Elektroniniai laiškai, mandagumas, etiketas - šiuolaikinio gyvenimo sinonimai. Atrodytų, kas naujo galima pasakyti apie elektroninius laiškus, kai per porą dešimčių metų visi įgudome juos rašyti? Tačiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė, šiuolaikinės komunikacijos etiketo specialistė dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė su tuo nesutinka. Jos rengiami seminarai apie elektroninių laiškų rašymą sulaukia didelio susidomėjimo, o mokytis to ypač tenka skaitmeninės kartos atstovams.
Elektroninis laiškas - vizitinė kortelė
Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė pastebi, kad tie, kurie dar rašė popierinius laiškus, elektroninius rašo pagal tą pačią struktūrą. Tačiau jauni žmonės juos rašo kaip trumpąsias žinutes arba susirašinėja lyg feisbuke: nenaudoja skyrybos ženklų, lietuviškų raidžių, kreipinių, nepasirašo. Tai kenkia dalykiniams santykiams, įmonės prestižui. Kad ir koks svarbus būtų laiško turinys, formą pastebime pirmiausia. Labai ilgas, painus ar netvarkingas laiškas rodo nepagarbą. Deja, tokie dalykai paprastai nutylimi, mat nemandagu atkreipti dėmesį į kito nemandagumą. Tad nemandagieji gali taip ir nesuprasti, kodėl su kokiu nors klientu ar partneriu nesiklosto santykiai ar kodėl neskiriamos aukštesnės pareigos.
Etiketo specialistė mano, kad kai kurių profesijų atstovams ar jauniems žmonėms nederėtų taikyti išlygų. Nemandagumas yra nemalonus. Net jei vėliau randate kuo tai pateisinti, pirmąjį įspūdį jau būnate susidarę.
Laiško struktūra ir glaustumas
Kuo aiškesnė ir griežtesnė laiško struktūra, tuo lengviau jį perskaityti. Kiekviename privalo būti kreipinys, tekstas ir parašas, o šios trys dalys - atskirtos tarpais. Negalima rašyti į vieną eilutę ir kreipinio, ir teksto, ir dar pasirašyti. Tekstą taip pat reikėtų skirstyti pastraipomis. Patogu, kai tarp jų - tarpeliai. Vientisas ilgas tekstas veikiausiai bus perskaitytas ne visas arba tik permestas akimis, tad dalis informacijos liks nepastebėta. Geriausia, jei tekstas telpa į tris pastraipas ir vieną puslapį. Ne taip baisu, jei tekstą tenka kiek stumtelėti aukštyn, blogiau, jei eilutės netelpa į puslapį ir tekstą tenka stumdyti į kairę ir dešinę.
Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė siūlo drąsiai išmesti nereikalingus, ne itin informatyvius sakinius, neesmines detales - jei reikės, patikslinti ar papildyti galėsite kitame laiške. Laiškas yra trumpa, glausta informacija, pranešimas, nereikėtų jais aiškintis santykių, leistis į ilgus pasakojimus ir atpasakojimus. Kai kurias mintis siuntėjas kartais paryškina. Nereikėtų tuo piktnaudžiauti, nes paryškintas tekstas skamba įsakmiau. Tinka pabrėžti nebent svarbią informaciją - renginio vietą, datą, temos pavadinimą ar pan. Ryškinti galima pasviruoju, pastorintu šriftais, pabraukiant, bet nederėtų naudoti kelių būdų iš karto. Nereikėtų jais aiškintis santykių, leistis į ilgus pasakojimus, ryškinti ar didžiosiomis raidėmis išskirti žodžių.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos veiksniai ugdymo procese
Kreipiniai: pagarba ir tinkamas atstumas
Kad laišką turėtume pradėti nuo pasisveikinimo, neginčijama aksioma. Ko gero, kiekvienam aišku ir tai, kad į pasveikinimą „laba diena“ nereikėtų atsakyti „labas“. Kiek sunkiau mums sekasi su kreipiniais. Ar reikėtų kreiptis vardu ir pavarde, o gal užtenka tik vardo? Ar būtina vardyti visus mokslinius laipsnius ir pareigas? Bendra taisyklė turėtų būti tokia - kuo didesnę pagarbą norime parodyti žmogui, tuo ilgesnis ir oficialesnis turėtų būti kreipinys. Vis dėlto kartais jis atrodo pernelyg griozdiškai.
„Jei gaučiau laišką su kreipiniu „Laba diena, gerb. doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene“, turbūt pagalvočiau, kad tai - kvietimas į teismą, - juokauja komunikacijos specialistė. - Pavardė sukuria didesnį atstumą, tad kreiptis ja nereikėtų, jei laiške dėstai asmeninį prašymą ar išreiški nuoširdžią padėką. Manau, nieko bloga rašyti tik vardą, jei nurodomas adresato akademinis laipsnis, pavyzdžiui, „gerb. prof. Rimantai“. Kartais galima netgi be vardo, tik tuomet laipsnį reikėtų rašyti didžiąja raide - „gerb. Profesoriau“. O štai kreipinys „docente“ ar „daktare“ nelabai vartojamas.“ Kreipinys „gerb.“ paprastai tinka oficialesniame laiške, o „p.“ - asmeniniame. Trumpinys „p.“ mus gelbsti, bet vertėtų žinoti - kaip vadinti moterį lemia ne šeiminė padėtis, o amžius ir užimama padėtis. Lietuviai kartais įsivaizduoja, kad nederėtų moterų per anksti sendinti, tad vadina panelėmis bemaž iki 50 metų… „Tai visiškas akibrokštas, - sako Živilė. - Geriau jau apsirikti į kitą pusę - tikrai nederėtų „panele“ vadinti ministrės ar vyresnės kaip 18-os metų moters.“
Parašas: individualumas ir pagarba
Elektroniniame laiške parašas suprantamas kitaip nei atviruke. Netinka rašyti „su meile - V.“ arba pasirašyti vien vardu. Parašą turėtų sudaryti vardas, pavardė, pareigos ir įmonės rekvizitai. Tik ilgiau susirašinėjant ir santykiams šiltėjant, galima pereiti prie mažiau formalaus parašo - vardo ir pavardės, tik vardo, o galiausiai - prie inicialų. Vis dėlto Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė siūlo iki visiško familiarumo nenusileisti, jei bendraujama su aukšto rango asmenimis. Net jei toks žmogus pasirašo vien vardu, nereikėtų atsakyti tuo pačiu. Jei direktorius, pagautas įkvėpimo, laišką pavaldiniams pasirašo „su meile - direktorius“, neskubėkime atsakyti tokia pat meile. Aišku, nereikėtų perlenkti ir į kitą pusę - jei jau ėmėte pasirašinėti vien vardu, negrįžkite prie pilno parašo (su pareigomis ir įmonės rekvizitais), nes susidarys įspūdis, kad pašnekovas jus įžeidė ar peržengė ribas, ir jūs norite atkurti subordinaciją.
Dalykinės komunikacijos specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad parašas turėtų būti individualus. Anksčiau labai mėgti ir dabar kai kada naudojami bendri parašai, tarkim, „personalo skyrius“, „įmonės direkcija“ „X departamentas“ ir pan. Tai nemandagu ir nepagarbu. Be to, nepatogu bendrauti, nes nežinai, į ką kreiptis atsakant. Juk nerašysi „gerb. Departamente“. Priežasčių, kad taip pasirašoma, gali būti įvairių - gal žmonės nenori prisiimti asmeninės atsakomybės, o gal išties sunkiai atsieja save nuo įmonės. Kartą dalyvavau tarptautiniame projekte. Pastebėjau, kad kitų šalių dalyviai prisistato vardu ir pavarde, o lietuviai sako atstovaujamos įmonės pavadinimą. Skambėjo labai intriguojamai: moteris, asmenybė… Beje, net jei prisistatėte laiško pradžioje, tai neatleidžia nuo pareigos pasirašyti.
Emocijos, šauktukai ir lietuviškos raidės
Žodžiai - svarbiausias ir vienintelis informacijos šaltinis laiške. Jų nepapildo kūno kalba, intonacija, kaip kad bendraujant gyvai, tad niekada nežinome, kaip adresatas perskaitys gautą tekstą. Juk mylimos moters ir griežtumu garsėjančio viršininko tą pačią frazę „Užeik, prašau, pas mane rytoj po pietų“ skaitome visiškai skirtingai. Todėl laiškuose reikėtų vengti to, kas gali skambėti pernelyg kategoriškai, kaltinamai ar įžeidžiamai.
Taip pat skaitykite: Tyrinėjimai apie emocijas ir neįgalumą
Net jei norite ką nors pabrėžti, nereikėtų to rašyti didžiosiomis raidėmis - jos vertinamos kaip pakeltas tonas. Nedėkite pernelyg daug šauktukų, klaustukų - tai atrodo kaip isterija. Valdykite emocijas - išreikštos raštu, jos įgauna didesnę jėgą ir, deja, išlieka ilgai. Tai, ką pasakėte, lengviau pamiršti, o laiškas gali būti saugomas kaip dokumentas, įrodantis, koks nesivaldantis darbuotojas esate, nors galbūt tai buvo tik vienas protrūkis ir jo priežastys buvo pagrįstos.
Kompensuoti teigiamų emocijų ir kūno kalbos trūkumą dažnai bandome šypsenėlėmis ir mirksiukais. Deja, su dalykiniu stiliumi jie nesuderinami. Kaip ir parašai „su meile“, „jūsų“, „saulėti linkėjimai“, „pūkuotų švenčių“ ar pan. Nereikėtų pernelyg nusižeminti ir įsimeilikauti - laiške saldumas atrodo dvigubai didesnis ir yra nemalonus. Neverta ir atsiprašinėti už sutrukdymą. Pozicija „Atsiprašau, kad gyvenu“ nėra mandagumo sinonimas, kaip kai kurie žmonės įsivaizduoja. Net jei rašote n-tąjį laišką, neprivalu atsiprašyti už įkyrumą. Manau, galima apie save priminti tiek kartų, kiek reikia. (Aišku, jei nebandote ką nors prikišamai reklamuoti.) Juk nesate kaltas, kad žmogus ignoruoja jūsų laišką - tai yra jo, o ne jūsų netaktas.
Ilgos kovos dėl lietuviškų raidžių naudojimo elektroniniuose laiškuose davė rezultatų - šiais laikais švepluojančius laiškus gauname nebent iš artimų nuolat skubančių draugų ar svetur gyvenančių tautiečių. Ir veikiausiai tokius teigiamus pokyčius lėmė ne kalbininkai, o IT specialistai - jie pagaliau įdiegė programas, kurios leidžia lietuviškoms raidėms nevirsti keistais simbolių raizginiais. Vis dar bijome lietuviškas raides rašyti laiško temoje ar prisegtų dokumentų pavadinimuose - tokius anksčiau ne visada pavykdavo atidaryti arba jie automatiškai keliaudavo į šiukšlių dėžę, bet dabar ir ši kliūtis įveikta. O štai rašybos, skyrybos, korektūros kuriozų vis dar pasitaiko. Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė primygtinai siūlo kiekvieną parašytą laišką perskaityti - ypač, jei rašėte skubėdami ar apimti emocijų. Visi suprantame, kad korektūros klaidos - ne pats baisiausias dalykas, vis dėlto „ačių“ gali kainuoti net aukštą postą. Visų rašybos taisyklių, aišku, neišmoksi, bet vertėtų atsiminti dažniausias klaidas - tarp žodžių „pagarbiai“, „nuoširdžiai“ „linkėjimai“ ir vardo bei pavardės kablelis nerašomas. Po kreipinio padėjus kablelį, laiškas pradedamas mažąja raide. Ir, žinoma, kreipiniai „Jūs“ ar „Tu“ rašomi didžiosiomis raidėmis.
Adresas ir tema: esminės detalės
Būna, viską surašėme pagal taisykles, bet pagarbos nesulaukiame. Mat nenutuokiame, kad be turinio esama ir kitų svarbių detalių. Viena jų - adresas. Būdami jauni prisikuriame visokių smagių adresų, tarkim, su pirmu dėmeniu „katyte“, „ciauciau“, „raganaite“ ir pan., o ilgainiui pamirštame. Deja, kad ir koks solidus būtų jūsų gyvenimo aprašymas ir pagarbus laiškas, skaičių junginiu 69 prasidedantis adresas gali pakišti koją įsidarbinant. Idealus adresas yra sudarytas iš vardo, pavardės ir įmonės pavadinimo. Dauguma vadovų reikalauja, kad būtent tokio adreso dalykinius laiškus siųstų darbuotojai, nes tai formuoja solidžios įmonės įvaizdį ir didina jos žinomumą. Dalykinis laiškas, siųstas iš asmeninio pašto, dažnai kelia įtarimų - ar tas žmogus išties atstovauja įmonei, o gal ja tik prisidengia? Iš bėdos adresą gali sudaryti vien pavardė arba vien vardas, bet tai labiau tinka vidinei nei išorinei komunikacijai. O štai adresai su vardų trumpiniais ar mažybinėmis formomis dalykiniam susirašinėjimui neturėtų būti naudojami. Jei esi Virginija, nereikėtų virsti Virga, Virgute ar Virgulka - su šiais dėmenimis adresai labiau tinka bendrauti su draugais. Idealu, jei ir asmeninio pašto adresą sudaro vardas bei pavardė, bet tokį sukurti ne visuomet pavyksta, nes jis būna užimtas. Tuomet ieškokite emocinio ar humoristinio atspalvio neturinčio derinio su pavarde ir pirmosiomis vardo raidėmis.
Dar viena svarbi detalė - laiško tema. Nemandagu siųsti laišką nenurodant temos. Pernelyg abstrakčios frazės „dėl susitikimo“, „dėl kontaktų“, „prašymas“, „kvietimas“ ir pan. trukdo greitai surasti norimą laišką, tad temą reikėtų sukonkretinti, pvz. „dėl susitikimo įmonėje X“. Anksčiau etiketo specialistai reikalaudavo, kad laiško tema būtų ne per ilga, na ilgesnė kaip iš 5 žodžių. Šiais laikais, kai žmonės beveik nebeskaito elektroninių laiškų, mažiau kalba telefonu, vis dažniau visas laiško turinys sukišamas į temos eilutę. Tema „Susitikimas trečiadienį 11 val. savivaldybėje“ primins apie įvykį, net jei neturėsite kada atidaryti laiško. Be to, dabar specialios programėlės leidžia temą iškart perkelti į mobiliajame telefone esantį darbo kalendorių, tokiu atveju išsamumas irgi naudingas.
Taip pat skaitykite: Psichologinis testas: smegenų pusrutulių dominavimas
Atsakymo laikas ir konfidencialumas
Elektroninius laiškus mielai renkamės dar ir todėl, kad, priešingai nei į telefonų skambučius, neprivalome atsakyti iškart. Vis dėlto tai nereiškia, kad atsakymą galime atidėlioti savaites. Labai svarbu į laišką atsakyti kuo greičiau. Pagal etiketą tai derėtų padaryti per 24 valandas, dar geriau - per 12 valandų. Kuo ilgiau žmogus delsia atsakyti į laišką, tuo nepatikimesnis atrodo. Yra tokių, kurie į jiems neįdomius laiškus neatsako išvis - dažniausiai taip elgiasi žmonės, kurie jaučiasi labai svarbūs ir užsiėmę. Deja, toks elgesys dažniau sukelia ne svarbaus, o neprofesionalaus žmogaus įspūdį. Jei į laišką neatsakoma kelias dienas, tai labai kenkia įmonės prestižui. Žmogui iškart kyla įtarimas - gal ta įmonė jau bankrutavo? Jei laiškas reikalauja išsamesnio atsakymo, o jūs dabar neturite laiko, praneškite: „Jūsų laišką gavau, atsakysiu po poros dienų, kai tik paruošiu būtiną informaciją.“ Jei vėluojate atsakyti į laišką, atsiprašykite ir paaiškinkite delsimo priežastis. Net jei laišku tik siunčiama informacija ir neprašoma jokio atsakymo, gražu yra parašyti: „Ačiū, Jūsų siųstą informaciją gavau.“ Idealu būtų atsakyti į visus laiškus, bet jei jų gaunate šimtus, atrašyti būtina bent tiems siuntėjams, kurie kreipėsi į jus asmeniškai.
Turbūt niekas neatskleidžia tiek įmonės paslapčių kaip mygtukas „persiųsti“. Regis, jau turėtume būti gerai pasimokę, bet vis tiek, persiųsdami aktualią informaciją, pamirštame pratrinti ligtolinį susirašinėjimą. Taip pavaldinys, kuriam persiunčiama užduotis, sužino, kad skyriaus vadovas klientui jį apibūdino kaip „nebrangiai ir greitai visokius darbelius darantį skautą“, o žemiausio rango darbuotojas išsiaiškina, kiek už jo atliktą darbą atsiriekė įmonė.
Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė sako, kad, prieš persiųsdami bet kokį laišką, turėtumėte atsiklausti to žmogaus, su kuriuo susirašinėjote. Taip pat nederėtų tiesiai pavaldiniams persiųsti vadovo ar kliento atsiųsto laiško su nurodyta užduotimi. Jei buvote pasirinktas kaip tarpininkas, tai ir tarpininkaukite. Performuluokite užduotį, ją paskirstykite, parašykite pavaldiniams asmeniškai. Ir niekada nepamirškite, kad įmonės serveris yra atvira erdvė. Vadovas, jei nori, gali perskaityti visus juo siunčiamus laiškus, todėl reikėtų labai gerai pagalvoti, ką rašote.
Sveikinimai: saikingumas ir asmeniškumas
Laimė, kalėdinių standartinių sveikinimų srautas trumposiomis žinutėmis jau apstojo srūti, bet elektroniniu paštu vis dar gauname tokio visiems ir kartu niekam skirto gėrio. Nors dalį jo siunčiame į šiukšlių dėžę net neskaitę, galime pasiguosti bent tuo, kad nežudome medžių. Kita vertus, ir su virtualiais sveikinimais nereikėtų perlenkti lazdos. Aplinkos gal ir neteršiame, bet žmonių laiką atimame. Tad juos reikėtų siųsti tik tiems žmonėms ar įmonėms, su kuriais bendraujate nuolat. Pasak etiketo specialistės, nepagarbu siųsti sveikinimą be asmeninio kreipinio arba parašytą keliomis kalbomis. Anksčiau laikyta, kad popieriniai atvirukai yra didesnės pagarbos ženklas, bet dabar dėl ekologijos labiau vertinami elektroniniai laiškai. Tas pat ir su kvietimais - jei išsiuntėte elektroninį kvietimą, …
Mandagumo samprata ir reikšmė
Gyvenimo meno visi mes mokomės: gyvendami, dirbdami, mastydami. Kiekvienas žmogus gyvena savaip, savaip įprasmina savo buitį, sprendžia problemas, siekia tikslų, gina savo vertybes. Todėl esame skirtingi, unikalūs, nepakartojami, turintys galią tobulėti. Tik ar visi ta galia naudojamės? Pagalvokime, ar visada susikalbame, išgirstame vienas kitą? Ar ne nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyvename šiandien, kaip gyvensime rytoj? Kaip bendraujame, kaip vienas su kitu elgiamės? Ar susimastote, kodėl vienas žmogus patrauklus, o kitas atgrasus ir atstumiantis? Žinoma, niekas turbūt neabejos, kad patrauklus žmogus - tai pirmiausia išsiauklėjęs, aukštos dvasinės kultūros, mandagus, gražiai besielgiąs žmogus.
Iš tikrųjų, kultūringas žmonių elgesys nejučiomis mus traukia, žavi, maloniai nuteikia, norime su jais bendrauti, nes jaučiame jų taurumą, patrauklumą. Tuo tarpu net atsitiktinai sutiktas nevalyvas, įžūlus žmogus savo elgesiu įžeidžia ar sugadina nuotaiką, papiktina, palieka slogų prisiminimą. Šiandien be gerų manierų neįmanoma išsiversti. Mokėti kultūringai elgtis - ypatingas menas. Jis didina pasitikėjimą, padeda bendrauti. Kultūringas elgesys sukuria gerą savijautą, palankius žmonių tarpusavio santykius. Ir priešingai. Nemokėdami tinkamai elgtis, visuomet jaučiamės suvaržyti. Blogiausia, kad tą mūsų nevalyvą elgesį visi pastebi. Neišsiauklėjimas, nevalyvumas, etiketo nepaisymas atstumia daugelį asmenų, sukelia įtarumą ir nepasitikėjimą. Dėl elementariausių smulkmenų neišmanymo galime pasijusti nejaukiai arba tiesiog apsijuokti.
Elgesio kultūros komponentai
Elgesio kultūrą sudaro trys pagrindiniai klodai: išsiauklėjimas, mandagumas ir etiketas. Jei bent vieno šio klodo nėra arba bent kuris neišugdytas ar nuskurdęs, aukštos elgesio kultūros nebus. Be to, visi šie komponentai glaudžiai tarpusavyje susiję. Tarkime, norint išmokti etiketo, reikia būti mandagiam, o norint būti mandagiam, reikia būti išsiauklėjusiam. Kitaip tariant, be išsiauklėjimo nėra mandagumo, o be to mandagumo neįmanomas ir etiketas.
Yra daug rašytų ir nerašytų taisyklių, reglamentuojančių elgesį vienose ar kitose situacijose: kaip pasisveikinti, kaip prisistatyti, kaip priimti svečius ar kalbėtis telefonu. Tas taisykles dažniausiai vadiname bendravimo etiketu, kartais - protokolo reikalavimais. Kaip manote, ar mums bus iš jų naudos, jei jų net nežinosime? Juokingas klausimas, atsakysite, žinoma, ne. Taigi visų pirma jas reikia žinoti. Bet ar iš jų mums bus naudos, jei mes jas tik žinosime, ir nieko daugiau? Beje, kai kas laikosi nuomonės, kad etiketo galima išmokti nesistengiant savęs auklėti. Tikrai galima mechaniškai išmokti etiketo taisyklių visai nepuoselėjant vidinės kultūros. Tik tas etiketo įvaldymas bus išoriškas, parodomasis. Kitaip sakant, jis bus tik forma be turinio. Dar daugiau, toks etiketas bus veidmainiškas, nes juo pridengiamas vidinis nekultūringumas. Netenka abejoti, kad tokia parodomoji elgesio kultūra greitai paaiškėja ir sukelia tik pasipiktinimą. Vadinasi, tikras, nuoširdus etiketas išugdomas vidinės kultūros, išsiauklėjimo ir mandagumo pagrindu.
Pagarba pašnekovui ir aplinkiniams, geranoriškumas, pasitikėjimas ir palankumas, kuriuos rodome jiems, ir kuriuos patys norime užsitarnauti - tai ir yra tikrieji gerų manierų požymiai. Daugelis mūsų pasakys, kad puikiai įsivaizduoja, kaip turi atrodyti mandagus, gerai išauklėtas žmogus - jis žino, kaip reikia elgtis prie stalo, jis sveikinasi ir nepamiršta atsisveikinti, yra tvarkingas ir moka dailiai apsirengti, jis paslaugus ir gerbia kitus žmones, jis šypsosi ir yra geranoriškas, greta jo kiti žmonės jaučiasi komfortiškai. Be abejo, toks žmogus paprastai kelia mums simpatiją ir pasitikėjimą - greta jo būti saugu ir gera. Veikiausiai pajutote, kad kalbame ne tiek apie žinojimą, kaip reikia elgtis pagal taisykles, kiek apie tai, kad tų taisyklių turi būti laikomasi natūraliai, kaip savaime suprantamo dalyko.
Mandagumas kaip dorovinės kultūros rodiklis
Mandagumas - tai svarbus dorovinės kultūros rodiklis, žymintis žmogaus dvasinio pasaulio turtingumą ir grožį, jo jausmų subtilumą, gebėjimą susivaldyti, save kontroliuoti, kultūringai elgtis su kitais žmonėmis. Tai geras išsiauklėjimas, atidus elgesio taisyklių laikymasis. Jis pasireiškia ne tik veiksmais, bet ir žodžiais, balso intonacija, gestais, šypsena. Mandagumu išreiškiama pagarba kitam asmeniui, aplinkai ir sau, tačiau tokiu būdu, kai nesureikšminame savęs, naudojamės visiems priimtinomis elgesio normomis, prieš kalbėdami ir darydami pasveriame, kaip reaguotume, jei kas nors taip pasielgtų su mumis. Kitus gerbiantis asmuo visuomet bus mandagus, jautrus, dėmesingas. Dorovinis jautrumas, pasireiškintis mūsų palankumu, dėmesingumu, paslaugumu artimiesiems ir sudaro mandagumo esmę.
Taktiškumas ir delikatumas
Taktiškumas - savotiško saiko jausmas, kito žmogaus vidinės būsenos ir nuotaikos supratimas. Tai žmogaus gero išsiauklėjimo, aukštos dorovinės kultūros rodiklis. Jis pagrįstas žmoniškumu, jautrumu ir pagarba kitiems. Tai sugebėjimas suvokti kitą, mokėjimas išskaityti iš žmogaus veido, išraiškos, balso intonacijos, laikysenos dvasinę būseną ir mokėjimas bendraujant į ją atsižvelgti. Žmogaus taktiškumas dažniausiai pasireiškia tose situacijose, kur iš bendrųjų dorovės normų nėra aišku, kaip konkrečiai reikia elgtis. Čia turėtų pasitarnauti individo kultūrinis išprusimas, vidinė orientacija, intuicija. Būti taktiškam - tai pirmiausia gebėti suprasti kitą žmogų, jo charakterio savybes ir dvasinę būseną, mokėjimas atspėti nuotaikas, įvertinti situaciją, numatyti savo veiksmų, žodžių, dūsių, reakcijos pasekmes, kitų žmonių galimą požiūrį į tavo elgesį. Mandagumo reikalauja ir dviprasmiškos situacijos, kuriose galima vertinti, žmogus pasielgė taktiškai ar ne. Štai G. Rišneris sako, jog eidamas į svečius pro sulūžusius vartus, būdamas mandagus atkreips dėmesį ne į juos, o į tai, kad už vartų žydi gėlės. A. Šopenhaueris sarkastiškai siūlo būti mandagiais net diskutuojant ir ignoruoti vienas kito intelekto skurdą bei jo nepabrėžti.
Delikatumas - tai ypatingas labai subtilus taktiškumas. Pavyzdžiui, jei žmogus yra jautrus, švelnus kitiems žmonėms, pasižymi dideliu atidumu jų išgyvenimams ir rūpesčiams, interesams bei siekiams, visuomet subtiliai jiems dėmesingas, vadinasi jis yra delikatus. Delikatumas nesiderina su meilikavimu, savanaudišku pataikavimu, dirbtinu veidmainišku nuoširdumu. Žymus etikas A. Titarenka pažymi, jog “delikatumas - labai svarbus dorovinės bendravimo kultūros rodiklis: jis padeda išvengti daugybės nereikalingų stresinių situacijų, apsieiti be nereikalingų nuoskaudų, įžeidinėjimų, kurie dažnai atsiranda dėl nedelikataus bendravimo.
Tolerancija
Tolerancija - dorovinės kultūros gilumo ir humaniškumo išraiška. Ji suprantama kaip tokia žmogaus nuostata, pagal kurią negalima grubiai kištis, smerkti kokios nors žmonių veiklos sritį, jų elgesį, papročius, tradicijas, nuomones ir panašiai, jei tam nėra pagristų argumentų. Kiekvienas iš mūsų turi savo nuostatas, pažiūras, įsitikinimus, elgiasi ir gyvena savitai, tačiau svarbu nepažeisti nusistovėjusių normų. Reikia būti pakančiam kitų nuomonei, jei ji nesutampa su mūsų pažiūromis. Taigi, išorinė elgesio kultūra, išreiškiama mandagumu, geru elgesiu.
Etiketo apibrėžimas ir principai
Terminas etiketas yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „etiquette“, reiškiančio etiketę, kortelę, iš graikų kalbos „ethos“ - reiškia paprotys. Etiketas - sąvadas elgesio taisyklių, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius išorines formas. Kita prasme - tai elgesio, mandagumo forma, prigijusi ir paplitusi kokioje nors visuomenėje. Etiketo taisyklių visuma nusako tipiškas bendravimo situacijas ir konkrečias veiksmų formas. Griežtų, visiems vienodai privalomų etiketo taisyklių nėra. Svarbiausia žmogui suprasti, kodėl reikia gražiai ir kultūringai elgtis. Jis nereglamentuoja žmogaus elgesio iki detalių ir smulkmenėlių. Jis nurodo (ir pageidauja), kaip išsilavinęs, išsiauklėjęs žmogus privalėtų elgtis, norėdamas pasiekti, kad jo veiksmai būtų kitiems priimtini, malonūs, neužgautų jų savigarbos. Jau minėjome, jog mandagumo esmę sudaro pagarba ir palankumas žmonėms. Todėl etiketas pirmiausia remiasi mandagumu.