Psichologinė būklė - tai kompleksinė sąvoka, apimanti įvairius žmogaus psichikos aspektus. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinės būklės apibrėžimą, jos sudedamąsias dalis, įtaką kasdieniam gyvenimui ir būdus, kaip ja rūpintis.
Kas yra psichologija?
Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus mąstymą, elgesį, emocijas ir vidinius psichinius procesus. Psichologija apima daugybę sričių - nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ar organizacinės. Psichologija šiais laikais turi didelę įtaką pasaulyje. Be jos neapsieina net ir tokios sritys kaip mokslai, tyrimai ir sveikata. Psichologai puikiai išmano, kokią įtaką šie faktoriai daro sveikatai, laimei ir gerai savijautai. Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis.
Psichologinė būklė ir psichikos sveikata
Psichikos sveikata - plati sąvoka, apimanti žmogaus emocinę, psichologinę bei socialinę gerovę. Vis dėlto kartais viena ar kita psichinės sveikatos dalis lieka nepilnai patenkinta - tuomet mus gali aplankyti liūdesys, nerimas, savigrauža ir kiti slegiantys jausmai. Kad šie jausmai netaptų mūsų kasdienybe, svarbu nuolat rūpintis savo vidine pusiausvyra.
Psichikos sveikata yra itin svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo pilnatvei, sėkmei, gerai būsenai ir savijautai. Nustatyta, kad psichikos sveikata yra itin reikšminga kiekvieno individo ir visuomenės sveikatos sudedamoji dalis, reikšminga asmens laimės ir gerovės supratimui, sudaranti tinkamas galimybes socialiniam bendravimui, darnai, saugumui, itin svarbi darbinei veiklai, visuomenės gerovei, kūrybingumui, produktyvumui, veiklumui.
pschikos sveikatà, geros vidinės savijautos būsena, kai asmuo suvokia save ir savo ypatumus, gebėjimus, gali susidoroti su įprastais gyvenimo sunkumais, našiai, rezultatyviai dirbti ir prisidėti prie bendruomenės gerovės. Dėl psichikos sveikatos apibrėžimų iki šiol kyla psichikos sveikatos specialistų diskusijų. Pvz., ar apibūdinant gerą psichinę būseną turėtų būti įtrauktas toks kriterijus kaip individo darbas, aktyvi veikla, poreikis daryti prasmingus, gerus darbus bendruomenei. Psichikos sveikata yra neatsiejamai susijusi ir su kūno sveikata, ir su psichologiniais, socialiniais, dvasiniais, etniniais, kultūriniais, meno, net filosofiniais aspektais, tai yra kompleksiškas ir sąlygiškas fenomenas.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Kada verta kreiptis į psichologą?
Į psichologą verta kreiptis ne tik tada, kai ištinka krizė. Daugelis žmonių pagalbos ieško tik tada, kai situacija tampa nebepakeliama, tačiau psichologinis palaikymas gali būti veiksmingas ir tada, kai tiesiog jaučiamas vidinis diskomfortas, pasimetimas ar emocinis nuovargis. Psichologas padeda išmokti atpažinti jausmus, suprasti vidines būsenas ir jų kilmę. Tai leidžia žmogui geriau susivokti savyje, sumažinti vidinę įtampą, aiškiau bendrauti ir priimti sąmoningesnius sprendimus.
Darbas su psichologu padeda stiprinti savivertę, valdyti stresą, spręsti santykių ar darbo iššūkius. Tai ne tik emocinės sveikatos gerinimas, bet ir galimybė keisti įsišaknijusius elgesio modelius bei išsivaduoti iš vidinių blokų. Kreiptis į psichologą - tai drąsus žingsnis į save. Nors visuomenėje vis dar išlieka mitų apie psichologinę pagalbą, vis daugiau žmonių renkasi pasirūpinti savo emocine sveikata lygiai taip pat, kaip ir fizine.
Psichologinė pagalba nėra silpnumo ženklas. Atvirkščiai - tai brandus sprendimas, rodantis, kad žmogui rūpi jo vidinė būsena, santykiai su kitais ir gyvenimo kokybė. Kreipdamiesi į psichologą, mes pasirenkame ne kentėti vienumoje, o eiti sąmoningo augimo keliu.
Psichoterapija ir psichiatrija
Psichoterapeutas dirba giliau - taiko ilgalaikius terapinius metodus, kurie padeda keisti įsišaknijusius įsitikinimus, emocinius blokus ar traumas. Psichoterapija skirta ne tik simptomų mažinimui, bet ir gilesniam savęs pažinimui, ilgalaikiam pokyčiui. Psichiatras - tai medicinos gydytojas, kuris specializuojasi psichikos sutrikimų diagnostikoje ir gydyme. Jis gali skirti medikamentus, kai to reikalauja būklė - pavyzdžiui, esant depresijai, panikos sutrikimams ar bipoliniam sutrikimui.
Psichologinės būklės įtaka kasdieniams pasirinkimams
Psichologija veikia mūsų kasdienius pasirinkimus, net jei tai vyksta nesąmoningai. Ji padeda suvokti, kodėl tam tikrose situacijose elgiamės vienaip, kas lemia mūsų emocines reakcijas ir kaip įgyti daugiau savikontrolės. Psichologinis raštingumas stiprina gebėjimą kurti sveikus santykius. Mokėjimas atpažinti emocijas, aiškiai išreikšti poreikius ir suprasti kitų žmonių elgesį - tai įgūdžiai, kuriuos laviname pasitelkę psichologijos žinias. Psichologija naudinga ir vidiniam žmogaus augimui. Ji padeda išsivaduoti iš žalingų įsitikinimų, sustiprinti savivertę, atrasti asmeninį kryptingumą bei kurti gyvenimą pagal savo vertybes.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Psichikos sutrikimai ir jų klasifikacija
Šiame poskyryje aprašomi psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis; arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.
Demencija (F00-F03)
Demencija - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.
- Alzheimerio (Alzheimer) liga: nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
- Kraujagyslinė demencija: demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse.
- Demencija ne dėl Alzheimerio (Alzheimer) ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo: Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.
- Hantingtono (Huntington) liga: paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Demencija, kuri atsiranda kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška.
- Parkinsono (Parkinson) liga: Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono (Parkinson) ligos fone.
Amnezinis sindromas
Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.
Delyras
Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
Organinis haliucinozinis sutrikimas
Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Katatoninis sutrikimas
Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
Organinis kliedesinis [šizofrenijai panašus] sutrikimas
Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Organiniai nuotaikos [afektiniai] sutrikimai
Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.
Organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
- Poencefalitinis sindromas: apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.
- Potrauminis sindromas: Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
Lengvas kognityvinis sutrikimas
Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukelti psichikos ir elgesio sutrikimai (F10-F19)
Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiais tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.
Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.
Kategorijoms F10-F19 toliau pateikiama ketvirtojo skaitmens subklasifikacija:
- .0 ūmi intoksikacija: Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
- .1 žalingas vartojimas: Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
- .2 priklausomybės sindromas: Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo.
- .3 abstinencijos būklė: Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
- .4 abstinencijos būklė su delyru: Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena (žr. .3) yra komplikuota delyru, aprašytu F05.-. Gali būti ir traukulių.
- .5 psichozinis sutrikimas: Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
- .6 amnezinis sindromas: Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
- .7 rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl. flashback).
Kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti, naudojamas atitinkamas kodas. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.
Šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29)
Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.
Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai.
Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai. Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją. Prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios praradimas. Katatoninės šizofrenijos klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.
Kas yra psichologinė norma?
Ką psichiatrai ir psichologai laiko norma? Ir ar apskritai ar yra kažkokia norma? Prof. Adamas Wichniakas iš Varšuvos psichiatrijos ir neurologijos instituto visiškai nevartoja tokių terminų kaip „normalus“ ar „nenormalus“: „Vengiu jų net privačiuose pokalbiuose. Galime sakyti, kad kažkas yra psichiškai nesveikas arba, atvirkščiai, psichiškai sveikas. „Tai - ligos, kurias galime atpažinti pagal dabartinę psichiatrijos žinių būklę. Tai yra įmanoma, nes yra žinomi vertinimo kriterijai, o taip pat daug reikšmės turi gydytojo patirtis“, - aiškina prof. A.
Tam tikrą psichinę ligą ar sutrikimą pasaulyje apibūdina dvi svarbiausios klasifikacijos. Niujorko White Plains ligoninės Nerimo ir fobijos centro direktorius dr. Fredricas Neumanas pabrėžia, kad žmonės su psichikos sutrikimais dažnai mums atrodo ypatingi: „Jie yra ekscentriški, netgi savotiški.
Dr. F. Neumanas pateikia medicinos studento, kuris ruošėsi būti psichiatru, pavyzdį. Per praktiką psichiatrijos skyriuje jo buvo paprašyta įvertinti 18-metės merginos būklę. Po ginčo su mokytoja mergina metė mokslus ir susidomėjo religija. Ji pradėjo valgyti blogą maistą, rengtis ir elgtis netvarkingai, kas jai buvo neįprasta. Likus dienai iki jos paguldymo į ligoninę mergina buvo rasta sėdinti ant metro platformos ir siūbuojanti kojomis. Po kelių pokalbių su ja praktikantas pasakė skyriaus vedėjui nemanantis, kad mergina serga. Nors jo pacientė mažai ką galėjo papasakoti apie visą incidentą metro stotyje, studentas pats nusprendė, kad tai tebuvo jaunatviškas pokštas. Jis tikėjo, kad paauglystė - tai laikas, kai žmogus linkęs elgtis neprotingai ir impulsyviai, taip pat domėtis religija. Studentas prisipažino, kad praeityje pats elgėsi panašiai, o jo kambarys iki šiol atrodo netvarkingai. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, studento diagnozė buvo klaidinga. Mergina turėjo psichozinių sutrikimų, bet jis negalėjo nustatyti, kur baigėsi įprastas elgesys ir kur jau prasidėjo sutrikimas.
„Vien tik ligų ir psichinių sutrikimų nebuvimas nereiškia, kad kažkas yra visiškai psichiškai sveikas. Taip pat svarbus gebėjimas gerai funkcionuoti gyvenime, pasižymėti gerais socialiniais ir profesiniais santykiais, savirealizacija“, - aiškina prof. A. Neprofesionalui lengviau apibūdinti, kas, jo manymu, yra nenormalu, nei nustatyti, kas yra norma. Nors ši riba yra sunkiai apčiuopiama patiems gydytojams (dėl mūsų įvairovės, įskaitant kultūrinę įvairovę), kai kurie psichiatrai visgi pamėgino apibrėžti, kas yra normalus žmogus.
Dr. F. Neumanui tai pirmiausiai yra asmuo, kuris dažniausiai jaučiasi laimingas. Žinoma, ne nuolat. Šis žmogus pyksta, kai yra nusivylęs, nusiminęs, kai kažkas jam nesiseka. Tokio žmogaus jausmai aiškiai sutampa su gyvenimo aplinkybėmis. Nepaisant to, bendrai vertinant, psichiškai sveikas žmogus laiko save laimingu. Jis gali bendrauti su kitais žmonėmis, yra asertyvus vienoje situacijoje ir taikingas kitoje. Galbūt jis nesijaučia komfortiškai bendraudamas su visais, tačiau jaučiasi saugiai tarp savo šeimos narių ir draugų. Be to, jis tapatina save su religinių ar visuomenės grupių nariais. Toks žmogus dažnai jaučiasi tiek atsidavęs kitiems žmonėms ir net idėjoms, kad neretai praranda save siekdamas didesnio tikslo. Normalus žmogus gali dirbti su pasitenkinimu ir atsipalaiduoti laisvalaikiu. Jis taip pat iki tam tikro lygio gali toleruoti konfliktus, nusivylimą ir vienišumą.
„Amerikos vadovėliuose tai yra vienas svarbiausių kriterijų diagnozuojant ligą“, - sako prof. A. Šie kriterijai - tai simptomų, formuojančių būdingus, ilgai trunkančius sindromus, grupė. Be to, paciento būklei negali turėti įtakos smegenų ligos neurologine prasme ar bet kurios kitos somatinės ligos. Kitas svarbus kriterijus - tai akivaizdžiai neigiamas šių simptomų poveikis žmogaus funkcionavimui.
„Paprastai nėra pagrindo jaudintis, jei kažkas nutiko tik vieną kartą ir trūko neilgai, o vėliau apskritai visiškai dingo. Nors, kaip gydytojas, tokiose situacijose visada rekomenduoju būti atsargiems. Kai psichiatrai nėra 100 proc. tikri dėl simptomų klasifikacijos, jie paprastai laukia, kol jie vėl pasirodys. Tačiau niekada negali žinoti, kada tai įvyks ir ar apskritai įvyks“, - pabrėžia prof. A. Pasa jo, manoma, kad pasaulyje yra apie 7 proc. žmonių, kurie periodiškai patiria haliucinacijas, t. y. mato ar girdi dalykus, kurių nemato ir negirdi kiti. Kažką, kas, pasak kitų, neegzistuoja. Jei susiduriama su taip vadinamu izoliuotu simptomu - asmuo nepraneša apie jokius kitus nukrypimus - tai nėra nei sutrikimas, nei psichinė liga.
„Pavyzdžiui, taip buvo su homoseksualumu. Pirmajame „DSM“ klasifikacijos leidime jis buvo laikomas psichiniu sutrikimu. 1974 m. homoseksualumas buvo išbrauktas iš šio vadovėlio. Naujausiame, penktame „DSM“ leidime prie psichikos sutrikimų yra priskiriamas, pavyzdžiui, priešmenstruacinis sindromas“, - sako prof. A.
Depresija ir jos priežastys
Depresija yra susijusi su dviejų smegenų neuromediatorių - serotonino ir norepinefrino - sutrikimu. Depresija sergančio žmogaus organizme yra per mažai šių medžiagų ar į jas reaguojančių receptorių. Serotoninas, sąveikaudamas su kitu hormonu, melatoninu, reguliuoja miegą, apetitą, kūno temperatūrą, kraujospūdį, priverčia susitraukti lygiuosius raumenis. Jis taip pat turi įtakos seksualiniams poreikiams ir impulsyviam elgesiui. Norepinefrinas mobilizuoja smegenis ir kūną veikti, padidina ir palaiko budrumą, pagerina atminties darbą ir koncentraciją, taip pat daro įtaką vidaus temperatūros reguliavimui. Norepinefrinas taip pat išskiriamas žarnyno nervų sistemoje, kur koordinuoja žarnyno ir sekrecinę veiklą.
Įtaką depresijos vystymuisi turi ne tik genetiniai, bet ir aplinkos veiksniai. Tai reiškia, kad net jei kažkas iš tėvų paveldėjo polinkį į nuotaikos sutrikimą, jis nebūtinai turi susirgti. Ar taip atsitiks, priklauso ir nuo žmogaus genų (nėra vieno „depresijos geno“), ir nuo to, ar jo gyvenime yra veiksnių, sukelsiančių depresiją. Prie jų galima priskirti ne tik artimo žmogaus netektį, sunkią ligą, bet ir… Iš dalies polinkį į depresiją iš tikrųjų gali lemti mūsų charakterio bruožai, savivertė, tai, kaip reaguojame į sunkias situacijas, kokius reikalavimus sau keliame ir kiek ilgai išgyvename nesėkmes. Nuotaikos sutrikimai labiausiai gresia jautresniems žmonėms, kurie yra mažiau atsparūs stresui ir linkę reaguoti su baime ir nerimu. Genetiškai linkę į depresiją žmonės turi tam tikrą DNR jungiklį, kuris tik ir laukia, kada bus įjungtas. Galime išvengti ligos, jei gyvenimo sąlygos to neskatina.
tags: #psichologine #bukle #savoka