidžia dviejų asmenų meilės santykį per pono-vergo dialektiką. Įsimylėjėlis nori, kad mylimasis būtų laisvas ir mylėtų jį laisvai. Pavergimas sunaikintų meilę. Įsimylėjėlis trokšta valdyti laisvę kaip laisvę ir būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Sartre'o įsimylėjėlis nori būti mylimajam "viskuo pasaulyje", riba, kurios mylimasis negali peržengti. Troškimas užvaldyti kito laisvę kyla iš saugumo ieškojimo kito sąmonėje. Jei kitas myli, tampama nepranokstama, absoliučia verte, išrinktuoju. Meilės idealas - tai sąmonių susiliejimas, kai kiekviena išsaugo savo kitybę.
Sartre'o filosofijoje kiekvienas lieka sau visiškai subjektyvus. Santykis tarp manęs ir kito nusakomas ne kaip dialektinė kova, bet kaip užburtas santykių ratas. Tačiau, mano supratimu, žmonių tarpusavio santykiai yra svyruojantys: tai priartėji, tai atsitrauki; tai tampi objektu, vėliau sugrįžti į save, savo vidujybę - tampi subjektu, ir vėl išeini į išorę, paskui vėl atgal. Tai tarsi suktis pasaulio karuselėje. Mūsų santykiai abipusiški. Gyvename intersubjektyviai: viskas, kas tinka man, tinka ir kitam asmeniui.
Kanto laisvės samprata
Kantas kosmologine prasme laisvę suprato kaip sugebėjimą savaime pradėti būtį. Praktine prasme laisvė yra valios nepriklausomybė nuo juslinių impulsų prievartos. Kantas teigė, kad protas negali vienareikšmiškai atsakyti, ar pasaulyje yra laisvė, ar viskas vyksta pagal gamtos dėsnius.
Asmeninė laisvė ir atsakomybė
Asmeninė laisvė yra galimybė rinktis, tačiau pasirinkimus apriboja išorinės aplinkybės. Tačiau jei galime keisti mus supančias aplinkybes, vadinasi, mūsų asmeninę laisvę labiausiai įtakojame patys. Tai, kaip gyvename dabar, yra mūsų nugyvento gyvenimo minčių, pasirinkimų ir veiksmų rezultatas.
Asmeninė laisvė yra gebėjimas susikurti tokį gyvenimą, kokio nusipelnome pagal pačių įdėtas pastangas. Tai reikalauja asmeninių pokyčių, išėjimo už komforto ribų, susidūrimo su savo baimėmis, trūkumais, traumomis, nepritekliumi, negalia, praeitimi ir realia dabartimi. Asmeninė laisvė yra suvokimas, jog patys ir esame atsakingi už save bei savo gyvenimą, kad ir kokioje duobėje būtume.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Laisvė literatūroje
Lietuvių literatūroje dažnai nagrinėjamos asmenybės laisvės problemos, atspindinčios žmogaus nerimą dėl savo laisvės praradimo ar apribojimo. Literatūros kūriniai atskleidžia, kur slypi didžiausių problemų šaltiniai, veikiantys asmenybių laisvės funkcionavimą gyvenime.
Laisvė ir įstatymai
Įstatymai varžo asmens laisvę, jeigu jie tiesiogiai nurodo, ką jis turi daryti, tačiau įstatymai nevaržo asmens laisvės, jeigu jie nustato tik veiksmų ir pasirinkimų ribas. Įstatymai ribojantys vieno individo veiksmus saugo visų laisvę. Pasirinkimas yra tikras tik tada, kai jis yra apsvarstytas, įvertinti jo padariniai. Laisvas žmogus negali būti kito žmogaus vergas, tačiau jis negali būti ir savo paties troškimų bei aistrų vergas.
Laisvė Senajame ir Naujajame Testamente
Senajame Testamente žodis "laisvė" dažniausiai vartojamas kalbant apie vergams priešingą stovyklą. Dievas pasirūpino, kad vergai irgi būtų laisvės dalininkai. Izraelio tauta žinojo, kad ilgalaikis išlaisvinimas iš vergystės pasiteisins tik tuomet, jeigu platus socialinių įstatymų tinklas garantuos socialiai silpniems būtinas ekonomines sąlygas.
Naujajame Testamente išlaisvinimui iš vergovės teikiama ne tiek dėmesio, kiek Senajame. Jėzus suprato laisvę kaip galimybę vystytis ir tapti tikruoju žmogumi. Laisvė suprantama kaip galimybė vystytis ir tapti tikruoju žmogumi. Svarbiausia išsilaisvinti iš bedieviškumo.
Laisvė ir visuomenė
Nuo Amerikos nepriklausomybės paskelbimo ir Prancūzijos revoliucijos laisvė tapo viena iškiliausių vertybių Europos ir Amerikos kultūrose. Tačiau didindamas savo laisvę, sumažina kitų. Tapo visiškai nebeaišku, kas iš tikrųjų yra laisvė. Tai priklauso nuo to, kaip suprantame žmogiškumo esmę. Biblija vienareikšmiškai tvirtina, kad žmogus yra sukurtas kaip Dievo pašnekovas žemėje.
tags: #asmenybes #laisve #apibrezimas