Įvairiapusiškos Asmenybės Ugdymas: Kelias į Sėkmę

Šiandieninėje visuomenėje, kai konkurencija darbo rinkoje nuolat auga, įvairiapusiškas asmenybės ugdymas tampa vis svarbesnis. Dažnam darbdaviui svarbu ne tik diplomas, bet ir įvairios asmeninės žmogaus savybės bei kompetencijos. Šiame straipsnyje aptarsime, kas sudaro įvairiapusišką asmenybę, kokią įtaką jai daro mokytojo asmenybė, kaip ugdyti įvairiapusiškumą ir kokie iššūkiai kyla šiame procese švietimo sistemoje. Taip pat panagrinėsime komandinio darbo svarbą ir kaip atrasti savo rolę komandoje.

Įvairiapusiškumas: Kas Tai?

Įvairiapusiškumas - tai asmens gebėjimas sėkmingai veikti įvairiose situacijose, pasižymint įvairiomis kompetencijomis, asmeninėmis savybėmis ir gebėjimais. Tai apima ne tik intelektinius gebėjimus, bet ir emocinį intelektą, socialinius įgūdžius, kūrybiškumą ir gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. Įvairiapusiška asmenybė yra atvira naujovėms, nuolat tobulėjanti ir gebanti rasti sprendimus įvairiose situacijose.

Mokytojo Asmenybės Įtaka Mokiniui

El. Mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir asmenybė, turinti didelę įtaką mokinių vystymuisi. Ši profesija reikalauja ne tik specializuotų žinių, bet ir gebėjimo šviesti, lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinius. Mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo įrankis, lemiantis sėkmę ir nesėkmes. Mokytojo vaidmuo ir paskirtis.

Žodis "mokytojas" kilęs iš žodžių "mokslas", "mokyti", "mokykla" ir "mokinys". Jo pagrindinis uždavinys - perteikti mokiniams mokslo pagrindus, išmokyti juos šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius ir lavinti protinius gebėjimus. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą, bendrauja su jais, veda į gyvenimą ir visuomenę, socializuoja. Jis ne tik moko ir šviečia, bet ir įpratina mokytis, uždega norą pažinti ir būti naudingu sau bei visuomenei. Todėl mokytojas dažnai vadinamas pedagogu - vedančiu mokinius į gyvenimą. Tai asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne vien kaip specialistas, bet ir kaip žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų.

Mokytojo asmenybė yra visuma profesinių ir psichologinių-socialinių savybių, sąlygojančių sėkmingą pedagoginę veiklą. Tai žmogus, pasiekęs tam tikrą tobulumo lygį, gebantis dirbti, bendrauti, pažinti, keisti aplinką, save ir kitus, skleisti idealines vertybes, įprasminti savo gyvenimą ir kurti nemirtingąjį "aš".

Taip pat skaitykite: Motyvacijos veiksniai ugdymo procese

Mokytojo asmenybės teigiami bruožai apima:

• Gebėjimą daryti intelektualinį, emocinį ir praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui.
• Intelektualinius, loginius, komunikacinius ir ekspresyvius sugebėjimus.
• Aktyvumą, poreikius, emocijas, žinojimą ir valią.
• Gebėjimus, gabumus, intelektą ir patirtį.

Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimams, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas bei prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų rodo pedagogo asmenybės vertingumą.

Asmenybės Struktūra

Asmenybė yra daugelio mokslo šakų dalykas, todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai pateikia įvairių asmenybės apibrėžimų. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką.

Pedagogikai, ugdymo procesui, mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti, kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, asmenybės santykį su veikla, funkcijomis, priklausomybę nuo bendrojo vystymosi, žmonių santykių psichologiją, pažintinės veiklos funkcijas ir psichologinę asmenybės charakteristiką.

Eneagramos Asmenybės Tipai

Eneagrama - tai asmenybių klasifikacijos sistema, naudojama nuo 1950 m. Ji atskleidžia žmogaus elgseną stresinėse situacijose ir palankiomis sąlygomis. Pagal eneagramą, yra 9 pagrindiniai asmenybės tipai:

Taip pat skaitykite: Tyrinėjimai apie emocijas ir neįgalumą

1. Perfekcionistas: Logiški, praktiški, turintys aukštas moralės normas, atsakingi, skrupulingi, organizuoti.
2. Altruistas: Socialios, rūpestingos, nuoširdžios, empatiškos, šiltos ir mielos asmenybės.
3. Laimėtojas: Pragmatiški, į sėkmę orientuoti, ambicingi, pasitikintys savimi, charizmatiški ir energingi žmonės.
4. Individualistas: Emocionalios, jautrios, nepastovios nuotaikos, linkusios į savistabą, sąmoningos asmenybės.
5. Mąstytojas: Intelektualus, rimtas, budrus, įžvalgus, smalsus, novatoriškas tipažas.
6. Lojalistas: Atkaklūs, disciplinuoti, pedantiški, bet nesavarankiški, ieškantys saugumo žmonės.
7. Entuziastas: Visuomet skuba, trokšta visur sudalyvauti, ekstravertų optimistų tipas, įvairiapusiškos, lanksčios, žaismingos asmenybės.
8. Lyderis: Pasitikintys savimi, stiprūs, linkę dominuoti, valdingi, bet ginantys artimuosius žmonės.
9. Taikdarys: Stabilios, patikimos, draugiškos, pozityvios, palaikančios asmenybės, kuriems svarbi taika ir geri santykiai.

Darbas su Mokiniais, Turinčiais Sunkumų

Kiekvienas mokytojas savo darbe susiduria su įvairiais vaikais, kuriems būdinga vienokia ar kitokia dvasios struktūra. Tai nėra lengvas uždavinys, nes įvairumu pasižymi ne tik dvasia, bet ir būtis, kuri neretai yra labai sudėtinga. Taip mokykloje atsirado "sunkių vaikų" sąvoka. Terminu "sunkus vaikas" apibūdinama daug vaikų, kurių asmenybę reikia koreguoti. Jiems priklauso ir nepaklusnūs, kaprizingi, užsispyrę vaikai, besipriešinantys suaugusių reikalavimams, patarimams. Tam tikra dalis vaikų yra padaužos, nedrausmingi, grubūs. Jų elgesį, neatitinkantį visuomenės moralės normų ir reikalavimų, įprasta apibūdinti terminu - asocialus.

Nesimokantis vaikas. Vienas dažnesnių vaikų sunkumų - nesimokymas, atsilikimas nuo mokyklinės programos. Dažniausiai mokymosi problemos kyla dėl pažintinės veiklos sunkumų ar mokymosi motyvų stokos.

Agresyvus vaikas. Vaiko agresyvumą formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir mokyklinė situacija. Agresyvų poelgį sukelia didėjantis priešiškumas. Priešiškumo ir agresijos objektai ne visada sutampa. Pirmuoju priešiškumo požymiu tiktų laikyti simpatijos emocijų nykimą.

Silpnavalis vaikas. Mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka - viena iš dažnesnių mokyklinio konflikto priežasčių. Silpnavalis vaikas, kaip ir kiti, nori pripažinimo ir sėkmės. Tokie vaikai tinkamai mokosi ir elgiasi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai kontroliuojami.

Hiperaktyvus vaikas. Kliudo pats sau, t.y. trukdo reikalaujančiai kruopštumo veiklai, neleidžia jos baigti, o pakili, jaudri emocinė būsena kliudo teisingai įvertinti situaciją, numatyti galimą nesėkmę, pavojaus tikimybę. Svarbi hiperaktyvaus vaiko savybė - pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Veiklumas, optimistinė nuostata padeda išvengti didesnių nesėkmių, tačiau neugdo atsakingumo, skatina stiprių pojūčių. Jaunesniems hiperaktyviems vaikams gali padėti intensyvesnė, prasminga, įdomi bei mokyklai ir tėvams priimtina veikla.

Taip pat skaitykite: Psichologinis testas: smegenų pusrutulių dominavimas

Demonstratyvus vaikas. Vaikai siekia dėmesio bei pripažinimo, tačiau ne visada pasirenka tinkamus būdus šiam siekimui įgyvendinti, bando nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Jie siekia sukelti kitų žmonių jausmus, vadinasi, jo poelgiai gali būti pakenkti tik kitų dėka.

Pagrindiniai "Sunkių" Mokinių Charakterio Pakitimų Tipai

Isteroidinis charakteris. Nuo pat gimimo šie vaikai pripratę būti dėmesio centre. Jie ypač egocentriški, reikalauja pastovaus dėmesio tik sau, kurio, kaip ir susižavėjimo, pripažinimo, netgi užuojautos, siekia visais įmanomais būdais, pasitelkę besaikę fantaziją, melą, vaidybą. Tai vienas sunkiausiai koreguojamų charakterio pakitimų.

Hipertiminis charakteris. Vaikai visada stebėtinai gerai, pakiliai nusiteikę, mėgsta bendrauti, ypač išsiskiria savarankiškumu, bet yra pernelyg judrūs. Pradinėse klasėse vaikai, turintys šios akcentuacijos bruožų, dažniausiai esti geri mokiniai.

Senzytivusis charakteris. Bendravimo ir tarpusavio santykių problemos skiriasi nuo baimių, sukurtų vaizduotės ar kilusių ko nors išsigandus. Vaikas nustos bijoti tik tada, kai bus gerbiami jo jausmai, norai, pripažįstamas jo vidinis pasaulis, kai jį užkrės teigiamas auklėtojo pavyzdys, kai jis išmoks vertinti savo trūkumus ir bent mažos dalies jų atsisakyti, kai santykiai su juo bus grindžiami kitais svertais, kriterijais, bus lankstesni, nuoširdesni, ne tokie griežti.

Paranojinis charakteris. Vaikai, kuriems būdingas šis charakterio pakitimas, mėgsta būti vieni. Jiems labai patinka suaugusiųjų draugija, kur galima tylėti, užsisklęsti savyje. Beje, tokie vaikai yra įtarūs, nedaug kuo pasitiki. Todėl koreguoti šį charakterio pakitimą, būtina vaiko egoizmą nukreipti tam tikra linkme. Šiam procesui reikia pasirengti iš anksto skatinant vaiko pasitikėjimą mokytoju.

Epileptoidinis charakteris. Vaikai išsiskiria inertiškumu, nepaiso aplinkinių interesų.

Komandinio Darbo Svarba

Gebėjimas dirbti komandoje yra vienas didžiausių asmenybės privalumų, kadangi be komandinio darbo nefunkcionuotų nei viena organizacija. Komandinis darbas leidžia pasiekti geresnių rezultatų, nes kiekvienas komandos narys gali prisidėti savo unikaliomis žiniomis ir įgūdžiais. Svarbu suprasti, kokios tipinės rolės vyrauja komandoje ir kaip atrasti savo rolę ir gerai jaustis būryje žmonių.

Kaip Atrasti Savo Rolę Komandoje?

1. Įsivertinkite savo stipriąsias puses: Identifikuokite, ką darote geriausiai ir kas jums patinka.
2. Stebėkite komandos dinamiką: Atkreipkite dėmesį, kokių įgūdžių trūksta komandai ir kaip galite prisidėti.
3. Būkite atviri naujoms galimybėms: Nebijokite išbandyti skirtingų vaidmenų ir atrasti, kas jums labiausiai tinka.
4. Komunikuokite su komandos nariais: Dalinkitės savo idėjomis ir klausykite kitų nuomonės.
5. Būkite lankstūs: Komandos poreikiai gali keistis, todėl svarbu prisitaikyti ir keisti savo rolę, jei reikia.

Mokymosi Metodai: Koučingas ir Mentorystė

Mentorystė yra neatsiejamas profesinio tobulėjimo ir įvairiapusiškos pagalbos mokiniui teikimo procesas. Atsižvelgdamas į nuolat kintančius poreikius, mentorius gali atlikti mokytojo, konsultanto, patarėjo ar pagalbininko vaidmenį, skatina, motyvuoja ar planuoja bendras veiklas su kolegomis bei ugdytiniais, vertina bei apibendrina pasiekimus, padeda spręsti problemas ir užtikrina mokinių mokymo(si) kokybę. Koučingo metodai suteikia galimybę konsultuojamam asmeniui pačiam rasti atsakymus, įvertinti situaciją ir priimti sprendimus.

Švietimo Sistemos Iššūkiai

Pastarasis laikotarpis akivaizdžiai rodo, kad vienu metu įgyvendindami daugybę reformų pametėme esminę mokyklos paskirtį. Deklaruodami įvairiapusiškos asmenybės ugdymą tarsi pamiršome Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad mokykla pirmiausia turi atlikti mokymo ir auklėjimo funkciją. Tačiau šios sąvokos po truputį buvo išstumtos iš pedagoginio žodyno, nes pasirodė, kad jos neišsamiai ir per daug kategoriškai nusako mokyklos paskirtį. Todėl buvo susitelkta ties įvairialypiu ugdymu, kuriame mokymas tarsi pasimetė kitų veiklų kontekste. Be to, dirbtinai buvome įklampinti į pasakojimą, primenantį stebuklinę pasaką, kurioje neva ugdymo paslaptis atskleidę žinovai siekia galutinai sunaikinti pasenusį požiūrį į švietimą. Naujas pasakojimas pasidarė labai panašus į sovietinę tikrovę, kurioje buvo kuriamas kitoks mokymosi ir darbo supratimas, turėjęs nutiesti kelius į šviesų rytojų.

Šiandien yra suformuotas supratimas, kad mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu, sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą, kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais. Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu. Einant toliau šiuo keliu, reikėtų keisti pagrindinio valstybės įstatymo nuostatas, kurios apibrėžia mokyklą kaip mokymo ir auklėjimo įstaigą, nes jos jau nebeatitinka šių dienų realybės. Priėjome ribą, kai kalbėti apie tradicinį mokymą(si) tampa labai nepopuliaru, o apie auklėjimą geriau ir iš viso nebeužsiminti, nes tai kertasi su geros savijautos pojūčiu mokykloje. Taip pat reikalavimas mokytis, siekti bent vidutinio rezultato ir tinkamai elgtis mokykloje neatitinka geros mokyklos koncepcijos, kurioje nuotykis ir pramoga tampa svarbia mokyklos raiškos dalimi.

Pastebėtina ir tai, kad dabartinis ugdymas nesuteikė vaikams nei geros savijautos, nei susivokimo esamoje tikrovėje, nei supratimo apie svarbias gyvenimo vertybes. Nebeturime nei institucijos, nei kvalifikuotų specialistų, kurių tiesioginė profesinė veikla būtų susijusi su mokymo turinio išmanymu. Programos rengiamos projektiniu būdu, kai viešųjų pirkimų konkurso tvarka suburiami žmonės, kurie programas parengia neturėdami šiam darbui reikalingos patirties. Taigi, atsidūrėme daugiau nei sudėtingoje situacijoje, nes Lietuvoje mokymo turinys tapo eksperimentiniu lauku, kuris nebevaldomas profesionaliai.

Šiandien mokytojai privesti įgyvendinti programas, realiai nesuprasdami jų keitimo prasmės, neturėdami vadovėlių ir aiškiai apibrėžtų mokymosi rezultatų vertinimo kriterijų. Tai nutiko todėl, kad nebeturime nei institucijos, nei kvalifikuotų specialistų, kurių tiesioginė profesinė veikla būtų susijusi su mokymo turinio išmanymu. Programos rengiamos projektiniu būdu, kai viešųjų pirkimų konkurso tvarka suburiami žmonės, kurie programas parengia neturėdami šiam darbui reikalingos patirties. Taigi, atsidūrėme daugiau nei sudėtingoje situacijoje, nes Lietuvoje mokymo turinys tapo eksperimentiniu lauku, kuris nebevaldomas profesionaliai. Sunku net patikėti, kad nebeliko ne tik kvalifikuotų specialistų, galinčių atlikti tokius darbus, bet nėra ir konceptualaus supratimo, kaip turėtų būti mokama lietuvių kalbos, matematikos ar istorijos. O menai, dorinis ugdymas, fizinis ugdymas ir pilietiškumo pagrindai taip ir neįgijo rimtų disciplinų statuso. Mokomosios programos buvo sujauktos be jokio aiškaus tikslo, kai kurios iš jų daro žalą net mokomojo dalyko esmei. Ne geresnė padėtis yra ir su vadovėlių rengimu.

Dar klampesnė situacija yra su įvairiausių lygių egzaminais, kurie taip pat rengiami be tinkamo pasiruošimo šiam darbui. Įvedus tarpinius patikrinimus, galutinai atskleidėme negebėjimą tvarkytis ir šioje srityje. Beveik visi šie patikrinimai, kurie net nebuvo vadinami egzaminais, buvo parengti nekokybiškai, su įvairiausiomis techninėmis ir dalykinėmis klaidomis. Susipainiota iki tokio lygio, kad reikėjo perskaičiuoti egzaminų rezultatus, o tėvai bandė ieškoti teisybės teismuose. Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ir Nacionalinė švietimo agentūra tokią situaciją bando glaistyti kalbomis apie neesminius trūkumus ir, pasitelkę į pagalbą pataikautojus, dangsto esmines problemas.

Dramatišką švietimo situaciją bando gelbėti nuolankūs mokytojai ir mokyklų vadovai, kurie per daugiau nei 30 metų nuolatinės kaitos yra įpratinti prisitaikyti ir net nebando prieštarauti prievartiniu būdu brukamoms reformoms. Besąlygiškas nuolankumas, neįgyta savigarba ir neturėjimas ryžto yra nuolatinė pedagoginės bendruomenės dvasinė būsena, kuri nesudaro net menkiausios prielaidos mokytojo profesijai tapti prestižine. Be to, mokytojų trūkumas tapo toks akivaizdus, kad mokyklų vadovai desperatiškomis priemonėmis bando spręsti šią problemą.

Reformų verpetas per pastaruosius metus tiek įsiūbavo trapų švietimo laivelį, kad praradome supratimą, kuria kryptimi reikėtų toliau plaukti. Situacija akivaizdžiai pradėjo blogėti nuo naujos mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos įvedimo, kai paprasti dalykai buvo paversti sudėtinga procedūra, kuri tapo ne tik savitiksle, bet ir trukdančia mokytojams suprasti savo darbo finansinį įvertinimą.

Ypač komplikuota padėtis susiklostė mokyklose, kai buvo pradėtas įgyvendinti įtraukusis ugdymas, kuris taip pat buvo įvestas projektinio principo būdu, gerai nepasiruošus ir iš esmės nesuprantant, kaip turi būti įgyvendinamas toks sumanymas.

Kūrybiškumo Ugdymas

Vaikai - patys kūrybingiausios asmenybės. Kūrybiškumas reikalingas visose srityse - ne tik dailėje, šokyje, bet ir matematikoje, fizikoje, chirurgijoje ir t.t.

Kūrybiškumą slopina:

1. Per vėlai pradėtas vaiko skatinimas aktyviai kurti.
2. Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą.
3. Konservatyvi aplinka.
4. Autoriniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas šeimoje ir mokykloje.
5. Neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Jeigu pats mokytojas neturi kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo galimybių. Toks mokytojas pirmenybę atiduos tam psichologiniam tipui, kuriam priklauso pats. Tokie mokytojai griežtai reikalauja atsakyti į klausimą vienareikšmiškai, moko vaiką būti realistu, pavyzdžiui „nefantazuok“, "taip juk nebūna“, „nesvajok“, „užsiimk rimtesniais dalykais“. Mokytojas stengiasi primesti savo sprendimus.
6. Draugų netolerancija. Dažnai mokinių naujos, neįprastos idėjos sukelia klasėje juoką ir pašaipą.
7. Nepasitikėjimas savimi, savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas.
8. Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų.
9. Per stipri išorinė mokymosi motyvacija: jis mokosi kad būtų gerai įvertintas.
10. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa - vieni iš pavojingiausių iš kūrybiškumo priešų. Jei mokinys bijo suklysti, pasakyti ne tą žodį ar mintį, būti už klaidas nubaustas, sukritikuotas, jis negali būti kūrybingas, bandantis ieškantis.
11. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai mokinys siekia per ilgai įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre atsidūrusi problema pasidaro ypač reikšminga.
12. Negatyvi socialinė aplinka.

Mokslo Motyvai ir Poreikiai

Mokslininkus, kaip ir visus kitus žmonių rūšies atstovus, motyvuoja visai rūšiai būdingi maisto bei kiti poreikiai: poreikis būti saugiam, apsaugotam, patirti rūpinimąsi savimi, priklausyti bendruomenei; meilės ir švelnumo poreikis, poreikis būti gerbiamam, įgyti visuomeninę padėtį ir statusą bei su tuo susijusį savęs vertinimą, savęs aktualizavimo poreikis arba troškimas išreikšti ypatingas individualias bei savo kaip žmonių rūšies atstovo potencijas. Neišsemiamas žmogaus smalsumas varė mokslą į priekį jam dar tebebūnant gamtos istorija, toks pat atkaklus troškimas suprasti, paaiškinti ir sisteminti sukuria teoriškesnį bei abstraktesnį mokslą. Per dažnai užmirštame, kad pirmieji mokslo teoretikai dažnai mokslą laikė priemone padėti žmonijai. Apskritai tapatinimosi su žmonija bei priklausymo jai jausmas, o pasakius patetiškiau, meilės žmonijai jausmas dažnai gali būti pagrindinis ne vieno mokslininko motyvas. Daugumos asmenų stebėjimai vargu ar leis mums įžvelgti vienintelį, kitus nustelbiantį motyvą, veikiausiai matysime visų, skirtingu intensyvumu pasireiškiančių motyvų simultanišką veikimą.

Impulsas nebūtinai prieštarauja protingam sprendimui, nes intelektas (intelligence) taip pat yra impulsas. Šiaip ar taip, darosi vis aiškiau, kad sveiko žmogaus racionalumas ir impulsai yra sinergiški ir dažnai padiktuoja žmogui ne prieštaraujančias, bet panašias išvadas. Žmogaus meilės ar pagarbos poreikis beveik toks pats „šventas” kaip ir jo tiesos poreikis. „Grynasis” mokslas savaime nėra nė kiek vertingesnis už „humanistinį” mokslą, nėra ir menkesnis. Ir vieną, ir kitą nulemia žmogaus prigimtis, tad nereikia jų netgi dichotomizuoti.

Žmonės tiki, kad mokslinis darbas turėtų suteikti tokį pat įvairiapusį pasitenkinimą, kokį jie patiria visuomeniniame gyvenime, darbe bei santuokoje. Mokslas turi ką pasiūlyti kiekvienam, senam ir jaunam, drąsiam ir droviam, pareigingam ar pramogautojui. Apibūdinti idealų mokslą ar mokslininką, metodą ar klausimą, ar veiklą, ar tyrimą nėra paprasčiau, kaip apibūdinti idealią žmoną. Taip kaip pritariame apskritai santuokai, o paliekame individui pasirinkti pagal individualų skonį, tokią pat pliuralistinę nuostatą derėtų taikyti ir mokslui.

Mokslui reikalingi kuo įvairiausi žmonės, kadangi kiekvienas asmuo gali iškelti skirtingus klausimus ir matyti pasaulį savaip. Tikrą pavojų mokslui kelia monistinis spaudimas dėl to, kad dažnam „žmonių rūšies pažinimas” iš tikrųjų reiškia tik „savęs pažinimą”. Mes per daug linkę savo skonius, prietarus ir viltis projektuoti į visatą. Mokslininko tyrimas, be abejo, yra esminis, netgi būtinas mokslo tyrimo aspektas.

Mokslas ir pagrįstas žmogiškosiomis vertybėmis, ir pats yra vertybių sistema. Mokslo radimąsi ir jo tikslus lemia žmogaus emociniai, kognityviniai, raiškos ir estetiniai poreikiai. Bet kurio iš šių poreikių patenkinimas yra „vertybė”. Vienintelis dabar žinomas būdas, kaip „neužteršti” žmogiškomis vertybėmis gamtos, visuomenės ir savęs pačių suvokimo, - tai labai aiškiai įsisąmoninti, kokios buvo šios vertybės visais laikais, suprasti jų daromą įtaką suvokimui, o supratus padaryti būtinas savo sampratų korekcijas. Derėtų suprasti, kad nors gamta ir duoda mums užuominų, kaip klasifikuoti, nors kartais ji pati nurodo, kaip reikėtų atskirti reiškinius, dažnai šios užuominos tik minimalios arba dviprasmiškos. Dažnai mums tenka sukurti ar primesti gamtai savo klasifikaciją. Tai darome ne tik taip, kaip siūlo gamta, bet paklūstame ir savo žmogiškajai prigimčiai, savo pačių neįsisąmonintoms vertybėms, išankstinėms nuostatoms ir interesams.

Mokslas tėra vienas iš būdų pažinti gamtinę, socialinę bei psichologinę tikrovę. Klaidinga būtų manyti, kad šios veiklos nesuderinamos ar net kad jas neišvengiamai turime atskirti vieną nuo kitos. Jeigu ši psichologinio pliuralizmo nuostata skatina mus manyti, kad mokslas yra įvairių talentų, motyvų ir interesų derinimas, tai skirtumas tarp mokslininko ir nemokslininko iš viso tampa sunkiai įžvelgiamas.

Kaip Pasirinkti Tinkamą Mokyklą?

Geras mokyklos pasirinkimas yra vienas svarbiausių sprendimų, kurį priima tėvai ir vaikai. Renkantis mokyklą, svarbu atsižvelgti į įvairius veiksnius, tokius kaip mokyklos reputacija, ugdymo programa, mokytojų kvalifikacija ir mokyklos bendruomenė.

Patarimai, kaip pasirinkti tinkamą mokyklą:

1. Rinkti informaciją: pasikalbėkite su kitais tėvais, mokytojais, mokyklos administracija. Pabūkite mokykloje per pamokas, pasikalbėkite su mokiniais ir mokytojais.
2. Atsižvelgti į vaiko poreikius: pasirinkite mokyklą, kuri atitiktų jūsų vaiko individualius poreikius ir stipriąsias puses.

Kryždirbystės Projektas: Tradicijų Puoselėjimas

Šiais mokslo metais Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas pasiūlė dalyvauti projekte apie kryždirbystę. Kryždirbystė dėl savo gyvybingumo, meninės brandos ir ypatingos vietos žmonių gyvenime 2001 m. buvo paskelbta UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru, o 2008 m. Kryždirbiai - įdomios ir įvairiapusiškos asmenybės. Vienas iš projekto „Kryždirbystės paslaptys“ tikslų - susipažinti su amatu, pamatyti amato visumą per asmeninį, individualų santykį.

Naujos tradicijų, žinių perdavimo formos yra būtinos, stiprinant jaunosios kartos sąmoningumą ir gilinant žinias apie daugialypę tradicijos prigimtį bei vertę.

tags: #kuris #formuotu #ivairiapusiska #asmenybe #pasiryzusia #tobuleti