Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Tačiau išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku ir tam reikia daug mokymosi.
Emocijų rato apžvalga
Čia yra Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis - vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) - tai darbo čia yra belenkiek. Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas - į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai - pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas.
Emocijų svarba ir iššūkiai
Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame - jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai - irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą. Mane kelis kartus nustebino vienas toks dalykas - aš susidurdavau su žmonėmis, kurie domisi psichologija, domisi emocijomis, ir tiek smarkiai neranda didesnių tyrimų lietuvių kalba, kad skaito angliškai, o paskui apie savo pačių emocijas ima kalbėti angliškais žodžiais. Su žmonėmis, kurie vietoje žodžio „nerimas“ sako anglišką „anxiety“, esu susidūręs jau gal kokius penkis kartus vien per pastaruosius metus. Man tai labai geras požymis, rodantis kiek katastrofiškai menkai mes su emocijomis esame susipažinę. Žodis „anxiety“ reiškia tiesiog nerimą, tačiau šis žodis daugeliui tiesiog nežinomas. Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Aš jums pateiksiu 48 skirtingas emocijas, jų pavadinimus, jų tarpusavio sąryšius ir apibūdinimus. Maža tikrai nebus.
Bazinės emocijos ir jų evoliucinis būtinumas
Robert Plutchik prielaida apie emocijas yra labai elementari: gyvūnams, norintiems išgyventi, reikalingi įvairūs reagavimo į aplinką mechanizmai, instinktyviai leidžiantys pasirinkti tinkamiausią elgesio būdą. Taigi, stebėdami savo emocijas ir vertindami jų evoliucinį būtinumą, dedukciškai galime išsiaiškinti, kurių emocijų išties reikia taip smarkiai, kad be jų išgyventi tiesiog negalėtume. Jei kažkuri emocija atrodo kritiškai būtina išgyvenimui - galime ją laikyti bazine, t.y., įgimta emocija.
- Pasitikėjimas - būtinas tarpusavio pagalbai, dalijimuisi, bendruomeniniam ir šeimyniniam gyvenimui, be šios emocijos tiesiog neįmanomi socialiniai ryšiai, kurie būdingi daugumai žinduolių.
- Baimė - būtina išsigelbėjimui nuo pavojų, grėsmių vengimui. Tai viena iš kritiškiausių emocijų, būtina išgyvenimui. Arba moki bijoti, arba nemoki likti gyvu. Tai elementaru.
- Nuostaba - būtina tam, kad būtų galima tinkamai sureaguoti į naujus, nematytus dalykus, kad būtų įmanoma gauti naujų išmokimų. Būtent nuostaba mums leidžia peržvelgti įvairius senus dalykus naujai, o naujus - suprasti.
- Liūdesys - būtinas tam, kad gautųsi atsisakyti prarastų dalykų, nustoti kovoti ten, kur neįmanoma laimėti ir pan. Liūdesys yra slopinimo emocija, būtina perėjimui į kitus jausmus.
- Pasibjaurėjimas - būtinas tam, kad gautųsi apsisaugoti nuo nuodingo maisto, infekcijų ir pan. dalykų, kurie nekelia tiesioginės grėsmės, tačiau kurių reikia vengti pačiam.
- Pyktis - būtinas tam, kad galėtum nugalėti konkurentus ar grobuonis, pavojaus šaltinius - tada, kai nesigauna nuo jų pabėgti.
- Tikėjimasis - būtinas tam, kad galėtum pasiruošti kažkam, kažko laukti - pvz., tykant medžiojamo grobio ar slepiantis nuo kokio nors grobuonies.
- Džiaugsmas - būtinas tam, kad gerų, tinkamų dalykų norėtųsi siekti iš naujo, kad būtų paskata mokymuisi.
Pabandžius atsisakyti nors vienos iš šių emocijų, kiltų labai grubūs, tiesiog katastrofiški elgesio pažeidimai: pvz., žmogus, kuris negali jausti džiaugsmo, neturėtų jokios motyvacijos nieko daryti ar mokytis. Arba, pvz., žmogus, kuris negali jausti tikėjimosi, nebūtų pajėgus laukti grobio medžioklėje, sekti priešą, saugotis nuo priešo ir pan..
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Emocijų lygmenys ir jų įtaka elgesiui
Taigi, mes dabar pakalbėjome apie tai, kokios yra bazinės emocijos, tačiau jos visos turi dar ir skirtingą galią. Paprastai, kasdieniame gyvenime, mes turime labai žemą emocijų lygmenį - tokį, kuris netrukdo mums galvoti ir daryti protingus sprendimus. Kartais emocijos pašoka labai smarkiai - tiek, kad jau vietoje mąstymo prasideda emociniai regavimai, emociniai sprendimai. Taigi, kiekviena iš emocijų gali būti įvairaus stiprumo. Kadangi tie perėjimai tarp emocijų atrodo gana tolygūs, mums atrodo, kad nėra didelio skirtumo tarp, pvz., nedidelės baimės ir didelės baimės. Realybėje yra ne taip. Emocijoms augant, jos permuša kitus mūsų mąstymo ir suvokimo procesus. Kai tie procesai kažkuriame lygmenyje permušami, visas mūsų mąstymas, suvokimas ir elgesys labai kardinaliai keičiasi. Aš išskirčiau tris emocinius lygius (Robert Plutchik irgi išskiria tris).
- Įprasto stiprumo emocijos - tai tos, kurioms esant, mes galime ir normaliai mąstyti, ir adekvačiai save vertinti. Tokios emocijos gali būti ir silpnos, ir gana stiprios, bet jos yra tokios, kur mes jaučiamės savimi ir elgiamės kaip įprasta.
- Stiprios emocijos - tokios, kurios jau ima permušinėti ir valdyti mūsų mąstymo procesą. Rezultatas - vietoje protingų, racionalių sprendimų mes darome emocinius sprendimus, mūsų suvokimas keičiasi į emocinį, mes imame reaguoti taip, lyg pas mus būtų koks ribinis sutrikimas. Tiesą sakant, ribinis sutrikimas nuo įprastų atvejų tuo ir skiriasi, kad įprastose situacijose žmonės pereina į stiprias emocijas - į tokias, nuo kurių aptemsta protas. Tokio stiprumo emocijos yra labai svarbios, nes jos neretai ir baugina, ir priverčia elgtis kaip nors, kaip gal ir nenorėtume elgtis. Žodžiu, tai realiai stiprios emocijos.
- Užribinės emocijos - tokios, kur įprastas suvokimas dingsta išvis, o emocinės reakcijos pasiekia fiziologinį lygmenį. Stiprios, specifinės fiziologinės reakcijos yra labai būdingas tokių emocijų požymis - pvz., dėl tokio lygmens baimės žmonės apsišlapina (jei tik yra kuo šlapintis), dėl tokio lygmens pykčio žmonės nustoja jausti skausmą, dėl tokio lygmens pasibjaurėjimo - apsivemia ir t.t.. Kiekviena tokio stiprumo emocija turi savitą, specifinį fiziologinių reakcijų rinkinį. Tai tokio stiprumo emocijos, kur joks racionalumas ne tai kad neveikia, bet išvis jo nėra. Žmogus ima reaguoti taip, kaip reaguotų gyvūnas, susidūręs su kraštutinai stipriais dirgikliais.
Viena iš diedelių problemų, suvokiant tokius skirtingus emocijų lygius, yra ta, kad didžiulė dalis žmonių dalies užribinių emocijų išvis nėra patyrę nei karto gyvenime. Tokio stiprumo emocijos yra retos, jos būna tiktai visiškai išskirtinėse situacijose. Beje, kiek nukrypstant - neretai, kai nekuris žurnalistas ima rašyti perdėtai emocinius kliedesius apie kokius nors šūdus, galima labai aiškiai suprasti, kad su savo emocijų suvokimu tam žurnalistui yra didelių problemų. Žodžiu, tuos tris emocijų lygmenis reikia skirti labai labai aiškiai. Apsėdimas - mes pamirštame viską, persijungdami į vieną vienintelį dalyką, kuris svarbus - pvz., į grobio persekiojimą ar kokios nors problemos sprendimą, jei tai ilgiau trunka - tiesiog nuvarome save iki visiško išsekimo. Kaip matote, tie lygmenys būna labai labai skirtingi. Tokie skirtingi, kad išties tai paprasčiausiai skirtingos emocijos. Pastebėkim, kad vien bazinių emocijų, skaičiuojant skirtingais lygiais, gaunasi ištisos 24. Tai jau nemažai, ar ne?
Emocijų kombinacijos ir jų sudėtingumas
Ne, brangieji, čia dar yra mažai. Nes dabar bus dar tiek pat. Reikalas tame, kad ypatingai dažnai mes jaučiame ne pavienę emociją, o emocijų kombinaciją. Ir kai gaunasi kombinacija - emocijos susideda ir jausmas būna dar kitoks. Robert Plutchik išskiria kelis skirtingus emocijų sąryšių lygius, bet tas išskyrimas yra labai sąlyginis, tad į pirminių, antrinių ir tretinių diadų mechanizmus nesigilinkime (juoba, kad tas skirstymas ir šiaip mažiau pagrindžiamas). Trumpai tariant, priimkim tokį paprastą dalyką, kad bet kurios dvi nepriešingos emocijos be problemų gali persikloti tarpusavyje. Kai jos persikloja ir susilieja - jos virsta kokia nors kita emocija. Žodžiu, gaunasi tų emocijų kombinacijos. Kai kurios iš šių emocijų tikrai bus neakivaizdžios (pvz., daugeliui reikia gerai pamedituoti, norint suprasti, kaip nuolankumas savyje neša ir pasitikėjimą autoritetu, ir autoriteto baimę). Norint tas mišrias emocijas pagauti ir suprasti, reikia kiekvienai skirti geroką laiko gabalą.
- Nerimas visada yra baimė apie tai, kad kažkas bus ateityje. Tai kyla iš to, kad tikėjimasis - visada jausmas apie ateitį, o ne apie praeitį ir ne apie šį (jau vykstantį) momentą.
- Kaltė yra jausmas „nubausk save pats“ - už tai, kad padarei kažką, ko norėjai (gavai džiaugsmo) čia gauni baimę, kad atsitiks kažkas blogo.
- Gėda - tai kaip kaltė ant hormonų - vietoje džiaugsmo čia atsiranda pasibjaurėjimas (pačiu savimi), o kartu - ir baimė.
- Gailestis dažnai laikomas lyg ir ok jausmu, tačiau kai gailestis nukreipamas į kitą žmogų, tai jis savyje neša ir pasibjaurėjimą, t.y., atstūmimą.
Dabar pridėkim tai, kad šios emocijos irgi gali būti įvairaus stiprumo, tik kad jau ir žodžių joms mes nelabai turime - net neaišku, kaip jas visas aprašyti būtų, jei bandytume išskaidyti į tuos tris stiprumo lygius. Kai tie jausmai labai skirtingo stiprumo, suprasti juos gali būti sunku. Tiksliau, netgi ne gali būti, o tiesiog turi būti sunku, neišvengiamai. O dabar pridėkime dar ir tai, kad mums dažnai kyla ir emocijos, kuriose yra trys sudedamosios. Arba emocijos, kur, pvz., viena sudedamoji yra stipri, o kita - silpna. Savyje mes turime tiesiog milžinišką kiekį klaikaus sudėtingumo ir skirtingumo emocijų. Ir į tas emocijas kreipiame tiek mažai dėmesio, galvodami, kad „ai, ką čia, čia savaime suprantama“. O paskui kankinamės dėl kažko ir nesuprantame, kas čia mums galvoje ne taip.
Jausmų mokymasis ir jų įtaka mąstymui
Jausmų irgi reikia mokytis. Mokytis identifikuoti savo jausmus, juos suprasti, juos įsivardinti sau pačiam. Jausmai būna stipresni už mūsų mąstymą, tad jei mes nemokame juose susigaudyti, mąstymui irgi nelieka vietos. Emocijos ir jausmai vaidina labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Emocijos kyla spontaniškai ir trunka neilgai, o jausmai - kiek intensyvesni ir ilgiau trunkantys. Tiek emocijos, tiek jausmai kyla nuolatos, padeda užmegzti santykį su mus supančia aplinka, parodo, kaip vertiname konkrečią situaciją, ar yra patenkinami mūsų poreikiai. Šios vidinės būsenos mums padeda suprasti tai, ką išgyvename bei reaguoti.
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
Emocijos ir jausmai: kas tai?
- Emocijos yra mūsų organizmo būsena. Reakcija prasideda mūsų smegenyse - mes turime smegenyse tą emocijų centrą, kuris paruošia mus tam tikram veiksmui, jos nusiunčia signalą visam organizmui - „būk pasiruošęs reaguoti, judėti“. O ir pats terminas emocija, „emotion“ („motion“ išvertus iš anglų kalbos reiškia judėjimą - red. past.) nukreipia tam tikram judesiui. Emocija - kyla ir nuslopsta. Tai yra labai trumpas laiko tarpas, trunkantis maždaug apie 6 sekundes ir vykstantis mūsų tose nesąmoningose emocinėse smegenyse. Emocijos yra nuolat generuojamos, kai mes reaguojame į įvairiausias situacijas. Emocijos vyksta nuolat - taip pat, kaip kad plaka širdis. Mes visada gyvename su tomis emocijomis, kurios nuolat generuojamos - kartais stirpesnės, kartais jaučiame neutralumo būseną, bet tas emocijų centras visada yra gyvas. Mūsų smegenyse yra tokie migdoliniai kūnai, kurių pagrindinė užduotis - saugoti mūsų gyvybę. Visada sugebėti pabėgti nuo meškos, jeigu ji mus pultų. Mes visada esame užtaisyti, paruošti. Ir jeigu mes nesugebame išlaukti tam tikrą laiką, nesugebame įvardyti, kas mums yra ir į situaciją reguojame emociškai, vadinasi į tai ir reguoja mūsų emocinis centras, mes nepajungiame kognityvinių smegenų. Ne veltui ir yra ta taisyklė - suskaičiuok iki 10 ir tik tada reaguok.
- Jausmas - kai mes emociją įvardijame, pavyzdžiui, „man liūdna“. Tai reiškia, kad emocija tapo jausmu. Taigi, kuo skiriasi emocija nuo jausmo - tarkime, eini į darbą mieste ir kažkas gražiai nusišypsojo. Tuo metu kyla emocija, bet jauti, kad visai dienai užsikreti ta šypsena ir tai jau yra malonu. Dienos pabaigoje galima sakyti, kad jautei džiaugsmą visą dieną dėl to žmogaus šypsenos. Ir jeigu mes tai sugebame įvardyti, tai reiškia, kad ta emocija pasiekė mūsų kognityvines smegenis ir mes galime pasakyti.
Emocijų funkcijos
Mums reikia, kad emocinės smegenys praneštų tiems kognityviniams centrams, kad kyla pavojus tavo gyvybei ir tu turi išsigąsti, turi gebėti bijoti tam, kad save apsaugotum.
- Komunikacinė funkcija: Mes matome, kad žmogus verkia ir tai yra aišku, kad žmogus liūdi. Šita funkcija labiausiai galioja bendraujant su vaikais. Tačiau suaugę žmonės kartais net ir liūdėdami sugeba šypsotis, nes mūsų kognityvinės smegenys yra labiau išsivysčiusios, mes sugebame valdyti tuos savo emocinius centrus. Apsimesti, kai to reikia. Kalbant apie vaikus - jie elgiasi labai natūraliai ir leidžia mums suprasti. Juk vaikai nepradeda kalbėti vos tik gimę. Na, tarkime, trijų metų vaikas jau gali įvardyti jausmą „aš pykstu“. Bet kai vaikas verkia būdamas pusės metų, iš kūno kalbos ir emocinės reakcijos galime pasakyti.
- Emocijos taip pat būna ir motyvuojančios, skatina mus siekti, nes išsiskiria hormonas dopaminas, kuris leidžia siekti aukštesnių tikslų. Taip, ir jeigu mes patiriame tą laimę, kai įgyvendiname, tarkime, kažkokį savo svarbų projektą ir leidžiame sau pasidžiaugti - ir smegenims išskirti to dopamino - tai jos yra motyvuotos ir kitą kartą siekti tų tikslų.
- Dar viena iš funkcijų - geresnė atmintis. Įvykius, kurių metu mes patyrėme stipresnes emocijas, atsimename daug stipriau, negu įvykius, kurie buvo neutralūs. Be to, moksliniai tyrimai įrodė, kad nemalonius įvykius dažniausiai atsimename geriau, negu malonius. Tai yra susiję su išlikimu - tam, kad išliktume, turime gebėti reaguoti į grėsmes. Nes jei nepasidžiaugsi kažkuo, tai nieko blogo neatsitiks. Žinoma, gal ir nepasigamins smegenyse daugiau laimės hormono, bet nesugebėti pabėgti nuo to, kas kelia grėsmę yra daug pavojingiau, negu nepasigaminti to dopamino. Todėl džiaugtis mums reikia labiau mokytis, nei liūdėti.
Emocinis raštingumas ir jo svarba
Viso to reikia mokytis, suprasti, ką jaučiu ir kokie kūno požymiai man rodo, kad aš jaučiu pyktį. Pavyzdžiui, jaučiu, kad kaupiasi energija mano rankose, stingsta mano raumenys, plaka stipriau širdis ir iš tokių kūno pojūčių galiu suprasti, kad man kyla pyktis. Svarbu stebėti patiems, kaip jie jaučiasi ir sugebėti priimti visus vaiko jausmus. Tyrimai rodo, kad apie 60 proc. tėvų smurtauja prieš savo vaikus, kai vaikai pyksta ir verkia. Tai reiškia, kad tai išprovokuoja tėvams tokias emocijas. Todėl labai svarbu stebėti ir savo emocijas, stiprinti savo, kaip suaugusio žmogaus emocinį intelektą, ir tada bus lengva būti su vaiko pykčiu - nes mums malonu būti prie malonių emocijų, tačiau sunku būti prie emocijų, kurios nėra malonios. Tad svarbu išmokti būti prie visokių emocijų, nes tai didina vaikų savivertę, kai jie jaučiasi, kad mane priima visokį, ir kad aš galiu pykti. Nes vaikystė ir yra tas laikas, kai gali tai išreikšti. Nes kai nueisi į darbą, turėsi dirbti darbą, o ne emocijas demonstruoti.
Emocijų tyrinėjimas
Viena iš tyrimo sričių, tai palyginti kultūrinius skirtumus, kai Lietuvai reikėjo adaptuoti stimulus, kuriuos naudojame laboratorinėmis sąlygomis emocijai sukelti. Pavyzdžiui, kai žmogus ateina į laboratoriją, mes prijungiame jam laidus, matuojame širdies ritmą, odos laidumą. Esu atlikusi ir elektroencefalogramą, kai matuojama, kaip keičiasi smegenų bangos ir kaip reaguoja lietuviai į tam tikrus stimulus, emocinius dirgiklius. Tyrimo metu rodome žmogui vaizdus iš gyvenimiškų situacijų, pagal sistemą, kurią yra sukūrę amerikiečiai ir ją naudoja visas pasaulis. Ir tada mes galima savo duomenis palyginti, pavyzdžiui, lietuvių ir amerikiečių. Paaiškėjo, kad sistema tinka, tačiau lietuviai vertina žemesniais balais arba galbūt lietuviai tą emociją viduje išgyvena labai panašiai, jei žiūrime fiziologiškai, bet kalbant apie vertinimą, jie yra linkę jausti labiau neutraliai. Tačiau kitos kultūros - kas yra kultūriniai skirtumai - jei jie jaučia džiaugsmą, tai ir sako „9 balai“, t.y. aukščiausias balas emocijai įvertinti. O lietuvis, kuris gal ir jaučia devynetą, bet sakys „5“, išreikš prislopintą vertinimą. Tačiau pagal elektroencefalogramą duomenys yra panašūs, nes mes galime lyginti ir stebėti pasaulinius duomenis. Domiuosi ir socialiniais neuromokslais - t. y. tėvų ir vaikų ryšiais, santykiais, emociniu intelektu.
Kaip užauginti emociškai sveiką vaiką?
Pagrindinis aspekas - stebėti patiems, kaip jie jaučiasi ir sugebėti priimti visus vaiko jausmus. Tyrimai rodo, kad apie 60 proc. tėvų smurtauja prieš savo vaikus, kai vaikai pyksta ir verkia. Tai reiškia, kad tai išprovokuoja tėvams tokias emocijas. Todėl labai svarbu stebėti ir savo emocijas, stiprinti savo, kaip suaugusio žmogaus emocinį intelektą, ir tada bus lengva būti su vaiko pykčiu - nes mums malonu būti prie malonių emocijų, tačiau sunku būti prie emocijų, kurios nėra malonios. Tad svarbu išmokti būti prie visokių emocijų, nes tai didina vaikų savivertę, kai jie jaučiasi, kad mane priima visokį, ir kad aš galiu pykti. Nes vaikystė ir yra tas laikas, kai gali tai išreikšti. Nes kai nueisi į darbą, turėsi dirbti darbą, o ne emocijas demonstruoti.
Gėda ir kaltė: socialiai išmokti jausmai
Jei emocijos trunka žaibiškai, tai jausmas yra nusistovėjusi, daugiau skirtingų emocijų įtraukianti būsena, jausena. Norėčiau išskirti dvi emocijas, kurios lydi mus per gyvenimą ir turi neigiamą atspalvį, bet iš tiesų yra labai svarbios. Abi jos yra išmokti, socialiniai jausmai.
Taip pat skaitykite: Elgsenos ypatumai: karvės ir žirgai
- Gėda paprastai reiškia, kad esu nekokybiškas, kažkoks ne toks, neatitinku kažkokių kriterijų ar standartų. Tam tikra prasme gėda moko lygintis. Iš esmės lyginimasis, kai jis yra lygiavimasis į kažką (geresnį sportininką, geriau besimokantį, į autoritetą), nėra blogai. Gėdos mes išmokstame iš aplinkos. Kai mums sako: tu neatitinki kažkokio kriterijaus, tu ne toks kaip kiti, visi kažkokie, o tu ne toks. Gėdos antonimas yra drąsa. Vidinis gėdintojas vis tiek turi kažkokį pozityvų ketinimą, nori nuo kažko apsaugoti. Drąsa yra atsakymas į klausimą: kiek aš galiu padaryti, kad jausčiausi gerai. Po truputėlį, žingsnis po žingsnio.
- Kaltė taip pat gali būti dvejopa. Viena - objektyvi kaltė: aš kažką padariau. Jei tai objektyvi kaltė, pats geriausias vaistas yra atsiprašyti - ir gauti atleidimą. O jeigu nebėra galimybės gauti atleidimą - nes pavėlavote su atsiprašymu? Su subjektyvia kalte kiek sudėtingiau. Nes žmogus pradeda kaltinti save netiesiogiai, pavyzdžiui, „jeigu aš būčiau paskambinęs/parašęs, nebūtų įvykę to ar ano“. Mus valdo gilus vidinių įsitikinimų rinkinys, kuris kelia įtampą ir su tokia kalte tampa sudėtingiau pačiam susitvarkyti. Jei tai subjektyvi kaltė, tai reiškia, kad aš kažkodėl prisiimu atsakomybę už tai, kas atsitiko. Tokia kaltė gali būti jums naudinga, suteikdama vadinamų antrinių naudų: pavyzdžiui, kažko išmokstate, jaučiatės reikalingu ar turite objektą, dėl kurio galite gedėti arba liūdėti ir pan.
Emocijų labirintai: kaip atpažinti ir įvardinti jausmus?
Kai paprašau apibūdinti savo jausmus, labai dažnai išgirstu, kad tiksliai nežinome, ką jaučiame. Nemokame suteikti pavadinimų. Net ir išvis nežinome, kaip atskirti tai ką jaučiame. Keista, ar ne? Mes galime tiksliai atpasakoti, kaip atrodo Marso planeta nuotraukose, kaip ūžauja vėjas Islandijos pakrantėje ar kokį kvapą skleidžia lavongėlė. Tačiau nesugebame apibūdinti savo jausmų. Mokomės apie virusų ir bakterijų sandarą, studijuojame Higso bozonus, tyrinėjame žmogaus DNR. Tačiau nesugebame, nemokame, nesimokome atpažinti savo emocijų ir įvardinti jausmų, suprasti, ką jie mums sako, kurlink veda ir ką su jais daryti.
Emocijos ir jausmai neurofiziologiniu požiūriu
Kaip aiškina mokslininkai, emocija - tai automatinė reakcija į tam tikrą dirgiklį, kuriuo gali būti kažkoks įvykis, prisiminimas ar tiesiog kilusi paprasta mintis. Evoliucinio požiūrio šalininko R. Plutchik teigimu, pagrindinės emocijos atsirado evoliucijos eigoje, kiekviena iš jų buvo svarbi išlikimo prasme ir įsiliejo į žmogaus prigimtį. Pavyzdžiui, baimė paskatina pasitraukimą iš pavojingos situacijos, pyktis - suaktyvina kovą dėl išlikimo. Emocijų paskirtis - informuoti žmogų apie jo būseną, lyginant su jo poreikiais, tikslais, norais, vertybėmis. Kad išgyventume emocinę reakciją, reikalingas jos fiziologinis sužadinimas, elgesio išraiška, kai, pvz. nustatome tam tikrą veido grimasą ir sąmoningas jos suvokimas. Kitaip tariant, kad mums kiltų emocija, pirmiausia reikalingas tam tikras įvykis, kuris mus paveikia ir tada mes išreiškiame emocijas - pyktis, baimė, liūdesys, nuostaba, pasišlykštėjimas, džiaugsmas - tai matosi mūsų veido išraiškoje, girdima balso tone. Neurofiziologijos požiūriu emocija ir jausmas skiriasi. Emocijos yra mūsų smegenų požievio struktūrų, kurios veikia visiškai nesąmoningai, reakcija į aplinkos pokytį. Tai stiprus nesąmoningas nervų sistemos atsakas į kokią nors situaciją. Jausmais tampa tik tos emocijos, kurios iš požievio pasiekia žievę, tai yra, kai jos įsisąmoninamos, suvokiamos, kai „gauna vardą“. Nuo to momento, kai emocija įsisąmoninama ir pavadinama sau pačiam, ji tampa jausmu. Ir jausmai - tai jau žmogaus santykių su tikrove išgyvenimas, o ne kaip emocijos - tiesioginis atsakas į reiškinį ar situaciją. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs. Jausmais žmogus iš aplinkos išskiria svarbiausius dalykus, nuo kurių priklauso asmenybei reikšmingų įvykių raida. Asmenybei vystantis, susidaro hierarchinė jausmų sistema, kurioje vieni jausmai vyrauja, kiti lieka nerealizuoti.
#