Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti psichologijos klasikų indėlį į emocijų tyrinėjimus, atsižvelgiant į šiuolaikinius socialinius pokyčius ir neįgalumo sampratos raidą. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant mokslinius tyrimus, filosofines įžvalgas ir praktines rekomendacijas, siekiant pateikti išsamią ir informatyvią analizę.
Neįgalumo Sampratos Pokyčiai ir Nauji Metodikų Kūrimo Iššūkiai
Pastaraisiais metais Lietuvoje vyksta dideli socialiniai pokyčiai, kurie palietė ir neįgalumo sritį. Nuo tam tikros datos vietoje anksčiau galiojusių invalidumo grupių neįgaliems asmenims nustatomas neįgalumo ir darbingumo lygis. Nuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybų kompetencijos ir objektyvumo priklauso neįgalaus asmens gerovė bei ateities perspektyvos, reikalingos priemonės, kurios leistų patikimai ir tiksliai nustatyti tikruosius žmogaus gebėjimus. Politiniai sprendimai padaryti. Formaliai jie realizuojami. Tačiau būtent jų realizacijos etape ir laukia didžiausi iššūkiai. Ar turime priemonių, kuriomis patikimai ir tiksliai galėtume įvertinti tikruosius žmogaus gebėjimus, nustatytų jo silpnybių ir stiprybių profilį? Ar turime specialistų, kurie teoriškai ir praktiškai yra pasiruošę atlikti tokį įvertinimą? Ar turime bent apytikres darbinių veiklų profesiogramas - reikalavimų atliekamiems darbams aprašus? Juk tik žinant tokius reikalavimus, galima mėginti juos derinti su asmens gebėjimų profiliu.
Pagrindinis iššūkis slypi štai kur: asmens, jo funkcijų ir gebėjimų įvertinimo infrastruktūros sukūrimas (įvertinimo priemonių parengimas ir jų sklaida, specialistų apmokymas) mažai šaliai yra didžiulė našta. Pavyzdžiui, ką reiškia nustatyti Jono ar Petro protinius gebėjimus. Pirmiausia, reikia naujai sukurti savąjį ar pritaikyti kurios nors Vakarų šalies testą - užduočių rinkinį, kuris aprėptų visus proto aspektus (žodinius samprotavimus, socialinių santykių supratimą, erdvės suvokimą, gebėjimą adekvačiai emociškai reaguoti į situaciją ir pan.). Psichologai netgi išskiria žodinį (verbalinį), nežodinį, emocinį, socialinį ir kitokius intelektus. Toliau turi būti nustatyta kaip visa lietuvių populiacija sprendžia sukurto testo užduotis (tam reikia ištirti apie 1000 žmonių). Nustatomos amžiaus ir lyties normos, t. y. kaip testo užduotis atlieka skirtingo amžiaus vyrai ir moterys. Ir tik turint tokias normas, galima pasakyti kokiu laipsniu išvystyti Petro ar Jono protiniai gebėjimai palyginus su visa lietuvių populiacija. Po to dar turi būti patikrintas testo validumas (įrodyta, kad testo užduotys tikrai matuoja tuos protinius sugebėjimus, kurie nurodyti testo vadove), bei patikimumas (įrodyta, kad pakartotinai pamatavę Petro ir Jono intelektą, gausime tą patį rezultatą). Parengiama išsami testo taikymo instrukcija (vadovas) ir apmokomi specialistai kaip testu naudotis. Visas šis procesas vadinamas testo standartizacija. Šalyje kaip Lietuva, kurioje bus parduota tik 100-200 testo komplektų, vieno komplekto savikaina pasiekia 1500-2000 Lt. Didesnėse šalyse (20 ir daugiau milijonų gyventojų) testo savikaina bus kelis kartus mažesnė.
ES Parama Neįgaliųjų Įvertinimo Priemonių Kūrimui
Ypatingai palanki situacija klostosi šiais metais: Europos Sąjungos struktūrinių ir socialinio fondų paramą laimėjo bent trys Lietuvos projektai, kuriais bus plėtojamas neįgalaus asmens įvertinimo priemonių kūrimas. VU Specialiosios psichologijos laboratorija turi testų standartizavimo patirtį: yra sudariusi dėmesio perkėlimo, skaitymo efektyvumo, internalumo ir eksternalumo (asmenybės savybės) normas moksleivių ir studentų populiacijoms, 1998-2002 metais standartizavo WISC - Wechsler intelekto skales vaikų (6-16 metų) protiniams gebėjimams matuoti. Laimėto projekto pavadinimas šiek tiek gremėzdiškas: Neįgalaus asmens funkcionavimo (darbingumo, specialiųjų poreikių, profesinių gebėjimų) įvertinimo metodikų ir jų taikymo rekomendacijų parengimas. Projektas vykdomas siekiant įgyvendinti 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento 2.3 priemonę Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija.
Naujos Metodikos Neįgaliųjų Darbingumui ir Gebėjimams Nustatyti
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos projektas „Neįgalaus asmens funkcionavimo (darbingumo, specialiųjų poreikių, profesinių gebėjimų) įvertinimo metodikų ir jų taikymo rekomendacijų parengimas“ laimėjo Europos Sąjungos struktūrinių ir socialinių fondų paramą pagal 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento 2.3 priemonę „Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija”.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos veiksniai ugdymo procese
Projekto eigoje bus ne tik parengtos pačios metodikos ir jų taikymo taisyklės, bet ir organizuoti mokymai daugiau nei 100 su jomis dirbsiančių specialistų. Tik išsamiai apklausus neįgalų asmenį ir išsiaiškinus jo gyvenimo aplinkybes galima nustatyti tikruosius jo poreikius bei spręsti apie jo gebėjimus veikti. Juk neįgalumas yra sveikatos, asmeninių savybių ir aplinkos veiksnių sąveikos išdava. Asmens įtraukimas į savo gebėjimų ir galimybių vertinimą yra nauja, medicininiam modeliui priešinga samprata.
Metodikų Apžvalga
Pirmoji metodika paremta Tarptautine funkcionavimo klasifikacija (TFK). Joje išvardytos visos galimos veiklos ir apibrėžtas vadinamasis ribotumas. Ši metodika remiasi nuostata, kad sprendimas apie tai, ką žmogus gali, turėtų būti priimamas neįgaliajam asmeniui ir jo artimiesiems glaudžiai bendraujant su vertinimą atliekančiais specialistais.
Kitos dvi metodikos yra skirtos intelektinių gebėjimų vertinimu. Tai Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė 16-89 metų asmenims ir Wechslerio trumpoji intelekto skalė, skirta 6-89 metų asmenims. Paprastai diagnozės yra aiškios tik tų asmenų, kurių sutrikimai matomi plika akimi, o vadinamaisiais ribiniais atvejais kyla daug problemų. Pirmoji iš šių dviejų metodikų leis įvertinti asmens specifinius gebėjimus ir specialiuosius poreikius. Nuo to priklauso ir jų gebėjimas dirbti vieną ar kitą darbą.
Ketvirtoji metodika - tai Lietuviškasis profesinių interesų klausimynas. Ši kokybinio pobūdžio metodika aprėps praktiškai visas profesinės veiklos sritis. Žmogaus profesinių interesų žinojimas, ypač jų sugretinimas su intelektiniais ir kitokiais gebėjimais, padės darbingumo ekspertams ir profesinės reabilitacijos specialistams įtraukti asmenį į adekvačią darbinę veiklą. Tikslesnis neįgalaus asmens vertinimas leis pateikti tikslesnes išvadas dėl jo profesinio mokymo, specialiųjų poreikių tenkinimo, įdarbinimo, profesinės reabilitacijos ir pan.
Emocijų Tyrinėjimai Psichologijos Klasikų Darbuose
Emocijos visais laikais buvo sudėtingas psichologijos tyrimų objektas. Svarbius impulsus emocijų tyrinėjimams suteikusis mokslininkų pavardės ženkina antropologijos mokslo istorijos kontūrus. R.Descartes ir B.d.Spinoza), apšvietimo filosofai (I.Kant), daugelis Naujųjų amžių filosofų (J.P.Sartre).
Taip pat skaitykite: Psichologinis testas: smegenų pusrutulių dominavimas
Jau senojoje psichologijos istorijoje emocijos buvo centrinė tema. Vargu, ar kuris iš psichologijos klasikų savo teorijoje neskyrė dėmesio emocijoms. Emocijų teorijų istoriją psichologijoje 19a. pabaigoje pradėjo Watson (1919), James (1890), Wundt (1896), Meinong (1894) ir McDougall (1908) teoriniai veikalai. Šis mokslininkų darbai padarė įtaką emocijų psichologijos raidai 20-tajame amžiuje. Pavyzdžiui Wundt'o emocijų teorija tampriai susijusi su ašių dimensinėmis emocinio išgyvenimo teorijomis (Rusell, 1989; Larsen ir Diener, 1992). Meinong emocijų teorija padėjo pagrindus moderniai kognityvinei teorijai (Weiner, 1986; Ortony, Clore ir Collins, 1988; Lazarus, 1991).
Biheviorizmo Įtaka Emocijų Tyrinėjimams
Vis dėlto emocijų tyrinėjimų istorija yra gana permaininga. Štai 20a. viduryje iškilus biheviorizmui Amerikoje, susidomėjimas emocijomis nuslūgo. Psichologijos objektas buvo susiaurintas iki stebimų dirgiklių ir reakcijų į juos tyrimo. Pavyzdžiui Watson emocijas traktuoja kaip psichologines reakcijas. Bihevioristų refleksijose nėra vietos subjektyviajam emocijų aspektui, t.y. tokiems jausmams kaip džiaugsmas, baimė, pyktis ar liūdesys. Štai biheviorizmo atstovas M.F.Meyer (1933) tvirtino, kad vėliausiai 1950-aisiais emocijų (traktuojamų kaip jausmai) tyrinėjimas bus įvertintas kaip psichologijos mokslo kuriozas.
Emocijų Teorijų Klasifikacija
Įvairios emocijų teorijos priskiriamos skirtingoms tradicijoms, todėl jas klasifikuojant taikomi skirtingi kriterijai (Merten, 2003). Scherer (1990) skirstymas remiasi tokiais komponentais: kognicija, neurofiziologija, išraiška, motyvacija, jausmu. Šiau ašis mokslininkas labiau atsižvelgia į įvairias teorines tradicijas istorinę raidą.
- Klasikinės - bihevioristinės emocijų teorijos (pvz., Watson, 1919).
- Kognityvinės - psichologinės emocijų teorijos (pvz., James - Lange, 1884/1885; Cannon, 1927; Schachter dviejų veiksnių emocijų teorija, 1964; Valins, 1966). Kognityvinės - psichologinės emocijų teorijos emocijas traktuoja kaip fiziologinių procesų padarinį (James - Lange). Vėlesnis emocijų teorijų atstovai Cannon (1927) teigia, kad emocijas žadinantis dirgiklis vienu metu sukelia fiziologines reakcijas ir subjektyvų emocijų išgyvenimą.
- Atribucinės emocijų teorija (B.Weiner, 1986; Schneider, 1971).
Jausmo ir Emocijos Sąvokų Atskyrimas
Jau McDougall (1923) nurodė, jog būtina skirti jausmo ir emocijos sąvokas. Labai taikliai emocijų definicijos problematiką apibūdino Jones ir Jones (1962): „Emocija - keistas žodis. Beveik kiekvienas tol mano, kad supranta, ką ašis žodis reiaškia, kol nepabando emocijos apibrėžti. Tuomet beveik nelieka tsų, kurie teigtų, jog supranta, ką ašis žodis reiaškia“ (cit. iaš W.U. Meyer, 2003, 18). Psichologijos žodynas (1993) pateikia tokį emocijos apibrėžimą: „emocijos - gyvūno ar žmogaus tiesioginis ašaliaikas aplinkos reiškiniams ir situacijoms reikašmis išgyvenimas. Emocijų psichologijoje sutinkamos afekto, jausmo, nuotaikos, empatijos ir kitos sąvokos, kurios kartais vartojamos sinonimiškai su emocija, o toks mintųts sąvoks tapatinimas nėra teisingas. Trumpai aptariant ašias sąvokas, išryškėja tam tikri skirtumai.
Taigi, kalbant apie jausmo sąvoką iaš tiessą galvoje turimas tik vienas emocijos aspektas - emocijos jutimas. Tokiu būdu neatsiževelgiama į kitus emocijų komponentus. Na, o afekto sąvoka paprastai vartojama norint apibūdinti ypatingai intensyvias emocines būsenas. Ašiau anglakalbėje mokslinėje literatūroje affect dažnai yra emocijos sinonimas, bet kartu ir platesnė sąvoka, kuri ašalia emocijų aprėpia kitas giminingas psichines būsenas (pavyzdžiui, nuotaikas). Kartais affect sąvoka žymi ir emocijų išgyvenimo aspektą (Lazarus, 1991). Atskiriant emocijas nuo nuotaiksų, remiamasi daugeliu kriterijų. Pagrindiniai jų: nuotaikos pasižymi mažesniu intensyvumu, ilgesne trukme. Nuotaikoms taip pat būdinga tai, kad jos nėra tiesiogiai nukreiptos į objektą.
Taip pat skaitykite: Kompiuteriniai nerimo matuokliai
Tsų sąvoks gausa lemia sunkumus, su kuriais susiduria mokslininkai, siekiantys pateikti tikslų emocijų apibrėžimą. Visi mokslininkai yra vieningos nuomonės, kad emocinių procesų kilmę ir eigą lemia vidinis ir išorinis dirgiklis subkortikaliniai ir kortikaliniai perdirbimo mechanizmai, neurofiziologiniai pakitimai, motorinė išraiška, motyvacijos tendencijos ir jausminės būsenos. Ašiau dominuoja tendencija, kad psichologai savo emocijų definicijose iškelia tuos emocijų aspektus, kurie juos labiausiai domina. Todėl emocijos apibrėžimo bandymai, pateikiami psichologinėje literatūroje, yra labai skirtingi.
Emocijos Apibrėžimas ir Komponentai
Emocijos apibrėžimas visų pirma susijęs su asmens emocine reakcija, įvertinimu. Panašų iašeities tašką apibrėžiant emocijas sikėlo Oatley ir Jenkins (1996) (Zimbardo, 1999). io emocijas suvokimo svarbą, ašie mokslininkai sikėlo atkreipti dėmesį ir į kūnišką emocijų simboliką. Scherer (1990) nuomone, emociniuose procesuose dalyvauja penki komponentai: kognityviniai, neurofiziologiniai, motyvaciniai, išraiškos, jausms. Šiau skirtingų mokyklų atstovai skirtingai vertina atskirs komponentų vaidmenį emocijų atsiradimui.
Pagrindiniai Emocinių Būsenų Požymiai
Apibendrinant tai, kas pasakyta apie emocines būsenas, reikia iašskirti tris pagrindinius emocinių būsens požymius: trukmę laike, kokybę ir intensyvumą (stiprus/silpnas). Šiai vyksta viename arba keliuose iaš ašių lygmens: jausmo, kūno būsenos ir išraiškos. Taigi, svarbi vieta apibrėžiant emocijas tenka trims emocijų aspektams: emocijų išgyvenimui, fiziologiniam aspektui, elgesio aspektui. Emocijų išgyvenimas psichologijoje dažnai apibrėžiamas kaip subjektyvus emocijų komponentas, o kasdieninėje kalboje - kaip jausmas (džiaugsmas, pyktis, baimė).
Emocijų Išgyvenimo Aspektai
Emocijų išgyvenimas metaforiškai įvardijamas kaip „karštas“, ne emocijos - kaip „šaltas“ (James, 1890/1950; Mandler, 1984 iaš Meyer, Schützwohl, Reisenzein, 2001). Kai kurie teoretikai, pavyzdžiui, Wundt (1896), teigia, kad emocijų išgyvenimo specifika priklauso nuo malonumo/nemalonumo jutimo. Baimę - noras bėgti (Frijda, 1986).
Emocijų Intensyvumas ir Individualios Savybės
Kadangi kiekvienas žmogus skiriasi nuo kitsų, emocijos yra išgyvenamos labai skirtingai. Emocijų išgyvenimo intensyvumas pirmiausiai priklauso nuo asmens emocionalumo. Emocijų raiška atsispindi vaizdiniuose, tokiuose kaip svajonės, sapnai. C.G.Jungas, tyrinėdamas sapnus, atkreipė dėmesį ne tik į nakties sapnus, bet ir į sapnus nemiegant, t.y. dienos sapnus - sąmonės būsenai pavaldžią vaizduotės sritį. Vaizdiniai, iaškylantys nepriklausomai nuo valios, yra simboliniai jausminio pasaulio reginiai, kuriuos lydi įvairaus intensyvumo jausmai (G.Harnisch, 1999). Pozityvi nuotaika teigiamai veikia vaizduotę, neigiamos emocijos - stiprina negatyvis kūrimą.
Jausmų Priėmimas ir Psichologiniai Gynybos Mechanizmai
Grendstad (1999), rašydama apie emocijų išgyvenimą, iaškelia dar vieną svarbs momentą - individo sugebėjimą priimti arba nepriimti savo jausmus. Dažnai taip būna todėl, kad bijoma pripažinti savo jausmus, arba žmogus mano, jog „nedera“ tokis jausms išgyventi. Nepriklausomai nuo to, kodėl nepripažįstami jausmai, po kurio laiko imama bijoti jausms.
Psichologai yra iaštyrę, kad nepripažįstant jausms įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai. Psichoanalizės teorijos požiūriu, gynybos mechanizmai - tai Ego gynybos būdai nerimui sumažinti nesąmoningai iaškreipiant tikrovę. Tik priimdamas savo patirtį, įsisąmonindamas savo jausmus, žmogus gali geriau save kontroliuoti.
Fiziologinis Emocijų Aspektas
Fiziologinis aspektas tapatinamas su periferiniais - fiziologiniais pasikeitimais, pavyzdžiui, paraudimu, kvėpavimo pasikeitimais, ranksų prakaitavimu ir t.t. Tokius kūno pasikeitimus vadiname periferine - fiziologine reakcija, kadangi ji vyksta nervų sistemos periferijoje. Šiai taip pat vadinami autonominiais (Grossman (1967) iaš Zimbardo, 1999).
Elgesio Aspektas
Šis emocijų aspektas apima dar du smulkesnius aspektus: ekspresyvų arba išraiškos aspektą ir instrumentinį arba veiksmo aspektą. Iašraiškos aspektas apima įvairias nesąmonings išraišks rūšis: veido iašraišką (mimika), gestus, kūno laikyseną (pvz., susmukusi laikysena likūdint), kūno orientaciją (pvz., palinkimas į dialogo partnerį), nesąmoningus kūno judesius (krkūptelėjimas), o taip pat tam tikrus balso požymius (Scherer ir Wallbott, 1984). Tai, kaip žmogus kalba, sėdi, juda, yra tam tikra komunikacijos forma, kuria perteikiama informacija apie emocijas. Šiam signalai apie emocijas dažnai yra iaškalbingesni už verbalinę tsų emocijų iašraišką.
tags: #kuris #psichologas #inese #daugiausiai #indelio #i