Įvadas
Kinas, kaip viena iš populiariausių meno formų, ne tik atspindi pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja. Jis veikia mūsų suvokimą, vertybes ir net elgesį. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip kinas veikia asmenybę, apžvelgsime įvairius filmų žanrus ir jų poveikį, taip pat aptarsime, kaip žiūrovai interpretuoja ir internalizuoja kino siužetus bei personažus.
Kelio filmai ir individualybės drama
Kelio filmai, dažnai paremti biografiniais faktais, gali būti vertinami kaip egzistencinės individualybės dramos arba šeimyninės tragedijos. Pavyzdžiui, filmas apie jauną žmogų, pabėgusį iš namų ir pasmerkusį save pražūčiai, gali atrodyti kaip individualybės drama, jei žiūrima be išankstinių žinių apie realius biografijos faktus. Tačiau, žinant apie nelaimingą vaikystę ir šeimyninius nesutarimus, filmas gali būti interpretuojamas kaip šeimyninė tragedija.
Tokie filmai dažnai akcentuoja pasipriešinimą vartotojiškai visuomenei ir individualybės svarbą. Pagrindinis herojus gali atsikratyti nuosavybės ir leistis į kelionę, siekdamas individualybės ir gamtos jugties, kaip priešpriešos industrinei visuomenei. Aktorius, įtikinamai sukuriantis simpatiško ir užsispyrusio jaunuolio paveikslą, gali būti vaizduojamas kaip romantinio epo herojus - idealistas žibančiomis akimis ir iškankintu veidu.
Tačiau, toks ryšio su šeima nutraukimas gali atrodyti egoistiškas ir žiaurus, o filme vaizduojamas artimųjų sielvartas dėl dingusio sūnaus graudina ir sukrečia. Tragiška kelionės atomazga verčia apgailestauti dėl nebrandaus pasitikėjimo savimi nutarus vienam pačiam išgyventi laukinėje gamtoje. Pasitelkus elementarias komunikacijos priemones, herojus būtų galėjęs išlikti gyvas ir sugrįžęs į industrinę civilizaciją praturtinti ją savo idėjomis.
Filosofinės įžvalgos ir gamtos harmonija
Filmai, šlovinantys gamtos ir žmogaus harmoniją, dažnai iliustruojami nuostabiais gamtovaizdžiais ir laisvės nuotaiką kuriančiu muzikos takeliu. Juose sutinkame įdomių personažų, su kuriais bendrauja tolesnei kelionei užsidirbti sustojęs jaunuolis. Sutikti žmonės stebisi vaikino užsispyrimu, bet pagarbiai vertina jo svajonę ir siūlo pagalbą jai įgyvendinti.
Taip pat skaitykite: Lietuvos kino poveikis 1953–1990 m.
Tokiuose filmuose galima stebėti, kaip kelyje trumpam susitikę svetimi žmonės tampa artimais bičiuliais, dalinasi patirtimi ir vieni iš kitų kažko pasimoko. Herojus nuolat skaito ir cituoja Ralphą Waldo Emersoną ir Henry Davidą Thoreau, amerikiečių XIX a. Romantizmo rašytojus, atstovavusius „Amerikietiškojo transcendentalizmo“ filosofiją. Jie kritikavo industrinę plėtrą, globalizaciją, vartotojiškumą ir tikėjo individualybės laisvos dvasios jėga, kuri geriausiai atsiskleidžia gyvenant harmonijoje su gamta.
Veido praradimas ir asmenybės pokyčiai
Filmai, nagrinėjantys veido praradimo ir asmenybės pokyčius, kelia klausimus apie žmogaus savimonę ir identitetą. Pavyzdžiui, filmas apie inžinierių, kurio veidas buvo subjaurotas nelaimingo atsitikimo metu, ir kuris kreipiasi į psichiatrą, siūlantį išbandyti eksperimentinę kaukę - dirbtinį veidą, sukurtą pagal kito žmogaus bruožus, gali būti psichologinio trilerio, mokslinės fantastikos ir meninės alegorijos derinys.
Tokiuose filmuose susijungia psichologinio trilerio, mokslinės fantastikos ir meninės alegorijos bruožai. Vizualinę įtaigą kuria stilizuotas montažas, atvaizdų dubliavimas, stiklo, veidrodžių motyvai, fragmentuotos kompozicijos. Jie kelia klausimus: kaip veidas formuoja žmogaus savimonę? Ar veido praradimas keičia asmenybę?
Istoriniai filmai ir išgalvoti faktai
Istoriniai filmai, paremti realiais istoriniais faktais, dažnai supainioja žiūrovus, nes sunku atskirti tiesą nuo išgalvojimo. Piktasis karalius, mylimosios nužudymas, romanas su princese, priešmirtinis šauksmas - kas iš viso šito yra istorija, o kas išgalvota vardant kinematografinio dramatizmo?
Nors žiūrovai žino, kad istorija yra išgalvota, o veikiantys asmenys - viso labo tik aktoriai, filmai vis tiek daro įtaką jų suvokimui. Pavyzdžiui, po filmo „Šaulys“ premjeros, norinčių stoti į lakūnų mokyklas išaugo 500 proc. Kai pasirodė „Karatė vaikis“, visi vaikai staiga panoro įvaldyti kovinį meną.
Taip pat skaitykite: Muzika ir charakteris
Superherojų filmai ir mitologijos įtaka
Filmai apie superherojus, kaip ir mitai apie didvyrius, kurie aukojasi vardan gėrio pergalės prieš blogį, civilizacijoms duoda galimybę vystytis. Skirtingos istorijų apie neįtikėtinus drąsuolius ir stipruolius variacijos atsirado neatmenamais laikais. Jos sklido iš lūpų į lūpas dar tais laikais, kai rašto nebuvo.
Tokie filmai, kaip Betmenas, Džeimsas Bondas ar Haris Poteris, pateikia tas pačias istorijas, tik pakitusia forma. Kiekvieną kartą žiūrovas išeina iš kino teatro truputį kitoks žmogus. Istorijos faktiškai formuoja asmenybę. Pavyzdžiui, „Transformeriai“ įrodinėja, kad kautynės - tai gražu ir patrauklu, kad karinė technika turi tam tikro erotiškumo, kad triuškinti viską savo kelyje - linksma ir efektinga ir visuomet viskas baigiasi sėkmingai.
Pasąmonės įtaka ir šaltinio amnezija
Dauguma žiūrovų pasąmonėje mano, kad dauguma išgalvotų istorijų nebuvo išgalvotos. Žinoma, jie žino, kad „tikroviškas melas“ su Arnoldu Schwarzeneggeriu - viso labo tik vidutiniškas „kovinukas“, ir puikiai supranta, kad realiame gyvenime niekas nesugebėtų nušokti nuo Vašingtono dangoraižio. Bet jie nežino, kad Vašingtone apskritai nėra dangoraižių.
Daugybė sukauptų faktų, kuriais perpildyti smegenų rūsiai, buvo surinkta iš populiariosios kultūros, ir dažniausiai neprisimenama, iš kur vienas ar kitas atsirado. Tai vadinama šaltinio amnezija. Bet kokiu atveju žiūrovas laikys tam tikrą faktą tikru, jei tik neatsiras tam prieštaraujančios informacijos.
Pirmasis pasimatymas ir televizijos įtaka
Kada žiūrovas eina į pirmąjį pasimatymą, jo smegenyse būna nupieštas paveikslas, kaip viskas turi būti - kaip abu turi elgtis, ką paprastai tokiais atvejais daro žmonių pora, kuris iš jų turi mokėti, ir taip toliau. Visa tai žiūrovas matė per televizorių. Kitaip tariant, jo pasaulį formuoja išgalvotos istorijos.
Taip pat skaitykite: Nuo aplinkos iki meno
Prasimanymas - tai puikus dalykas, kadangi jis leidžia pabėgti nuo nuobodaus realaus pasaulio ir pasinerti į tą, kuriame žiūrovas norėtų gyventi. Ir tas prasimanymas, būtent jis, iš esmės, suformuoja žiūrovą, padarydamas tokį, koks jis yra - galų gale, jis visą savo gyvenimą bando padaryti realų pasaulį panašų į prasimanytą. Jį ir toliau į priekį varo mitas.
Mėgėjiškas namų kinas ir atminties dokumentai
Mėgėjiškas namų kinas, dar kitaip vadinamas šeimyniniais filmais, yra įdomūs ir turtingi kultūrinės atminties dokumentai. Jei apie kiną svarstysime neapsiribodami profesionaliais filmais, o įtrauksime visą kameromis užfiksuotą judančių vaizdų archyvą, pasirodys, kad būtent mėgėjų filmuoti vaizdai sudaro didžiąją jo dalį.
Namų kino estetika keitėsi kartu su technologine raida ir kamerų pasiūlomomis galimybėmis. Tik 6-ajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus „Kodak“ kompanijos pristatytoms mobilesnėms ir būtent mėgėjams pritaikytoms 8 mm ir 16 mm juostų kameroms, namų kinas galutinai įsitvirtino kaip šeimų atminties praktika. Mažas ir lengvas kameras žmonės galėjo vežtis į turistines išvykas ir taip atsirado kelionių filmų žanras.
Žiūrint vaizdus galima rekonstruoti filmavusio žmogaus asmenybę ir jo santykį su aplinka, filmuojamais žmonėmis ar objektais. Kamera dažniausiai buvo ištraukiama per šeimų susibūrimus, vestuves, gimtadienius, įvairius bendruomenei svarbius įvykius, jai mojuodavo besišypsantys vaikai, šokdavo jaunieji, lakstydavo naminiai gyvūnai. Dažnai operatoriaus dėmesį patraukdavo ir gamtos vaizdai - gėlių žiedai, danguje plaukiantys debesys, vandens raibuliavimas. Visa tai fiksuojama spontaniškai, be išankstinio plano, kuris būtų įprastas profesionaliai dokumentikai.
Namų kinas išsaugo visa tai, kas įprastai būtų iškerpama iš komercinio filmo: atsitiktines aplinkos detales, kameros gedimo paveiktus vaizdus, įvairius nereikšmingus veiksmus. Visa tai padaro juos įdomiais ir nepamatuotą potencialą turinčiais praeities dokumentais. Kadangi filmavimas paremtas entuziazmu ir asmenine iniciatyva, o ne profesionaliam kinui taikomomis taisyklėmis ar standartais, tokį „klaidingą“ filmavimą ir reikėtų laikyti namų kino estetika.
Vis dėlto negalima ignoruoti fakto, jog tokiame saulės nutviekstame namų kino pasaulyje įprastai vaizduojama tik fasadinė šeimos gyvenimo pusė, todėl svarbu šią medžiagą žiūrėti iš kritinio nuotolio. Nors yra ir išimčių, dažniausiai namų kino medžiaga palaiko idealizuotą, norminančią šeimos ir visuomenės tapatybę, kuri kartais mažai ką turi bendro su didžiaisiais istorijos naratyvais, realia anuometine šeimos ir visuomenės padėtimi.
Pažiūrėjus pakankamai namų kino įrašų matyti, kad jie visi tiek turiniu, tiek išraiška gan panašūs ir formuoja stereotipinį šeimos, o kartu ir socialinių santykių bei struktūrų vaizdą. Šiuo atveju tampa įdomu ir tai, kad dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių pagrindinis šeimos istorijos ir atsiminimų pasakotojas - namų kino filmuotojas - yra tėvas.
Kino kritika ir jos įtaka
Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais.
Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. Rinktis kino kritiko profesiją - labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė. Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti.
Režisieriaus požiūris ir kūrybiniai suvaržymai
Režisieriaus požiūris į pasaulį ir kūrybiniai suvaržymai taip pat daro įtaką filmų turiniui ir formai. Pavyzdžiui, Tailando režisieriaus kūrybai didelę įtaką daro politiniai ir kūrybiniai suvaržymai. Cenzūra giliai persismelkusi į jo kūrybą ir formuoja jo paties žvilgsnį į pasaulį.
Režisierius teigia, kad jo filmai yra atviri interpretacijai, o jis nelaiko savęs aktyvistu. Tačiau tuo pat metu jis galėtų savo filmus, ar bent dalį jų, pavadinti diktatūros produktais, leidžiančiais reflektuoti režimo keliamą skausmą. Dėl savo kūrybos iš Tailando valdžios kol kas nejaučia tiesioginio pavojaus, tačiau neslėpsi baimės. Žino, kad yra riba, kurios negali peržengti, žodžiai, kurių negali išsakyti.